Nekilnojamojo turto rinka jau seniai pamiršo krizės padarinius ir gyventi skirti pastatai vėl dygsta kaip grybai po lietaus. Vis dėlto tenka pastebėti, kad rinkoje dažnai siūlomi butai, kurie teisiškai pagal savo paskirtį tokie nėra. Lietuvoje gyvenamojo būsto statusui gauti egzistuoja griežti higienos, teritorijų planavimo ir gerovės reikalavimai, kuriuos, deja, ne visada atitinka nauji statiniai.
Kartais taip nutinka dėl vietos, kur jie statomi, kartais norint jų pastatyti kuo daugiau ir glaudžiau, o kartais stengiantis sumažinti statybos išlaidas gyventojų komforto kaina.
Nekilnojamojo turto plėtotojai griebiasi įvairių gudrybių, kad apeitų gyvenamiesiems pastatams keliamus reikalavimus arba susimažintų kaštus. Vienas iš populiariausių būdų tai atlikti yra jau pakankamai sena gudrybė - įforminti pastatus kaip viešbučius, svečių namus, poilsiavietes ar net kūrybines dirbtuves, o vėliau patalpas juose pardavinėti kaip gyventi skirtus butus.
Tokie būstai gyventojams dažnai atrodo patraukliai, nes jų kainos būna mažesnės, kokybė daugiau ar mažiau tinkama gyventi, o automobilio stovėjimo vieta, vaikų žaidimo aikštelė ar žaliųjų erdvių būvimas dažnai nėra tarp pagrindinių gyventojų prioritetų. Maža to, gyventojai vis dar gali juose oficialiai deklaruoti gyvenamąją vietą, nes teisės aktai numato, kad gyvenamoji vieta yra vieta, kurioje praleidžiama daugiausia laiko arba yra labiausiai susijusi su asmeniu, net jei ta vieta ir nėra pritaikyta joje nuolatos gyventi.
Baudos už patalpų naudojimą ne pagal paskirtį
Dėl to susiduriama su situacijomis, kai savivaldybė akivaizdžiai mato, kad gyventojas gyvena tam pagal paskirtį nepritaikytose patalpose, tačiau nieko dėl to nedaro, nors pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą bet kuriuo momentu gali skirti jam baudą iki 1500 Eur už patalpų naudojimą ne pagal paskirtį.
Nors kol kas tokie nusižengimai paprastai nėra baudžiami, asmenys, kuriems administracinė nuobauda gali turėti neigiamos įtakos profesinėje ar karjeros veikloje, turėtų sunerimti. Gali atsitikti taip, kad, gavus konfliktiško kaimyno nusiskundimą, nuobaudos išvengti nepavyks.
Didžiausia grėsmė kyla patalpų, turinčių gamybinį ar administracinį statusą, naudotojams, nes faktiškai tokiose patalpose gyventi iš viso nėra galima.
Taip pat nereikėtų pamiršti, kad patalpų gyvenamoji paskirtis kartu yra tam tikras valstybės nustatytas standartas, kad tokios patalpos atitinka pastoviam gyvenimui ir sveikai aplinkai keliamus reikalavimus. Tai reiškia nekilnojamojo turto plėtotojo pareigą šiuos reikalavimus įgyvendinti bei patalpos pirkėjo teisę reikalauti jų tinkamo įgyvendinimo.
Jei patalpa neturi gyvenamosios paskirties statuso, vėliau paaiškėjus kokiems nors trūkumams, dėl kurių gali nukentėti tiek gyventojų sveikata, tiek piniginė, pretenzijų reikšti nebebus galima, nes patalpa tiesiog neturėjo atitikti šiuos kriterijus. O pardavėjo žodis, kol jis neišreikštas raštu, nebus tinkamas garantas norint apginti savo teises.
Pažymėtina, kad ir patį statinį, ir jo patalpas naudotojai turi naudoti pagal jų paskirtį, todėl perkantiems kūrybines dirbtuves arba poilsio paskirties patalpas žmonėms nereikėtų tikėtis visų garantijų, kurias turi gyvenamosios patalpos, jeigu teisiškai (pagal Nekilnojamojo turto registre nurodytą paskirtį) jos tokios nėra.
Kada nekilnojamojo turto plėtotojai nebando apgauti?
Ne visada reikėtų kaltinti nekilnojamojo turto plėtotojus bandymu pasipelnyti vien tik pirkėjų sveikatos ar saugumo kaina. Reikia turėti galvoje, kad patalpoms gali būti suteikta negyvenamoji paskirtis, nors pačios patalpos gali ir atitikti visus gyvenimui keliamus reikalavimus.
Taip įvyksta, kai pastatas statomas tokioje teritorijoje, kur pagal savivaldybės patvirtintą planą negalima statyti daugiabučių gyvenamųjų pastatų arba kai tokios paskirties pastato statyba negalima dėl taikomų aukštesnių užstatymo ploto ir intensyvumo reikalavimų, arba tiesiog nėra galimybės (ar vystytojui nepelninga) įrengti pakankamo automobilių stovėjimo vietų skaičiaus ar vaikų žaidimų aikštelės.
Kitas pavyzdys - kai tokie pastatai statomi rekreacinėse zonose, kuriose gyvenamosios paskirties pastatų statyba yra uždrausta iš esmės, tačiau, įforminus juos kaip poilsiavietes ar viešbučius, būstai čia parduodami nuolatiniam gyvenimui.
Pastačius negyvenamąjį pastatą, daugiau kaip 50 proc. patalpų jame turi būti suteikiamas negyvenamųjų patalpų statusas, o 49 proc. ar mažesnei daliai patalpų gali būti suteikiamas kitoks statusas. Jeigu patalpos įrengtos taip, kad atitinka gyvenamosios patalpos standartus, teoriškai egzistuoja galimybė jų paskirtį pakeisti į gyvenamąją.
Tačiau čia susiduriama su problema, kad jei daugiau nei pusė gyventojų nuspręstų tą atlikti, turėtų keistis viso pastato paskirtis, o tada ji neatitiks teritorijų planavimo dokumentuose nustatytos žemės naudojimo paskirties. Todėl toks keitimas tampa nebeįmanomas, kol nepakeičiama žemės paskirtis.
Rizikingas pirkinys
Kitas svarbus aspektas, į kurį atkreiptinas dėmesys įsigyjant nekilnojamąjį turtą, yra tai, kad kartais net ir tame pastate esančių patalpų (turtinių vienetų) naudojimo paskirtis gali skirtis. Daliai butų neatitinkant jiems keliamų higienos reikalavimų, tokių kaip būtinas tiesioginių saulės spindulių kiekis, triukšmo lygis ir kt., jie gali būti įforminami kaip negyvenamosios paskirties, tuo metu kitos patalpos, neturinčios tokių problemų, įforminamos kaip gyvenamosios.
Nors negalima teigti, kad pirkėjas visada pralaimi įsigydamas kaip gyvenamąjį būstą tokį nekilnojamąjį turtą, kurio paskirtis nėra gyvenamoji, tačiau toks pirkinys yra rizikingas ir turi būti tiksliai išsiaiškinta, dėl kokios priežasties būsto paskirtis konkrečiu atveju nėra gyvenamoji.
Būtina rimtai įvertinti pardavėjo argumentus dėl paskirties suteikimo ir keitimo dar prieš jo įsigijimą, nereikėtų pasitikėti vien jo žodžiais. Taip pat reikėtų nepamiršti, kad negyvenamosios paskirties patalpos neatitinka visų įprastų ir būtinų komfortiškam gyvenimui sąlygų, todėl toks pirkinys gali sukelti žalos tiek sveikatai, tiek piniginių nuostolių.
Pirkėjas gali susidurti su kitokiomis bankų kreditavimo sąlygomis tokio turto įsigijimui ir papildomomis patalpų pritaikymo gyvenimui išlaidomis ar net tikėtina bauda. Ne paskutinėje vietoje yra ir mokestinė lengvata, kuri taikoma tik gyvenamosios paskirties būstams, kuriuose ne mažiau kaip dvejus metus buvo deklaruota asmens gyvenamoji vieta. Pardavus kitokį nekilnojamąjį turtą anksčiau nei po 10 metų po jo įsigijimo, nuo pirkimo ir pardavimo kainų skirtumo tektų mokėti 15 proc.
Kas yra apartamentai?
Tarkim, su kuo jums asocijuojasi pavadinimas „apartamentai“? Erdvesnis, gražesnis, prabangesnis, aukštesnės nei vidutinės kokybės būstas? Ar būstas atostogoms pajūryje? Bet tokios sąvokos teisinėje bazėje net nėra.
„Apartamentais galima pavadinti net loftus. Vienu atveju tai bus butas centre ar Žvėryne, kitu negyvenamosios paskirties patalpos arba loftai konvertuotame pastate buvusios gamyklos teritorijoje, nes iš antresolės atsiveria gražus vaizdas į miestą, ir jie greičiausiai bus įteisinti kaip kūrybinės dirbtuvės, o trečiu atveju - poilsio, bet taip pat negyvenamosios paskirties patalpos“, - žurnale „Investuok“ pripažįsta Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos prezidentas Mindaugas Statulevičius.
Ir studija ar kūrybinės dirbtuvės, ir poilsio ar svečių apartamentai teisiškai nėra butai. Ne butai dažniausiai būna ir patalpos, kurias ketinate įsigyti kaip antrąjį būstą atostogoms kur nors pajūryje ar kitame Lietuvos kurorte: ir tos, kurios parduodamos su daline apdaila, ir tos, kurios įrengtos iki rakto.
Formaliai šios iš pirmo žvilgsnio nuo butų niekuo nesiskiriančios patalpos, kurių teisinį statusą parodo įrašas RC duomenų bazėje, yra negyvenamosios patalpos, savotiškai pakibusios kažkur per vidurį tarp butų gyvenamosios paskirties pastatuose ir tikrų komercinės paskirties patalpų negyvenamosios paskirties pastatuose (konvertuotuose gamybiniuose, administraciniuose pastatuose ir net naujos statybos daugiabučiuose, kurie dėl tam tikrų aplinkybių patenka į negyvenamųjų pastatų (viešbučiai, parduotuvės, biurai) segmentą).
Pagrindinis kriterijus - sklypas
Priežastys, dėl kurių pastatas statomas kaip negyvenamasis, gali būti įvairios. Pavyzdžiui, nėra kur įrengti vaikų žaidimų aikštelių, nepakanka vietų automobiliams, aukštesni užstatomo ploto ir intensyvumo reikalavimai - visa tai, anot NT paslaugų bendrovės „Ober-Haus“ Būsto departamento vadovo Antano Kišūno, gali lemti, kad „tame pačiame pastate dalis patalpų būna gyvenamosios, o dalis - įvairios kitos paskirties“.
Tačiau pagrindinis kriterijus - sklypas. Jeigu jis yra komercinėms, rekreacinėms teritorijoms priskirtoje žemėje, jame gyvenamosios paskirties pastatų statyti negalima, o negyvenamosios paskirties pastate gyvenamosios paskirties patalpos gali sudaryti tik tam tikrą dalį viso ploto.
Tokiu atveju jame įrengiama ne mažiau nei 51 proc. negyvenamųjų patalpų (poilsio, viešbučių, administracinių, gamybos ir kt.), o likusioje dalyje gali būti įrengiami butai. Taip daroma norint išvengti su sklypo naudojimo būdo keitimu susijusių procedūrų arba kai sklypo naudojimo būdo pakeisti neįmanoma.
Dėl tos pačios priežasties nuo įprastų butų nesiskiriančios patalpos formaliai įregistruojamos kaip negyvenamosios paskirties ir tada, kai jos įrengiamos gamybinės paskirties žemėje konvertuojant buvusias gamyklų teritorijas.
„Pavyzdžiui, Ozo parko teritorijos žemės paskirtis yra rekreacinė, todėl ten galima statyti komercinius objektus. Kadangi ten negali dominuoti nuolatiniam gyvenimui skirti butai, 51 % „daugiabučių“ ploto buvo įregistruota kaip patalpos veiklai, kurias galima naudoti, pavyzdžiui, laikinam apgyvendinimui, o 49 proc. - gyvenamosios paskirties patalpos, įregistruotos kaip butai“, - prisimena M.Statulevičius.
LNTPA vadovas pripažįsta, kad pakeisti sklypo paskirtį dažniausiai įmanoma, bet tai nėra lengva ir trunka ilgai, todėl statomi tokios paskirties pastatai, kokie leidžiami tame sklype.
„O kai gamybinės patalpos pertvarkomos į loftus, dažniausiai tai būna net ne rekonstrukcija, o kapitalinis remontas, kuriam nereikia gauti statybos leidimo: parengiamas projektas, informuojama savivaldybė ir keičiamas patalpų planas. Kadangi artimiausia gamybinėms patalpų paskirtis yra kūrybinės dirbtuvės, kuriose galima vykdyti kūrybinių industrijų veiklas, tai loftai ir tampa kūrybinėmis dirbtuvėmis“, - aiškina jis.
Ir priduria, kad jei plėtotojai numato, kad tai vis dėlto bus būstai nuolatiniam gyvenimui, paprastai laikomasi gyvenamosioms patalpoms ir gyvenamųjų namų aplinkai keliamų reikalavimų, įskaitant automobilių vietų skaičių, žaliąsias bei poilsio zonas. Tačiau pasitaiko plėtotojų, kurie nori sutaupyti.
Pasak M. Statulevičiaus, jei potencialus pirkėjas informuojamas apie visus apribojimus arba iššūkius, kurie jo laukia įsigijus tokį objektą, viskas gerai, jis pats ir nuspręs, ar pirkti tokį NT. „Blogai, jei informacija nutylima, slepiama, bet tai jau plėtotojo sąžiningumo klausimas“, - sako jis ir priduria, kad nutylėta informacija ir buvo pagrindinė prieš kelerius metus kilusio triukšmo priežastis, nes žmonės nežinodami visų niuansų kaip butus nusipirko komercinės paskirties patalpas.
Kad tipiškame daugiabutyje esančios patalpos nėra butai, dažniausiai sužinosite tik iš RC pažymos - užėję nepastebėsite jokių skirtumų, nes kuo patalpos viename projekte vienodesnės, tuo mažiau rūpesčių turi plėtotojas.
„Jie iš anksto žino, kad projekte bus 49 proc. butų ir 51 proc. kitos paskirties patalpų, todėl galima įrengti mažiau vietų automobiliams, mažesni reikalavimai vaikų žaidimų aikštelėms, želdynams ir kitiems daugiabučio aplinkai būdingiems dalykams, - žurnale „Investuok“ aiškina M. Statulevičius. - Tačiau jie žino ir tai, kad dauguma negyvenamosios paskirties patalpų bus naudojamos kaip būstai.“
Žinoma, jei įmanoma, plėtotojai stengiasi įrengti pakankamai patogumų, kitaip tokių patalpų patrauklumas kristų. Tarkim, nuo 2018 m. vilniečiai, gyvenantys negyvenamosios paskirties patalpose, negali įsigyti iš savivaldybės metinio abonemento statyti automobilį gatvėje.
Negyvenamosios paskirties statusą dažniausiai turi patalpos pirmuosiuose pastato aukštuose, šiaurinėje pusėje - jos tamsesnės, nes šioms patalpoms iš esmės negalioja insoliacijos reikalavimai: į jas gali patekti gerokai mažiau tiesioginės saulės šviesos negu į butus.
Be to, kai kada šių patalpų plotas būna mažesnis nei butų tame pačiame pastate, nes nei kūrybinėms dirbtuvėms, nei administracinės, poilsio paskirties patalpoms nenustatyti minimalūs ploto reikalavimai.
Negyvenamosios paskirties patalpos gali atsirasti ir gyvenamajame pastate, jei dėl statinio plano, kraštovaizdžio ypatybių ar kiti aplinkybių, pavyzdžiui, dėl to, kad joms tenka per mažai tiesioginės saulės šviesos, kai kurios patalpos neatitinka gyvenamosioms patalpoms keliamų reikalavimų.
Su loftais gali būti kitokių įdomybių. Buvusiose gamyklose lubos paprastai būna aukštos, 4,5-5 m aukščio, todėl įrengiama antresolė. Skelbime gali būti rašoma, kad patalpų plotas 30 kv. m, bet grindų plotas vos 18 kv. m, o visa kita - miegamoji dalis, vonia ar darbo zona - antrame aukšte.
Kurortuose, kur didelė žmonių kaita ir pastatus mėgstama registruoti kaip svečių namus, šie negyvenamosios paskirties būstai nuo įprastų butų gali skirtis gerokai labiau. „Kadangi jie skirti trumpalaikiam gyvenimui, juose gali būti koridorinė sistema, patalpos mažesnės, o bendrųjų patalpų planas bei būstų įrengimas labiau primena viešbutį negu daugiabutį. Tarkim, virtuvės juose gali būti gerokai mažesnės arba jų gali ir visai nebūti numatyta“, - aiškina M. Statulevičius.
Į skirtingus normatyvus ir techninius reikalavimus bei komforto standartus, kurie taikomi gyvenamosios ir negyvenamosios (komercinės) paskirties patalpoms, dėmesį atkreipia ir tarptautinės advokatų kontoros „CEE Attorneys“ teisininkė Lina Liogė.
„Gyvenamosioms patalpoms taikomi aukštesni kokybės standartai. Statant gyvenamosios paskirties pastatus į minimalią infrastruktūrą turi būti įtraukiama automobilių saugykla, želdynai su vaikų žaidimo ir sporto aikštelėmis, poilsio vietos neįgaliesiems ir vyresniems žmonėms. Nustatyti ir minimalūs gyvenamosios paskirties patalpų plotai, naujai projektuojami daugiabučiai turi atitikti apsaugos nuo triukšmo standartus ir daugelį kitų reikalavimų, kurie negyvenamosioms patalpoms visai nekeliami arba yra gerokai mažesni“, - sako ji.
Ir priduria, kad paskubėjęs ir ne viską apie patikusį būstą išsiaiškinęs pirkėjas gali vietoj buto nusipirkti negyvenamosios paskirties patalpas, o paskui pasiges rekreacinės aplinkos, automobilių aikštelės. „Nemaloniai gali nustebinti ir prasta garso izoliacija bei kiti kokybiškam gyvenimui reikšmingi, tačiau negyvenamosios paskirties patalpoms netaikomi arba žemesni kriterijai“, - pabrėžia teisininkė.
Pigiau reiškia brangiau?
Negyvenamosios paskirties NT įsigijimą bankai finansuoja atsargiau, todėl pirkėjui tikriausiai teks sukaupti didesnį pradinį įnašą. „Įsigyjant pirmąjį būstą (gyvenamosios paskirties patalpas) bankai gali suteikti iki 85 proc. būsto vertės siekiančią paskolą, o įsigyjant negyvenamosios paskirties patalpas jie pasiūlys prastesnes finansavimo sąlygas. Dažniausiai tokiais atvejais bankai finansuoja iki 70 proc. turto vertės. Be to, paskola gali būti suteikta trumpesniam laikotarpiui negu tada, kai įsigyjamos gyvenamosios paskirties patalpos, todėl mėnesinė kredito grąžinimo įmoka gali tapti didesnė, nei tikėtasi“, - teigia L. Liogė.
Tačiau tai, pasak jos, ne vienintelis dalykas, kurį privalu žinoti. Įsigijęs negyvenamosios paskirties patalpas kaip būstą nuolat gyventi, pirkėjas gali susidurti su sunkumais, apie kuriuos nė nepagalvojo.
Vienas iš tokių netikėtumų - priklausomai nuo patalpų paskirties gali skirtis mokesčiai už komunalines paslaugas ir jiems taikomos lengvatos. Pvz., 9 proc. lengvatinis PVM tarifas taikomas tik gyvenamosioms patalpoms šildyti. Negyvenamosios patalpos savininkas tokia lengvata galėtų pasinaudoti tik jei komunalinių paslaugų teikėjams įrodytų, kad patalpose iš esmės yra gyvenama.
Tiesa, žurnale „Investuok“ „CEE Attorneys“ teisininkė teigia, kad įrodyti tai nėra labai sudėtinga: „Tam, kad būtų taikomas lengvatinis 9 proc. PVM tarifas šildymui, pakanka gyvenamosios vietos deklaracijos pažymos.“
Patalpų paskirties keitimas į gyvenamąją
Norint pakeisti paskirtį, reikalingi keli svarbūs dokumentai, kurie pateikiami "Registrų centrui". Būtent ši institucija registruoja ne tik visus gyventojus, bet ir visą nekilnojamąjį turtą bei jo savybes bei rinkos vertę.
Reikalingas prašymas pakeisti patalpų paskirtį, taip pat ir kadastro duomenų byla, kurią padaro matininkai. Dokumentai pateikiami iki atliekant reikalingus statybos ar renovacijos darbus. Po darbų "Registrų centras" informuojamas specialia deklaracija apie jų baigtumą.
Žemės sklypo paskirtis kartais irgi reikalauja keitimo, jei ketinama keisti ant jos stovinčių pastatų paskirtį. Pavyzdžiui, jei iš sandėlio, kuris stovi ant žemės ūkio paskirties žemės ketinama padaryti viešbutį, reikia pakeisti ir žemės sklypo paskirtį į komercinį, o tik tada pakeisti pastato paskirtį iš žemės ūkio į viešbučių.
Deja, ne. Reklamos įstatymas įpareigoja pardavėjus skelbimuose pateikti tikslią paskirtį, kad nebūtų klaidinamas nei brokeris, ieškanti objekto savo klientui, nei galutinis klientas, skaitantis skelbimą. Nepaisant gresiančių baudų, pasitaiko nesąžiningų pardavėjų, kurie vietoj buto parduoda kūrybines dirbtuves arba viešbučio paskirties patalpas. Kartais nuo NT brokerio pastangų priklauso, ar klientas nebus apgautas.
Siekiantiems įsigyti gyvenamąjį būstą, atrodytų, būsto pasirinkimas yra labai platus. Gausu parduodamų tiek naujos statybos, tiek jau perparduodamų butų, loftų, studijų, namų, sublokuotų namų, kotedžų ir kt. Pasak teisininko, nekilnojamojo turto skelbimų portaluose galima rasti tokių „butų“, kurie paprastam pirkėjui iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiria, tačiau, pasidomėjus atidžiau, tampa akivaizdu, jog būstas yra ne gyvenamosios, o poilsio ar netgi viešbučių paskirties.
„Pirkėją suklaidinti gali ir nekilnojamojo turto vystytojų vartojamos skambios frazės, tokios kaip „apartamentai“, kuriomis skelbimuose gali būti apibūdinamos parduodamos poilsio ar kitos negyvenamosios paskirties patalpos, siekiant nutylėti tikrąją parduodamų patalpų paskirtį“, - atkreipia dėmesį J. Teisininkas pastebi, kad nekilnojamojo turto rinkoje vis dar pasitaiko atvejų, kuomet naujai vystomuose projektuose yra patalpų, kurios yra ne gyvenamosios, o poilsio ar kitos paskirties. Taip dažniausiai yra dėl to, jog žemės sklype, kuriame yra vystomas naujas projektas, pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės sklypo paskirtį ir naudojimo būdą nėra galimybės statyti gyvenamosios paskirties pastatų.
„Ne viskas yra butas, kas butu vadinasi“, - taip galėtume perfrazuoti žinomą posakį, nes tai, kas atrodo kaip butas, Registrų centro (RC) duomenų bazėje gali būti įregistruota kaip negyvenamosios paskirties patalpos.
Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija (VTPSI) primena
- žemės savininkai ir naudotojai patys atsakingi už tai, kad jų sklypų ribos būtų aiškiai pažymėtos, o riboženkliai - tinkamai įrengti bei saugomi.
- įvykdžius privalomąjį nurodymą, pranešti apie tai reikia ne tik teismui ar antstoliui - svarbiausia raštu informuoti pačią Statybps inspekciją. Priešingu atveju gali kilti nereikalingų teisinių pasekmių.