Alovė - vietovė Alytaus rajone, turinti turtingą istoriją ir išsaugojusi kultūros paveldą. Šiandien Alovė yra ne tik svarbus regioninis centras, bet ir patraukli vieta gyventi, vertinant gamtos grožį ir bendruomeniškumą. „Dainavos krašto“ dalyje „Vietovės“ pateikiama trumpa informacija ir publikacijų apie Alytaus apskrities vietoves apžvalgos.
Alytaus rajono žemėlapis. Alovė įsikūrusi netoli Alytaus miesto.
Geografinė Padėtis ir Pavadinimo Istorija
Alovė įsikūrusi 9 km į pietryčius nuo Alytaus, šalia Alovės ežero (plotas 76 ha, vidutinis gylis 2,6 m), iš kurio išteka Alovės upelis (7, 9 km ilgumo) - dešinysis Nemuno intakas.
Alovės vietovardis rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo XV amžiaus. Vardas per amžius daug kartų keitėsi: 1962 m. Alovė buvo vadinama Holava, XIX a. pradžioje - Alava, 1864-1914 m. pagal savininko Aleksandro Maniuchino vardą vadinosi Aleksandrava, 1911-1917 m. - Alavė, nuo 1920 m. iki šiol - Alovė.
Apie Alovę rašoma visose lietuviškose enciklopedijose. Vietovės istorija apžvelgiama kraštotyrininko Broniaus Kviklio knygoje „Mūsų Lietuva“, istoriko, archyvotyrininko Sigito Jegelevičiaus monografijoje „Nemunaitis ir jo parapija“ ir kt. Apie Alovę rašoma informaciniuose leidiniuose „Dzūkų kraštas“ ir „Alytaus rajonas…“.
Žymūs Žmonės
Iš Alovės yra kilęs, čia ir miręs žymus Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės didikas Marcijonas Aleksandras Oginskis (1632-1690), LDK kariuomenės pulkininkas, nuo 1670 m. - Trakų vaivada, nuo 1684 m. - LDK kancleris. Iš Alovės taip pat kilę šie žymūs žmonės: edukologė dr. Liuda Vincenta Kadžytė-Kuzavinienė (1925-2012), dailininkė, keramikė Laima Cieškaitė-Brėdikienė (1936-2012). Čia dirbo ir gyveno literatas, aktorius, satyrikas Petras Biržys-Pupų Dėdė (1896-1970), šiuo metu gyvena Alovės ir Ryliškių klebonas, pirmasis Alytaus rajono garbės pilietis Stanislovas Stankevičius (g.
Istorinis Paveldas
Alovėje ir jos apylinkėse gyventa nuo seno. Tai liudija iki mūsų dienų išlikę pilkapiai ir senkapiai. 1899 m. archeologas prof. Eduardas Volteris kasinėjo Alovėje VII-IX a. pilkapius. Kai kuriuose šaltiniuose rašoma, kad Alovėje buvo nedidelė kunigaikščių medžioklės pilaitė, kur būdavo apsistojama pailsėti, užkąsti. Manoma, kad XV a. čia galėjo lankytis Lietuvos kunigaikštis Vytautas Didysis. Išlikę keletas jo rašytų laiškų iš Alovės. Šalia Alovės buvo įkurtas kunigaikščio žirgynas.
Praeityje buvo dvi Alovės - Raudonoji ir Baltoji Alovė (išsidėsčiusi arčiau kelio), nes vienoje trobesiai buvo balti, o kitoje - už ežero, raudonų plytų. Alovės valsčius įkurtas XIX a. antroje pusėje, iki Pirmojo pasaulinio karo jis vadinosi Aleksandravos valsčius (rus. Aleksandrovskaja volost). Po 1831 m. sukilimo prie valsčiaus buvo prijungtas ir Alytaus miestas. 1865 m. Alovėje buvo įsteigta liaudies mokykla.
II sovietinės okupacijos metais nemaža dalis gyventojų iš Alovės ir jos apylinkių buvo ištremta į Rusijos gilumą. Dar nepasibaigus Antrajam pasauliniam karui miškuose buvo organizuojami Lietuvos partizanų būriai. 1945 m. pavasarį Pietų Dzūkijos partizanų apygardos vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas užmezgė ryšius su Alovėje išsibarsčiusiais pavieniais rezistentų būreliais ir sutelkė juos į kuopą. Ši kuopa vėliau tapo sudėtine Dainavos partizanų apygardos dalimi. 1945 m. birželio 14 d. NKVD daliniai apsupo Varčios mišką, esantį tarp Alovės ir Daugų miestelių, ir puolė ten įsikūrusių Adolfo Ramanausko-Vanago kuopos 90-ties partizanų stovyklą. Prasidėjo visą savaitę trukusi karinė operacija. Nemaža dalis aloviškių žuvo. Žuvusiųjų atminimas įamžintas memorialiniais ženklais.
Alovės valsčius panaikintas 1950 m, jo teritoriją priskyrus Alytaus ir Daugų rajonui. Pokario metais Alovė tapo įsteigto kolūkio centrine gyvenviete. 1955 m. prie buvusių Baltosios Alovės dvaro rūmų rastas Alovės lobis. Tai 14 a. pab. - 15 a. pr. Sidabriniai lydiniai ir monetos.
Alovės Herbas
Alovė istorinio herbo niekada neturėjo, todėl ieškant herbui sinbolikos buvo nutarta herbe pavaizduoti visoje šalyje žinomus Alovės pinigų lobį, upę ir Švenčiausiosios Trejybės bažnyčią. Maldos namų ženklu pasirinkta Dievo apvaizdos akis. Biblijoje akis yra visažinystės, budrumo ir nuolatinės Dievo globos simbolis. Krikščioniškame mene akis, iš kurios sklinda saulės spinduliai, reiškia Dievą, dievišką išmintį. Akies trikampyje - dieviškoji Trejybė, kuri yra svarbiausia krikščionybės dogma. 2008 m. patvirtintame herbo skyde pavaizduota sidabrinė juostelė simbolizuoja upę, kuri reiškia atsinaujinimą ir laiko tėkmę. Mėlyna spalva herbe - ištikimybės, dieviškosios išminties, pastovumo, sąžiningumo ir dangaus išraiška. Raudona spalva reiškia drąsą, narsą ir meilę.
Alovės herbas.
Kultūros Paveldas ir Architektūra
Alovėje yra keletas į Kultūros vertybių registrą įtrauktų objektų: Alovės bažnyčios kompleksas, Alovės dvarvietė, Raudonosios Alovės buv. Žymiausias Alovės architektūros paminklas - medinė Švč. Trejybės bažnyčia. Pirmoji bažnyčia šioje vietoje buvo pastatyta 1697 m. Šiandieninė bažnyčia pastatyta 1802 m. vietos meistrų. Jai būdingi klasicizmo ir baroko bruožai. Ji stačiakampio plano su trisiene apside, 4 kolonų portiku, zakristija, trikampiu frontonu ir kryžiumi ant stogo. Vidų į 3 navas dalija briaunuotos kolonos. Vidurinės navos skliautas - cilindro formos. 1797 m. prie bažnyčios buvo pastatyta koplyčia. 1889 m. bažnyčia buvo suremontuota. 1907 m. lauko akmenų tvora apmūrytas šventorius.
Alovės Švč. Trejybės bažnyčia.
Šalia bažnyčios stovi medinė 1802 m. Miestelyje yra buvę Baltosios ir Raudonosios Alovės dvarai, kuriuos XIX a. valdė garsių Lietuvos didikų Gediminų ir Ratautų palikuonys. Pasak gyventojų, Baltosios Alovės dvaras tarpukariu priklausė Žilinskui. 1924 m. dvaras buvo išparceliuotas. Dvarą valdė Jonas Gediminas, Alytaus apskrities veterinarijos gydytojas. Dabar Baltosios Alovės dvaro jau nebelikę.
Raudonosios Alovės dvarą Ratautas pardavė generolui Aleksandrui Maniuchinui. Vėliau jis priklausė Klemensui Čaplikui. Tarpukariu šiame dvare veikė mokykla. Raudonosios Alovės dvaro sodyboje išlikęs mūrinis ūkinis pastatas (svirnas), kluonas ir medinis gyvenamasis namas, kur gyveno dvaro samdiniai.
Švietimas ir Kultūra
Raudonosios Alovės buv. Daugų Vlado Mirono gimnazijos Alovės pagrindinio ugdymo skyriuje nuo 1997 m. 2015 m. švenčiant 150-ąsias Alovės mokyklos įsteigimo metines, prie mokyklos buvo atidengta medinė skulptūra, įprasminanti žmonijos kelią į šviesą.
Alovės biblioteka yra Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos filialas. Ji įkurta 1946 m. Biblioteka sujungta su Alovės mokyklos biblioteka ir įsikūrusi mokyklos patalpose. Bibliotekoje vyksta susitikimai su literatais, menininkais, organizuojamos poezijos šventės, spaudinių, fotografijų ir tautodailės parodos. Biblioteka bendradarbiauja su Alytaus apskrities literatų klubo „Tėkmė“ nariais. Bibliotekoje kaupiamas krašto rašytinį paveldą atspindintis kraštotyros fondas. 2016 m. jame buvo daugiau kaip 100 leidinių.
Atmintis ir Literatūra
Alovės kapinėse palaidotas Dainavos apygardos Adolfo Ramanausko-Vanago kuopos būrio vadas Juozas Kazlauskas-Klevas (g. 1921 m. Dobrovolės k., Alovės vlsč., Alytaus aps.), žuvęs 1945-06-23 kautynėse su NKVD 220-ojo pasienio pulko batalionais II Varčios mūšyje [Daunoravičius, Vytautas. Varčios kautynės]. Pagal pradinius duomenis partizanas iš pakasimo vietos čia palaidotas Lietuvos Atgimimo metais. Jo kapas yra įtrauktas į Kultūros vertybių registrą (u. k. 1935 m. buvo išleista Jono Žekevičiaus knyga „Karžygiai. Dzūkų pasakos ir poringės“ (Kaunas, 1935). Joje yra pasakojimas „Kaip rados Alovės bažnyčia“.
Atsiminimų apie Alovę yra parašęs aktorius, kraštotyrininkas Petras Biržys (Pupų Dėdė), čia mokytojavęs 1918 m., taip pat iš Daugų (Alytaus r.) kilusi literatė, buvusi partizanų ryšininkė, aktyvi visuomenės veikėja Izabelė Skliutaitė-Navarackienė (Tautotyros metraštis. T. 3 (2012). Varčios mūšyje dalyvavusių partizanų išgyvenimus surinko ir aprašė pokario pasipriešinimo vietinei okupacijai vadovas, Pietų Dzūkijos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas prisiminimų knygoje „Daugel krito sūnų…: partizanų gretose“ (Vilnius, 1991, 1992, 1999, 2007). Alytuje gimęs rašytojas Jurgis Kunčinas yra sukūręs novelę „Žūklė prie Alovėlės“ (rink. „Niekieno namai“). Alovės seniūnijos Skirgailių kaime gimęs literatas Juozas Miglinas yra sukūręs eilėraštį „Alovė“ (kn. „Mano žemė manimi alsuos“). Literatė Aldona Sabonytė-Kazlauskienė parašė eilėraštį „Alovės bažnyčia“ (kn.
Dabartinis Gyvenimas ir Sodybų Grožis
Angelė ir Petras Rutkauskai Lelionių kaime, Alovės seniūnijoje, jau 14 metų puoselėja sodybos grožį, nors atvirai sako, kad buvo netikinčių, jog jiems pavyks. Jų triūsas įvertintas specialistų - 2019 m. individualių namų, sodybų savininkų kategorijoje Angelės ir Petro sodyba tapo nugalėtoja Alytaus rajone. A. ir P. Rutkauskai jau 41 metus puoselėja šeimos židinį. Jiems 60+, bet dar ne pensininkai. Pagal specialybę moteris yra medicinos darbuotoja, šiuo metu nedirba. Abiejų sutuoktinių tėviškės - Alytaus rajono Skraičionių ir Budos kaimuose, tad jie, gyvendami Alytuje, ieškojo žemės, kuri būtų arti jų gimtinių. Taip Angelė ir Petras įsikūrė Lelionių kaime, Alovės seniūnijoje.
„Sklypą įsigijome 2008 metais, kuomet virš Lietuvos ir pasaulio tvenkėsi krizė, o kainos buvo aukštos“, - sako pašnekovė, su vyru nusipirkusi beveik vieną hektarą ploto žemės. Pradžioje sklypas nepriminė dabartinės išpuoselėtos sodybos, buvo apaugęs krūmais, panašėjo į pelkę. Angelė sako, kad nebijojusi pirkti tokio apleisto sklypo, o abi su dukra, moteriškai pasitarusios, nupirko. Angelės vyras tuo metu dirbo Airijoje, o grįžęs atostogų į namus ir pamatęs moterų pirkinį, „už galvos susiėmė“. Petras, pirmą kartą įžengęs į savo valdose esančias krūmų ir karklų raizgalynes, net pasiklydo. Prireikė 10 metų, kad sklypas būtų sutvarkytas. „Ir šiandien dar nėra iki galo baigti aplinkos tvarkymo darbai, vis grąžiname. Turime idėjų ir minčių“, - sako Angelė.
Pasak moters, per tuos metus buvo daug investuota, mąstyta, kaip gražiau, patraukliau padaryti. Sklype pastatytas gyvenamasis namas, ūkinis pastatas, pirtis. Sodybą puošia fontanas, gėlių žiedai, 28 arų tvenkinys. Angelė ir Petras ne veltui statė tokius didelius namus. Be jų, čia gyvena sūnus ir dukra su šeimomis. Bet namus prižiūri ir tvarką palaiko tik moterys ir keturmetis anūkas Joris, mat visi trys suaugę šeimos vyrai: tėvas, sūnus Jurgis ir žentas Darius jau 10 metų dirba užsienyje ir į namus Lelionyse grįžta atostogų. „Adamsų šeimynėlė“, - juokiasi Angelė. Įdomu tai, kad visi vyrai dirba skirtingose šalyse: Airijoje, Švedijoje ir Anglijoje. „Moterų gvardija“, - taip apie savo moteris sako Angelė, kuri džiaugiasi ir mažąja anūke Ema, ir 13-mete Kamilija.
Sūnus Jurgis Švedijoje dirba 6 savaites, 3 savaitėms grįžta į namus Lelionyse. Angelės diena intensyvi. Rytinė kava ir daržo, sodo reikalai. Dar naminius gyvūnėlius „apeiti“ reikia. Ravėjimą keičia žolės šienavimas, namo priežiūrą - tvenkinio, ir taip kasdien rateliu… Dukra ir marti dirba Alytuje. Paklausta, kodėl tiek daug dirba, Angelė sako: „Mes taip užaugę, mums smagu, jauku gyventi gražioje aplinkoje. Taip esame išauklėti tėvų. Ir savo vaikus taip auklėjame.“ Aplinkiniai džiaugiasi šeimos kuriamu grožiu. Ir Angelė kaimynus giria - draugiški, malonūs. „Tokie darbai ir grynas oras duoda daug sveikatos. Tik Dievui dėkoti reikia. Nei sporto klubų, nei kitų veiklų nereikia. Neseniai vyko Rutkauskų giminės susitikimas, planuotas prieš metus. Bet taip sutapo, kad gražus pasibuvimas įvyko liepos pabaigoje per Giminių dieną. Angelė pasakoja, kad iš Jungtinių Amerikos Valstijų atvykę giminaičiai negalėjo atsigėrėti aplinkos grožiu. Paklausta, ar nenorėtų grįžti į miestą, Angelė sako: „Oi, ne!“ „Vertinu laisvę, gamtą, paukštelius, su kuriais pabundu, pievos kvapą, gėlės žiedą“, - kalba pašnekovė.