Šiame straipsnyje aptariamas Vilniaus vyskupo Jurgio Bialozoro indėlis į Vilniaus Augustijonų bažnyčios statybą ir Kauno dominikonų vienuolyno istoriją.
Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytojas Rimvydas Ginkus 2017 m. rugsėjo 11 dieną Lietuvos Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje surado Vilniaus Vyskupo Jurgio Bialozoro raštą-leidimą, datuojamą 1664 metais kovo 7 dienos data. Jame rašoma apie Vilniaus Augustijonų (Augustinų) Švenčiausios Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios, esančios Savičiaus gatvėje Vilniuje, statybų pradžią.
Šis dokumentas yra svarbus visos Lietuvos tikinčiųjų bendruomenei. Unikalus atvejis, kada skirtingos valstybės institucijos - Vidaus reikalų ministerija, policijos kapelionas kun. Algirdas Toliatas ir pirmoji lietuviška Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija - dirbdamos drauge su tikinčiųjų bendruomene bažnyčią stengsis pritaikyti religinėms, sielovados reikmėms, čia bus vykdomas ir ugdymo pažintinis procesas.
Aptarsime Švenčiausios Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios istoriją nuo jos įkūrimo iki šių dienų.
Švenčiausios Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios istorija
Savičiaus ir Bokšto gatvių kampe Vilniuje 1610 m. sudegė ir buvo nugriauta Kuzmos ir Šv. 1655 m. sklypas paskiriamas vienuoliams augustijonams (augustinams). 1664 m. 1670 m. pastatyta medinė bažnyčia. 1679 m. perstatyta medinė bažnyčia. 1742 m. medinė bažnyčia sudegė. 1746-1768 m. vienuoliai augustijonai (augustinai), padedami geradarių, pasistatė mūrinę bažnyčią, išlikusią iki mūsų dienų. 1768 m. 1854 m. Augustijonų (Augustinų) Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ramintojo bažnyčia uždaryta.
1859 m. bažnyčia paversta į Šv. Andriejaus cerkvę (Architektas T. Tyšeckio projektas) - panaikintas vienuolių choras, pastatytas ikonostasas, nugriauta sakykla, pašalinti puošnūs rokokiniai altoriai su skulptūromis. Švč. Mergelės Marijos Ramintojos paveikslas ir kiti liturginiai reikmenys buvo perkelti į Šv. Jono bažnyčią (dabartinė paveikslo buvimo vieta nežinoma). 1919 m. bažnyčia grąžinta Romos katalikų tikintiesiems ir restauruota. 1962 metais bažnyčia buvo paversta daržovių ir mėsos sandėliu.
2017 metais Vidaus reikalų ministerija kartu su policijos kapelionu kun. Algirdu Toliatu, Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija ir tikinčiųjų bendruomene atveria naują Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios istorijos puslapį.
Švč. Vilniaus Švč. Kauno Dievo Kūno bažnyčia ir dominikonų vienuolynas , k.k.v.r.)Dominikonai Kaune pradėjo kurtis XVII a. pirmojoje pusėje. Tai buvo elgetaujantis ordinas, veikiantis pagal šv. Augusto (Aurelijaus) regulą, ypač didelį dėmesį skyręs studijoms. Dominikonai buvo Švč.
Dominikonų pradininku Kaune galima būtų laikyti Kauno miesto suolininką Dominyką Narkevičių, kuris 1631 m. birželio 1 d. testamentu pažadėjo dominikonams dovanoti mūrinį namą Didžiojoje Vilniaus gatvėje, miesto pakraštyje, tačiau su sąlyga, kad per dešimtmetį jie įsikurtų Kaune. Matyt D. Narkevičius jautė dideles simpatijas ir pamaldumą dominikonų ordino įkūrėjui šv. Dominykui, kurio krikšto vardą nešiojo.
Kauno dominikonų bažnyčia
Prie fundacijos prisidėjo Upytės pavieto maršalka Kristupas Bialozoras, 1639 m. spalio 11 d. už 6000 auksinų nupirkęs dominikonams Kaune namus ir užrašęs Daumantiškių palivarką Seredžiaus valsčiuje. Fundaciją aprobavo Vilniaus vyskupas Abraomas Vaina. Valdovas Vladislovas Vaza 1641 m. sausio 29 d. davė dominikonams sutikimą pirkti sklypus bei namus ir juose pasistatyti bažnyčią bei vienuolyną.
Taigi D. Narkevičiaus fundacija neprapuolė - dominikonai, nors ir sunkiai, bet suspėjo per dešimtmetį įkelti koją į Kauną. Teigiama, kad jie atvyko tais pačiais 1641 m. Tuo tarpu K. Bialozoro dukra, benediktinių vienuolė Sofija Anatolija Bialozoraitė, 1646 m. birželio 20 d. atsisakė savo paveldėtos Kulvos dvaro dalies, prašydama ją paskirti dominikonams. Dominikonų vienuoliais tapo trys jos broliai, K. 1644 m. prie Vilniaus gatvės stovėjo nebaigta statyti vienanavė bebokštė dominikonų bažnyčia, tituluota Šv. Kazimiero vardu.
1645 m. minimas drožėjas Anusas, kūręs didįjį ir Šv. Kazimiero altorius, dailininkas Pileckis, nutapęs šv. Jacinto, šv. Vincento Ferero paveikslus, taip pat įsigyti vargonai. Vilniaus vyskupas Jurgis Tiškevičius 1653 m. liepos 14 d. jau leido bažnyčioje aukoti šv. Mišias. Galutinai bažnyčia buvo baigta statyti po XVII a. vidurio Rusijos okupacijos - turėjo du bokštus ir barokines formas, pagal kurias ją buvo galima priskirti Vilniaus baroko architektūrinei mokyklai. XIX a. vizitacijose teigiama, kad statyba baigta 1678 m.
Pažaislio architektas Pietro Putini rūpinosi šios bažnyčios barokiniu interjeru. Buvo sukurti septyni mūriniai marmuru puošti prabangūs altoriai. 1700 m. birželio 30 d. Vilniaus vyskupas Konstantinas Kazimieras Bžostovskis pašventino bažnyčią, suteikdamas Dievo Kūno, Šv. Kazimiero, Šv. Dominyko ir Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų titulą.
XVII a. 1678 m. Gardino seime buvo patvirtinti visi ligtoliniai užrašymai Kauno dominikonų vienuolynui, pradedant D. Kauno dominikonų bažnyčioje veikė Švč. Mergelės Marijos Rožinio ir Angelų Sargų brolijos.
Nors 1812 m. būtent Dievo Kūno bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios ir vyko Lietuvos prisijungimo prie Varšuvos kunigaikštystės šventė, Napoleonmečiu bažnyčia prarado visą medinę įrangą: suolus, klauptus, medines altorių dalis, vargonus, tačiau išliko, nors ir nukentėjusi, biblioteka. Vienuolyne buvo įrengta karo ligoninė, o bažnyčioje - grūdų sandėlis. Po karo baisumų bažnyčios įranga pamažu atstatyta, atkurti septyni mūriniai altoriai.
Sugrįžęs į šviesą. Trapaus kūrinio istorija.Kauno Švč. Sakramento bažnyčios vitražas
1817 m. ir 1820 m. vizitacijos byloja, kad Didžiajame altoriuje kabojo senas Paskutinės Vakarienės paveikslas. Kairėje pusėje stovėjo marmuru papuoštas Švč. Jėzaus Vardo altorius, jame - Jėzaus paveikslas, kuriame jis vaizduojamas apgaubtas spindulių auros ir vilkintis sidabro ir paauksuotus drabužius. Jėzus dešinėje rankoje laikė rutulį (pasaulio simbolį), o kairėje - kryžių (tikėjimo simbolį), padengtą sidabru. Viršutinėje altoriaus dalyje kabojo šv. Kotrynos Sienietės paveikslas.
Trečiasis altorius, puoštas marmuru, buvo įrengtas kairėje bažnyčios pusėje Šv. Dominyko koplyčioje. Joje buvo reprezentacinis šv. Dominyko paveikslas, gipsinės šv. Pranciškaus Asyžiečio ir šv. Ignaco Lojolos skulptūros. Koplyčios šone buvo ketvirtasis Šv. Vincento Ferero altorius su šv. Vincento Ferero paveikslu. Dešinėje bažnyčios pusėje įrengtame Švč. Mergelės Marijos Rožinio altoriuje buvo tapytas ir sidabru dengtas šio siužeto paveikslas, o viršuje patalpintas šv. Rožės Limietės paveikslas.
Dešiniojoje bažnyčios koplyčioje buvo du Šv. Jokūbo ir Šv. Tomo Akviniečio altoriai, 1817 m. dar nebaigti įrengti, o užbaigti 1820 m. Vienuolyne 1817‑1820 m. gyveno 4 vienuoliai, 1830 m. jų buvo jau 7. 1845 m. bažnyčia ir vienuolynas buvo uždaryti, keli dominikonai kurį laiką dar gyveno prie benediktinių vienuolyno. Seserys jiems atidavė savo oficiną ir suteikė išlaikymą, kad galėtų joms tarnauti kapelionais bei nuodėmklausiais.
Dievo Kūno bažnyčia stovėjo apleista, buvo paversta sandėliu, o vienuolyno pastatuose įsikūrė kalėjimas, vėliau gimnazija. 1865 m. 1919 m. šventovę sugrąžinus katalikams, buvo nugriautas stačiatikiškas kupolas, tačiau barokiniai bokštai neatstatyti. Atšventintai bažnyčiai suteiktas Švč. Sakramento titulas, naudota studentų ir dėstytojų religinėms reikmėms. 1933 m. fasade sukurta Juozo Mikėno ir Boleslovo Motūzos akmeninė Jėzaus Kristaus mozaika. 1949 m. bažnyčia uždaryta, 1963 m. paversta kino sale, visas vidaus interjeras sunaikintas.
Po 1990 m. [1] Varsackytė, R. Kauno miesto ir bažnyčios kultūrų sąveikia XVI a. pabaigoje-XVIII a. pabaigoje. Daktaro disertacija. Kaunas, 2006, p. [2] Ibid., p. [3] S. A. Bialozoraitės raštas, [1646 06 20], MAB, f. [4] Kiaupa, Z. Kauno istorija. Vilnius: Versus Aureus, 2012, t. 1, p. [5] Petkus, V. Dominikonai Lietuvos kultūroje. Vilnius, 2004, p. [6] Varsackytė, R., op. cit., p. [7] Kauno dominikonų vienuolyno vizitacija, 1830 m., Lietuvos valstybės istorijos archyvas (toliau - LVIA), f. 694-1-3776, l. [8] Varsackytė, R., op. cit., p. [9] Volumina legum, Petersburg, 1859, t. 5, s. [10] Varsackytė, R., op. cit., p. [11] Kauno dominikonų vienuolyno vizitacija, 1817 m., LVIA, f. 694-1-3662, l. 31rv, 35v-36; LVIA, f. 694-1-3660, l. 34rv, 38v; Kauno dominikonų vienuolyno vizitacija, 1820 07 31, LVIA, f. 694-1-3669, l. [12] Kauno dominikonų vienuolyno vizitacija, 1830 m., op. cit., l. [13] Petkus V., op. cit., p. [14] Almonaitis, V., Almonaitienė, J. Kauno senamiestis. Mažasis keliautojo žinynas. Kaunas, 2012, p.
Kauno Dievo Kūno bažnyčia ir dominikonų vienuolyno architektūrinė raida
(Išlikęs)Adresas Kauno m. sav., Kauno m., Vilniaus g. 31Dominikonų valda yra rytinėje senamiesčio dalyje ir apima visą kvartalą. Tai gana erdvus sklypas, ribojamas miesto gatvių, o šiaurės pusėje pereinantis į aikštę.