Abromiškės: Dvaro Istorija, Apylinkės ir Gyventojų Atsiminimai

Abromiškės - vietovė, turinti gilias istorines šaknis, siekiančias net akmens amžių. Šiandien panagrinėsime, kaip formavosi ši vietovė, kokie žmonės čia gyveno ir kokie įvykiai ją paveikė.

Seniausi Laikai ir Priklausomybė

Elektrėnų mariomis užlietose teritorijose ir jų apylinkėse žmonės apsigyveno nuo akmens amžiaus. Senosiose Anykštos, Puikino, Jagudo ežerų pakrančių teritorijose žmonės apsigyveno jau akmens a. Nuo XIV a. teritorijos priklausė Trakų kunigaikštystei, o nuo 1413 m. - Trakų vaivadijai. Teritorijomis dažnai traukdavo vokiečių ordino kariuomenė. Prie Strėvos upės vyko didžiulis mūšis, kuriame galvas padėjo keli tūkstančiai lietuvių, tarp jų ir kunigaikščio Gedimino sūnus Narimantas. Nuo seniausių laikų vietovėį Vilnių ir Trakus žyiuojančius kryžiuočius.

Perkūnkiemis

Perkūnakiemis - kaimas, kuriame stovi elektrinė, iki XX a. buvo žinomas kaip bajorkaimis. Apie kaimo vardo kilmę yra užrašyta keletas pasakojimų, leidžiančių spręsti apie senovėje čia buvusias pagoniškąsias šventyklas, dievo Perkūno garbinimą.

Abromiškių Dvaro Pradžia

Iki dvaro įkūrimo, iki šešiolikto a. pradžios (dvaras pamin. 1571 m. Abramovsko vardu) žemės priklausė dideliam Strėvininkų dvarui. Yra žinoma, kad 16 a. viduryje prie kelio stovėjus karčiama, kurios nuomininkui Strėvininkų dvaro savininkas buvo suteikęs teisę rinkti mokestį už prekių vežimą per dvaro žemes. Įkūrus Abromiškių dvarą, šios teisės ir privilegijos atiteko Abromiškių dvaro savininkams.

Apie 1524 - 1531 m. Ona Hriniūtė Janavičienė iš Strėvininkų dvaro savininko nupirko didelį žemės sklypą, vėliau prijungė turėtą vyro žemę (dovanotą) ir po vyro mirties antrą kartą ištekėjusi už Abrahamo Poniatovskio, perleido vyrui visą savo ūkio reikalų tvarkymą, todėl Poniatovskis yra laikomas dvaro įkūrėju. Jo vardu buvo pradėta vadinti ne tik dvaras, o ir šalia dvaro įsikūruis gyvenvietė. 1571 m. Poniatovskis Abromiškių dvarą su žemėmis, miškais ir Mindžio, Arvio, Domblio, Sedmio, Kundros, Duboklio, Aukudžio, Maležerėlio ir Vilkokalnio ežerais bei prie kelio stovėjusia karčema pardavė Trakų tijūnui M. Bychovcui.

Religinis Gyvenimas

Apie 1600 m. buvo įkurta kalvinų bažnyčia, kiek vėliau - socijonų bendruomenė. Tai evangelikų tikėjimo atšaka, buvusi labai populiari tarp labiausiai išsilavinusių Lietuvos bajorų XVI a. pabaigoje - XVII a. pradžioje. Senosios maldyklos vieta nėra nustatyta, bet spėjama, kad kalvinų ir socijonų kapinės yra buvusios toje vietoje, kur dabartinėse Sabališkių kapinėse stovi Klevinskių,?( Volminskių) Raesų ir Pliaterių koplyčia.

Dvaro Savininkų Kaita

Po M. Bychovco mirties Abromiškių dvarą paveldėjo Bychovco sesuo - Upytės žemės teisėjo žmona Elena Volminskienė, o po jos mirties Daudelionių, Volkovo, Pakalniškių, Geibonių, Sabališkių ir Kakliniškių kaimai bei Ausieniškių palivarkas atiteko anūkams Volminskiams. Vėliau kanaunykas Motiejus Volminskis, supirkęs ir brolių dalis, pardavė Abromiškes Žąslių seniūnui Jurgiui Riomeriui, tiksliau - jo žmonai - Marijonai Eismontaitei Riomerienei.

XVIII a. antroje pusėje Abromiškių dvaras tampa didikų, kilusių iš Liuksemburgo de Rajesų rezidencija. Tai buvo šios giminės klestėjimo metas, jie užėmė svarbias valstybines pareigas, buvo turtingi ir įtakingi. Amžių riboje rūmai buvo rekonstruoti klasicizmo stiliumi. XIX a. pradžioje dvarą valdė Trakų pavieto maršalka Pranciškus de Rajesas. Dvarui priklausė 1440 dešimtinės žemės su Abromiškių, Sabališkių, Kurkaučiznos (Giedraitiškių), Kakliniškių, Lechavičių, Geibonių, Cytnešėlių kaimais ir Žebertonių palivarku. Dvarui priklausė 462 baudžiauninkai.

1840 m. paskutinę trakiškių de Rajesų giminės palikuonę Kazimierą vedė Pranciškus de Broel Pliateris, kraičio gavęs ir Abromiškių dvarą ( ir Rajesams priklausiusius rūmus Vilniuje, dabar - Daukanto g. Mirus Pranciškui dvaras perėjo žmonos, o vėliau sūnaus Vilhelmo, kuris 1880 m. 1898 m.

Mirus 1912 m. Vilhelmui Broel Pliateriui Abromiškių dvaras su Mijaugonių palivarku atiteko našlei Felicijai ir dukterims - Irenai Žultauskienei, Marijai Olgai Lenskai ir Idalijai Ilinskienei. Tarpukario laikotarpiu 1933 m. 1812 m. Abromiškių dvaras statytas per kelis kartus.

Dvaro Interjeras ir Aprašymai

Senuose aprašymuose pažymima, jog dvaras pasižymėjęs skoniu ir ištaiga. Du salonai, kabinetai, biblioteka su parketu, gipso lipdyba, puošniais porcelianiniais sietynais, spalvotų koklių pečiais. Didysis salonas buvo apstatytas Liudviko XV stiliaus baldais su veidrodžiais, mažasis - Jokūbo stiliaus krėslais, persiškais kilimais, lubas puošė dekoratyvinės ąžuolo plokštės, ant sienų - J. Rustemo tapyti šeimos portretai, prašmatnūs kandeliabrai, vazos.

Vietinių Gyventojų Atsiminimai

Abromiškių k. - Vytautas Skorupskas, g. 1930 m.:

Kai dirbau statybose, tai vaikščiojau, perdarinėjom kambarius, tai mačiau kad dvaro pastatai buvo dastatinėjami, sienos pristatytos vėliau, pradžioj šonuose medinės, paskui - flygeliai mūriniai. Baudžiavos laikais prieš vartus, kur dabar kelias, prieš tvorą buvo vieta kur plakdavo žmones. Vaikus už netikusį ganymą, bernus už mergas, darbininkus.

Grafai anksčiau kitur laidojosi, ne rūsiuose, paskui Pliateriai pastatė koplyčią ir čia pasilaidojo. Pasakojo, kad grafo sūnus jojo toj vietoj, arklį išgąsdino paukščiukas, pakilęs iš po kojų, arklys pasibaidė, numetė sūnų ir užmušė. Toje vietoje Pliateris pastatė koplyčią, kurioje ir pradėjo laidotis. Koplyčios paveikslai vėliau piešti, pradžioje nebuvo. Grafas Pliateris buvo labai paprastas. Mėgo šposus. Sako mėgo eiti pas moteris. Moterys šieną grėbia dvaro pievose, tai nueina, išsirenka kuri jam patinka ir viskas.

Dvaro žemė buvo nualinta, derliai maži. Mano diedukas gavo aštuonis hektarus žemės, tai vis reikėdavo eiti dvaran atidirbinėti, eidavo dvi dienas į savaitę, tėvo brolis vis eidavo. Ypač vasarą.

Grafas buva gabus. Saka, buva žemės norma dvarui, o jis pramušė visom savo dukterim po normą. Kur mes gyvenom, Sabališkėse irgi žemė dvara, vieną dalį atidavė - dėdė gava 5 hektarus, diedukas - du su puse, kiti žmonės - pusantra, kokiu pagrindu, nežinau. Vieną sykį tėtis minėja, kad diedukas sakė, kad čia buvę Bychovcai, paskui Klevinskiai, rodos jie čia ir palaidoti, paskui jau po prancūzų likę Rajesai.

Grafo dukros kai auga, tai jom mokytojai buva iš Prancūzijos, o grafienė buva lenkė iš Varšuvos, saka, turtingos giminės, turėja tris dvarus. Kai jau paauga dukterys, jie skaitė, kad turi ištekėt’ už aukštuomenės. Pasakoja, kai vyriausioji užauga, tai piršosi kažkoks Lanskij nuo Trakų, saka, atvažiava su piršliu, tai grafas į kalbas nesileida. Mažas buva jo dvarelis, saka - žebrak. Diedukas saka, gražus buva vyras, ale į kalbas nesileida. Paskui ištekėja Varšovon ir išvažiava iš Lietuvos. Kai grafas mirė, buva atvažiavus su lengva mašina.

Grafas buva labai įtakingas. Kai Vievia bažnyčia buva pradėta statyt’ be gubernatoriaus leidima, tik vyskupijos sutikimu, tai, saka, susirinka žmonės, suvežė medžiagas, įrankius, žiūri - joja gubernatorius. Pamatė ką čia dara, tai atvažiava, viską surinka ir išvežė Trakuosna, kodėl, skaita, be jo žinios. Ką daryt’? Žmonės atłėkė pas Pliaterį. Jo vežiku dirba toks Kazakevičius, tai, saka, liepė anksti ryte kinkyt’ arklius, sėda grafas ir liepė važiuot’ Trakuosna. Atvažiava tiesiai pas gubernatorių, sustoja.

Vieną kart Vilniuj sode prie Vilnelės grafas sėdi an suoliuka susidėjis koją ant kojos. Aina miesta burmistras rusas ir saka grafui:,,Tak nekulturna sidiet’“ ir numeta grafa koją žemėn. Vaikšta, grįžta atgal’ - grafas vėl’ sėdi koja ant kojos. Tai vėl’ jam saka:,,Ja vam govoril, tak nekulturna“ ir vėl’ numetė grafa koją žemėn. Bernas jo nepaklausė, tai atsisukęs kai pylė per ausį, tas ir nukrita negyvas. Net teisė jį, kokia tenai bausmė, leida važinėt’ su penkiais arkliais, reiškia neunoras.

Dvara arklius girdė čia, kur dabar mūs sodyba. Čia buva didelis šaltinis, an jo stovėja didelis lovys, vanduo bėga ir bėga. Buva dideli zriubai, vanduo pakilis aukščiau jų ir bėga lovin. Pylnas ir pylnas. Tai darbinius arklius paleidžia iš arklidės, jie jau žinoja kur ir patys ateina gert’.

Valdžia ir kadaise apsukinėja žmones. Anoj pusėj vieškelia buva Abromiškių kaimas, gatvė. Moteriškė džiovina linus ir užkūrė pirtį, tai užsidegė, iki posūkio visos sodybos sudegė.

Grafas mėga baliavot’ ir pas paprastus žmones. Jeigu kas dara vestuves ar krikštynas ir jo nepakviečia, tai labai užpykdava. Kokia tenai kaima kultūra, viskas paprasta, bet jeigu nekviečia, tai labai užpyksta. Eidava baliavot’. Buva didelis merginykas. Vasarą, kai grafienė išvažiuodava Lenkijon, tai net iš Vilniaus panų jam atveždava.

Sabališkių k. Mano uošvio tėvas Kazakevičius buvo grafo vežikas, kiek iš jo žinau, grafas buvo įdomi asmenybė.

Kapinių koplyčioje vyko pamaldos, kaip bažnyčioj, atvažiuodavo kunigas, paskui būdavo gegužinės pamaldos. Grafas valdė daug teritorijų - iki Vievio, visų apylinkių, dvarelių, palivarkų vyriausias buvo. Buvo geras žmogus. Nelaimė ar gaisras visada žmogui padėjo. Buvo jumoristas su faniberija, didžiuodavosi savo turtu ar titulu. Mano uošvio tėvas jį vežiojo, tai daug matė.

Sako, grafas mėgo važinėt’ po turgus - Semeliškes, Žiežmarius, Vievį. Antradieniais važiuoja į Žąslius. Mijaugonyse, kur kelias pasisuka nuo vieškelio link Žąslių, tenai buvo pastatytas šlagbaumas, tai vietiniai klausinėja, kada važiuos grafas. Žąsliuose buvo daug žydų. Buvo puodžiai. Susistato puodus gatvėn, grafas atvažiuoja ir liepia vežikui :,,Varyk per puodus“ o šeši eržilai, grafas turėjo teisę važinėt’ šešiais žirgais, ne kiekvienas turėjo tokią teisę, tai kai pavaro per tuos puodus, tai tik šukės tykšta, iš tų puodų nieka nelienka, sutrina. Sustoja, a žmonių, visi žiūri, tai jis lenkiškai jau bumba ant vežėjo:,,Staryj djaval, nemog pokrancic“( senas velnias, negalėjo pasukti) - jau vežikas kaltas, o žydas, už galvos susiėmęs verkia, tai grafas :,,Nu, čile tam razbilis, povieš“ ( kiek ten sudužo, sakyk). Žydas suktas, skaičiuoja ir tuos, kurie nusirito šonan, burba :,,Nu beda taka“ (nu bėda tokia), kiek jau priskaičiuoja, o grafas ranka numoja, duoda daugiau.

Yra Žąsliuose toks Poceluikos namas ir dabar stovi. Visi jį žinojo. Visi taip vadino. Sužinojau iš uošvio, sako, tai jumoristo grafo išdaiga. Važiuoja grafas turgun. Važiuoja kaip visada šešiais žirgais, o vieną veda parduot’. Jo eržilai buvo labai gražūs ir brangūs, aukščiausios rūšies. Žmonės žiūrinėja, bet neįperka. Vienas žydelis sukiojasi ir sukiojasi, negali atstot’. Grafas pastebėjo, kad jis labai nori to eržilo. Turgus jau baigiasi, bet žmonių apie eržilą dar daug. Tai ir klausia žydo :,,Co, podobise? Nu to kupuj“( Ką, patiko, tai pirk) žydas sukasi :,,Barzdo droga, nemam piniendzov“ ( Labai brangu, neturiu pinigų) ,,Nemaš? To poceluj jemu do dupi i otdam“ (Neturi? Tai pabučiuok jam į užpakalį ir atiduosiu“), o visi jau žinojo jo žodį. Jei jis ką pasakė, tai taip ir bus. Žmonių daug, visi juokiasi, žydui nesmagu, ale ryžosi. Paėmė, pasuko uodegą ir pabučiavo. Ir viskas. Ir atidavė žirgą. Tada žydas pardavė tą eržilą ir nusipirko namą. Užtat visi ir vadino Poceluikos namu. Jis ir dabar stovi.

Eržilai išsidykinėję, gerai šeriami, tai juos kinkė keletas vyrų. Vieną kart kai ištrūko, tai juos rado kažkur Panery, o iš karietos tik ienos likę - sudaužė viską. Buvo ir specialūs pakinktai, kad vienas kito negalėtų įkast’. Vadeliojo vežikas, lekia dideliu greičiu. Taip vieną kartą lekia pro Vievį, o iš kažkur kokia tai senutė. Sumindė mirtinai. Buvo teismas, tai sako grafui priteisė nuimt vieną arklį - paliko penkis. Va kokia bausmė. Vieniem metam. Baudė ne vežėją, o grafą.

Suvažiuodavo daug ponų iš visokių dvarų. Sako vieną kartą grafas kur tai važiavo su ponu iš Vokės. Atvažiavo Vievio stotin ir jau pirks traukinio bilietą. Iš piniginės grafui iškrito moneta. Žmogus jis buvo labai geras, nemylėjo skundikų. Jeigu ateina skųsti, tai išklauso, bet jeigu mato, kad meluoja, tai atidaro duris ir išvaro :,,A pašol von“ ( Eik šalin) Darbininkam, tarnam, ypač per Kalėdas buvo didelės, geros dovanos - kailiniai ar pinigų.

Prasidėjus pirmam pasauliniam karui grafienė ( grafas mirė 1911metais) su arkliais traukėsi per Baltarusiją, Mogiliovą link Sibiro, tai nakvodavo palapinėse. Vežėsi ir vežėją su šeimyna, tai mano uošvis, dar vaikas buvo, kai tenai atsidūrė, paskui tenai gyveno kelis metus, sako, išmoko rusų kalbą. Žebertonių palivarke gyveno ūkvedys. Kai jie grįžo iš Sibiro, tai ir vežikas su šeimyna tenai gyveno. Paskui tais tarpukario metas, kai grafo jau nebuvo - kažkokia tuštuma, neliko jokių šnekų.

Abromiškių dvaras pats didžiausias, žmonės labai gerbė ponus, sako buvo trys grafaitės, jos eidavo ilgom sukniom, tai moterys pasilenkia iki žemei ir bučiuoja suknių galiukus. Kietaviškėsna važiavo karietom an 8 arklių. Buvo visokių šnekų.

Perkūnakiemio k. - Juozas Kazakevičius, g1923 m. Atvažinėjo grafai iš svetimų šalių.

Sabališkės - Janina Šumskienė , g.:

Negaliu minėt’, aš tik gimiau dvare, ale tėvai buva dvariokai, tarnava pas Pliaterį, dirba pas jį, mama laukuose, tėvas buva stalius, laukuosna irgi eidava. Ir seneliai prie dvarų gyvena, grafui dirba, skaitėsi dvariniai. Žmonėm mokėja pinigais. Paskui tėvai išsikėlė Tryliškėsna, dvaran, tai augau tenai, o paskui jau menu Žilinskus. Kartą pasakoja, seneliui krita arklys, tai nuėja pas grafą, saka, ilgai sėdėja, laukė, ale paskui atėja, išklausė ir liepė ait’ Mijaugonysna, ty dvare dideli tvartai buva ir pasiimt’ arklį. Padėdava žmogui. Buva mandras, ale žmonėm padedinėja. Grafienės bijoja, ji bardavasi. Man atroda, jis valdė visus dvarus - ir Mijaugonių, ir Gabriliavos, ir Žebertonių, ir Obeniuose. Grafienė buva lenkė, vis važinėja Lenkijon, ir su dukterim, tai grafas turėja mergų. Grafas nelabai baudė žmones, buva šposininkas, balių tai kur gi ty, net iš užsienia ir ponų, ir kunigų privažiuodava. Labai, sakė. Turėja ir muzikantus. Ne vietinius.

Sabališkių k. - Genovaitė Strasevičiūtė Strasevičienė, g.:

Tėvas tarnavo dvare. Vasarą ponai išvažiuodavo net Prancūzijon, tai jį palikdavo namus saugot’. Grafas labai mėgo medžiot’ vienas, turėjo ginklą ir jodinėdavo po apylinkės miškus. Turėjo tris dukteris, joms nedavinėjo bulvių valgyt’, kad būtų plonytės, gražios, a jos taip jau norėdavo tų bulvių! Sako, kur piemenukai ganė karves, jos atjoja ir prašo keptų bulvių. Nusilupa ir valgo. Prašo niekam nepasakyt’ - bijojo mamos. Mama grafienė jų neaugino, nei rengė, nei nieko. Buvo kambarinės, guvernantės, tai jos mergaites tvarkė ir šukuosenas darė. Ponia nieko nedirbo, mergaitės irgi. Mama pasakojo, kad kartą grafienė, išėjus pasivaikščioti, sutiko mamos kaimynę ir abi šnekasi. Kai pro šalį ėjo mano mama, tai ji neatsisuko, mama ir praėjo pro šalį. Tada grafienė klausia: „Kas čia per moteris?“ Kaimynė paaiškino. Grafas diedukas, kai nuėjo tualetan, tai jam visi viduriai išėjo. Žmonės sakė, kad velniui dūšią buvo pardavęs. Grafas lošdavo kortom su liokajais, tarnais, atvažiuodavo daug ponų, Tiškevičiai atvažiuodavo. Dvaras buvo labai gražus, lauke takeliai išskusti, visur gėlės, tvenkiniai. Ponas sugalvodavo visokių užduočių. Jei jas įvykdai, sako, gauni dovanų. Lietuvius laikė chamais. Sabališkėse buvo didelės arklidės, Kuliešius dirbo ūkvedžiu. Kai ponia išvažiavo, rūmus nupirko Žilinskas.

Abromiškės. - Elena Čižauskaitė-Gudelienė, g. Atsimenu Abromiškių grafieni. Kai mes su mama aidavam i...

Šis straipsnis atskleidžia Abromiškių dvaro istoriją, apylinkių raidą ir vietinių gyventojų atsiminimus, kurie padeda geriau suprasti šios vietovės praeitį ir jos svarbą Lietuvos istorijoje.

tags: #sklypai #kloniniai #mijaugonys