Vietoj pietų pertraukos - ekskursija po Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteką. Taip nusprendė ne tik LRT.lt, bet ir dar būrelis susidomėjusių vilniečių, šiokiadienio saulėkaitą iškeitusių į vėsius ir paslaptingus Vrublevskių bibliotekos kampus ir kampelius, dar slepiančius ir buvusių rūmų šeimininkų - grafų Tiškevičių - nuotykius ir paslaptis.
Vrublevskių bibliotekos kultūrinės veiklos specialistė Lina Anušauskienė pasitiko teigdama, kad tai - viena reikšmingiausių bibliotekų Lietuvoje, 2012 m. šventusi veiklos šimtmetį. Prieš kylant ištaigingais laiptais į viršuje esančias skaityklas, L. Anušauskienė pirmiausia siūlo žvilgtelėti į Atvirų fondų skaityklą. Ši skaitykla - jauniausia, įkurta 2011 m. ir skirta ieškantiems humanitarinio ir socialinio pobūdžio medžiagos.
Kodėl skaitykla vadinasi Atvirų fondų? Pasirodo, tai vienintelė skaitykla bibliotekoje, kurioje knygas galima išsitraukti tiesiog iš lentynų ir skaityti. Be to - Atvirų fondų skaitykla išskirtinė ir tuo, kad joje vienintelėje galima užkilti sraigtiniais laiptais į viršų.
Kita stotelė - Bendroji skaitykla, įsikūrusi buvusioje pokylių salės vietoje. Tai didžiausia skaitykla, kurioje galima užsisakyti knygas iš pagrindinio fondo. Skaitykloje galima rasti ir periodikos - nuo 1945 m. iki šių dienų! Tiesa, atkreipia dėmesį L. Anušauskienė.
Visai šalia - paties Tado Vrublevskio skaitykla, laikoma viena svarbiausių bibliotekoje. Į šią skaityklą ateina ieškantys pačių seniausių ir vertingiausių spaudinių. Prieš įeinant į Tado Vrublevskio skaityklą, L. Anušauskienė trumpai papasakoja apie vertingiausius bibliotekos lobius, pavyzdžiui, kad joje saugomas XI a. rankraštis - tūkstančio metų evangelija. Tarp retų spaudinių - 63 inkunabulai.
Pasižvalgius po Tado Vrublevskio skaityklą, kurioje smalsuolius lydi ir paties bibliofilo akys, žvelgiančios iš biusto, galima užsukti ir prisėsti Bibliografijos leidinių skaitykloje. Čia L. Anušauskienė demonstruoja bibliotekos saugomus senuosius leidinius. Pirmoji gėrybė - XIV a. evangelija.
Matomi užsegimo likučiai sufleruoja, kad senosios knygos labai saugotos. Kadangi buvo labai brangios, stengtasi apsaugoti jas nuo pasekmių, pavyzdžiui, nukritus. Ši XIV a. evangelija slaviška, parašyta ustavo stiliumi, t. y. rašyta didžiosiomis raidėmis, praleidžiant balses.
Dėmesį patraukia vis pasikartojančios raudonos eilutės. Pasirodo, turinčios svarbią misiją. Kitas eksponatas nepasižymi itin išvaizdžiu viršeliu, bet L. Anušauskienė parodo, koks įdomus turinys čia slypi. Namų knygoje galima rasti įrašų lotynų ir lenkų kalbomis, taip pat - įvairių iliustracijų.
L. Anušauskienė, prieš užversdama knygą, pasidalija įdomia detale - Vrublevskių bibliotekoje lankėsi ir panašias knygas nagrinėjo rašytoja Kristina Sabaliauskaitė. Čia pat ir jau minėtų inkunabulų pavyzdys - knyga, kurios pusė viršelio aptrauktas kiaulės oda, pusė - medinė. Taip, toks sprendimas, akivaizdu, priimtas praktiniais sumetimais, nes oda anuomet buvo labai brangi.
Kaip pasakoja L. Anušauskienė, visiems inkunabulams būdinga tai, kad juose nėra puslapių numeracijos, o antraštinis lapas su nurodytu autoriumi ar leidimo vieta, nukeltas į knygos galą. Įdomus ir iš kitų išsiskiriantis eksponatas - pergamentas, kurių iš viso Vrublevskių bibliotekoje saugome beveik pusantro tūkstančio. Šis - 1482 m. datuojamas asmenio pobūdžio dokumentas, fiksuojantis tai, kad tėvas su dvejais sūnumis parduoda sodybą su ežerais.
L. Anušauskienė, atsargiai vartydama senąsias knygas, paaiškina, kodėl daro tai be įprasto atributo - baltų pirštinių. Pasirodo, požiūris į elgesį su senaisiais leidiniai keičiasi ir Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, kalbama apie tai, kad baltos pirštinės duoda daugiau žalos nei naudos. Pirštinės neleidžia jausti popieriaus, todėl atsiranda didesnė rizika įdrėksti.
Nuo įspūdingų, masyvių leidinių laikas pereiti prie smulkesnių knygelių, atrodančių tarsi maldaknygės. Visgi, jų turinys - ne toks ir šventas! Tai atminimo albumai, XVI a. buvę labai populiarūs tarp jaunimo, tarp dėstytojų ir studentų. Tokiuose albumuose galima rasti įvairių įrašų, piešinių, o štai vienas, kurį parodo L. Anušauskienė, ypač įdomus. Šalia atminimo albumų parodytas ir nuotraukų albumas, kurių Vrublevskių biblioteka taip pat turi nemažai. Vienas jų - priklausęs rašytojai Šatrijos Raganai.
Pavarčius knygelę galima pamatyti rašytojos tėvų, brolio ir sesers, draugų nuotraukas. Apžiūrėjus dar kelias senas, kaži ko rankomis rašytas, glostytas ir vartytas knygas, laikas iš Vrublevskių bibliotekos išeiti. Tiesa, su teise sugrįžti, kaip kad sugrįžta senųjų raštų pakerėti skaitytojai.
Dabar panagrinėkime, kaip šie rūmai tapo biblioteka. Patys rūmai, kuriuose dabar įsikūrusi biblioteka, pastatyti XIX a. pabaigoje. Rūmų užsigeidė grafai Jonas ir Klementina Tiškevičiai - po savo vestuvių daug keliavę po Europą, bet gyventi grįžę į Vilnių.
Aristokratiškos prigimties Klementina kelionėse buvo daug mačiusi, todėl žinojo, kad, norint įsitvirtinti to meto „grietinėlėje“, nepamaišys turėti žavingus reprezentacinius rūmus. Neilgai trukus rūmų statybai buvo parūpinti leidimai, nupirktas sklypas šalia Neries ir 1884 m. pradėti darbai. J. ir K. Tiškevičiai norėjo, kad pastatas atrodytų puošniau, įgytų baroko bruožų, bet tai neįgyvendinta.
Bet kokiu atveju, rūmai iškilo ir juose netrukus pradėjo virti gyvenimas - rengtos vakarienės, pokyliai, susitikimai, buvo žaidžiama kortomis, stovėjo biliardo stalas ir pan. K. Tiškevičienės mirties 1921 m. rūmais ėmė rūpintis jos sūnus Alfredas.
Kyla klausimas, kaip nutiko taip, kad galiausiai rūmai tapo Tado Vrublevskio - to meto advokato, bibliofilo ir knygų kolekcioninko - biblioteka? Na, T. Vrublevskis, ko gero, visuomet puoselėjo idėją įkurti viešą biblioteką, kuri būtų prieinama visiems. T. Vrublevskiui pavyko įkurti Draugiją, kuri ėmė rūpintis bibliotekos atsiradimu.
Būta kelių bandymų prieglobstį knygoms įkurti skirtingose Vilniaus vietose, kol 1925 m. Lenkijos religinių tikėjimų ir viešojo švietimo ministerija Vilniaus bibliotekų reikmėms nupirko Tiškevičių rūmus. Deja, pats T. Vrublevskis šios dienos nesulaukė - mirė 1925 m. rudenį.
Bibliotekos kūrimosi pradžioje knygų buvo apie 65 tūkst., jų vis daugėjo, kol galiausiai senajame pastate esančios vietos nebepakako. Kaip patikina L. Anušauskienė, bibliotekoje šiuo metu yra daugiau nei trys su puse milijonų knygų ir kitų dokumentų.
Pirmoji jų - „Amūras ir Psichė“ arba kitaip - „Pirmieji meilės šnabždesiai“, apie kurios sukūrimo aplinkybes žinių nėra itin daug. Skulptūra sukurta XIX a. Kita stotelė Vrublevskių bibliotekoje - šalia dėmesį kaustančio vitražo laiptų aikštelėje.
Žvelgiant į jį, galima paplėtoti ir visos bibliotekos istorijos vingius, kurių akcentus sudėlioja L. Anušauskienė.
Štai keletas įdomių faktų apie Vrublevskių biblioteką:
| Faktas | Duomenys |
|---|---|
| Įkūrimo metai | 2012 m. šventė šimtmetį |
| Knygų skaičius pradžioje | Apie 65 tūkst. |
| Knygų skaičius dabar | Daugiau nei 3,5 milijono |
| Vertingiausias eksponatas | XI a. rankraštis - tūkstančio metų evangelija |
| Inkunabulų skaičius | 63 |
| Pergamentų skaičius | Beveik pusantro tūkstančio |
