Vasara - metas, kai sodybos dūzgia nuo žoliapjovių ir kitos įrangos, o kai kurių sodybų šeimininkai tik dabar imasi savo aplinkos ruošimo. Nauja graži veja sodyboje - rimtas iššūkis. Kuo didesni plotai - tuo didesnės investicijos, ir dar didesnės laiko sąnaudos.
Akivaizdu, kad pilkų, asfaltuotų privačių kiemų era baigėsi ir jau neįsivaizduojame sodybos be žolynėlio. Tad pakalbinome vieną žinomiausių šalyje vejų specialistą Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos ekspertą doc. dr. E. Klimą.
Priklausomai nuo paskirties ir savybių, vejos skirstomos į keletą svarbiausių rūšių:
- Parterinės vejos
- Universalios vejos
- Pievinės vejos
- Sportinės vejos
Norint turėti kokybišką vėją, svarbiausia gerai paruošti tinkamą dirvą, naudoti geros kokybės ir tinkamas sėklas. Sodinant pavasarį - paruošti dirvožemį patartina rudenį ir atvirkščiai. Bet dirvožemio perkasimą ir lyginimą pakartoti ir prieš ruošiantis jau sėti.
Žaliajam kilimui tinkamiausia silpnai rūgšti dirva (pH 5,5-6,5). Dirvožemis turėtų būti laidus orui ir vandeniui, derlingas. Geriausia, kad būtų apie 20 cm storio tinkamo dirvožemio sluoksnis. Pagerinti molingą žemę galima įmaišius į ją rupaus smėlio ir kompostinės durpės. Tai reiktų daryti maždaug su 15-20 cm. dirvos sluoksniu sumaišant su naujuoju.
Jei būsimoje vejos vietoje yra piktžolių - būtina jas išnaikinti. Lietuvoje populiariausios piktžolės - varpučiai, kiaulpienės, kiečiai, usnys. Norint pašalinti senąją veją dažniausiai pasirenkamas mechaninis šalinimo būdas. Pasirinkus cheminį būdą - reikia išsirinkti tinkamas medžiagas ir jų nepadauginti. Varpučius išnaikinti galima pasitelkus glifosato tirpalu. Reikia nupurkšti naikinamus žaliuojančius augalus. Kitoms piktžolės labiau tiks herbicidai nuo dviskilčių žolių. Įsigydami turėtumėte pasikonsultuoti kiek jo prireiks jūsų aikštelės plotui.
Svarbu iš anksto paruošti, kad žemės paviršius būtų lygus su aikštelės kraštais, su kiemu ar takeliais. Jei bus dedamas papildomas sluoksnis geresnės žemės - daryti reikia žemiau su kraštu, kad naujas sluoksnis susilygintų su juo. Įprastai užteks palikti 2,5 cm naujam sluoksniui. Nuėmus sluoksnį reikia išrinkti išlindusius akmenis.
Pirmiausia su grėbliu reikia išlyginti dirvą. Tai atliekama kol paviršius pasidarys lygus. Didelius nelygumus reikia išlyginti pašalinant tą viršutinį žemės sluoksnį.
Gražiausiai veja atrodys, jei bus naudojama vienos ar iki trijų panašių rūšies sėklų mišiniai, bet jie reikalaus žymiai daugiau dėmesio. Parterinės vejos auga lėtai, tad teks pirmaisiais metais intensyviai rūpintis piktžolių naikinimu. Ypač populiarios pievinės miglės, kurios auga lėtai, bet pakenčia dažną pjovimą, atsparios mindymui.
Rekomenduojam rinktis mišinį, kurių sudėtyje pagrindą sudaro: pievinės miglės, raudonieji eraičinas ir paprastosios smilgos.
Norėdami pasirinkti tinkamą mišinį pasirinkite jį pagal paskirtį, kuri nurodoma ant pakuotės: sportinėms aikštėms, žaidimų aikštelėms, vietoms šešėlyje, poilsiui ar universalius. Galima rinktis Lietuvoje ar užsienyje pagamintus mišinius iš Olandijos, Danijos, Vokietijos, Lenkijos ar JAV.
Tinkamiausias laikas vejos sėjimui - pavasaris ir ruduo. Pavasarį - nuo balandžio vidurio iki gegužės pabaigos. Reiktų, kad temperatūra būtų pakilusi aukščiau nei 12 laipsnių šilumos (dirvos viršutinė dalis įšyla iki bent 8 laipsnių). O rudenį - nuo rugpjūčio vidurio iki rugsėjo pabaigos (kartais iki spalio vidurio).
Nedidelius plotus galite sėti rankomis. Žemė sėjimo metu turi būti normalaus drėgnumo. Barstyti reiktų kryžminiu būdu: pusė sėklų sėjama einant viena kryptimi, o kita mišinio barstoma 90 kampu prieš tai buvusiai krypčiai. Kuo smulkesnės sėklos, tuo arčiau paviršiau sėjamos (smulkios sėklos).
Tinkamiausias sėklų įterpimo gylis į žemę yra 0,5-1,5 cm, bet pavyzdžiui eraičino sėklas reiktų sodinti net iki 3 cm gylyje. Sėklų įterpimui naudojamas grėblys, kuriuo statmenai įspaudžiamos į dirvą iki 2 cm sėklos.
Padengus būsimo žaliojo kilimo plotą reikia suspausti 100 kg volu. Pasėjus vejas būtina mažiausiai 2-3 savaites nuolat pagal poreikį laistyti (kiekvieną dieną ryte ir vakare, jei nelyja), kad sudygtų kuo daugiau būsimos vejos. Svarbu neperlaistyti, kad sėklos prisitaikytų prie oro sąlygų.
Jei sėjama rudenį, pasėtas sėklas rekomenduojama padengti iki 2 cm storio perpuvusio komposto ar durpių-smėlio mišinio sluoksniu.
Norint kloti velėnos veją irgi būtina taip pat pasiruošti dirvą. Tik šiuo atveju turime sulyginti veją su kraštais taip, kad būtų 3-5 cm žemiau. Tokio storio įprastai būna velėna, tad ją patiesus ji susilygins su kitomis teritorijomis šalia.
Prieš klojant būtina palaistyti, išlyginti, o sutankintą dirvą negiliai supurenti su grėbliu. Atsivežus velėną reikia skubiai palaistyti ją. Jei klojama ant šlaito, tuomet pradėti reikia nuo žemiausio taško ir kilti aukštyn.
Pakloti reikia iš karto visame numatytame plote. Jei išlenda iš savo ploto - paskui bus galima lengvai išlindusius iš krašto kampus nukirpti. Padengę visą teritoriją iškart stipriai reikia palaistyti, kad išmirktų per visą storį. Paklojus irgi reikia suspausti su volu (apie 300 kg). Plyšius - užberti žeme ir užkamšykite nukarpytai gabalais.
Apie laistymą dideliame vejos plote reikia pamąstyti iš anksto. Tokią veją laistyti patogiausia yra įrengus vejos laistymo sistemas. Sistema yra išvedžiojama po žeme, tad netrukdo vejapjovėms. Laistymo purkštukai, atsiradus slėgiui, iššoka virš vejos. Nors tokią sistemą galima įrengti ir nuo pusės aro dydžio vejai, bet nedidelę teritoriją galima laistyti rankiniu būdu. Ypač pradžioje reikia labai atsargiai laistyti, kad nebūtų išplautos sėklos. Su žarnos antgaliu pasirinkti smulkesnius lašus ir nureguliuoti silpnesnę srovę. Naujai pasėtą veją laistyti ryte ir vakare. Vėliau laistyti reikia, kai dirva išdžiūsta iki 10 cm gylio, praranda sodriai žalią spalvą. Vienam arui (100 kv. m) vejos reikia apie 300 litrų vandens.
Veją, priklausomai nuo dirvožemio kokybės ir oro sąlygų, per sezoną būtina tręšti 3-4 kartus. Pavasarį naudojamos kompleksinės azoto, fosforo ir kalio trąšos, kurios skatina augimą ir vejai suteikia sodresnę spalvą. Sausais ir karštais vasaros mėnesiais vejos nereikia tręšti, nes esant drėgmės trūkumui trąšos gali „išdeginti“. Rudenį reikia trešti kompleksinėmis trąšomis, kuriose yra daugiau fosforo ir kalio. Tokia trąšų sudėtis stiprins žolės šaknų sistemą, pasiruoš žiemos sezonui.
Kitos medžiagos, kaip kalcis, magnis, siera, geležis, yra mažiau reikalingi, tad jų nereikia taip dažnai. Svarbu vejas tręšti ir organinėmis trąšomis. Geriausiai tinka kompostas, mėšlas, durpės.
Per daugelį metų didžiulę patirtį sukaupęs VDU Žemės ūkio akademijos docentas dr. Vejų būklės ir kokybės klausimai jau ir Lietuvoje tapo tokie aktualūs, kad galime pastebėti besiformuojančias priešingas „vejininkų“ stovyklas. Vieni tvirtina, kad graži veja yra kruopščiai prižiūrimas žalias, vien iš varpinių, 3-3,5 cm aukščio augalų suformuotas kilimas, kiti ragina savame kieme nenutolti nuo gamtos, kurti ne tik sau, bet ir vabzdžiams, paukščiams draugišką aplinką, palaikyti augalų įvairovę. Tikriausiai vieno teisingo atsakymo nerasime, bet į šią temą pažvelgti giliau verta.
Doc. dr. Yra įvairių nuomonių apie vejų naudą ir prasmę, apie žmonių skiriamą laiką, lėšas ir priemones joms prižiūrėti. Pradėkime nuo pliusų - 35 kv. m kokybiško žolyno per vegetaciją išskiria tiek deguonies, kiek žmogui reikia per metus. Mieste kiekvienas žalias plotelis yra gamtos plaučio fragmentas. Tyrimus atlikę mokslininkai nustatė, kad kiekvienas medis, žolynas mažina vietos, kurioje auga, temperatūrą net 6 °C.
Siaurąja prasme veja yra žemai pjaunama tik varpinių augalų pievutė. Vejomis plačiąja prasme - vadinami visi pašarų gamybai neskirti daugiametėmis žolėmis apaugę plotai. Lietuvoje yra 1,2 mln. ha žolynų, iš jų apie 1 mln. Kai kalbame apie vejų tikslinę paskirtį, skiriame tris tipus: dekoratyvias (parterines, buitines, sodo ir parko, žydinčias pievutes), sportines, ir specialios paskirties arba kraštovaizdžio. Sodybų savininkams, suprantama, aktualiausios dekoratyvios vejos, kurioms pirmiausia keliamas grožio kriterijus.
Nesvarbu kurią stovyklos pusę palaikysime, prieš sėjant žolyną pirmiausia reikia atsakyti į kelis klausimus: koks sodybos plotas, kokiose jos zonoje žaliuos žolė, koks kraštovaizdis supa ir ko norime. Praktika rodo, kad parterinė (arba reprezentacinė) veja tinkamiausia fasadinėje sklypo vietoje. Nors ji tiksliausiai atitinka vejai keliamus reikalavimus, ją įrengti ir prižiūrėti itin sudėtinga bei išties brangu.
Prieš sėjant tokį žolyną, būtina sunaikinti seną augaliją, praturtinti dirvožemį, idealiai išlyginti dirvos paviršių, tolygiai pasėti tik varpinių augalų mišinį, reguliariai pjauti ir tręšti mineralinėmis trąšomis, prireikus laistyti (galbūt prireiks įrengti ir laistymo sistemą) ir pasirūpinti profilaktika.
Dideliam tokios vejos plotui prižiūrėti reikia daug laiko ir lėšų, o štai nedidelis, išpuoselėtas žalias kilimas prie pagrindinio įvažiavimo į sodybą puikiai tinka rūpestingų šeimininkų įvaizdžiui kurti. Gerokai paprastesnė iš dekoratyvinių vejų yra buitinė. Jų botaninei sudėčiai griežti reikalavimai nekeliami, tad bet koks žoliapjove pradėtas pjauti žolynas gali tapti veja.
Daugėja žmonių, norinčių prie namų sukurti natūraliai gamtai artimą aplinką. Jokių abejonių. Vejų klasifikacijoje išskiriama žydinti pievutė, dar vadinama mauritanišku gazonu arba alternatyvia veja. Ji išties imituoja natūralią margaspalvę pievą, pagyvina kraštovaizdį, sukuria gamtos artumo viziją. Ji pjaunama vos dukart per sezoną: liepos pradžioje, kai ima ruduoti varpinės žolės, ir pasibaigus vegetacijai spalį.
Suprantama, jei sodybos plotas nedidelis, tokiam žolynui vietos gali ir nelikti, bet ji puikiai tinka sode. Tik reikėtų parinkti didesnę augalų įvairovę, arčiau vaismedžių pasėti pavėsiui atsparių augalų. Tikriausiai norėsis pakelti ant vejos nukritusį obuolį ar pasiskinti serbentų, tad ją galima pjauti ir dažniau, kartą per mėnesį.
Vejos tręšimas pavasarį
Jeigu vaismedžiai ir vaiskrūmiai susodinti eilėmis, tarpueilių apželdinimui gerai tinka neaukštos gazoninės žolės. Žydinti pievelė labai tinka ir už sklypo ribų iki kelio besidriekiančiai zonai, kuri tarsi niekam nepriklauso, bet norisi, kad atrodytų gražiai ir džiugintų akį grįžtant namo. Taip pat prie kokios įdubos, kur su žoliapjove nepatogu privažiuoti, ar vandens telkinio. Bet ji neturėtų atsirasti ten, kur sodybos gyventojai nuolat vaikšto, nes tiesiog bus nepatogu. Tokio žolynėlio tikslas paprastas - tvarkingas ir estetiškas vaizdas, nesudėtinga minimali priežiūra.
Tad kaip siūlote sodyboje išdėstyti skirtingų tipų vejas? Kai plotas nedidelis, maždaug iki 10 arų, sprendimus lemia, kiek žmonių gyvena, ar yra vaikų, kokie jų įpročiai, ką jie veikia. Kieme turime laisvai vaikščioti, eiti ten, kur reikia ar norisi. Kitur galėtų būti buitinė, pjaunama kas dvi savaites ar panašiai, nelygu, kokiu greičiu auga. Joje gali žydėti ir dobiliukai, ir saulutės, ir krokai, žydrės. Tai būtų spalvingas kiemo žolynėlis, kuriame vaikščiotumėte, leistumėte laisvalaikį, pastatytumėte kepsninę, staliuką su kėdėmis, sūpynes. Žinoma, kiaulpienes galima kontroliuoti mechaniniais įrankiais, o visi kiti augaliukai joje tinka. Pavyzdžiui, mūsų sodyboje prie mažyčio baseinėlio auga veronikos ir, kai pražysta, jų nė nepjauname, paliekame nedidelį gražų mėlyną lopinėlį. O štai žydinti pievelė, kaip nereiklus žaliuojantis plotas tam tikrose zonose, galėtų atsirasti didesnėse sodybose.
Užsiminėte apie žydinčiai pievelei svarbią augalų įvairovę. Žaliam foniniam kilimui suformuoti tinka eraičinai, svidrės, miglės, kietavarpės. Šią sudėti praturtinkite pavasarį žydinčiais svogūniniais augalais ir vasaros žalumą paspalvinančiomis ankštinėmis žolėmis: baltaisiais dobiliukais, raudonaisiais dobilais (Lietuvoje auga ir laukiniai), garždeniais, inkarnatiniais (purpuriniais) dobilais, apyninėmis liucernomis, esparcetais (žydi ir atolas). Šlapesnėje vietoje pasėkite rausvųjų dobilų, esparcetų (žydi ir atolas). Iš laukinės pievos galima persodinti pelėžirnių, mėlynžiedžių vikių, geltonai žydinčių liucernų. Dar pridėkite įvairiažolių: kmynų, siauralapių, trumpakočių gysločių, saulučių, juodgalvių.
Liepą Žemės ūkio akademijoje besisvečiavę vokiečių mokslininkai, pamatę žydinčią natūralią pievelę, teiravosi, iš kur gavome sėklų, ir labai nustebo, kai paaiškinome, kad visos iš gamtos. Joje nieko nebuvo sėta. Urbanizuotose Vakarų Europos šalyse jau seniai nėra tokių pievų, o mes per mažai vertiname šį gamtos turtą ir jo natūralų grožį. Europoje į žydinčių augalų mišinius beria aguonų, rugiagėlių dėklų, bet jie atrodo gana dirbtinai.
Urbanizacija, deja, naikina natūralius pievų plotus, bet mūsų šalyje dar nemažai liko. Botaniškai turtingoje natūralioje pievoje 1 kv. m pas mus galima rasti iki 40 skirtingų rūšių žolinių augalų. Kiekvienai augalų rūšiai būdingas tam tikras mikroorganizmų štamas (rūšis) dirvožemyje. Vadinasi, kuo didesnė mūsų kiemo ekosistemos biologinė įvairovė, tuo didesnė ir mikroorganizmų įvairovė - tai reiškia, kad dirvožemis sveikesnis, gyvybingesnis ir turtingesnis augalams reikalingomis maisto medžiagomis. Kartu tai ir natūrali ligų prevencija. Prisiminkime, kiek pastangų dedame saugodami sodus, gėlynus ir daržus nuo įvairių ligų, kurių vis daugiau, o cheminės priemonės ne visada veiksmingos.
Neturėtų gąsdinti ir pievelėje atsirandantys grybai, nes tai žolių šaknų ir grybų mikorizės (naudingo veikimo kartu) viršūnė. Parterinėje ir buitinėje vejoje gal ir nesinori jų kaimynystės, tad reikėtų juos tiesiog nupjauti ir patręšti žolyną azotu, bet žydinčioje pievelėje tikrai nerekomenduotina naikinti gyvybės.
Vejoje galima pastebėti žalių ratų - jie atsiranda, kai draugiškai sugyvena žolių šaknys ir grybų hifai (grybienos raizginiai), dirvožemis praturtėja išskiriamomis maisto medžiagomis, tad ir žolė tampa žalesnė. Mums nereikia nuo šito nutolti, svarbu pažinti gamtą ir protingai bei atsakingai naudotis jos dovanomis.
Vejos skarifikavimas 3 būdais: kodėl / kaip / kada / ką po to
Vešli ir tarsi kilimas tanki veja sodybai suteikia išskirtinį vaizdą. Specialistai nustatė, kad karštą vasaros dieną vejos temperatūra būna 5 -7 °C žemesnė nei pliko dirvos paviršiaus, o nuo įkaitusio grindinio ar asfalto dangos skiriasi net 17 °C. Beje, dar viena priežastis įsirengti veją ta, kad kuo didesnis vejos plotas, tuo erdvesnis atrodo ir pats kiemas.
Prieš įsirengdami veją pirmiausia turėtumėte atlikti šiokius tokius namų darbus, t.y. nuspręsti, kokią užduotį vejai paskirsite. Planuojant sklypo vejos įrengimą būtina nuspręsti kurią vietą skirsite pėsčiųjų takeliui, kur montuosite vejos ir kitos augmenijos laistymo sistemas ir lauko apšvietimą. Viską nuodugniai išsiaiškinę bei pasirinkę kokybiškas vejos sėklas, savo kieme džiaugsitės gražia ir sveika pievele.
Taigi, vien tik pasėti veją nepakanka. Viena pagrindinių vejos priežiūros priemonių - pjovimas. Pirmą ir antrą kartą vejos žolę reikia pjauti, kai greičiausiai augantys ūgliai pasiekia 8 - 10 cm (sportinėms vejoms) arba 6 - 8 cm (dekoratyvinėms, parkinėms, golfo vejoms). Pirmus du kartus žolė pjaunama iki 4 - 5 cm.
Vejos pjovimui reikia pasirinkti sausą dieną, be lietaus, nes lyjant sunku susitvarkyti su nupjauta žole. Jeigu oro sąlygos pjovimui nepalankios, geriau kelias dienas palaukite. Tačiau prieš žiemą nepjautos vejos palikti nerekomenduojama. Pjovimui naudokite vejapjovę su aštriais peiliais ir su nupjautos žolės surinkimo krepšiu. Nupjautos žolės nepalikite vejoje, surinkite ją.
Tai dar viena gražios vejos priežiūros priemonė, kurios tikslas po žiemos periodo sutankinti dirvą tam, kad į paviršių neišlįstų šaknys. Voluoti geriausia tada, kai dirva jau nėra labai drėgna, tačiau ir dar neperdžiūvusi. Volavimo darbams rekomenduojama rinktis volą su išsikišimais, o tinkamą jo svorį parinkite pagal dirvos savybes. Ar volo svoris tinkamas galima nuspręsti iš to, kiek nusėda dirva jam pravažiavus - norma 10 - 15 cm.
Vejos volavimas
Dirva presuojama vieną kartą važiuojant išilgai lauko, kitą kartą - skersai. Padės išlaikyti šviežią ir tankią veją, nes kai veja pasensta, joje atsiranda nudžiūvusios žolės plotų. Kad taip nenutiktų, pavasarį pažeistas vietas užberkite derlingu juodžemiu ir į jį pasėkite naujos žolės sėklų.
Jeigu vejoje pastebite pažeistų arba plikų vietų, neišsigąskite. Jas galima užtaisyti išpjaunant pažeistą vietą ir įklojant naują velėnos lopą.
Taigi, kaip jau supratote, gražia veja pati savaime netaps, norint ją tokią turėti, reikia įdėti nemažai pastangų ir kantrybės. Beje, kaip ir prižiūrint visą kitą savo namuose.