Šiame straipsnyje apžvelgsime įvairias gyvenimiškas situacijas Lietuvoje, pradedant gamtos apsauga ir baigiant asmeninėmis dramomis. Aptarsime Neries regioninio parko rūpesčius, vienkiemio gyvenimo ypatumus, psichologinio smurto problemą ir filosofines teatro interpretacijas.
Neries regioninio parko iššūkiai: saugant gamtą ir gerbiant bendruomenę
Neries regioninis parkas kreipėsi į visuomenę, prašydamas nesilankyti Elektrėnų savivaldybėje esančiame Grabijolų kaime. Pasak Neries regioninio parko vadovės, vietiniai gyventojai pasikabino skelbimą su informacija apie karantiną, tačiau atvykėliai, pasak A. „Reikia gerbti tų žmonių sveikatą, saugumą ir privatumą. Baigsis karantinas, atsivers vartai. Patys žmonės pasikabino skelbimą prie įėjimo į kaimą, kad karantinas, bet niekas nepaiso, - kaip žmonės sako, lankytojai eina į kaimą, užeina į kiemą tiesiog. Tai yra negalima, prašome labai to nedaryti“, - sakė A. „Ten šalia yra pažintinis pėsčiųjų takas, kuriuo vaikščioti niekas nedraudžia.
A. „Prašome žmonių nesilankyti Grabijolų kaime dėl vienos ir esminės priežasties - kaime gyvena žmonės, kurie yra rizikos grupėje, pagyvenę žmonės. Jie tikrai nenori, jų saugumo labui, kad kas nors eitų į jų kiemus. Kaimas yra pakankamai uždaras, siaura gatvelė, ir bet koks pašalinių vaikščiojimas po kaimą yra netoleruotinas, negalimas“, - Eltai susirūpinimo neslėpė A. Buvo pastebėti lankytojai ir buvo prašoma jau prieš kokias dvi savaites.
Kuklios sodybos šeimininkas
Šiaip tai buvo paprastas senoviškas nedidelis Ylių kaimelis Žemaitijoje, su gal porą dešimčių nedidučių sodybėlių. Sako, tos kaimo pakraštyje stovėjusios vienišos kuklios sodybos šeimininkas buvęs gana pasiturintis ūkininkas pavarde Lukošius, o vardo jau niekas nebeprisimena. Maždaug šešiasdešimtųjų praėjusio amžiaus metų pabaigoje netoli tų vietų gyvenau, todėl apie tai teko prisiklausyti įvairių šiurpių pasakojimų. Dar ten buvo paupio pievos, klebono lankomis vadinamos, buvo kažkiek dirbamos žemės, keletas miškelių, vienas iš kurių Lapkalniu pramintas, mat čia smėlėtose miškelio kalvose lapės urvus mėgdavo išsikasti. Vietiniai, sužinoję šią istoriją, vieni kitų klausdavo: ar atsikando tos žemės?.. ar nepaspringo numiręs žemėmis?
Jie labai skyrėsi, tik bendra tarp jų buvo tai: tėvas mirdamas sūnums prisakė gyventi draugiškai, o žeme nesidalinti, nes kur matyta, jei sunkiai uždirbta žeme po gabaliuką, po gabaliuką pradėsit dalintis; kas iš palikimo liks? Iš pradžių broliai taip ir gyveno: vyresnysis, kuris buvo jau vedęs, kaip amžinatilsį tėtušio buvo prisakyta, pats vienas sprendė kur, kada, ką ir kiek pasėti, kada derlių nuimti, kam ir už kiek tą derlių parduoti, o kiek sau pasilikti pramitimui. Jaunesnysis vyresniojo visur stropiai klausė, dirbo netinginiaudamas.
Abu nebuvo pratę gerti, o jaunesnysis ar tik ne pirmą kartą tokio stipraus „trunko“ paragavo, todėl greitai „kaip koks šiaušius“ nusilakė, tuo labiau, kad vyresnysis beveik negėrė, o vis brolį ragino įvykį tinkamai aplaistyti. O vyresnysis brolis sau ramus toliau gyveno visiems aiškindamas, kad Jonas neva kažkur išėjęs ir negrįžta, o gal jau ir miręs, taigi dabar visa žemė priklauso tik jam.
Psichologinis smurtas šeimoje: pagalbos galimybės
Ar galima paduoti žmogų už psichologinį smurtavimą? Labai didelis: manipuliacijos, šantažai, žeminimas prie žmonių, bandymas įtikinti ne tiesa. Už viską kaltinti, už dalykus, kuriuos nepadarai arba kuriuos pats padaro ir kaltina mane. Už savo neištikimybes net jai yra akivaizdus juoda ant balto, foto ir video ir viskas. Ir net gyva meilužė šalia vis tiek tikintų ir kaltintų mane. Sako, kad aš apgavikė, suplanavus viską iš anksto ir taip toliau - tokiais akivaizdžiais nesąmonėm, kur seniau net įtikėdavau vos ne ir kaltinau save ir viskas, kaip skuduras buvau.
Tai po to savaitę su puse atlaikiau ir išvengiau smurtavimų ir žeminimų ir pan., bet po to rado ir per padarytą mano psichologinį barjerą priėjimą, nukovė vis tiek ir tada dar skaudžiau. Iki tokio lygio kur šaliska būni, nei atsiprašai, nei ginaisi, vis tiek toliau suka, kol jau nervai nebelaiko. Suka odą, ir tirpsta ir jau nebeatlaikomas dusulys jau ir pradedi bliaut kraujo ašarom ir rėkt, kad tik paliktų mane ramybėj. Užteks kaltint ir šaukt tiesiai į akis už nieką ir tikint ir mindyt kaip skudurą, išleistų išeit arba tylekitų, noris tik ramybės, nieko daugiau, nes galva sprogt gali nuo to klykimo ir vis bandymo mane tikint, jai ir sutinku, toliau tą patį kartot, kokia aš esu bloga ir toliau vis dagalvoja dar ir dar iš vienos temos į kitą po truputį suka, suka ir viena ir kita, kol galų galiausia esu visi blogumai viename: ir melagė, ir apgavikė, ir nemylinti, ir aktorė, ir netikėlė, ir žiurkė bjaurybė, ir šlykšti ir t.t. ir pan., kol jau bliaunu garsiai springdama ir ausis užsikišus ir jau atrodo skrandis pro burną išlips. Ai, dar negana to, anksčiau dar ir narkotikus siūlė ir visai kitaip bandė pratint, kasdien kartu norėjo ir tą ir aną, kad aš išbandyčiau - pamatyčiau, kaip linksma ir gera, o po to jau vėl išvadint mane narkomane, nors pats bet kiek metų vartoja kasdien, o aš tik tuo metu pirmą kart kažką pabandžiau.
Jei žmogus nesupranta, kad jo elgesys yra smerktinas ir nėra motyvuotas jo keisti, tai į jokie net patys geriausi specialistai nepadės. Siūlau dar kartą pasišnekėti su vyru ir pasakyti, kad psichologinė pagalba tokiems smurtauti linkusiems žmonėms teikiama ir išklausyti jo nuomonės. Jei vyras pasakys aiškų NE ir nepripažins, kad jis yra smurtautojas, tai ženklas, kad jūsų lūkesčiai dėl vyro elgesio pagerėjimo yra tušti. Ir patikėkite, jokie gyvenimo aplinkybių pasikeitimai nepakeis smurtautojo noro smurtauti.
Jeigu jus būsite nuolanki, tad būsite mušama už tai, kad nesipriešinate ir esate pasyvi, jei ginsitės - muš už tai, kad bandote prieštarauti, jei nėra darbo ir pinigų išsikraus ant jūsų, jeigu atsiras pinigų ir draugų vis tiek nukentėsite jus, kad trukdote linksmai gyventi. Smurtautojo psichologija - nesvarbu už ką, svarbu trenkti, o priežastį galima sugalvoti bet kada.
Tačiau, kad ji būtų efektyvi, turi norėti pats vyras. Taip yra programų smurtaujantiems vyrams, kurių tikslas pakeisti tokio žmogaus elgseną .
Gyvenimas vienkiemyje: Aidos ir Barinto istorija
Aida ir Barintas Čepukaičiai - pora, kuri metė šiuolaikinio miesto patogumus ir pasirinko gyventi taip, kaip diktuoja gamta. Čia du jauni žmonės - Aida ir Barintas - augina uogas, vaisius, daržoves ir avis. Tiesa, ne vieni. Sūnus, pasakoja, gimė pačioje įkurtuvių apleistame vienkiemyje pradžioje, kai prie sodybos dar nebuvo net normalaus privažiavimo. Vienkiemyje Čepukaičiai gyvena jau šeštus metus. Pirmieji buvo itin sunkūs. „Eidavau pas Barintą ir verkdavau jam ant peties. Sakydavau, turbūt tikra nesąmonė ta mūsų svajonė. Šiuo metu situacija jau kita, tad ir iššūkiai, gyvenant sodyboje, kitokie.
Aida pristato savo ir vyro tandemą. Moteris kilusi iš Lietuvoje žinomos pramogų komplekso „HBH Palanga“ savininkų šeimos. Savo laiku jai teko pastudijuoti ir Šveicarijoje, pagyventi Pietų Korėjoje, o grįžusi į Lietuvą perėmė restoraną „HBH Vilnius“, kurio veikla iš pradžių nebuvo sėkminga. Aidos „arkliukas“ ir studijų objektas - sveikas maistas. Šioje sferoje ji darbavosi ir darbuojasi iki šiol - edukuoja žmones, skaito paskaitas.
Kodėl tuomet pora pirko sodybą? „Turbūt pažiūrėjome į ją per daug optimistiškai. Nesugebėjome įvertinti realios situacijos, o paskui jau buvo vėlu trauktis“, - pripažįsta Aida ir priduria, kad ją išsyk labai sužavėjo sklypo reljefas. Paklausta, ar, gyvenant vienkiemyje, jiems netrūksta žmonių, moteris tikina, kad svečių „Čepūkyje” niekada netrūksta. Pati Aida irgi namuose nesėdi - važiuoja vesti mokymų apie sveiko maisto gamybą į sostinę ir kitus miestus. Ji taip pat yra kulinarijos profesijos mokytoja Vilniuje, Verslo ir svetingumo profesinės karjeros centre (VESK).
Ji taip pat yra kulinarijos profesijos mokytoja Vilniuje, Verslo ir svetingumo profesinės karjeros centre (VESK). „Man visiškai užtenka tų išvažiavimų. Grįžtu namo pavargusi nuo miesto triukšmo, automobilių spūsčių. Be to, pas mus dažnai svečiuojasi draugai. Šiuolaikiniame pasaulyje, mano supratimu, gali išlikti arba didmiesčių gyventojai, arba mažos bendruomenės, perpratusios sistemą, kaip gyventi gamtoje, nepriklausomai. Užsiauginame savo maisto, turime savo vandenį, elektrą“, - vardija įgyvendintas plano dalis A. Augina savo maistą - vaisius, uogas, daržoves, turi avių pulką. Artimoje ateityje bus ir asilas, vištų. Anksčiau jas irgi augino, bet lauko plėšrūnai išvogė, todėl dabar taupo saugesniam paukščių aptvarui.
A. Čepukaitė stengiasi, kad ant šeimos stalo būtų viso grūdo produktai. Miltus perka ekologiškus, iš netoliese esančio ūkininko. Sviesto, varškės, mėsos, kiaušinių įsigyja iš kaimynystėje gyvenančių ūkininkų. Dar vienas gyvenimo vienkiemyje privalumas - dienos be spūsčių. Aidos gimtasis miestas - Palanga, tačiau jūros buvusi palangiškė visai nepasiilgsta. Šalia namų turi tvenkinį, užsodintą augalais, kad skaidrintų vandenį, tad vasaromis jūra jiems čia pat, vietoje.
Filosofija teatre: Oskaro Koršunovo "Kantas"
Kionigsbergas, Princesės g. 3, Vilnius, Gedimino pr. 22 - tai du filosofo Immanuelio Kanto (1724-1804) adresai. Pirmuoju jis gyveno iki mirties, o antruoju atšventė savo 301-ąjį gimtadienį. Klasikinės filosofijos pradininkas naujus namus rado Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre. Už tai padėkoti reikėtų teatro meno vadovei Gabrielei Tuminaitei, kuri ryžtingai ir atkakliai kvietė režisierių Oskarą Koršunovą, siūlydama sukurti spektaklį pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Kantas“.
Pjesė parašyta 2009 m., kai oro uoste dramaturgas netikėtai susitiko Eimuntą Nekrošių (1952-2018), o jis rankoje laikė Kanto „Grynojo proto kritiką“. Režisierius pasiūlė dramaturgui šią temą, bet scenoje lemtis jų nesuvedė. Pjesė buvo nukeliavusi į Rusiją, Kiniją, o šiandien grįžo namo. Ir ne bet kur, o į teatrą, kuris yra ištikimiausias Ivaškevičiaus gerbėjas. Oskaras Koršunovas, lyg tikras kantistas vadovaudamasis grynojo režisūrinio proto principais, visas aplinkybes pavertė įmanomomis. Scenos meno neatsiejo nuo kantiškosios moralės.
Nekrošiui ir Tuminui mirus, Koršunovas tarytum materializavo jų mintis, svarstymus, pratęsė siekius „pastatyti nepastatomą spektaklį“. Tęsiančiam lietuvių teatro tradiciją Koršunovui ne mažiau svarbi ir lietuviška dramaturgija. Ne kartą susidūręs su Ivaškevičiaus pjesėmis, ir šįkart „susirėmė“ su daugiabriauniu, intertekstualiu filosofiniu traktatu. Pjesė parašyta trumpais sakiniais, kokius labai vertino pats Kantas, bet polifonijos čia ne mažiau negu „Išvaryme“. Nors „Kantas“ pasakoja apie istorinę asmenybę, tačiau tai abstrakti drama, nes visa jos esmė slypi už teksto - intertekstuose, o juos perprasti nėra paprasta, maža to, jų negalima praleisti, antraip ištirps ne tik pjesės struktūra, bet ir tų mažų scenų tarpusavio ryšiai, kurie išprovokuoja grynojo proto aplinkybes.
Kyla pavojus, kad teatras taps per daug protingas, peržengs teatrinę intrigą, praras grynakraujį teatrališkumą, neteks emocijų ir šilumos. Tokį kūrinį sunku įsukti, tam reikalingas netrumpas sceninis laikas.
Kantas apie grožį ir skonį: sprendimo kritika
„Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“ tapo ne tiek filosofo teorijų perteikimu, kiek jo idėjų regimu šaltiniu, nujaučiamo, neapčiuopiamo, bet egzistuojančio pasaulio įkūnijimu. Kanto aptartas „medžio kreivumas“ Koršunovui priimtinas iš esmės. Jis niekada nesiekė žmonių ištiesinti, unifikuoti. Spektaklio personažai skirtingi, režisierius nebando jų paversti nuolankiais Kantui. Filosofiniu požiūriu to padaryti ir neįmanoma. Todėl ši Kanto draugija labai greitai pasiskirsto į žmones, besielgiančius iš pareigos ir atitinkančius pareigą.
Koršunovas demonstruoja ir tam tikrą kuklumą, naujajam spektakliui suteikdamas papildomą pavadinimą „Kambarys, kuriame negalvojama“. Supratęs, koks galingas yra Kantas, jis analizuoja pačios filosofinės minties atsiradimą. Filosofinė kantiškoji būsena jam rūpi kaip galimà režisūrinių paieškų kryptis. Režisierius tam pasitelkia skrupulingai, lyg ant padėklo išdėliotą tekstą, aktorių meistrystę, besikeičiantį scenovaizdį.
Koršunovas - grynakraujis teatro kūrėjas, režisuojantis nuojautas, nematomas mintis, tai, ką čia pat, jo akivaizdoje sukuria aktoriai. Nepraleidžia pjesės oro burbulų, juos linksmai apžaisdamas spektaklyje, stato tai, kas parašyta, netrumpina Ivaškevičiaus ilgojo „Kanto“, bando įminti paslaptį, kodėl čia tiek daug kalbama, nors šiuolaikiniame teatre jau seniai įsigalėjusi atmosferos, o ne teksto dominantė. Režisierius randa kodus, kuriais atrakinamos skirtingos scenos ir jų jungtys. Praleidus kurią nors vieną, Kanto kambarys nepavirstų metafizine erdve, kurioje personažai ir tikri, ir nerealūs. Koršunovas, nuoseklus pjesės atžvilgiu, sukuria filosofinį spektaklį apie žmogų, kuriam lemta būti pranašu.
Todėl, kai kelis kartus bandoma įminti laiko paslaptį, pranašu tampa net ne Kantas, bet jo ištikimas tarnas Martinas, kuris fantasmagoriškai būtybei, netikėtai užklydusiai Fobi Gryn, išaiškina, kad žmonių skaičiuojamas laikas yra netikras. Šie absurdizmai primena ankstyvuosius Koršunovo spektaklius - „Senę“ ir „Senę 2“, ten vietoj laiko, įgavusio damos pavidalą, pasirodo mirtis. Kanto kambaryje, kuriame draudžiama galvoti, naujasis tarnas Kaufmanas nuo pat pradžių asocijuojasi su mirtimi.
Paradoksas - kuo nuosekliau pristatomas kūrinys, tuo intensyviau susidrumsčia kūrinio sluoksniai. Čia ima pintis ne tik laikas, bet ir patys personažai. Iš pažiūros jie tarytum atkeliavę iš Kanto laikų, bet ne dėl savo išvaizdos - istorinių perukų, pūstų rankovių, puošnių kaklaskarių... Šie personažai vienu metu egzistuoja esamajame laike ir čia pat režisierius lyg laiko mašina „sugrąžina“ juos į praeitį. Iš pažiūros Kanto bičiulių draugija išsipusčiusi, atsipalaidavusi, bet geriau įsižiūrėjus, visų veidai šiek tiek įsitempę, lyg jie būtų kažkokie keisti stebėtojai.
Koršunovas elgiasi su aktoriais atsargiai, suprasdamas, kad jie priklauso kitokiam teatrui, bet režisieriui įdomi kiekviena patirtis, todėl atsiranda abipusis supratimas. O publika po ilgos pertraukos išvysta nuostabų Rimo Tumino aktorių ansamblį. Prieš dvidešimt metų unikalius vaidmenis jie kūrė savo mokytojo spektakliuose, o šiandien, spinduliuodami pasitikėjimu, intensyviai vaidindami, sukūrė personažus, tapusius didele spektaklio vertybe. Nė vienas aktorius nekartoja savęs, nė vienas vaidmuo netampa praeities tęsiniu. Kartu su Koršunovu jie sukūrė vieningą Kanto draugiją.
Aktoriai parinkti pagal istorines asmenybes. Immanuelis Kantas buvo neaukšto ūgio, turėjo puikų humoro jausmą, laikėsi disciplinos. Aktoriui Kirilui Glušajevui nesunkiai pavyko įkūnyti šį genijų - jo Kantas paprastas, bet orus. „Grynojo proto kritika“ - apmąstymai apie žmogų, gyvenantį savo proto sukurtame pasaulyje. Į panašią situaciją pateko ir Glušajevas - jam pavyko įsiskverbti į egzistencinę Karaliaučiaus filosofo būseną, tapti istorine asmenybe.
Glušajevas kaip ir Kantas su visais kalbasi vienodai, svarbiausia, nieko nevargina, kalba trumpai, nuosekliai. Nepakenčia konfliktiškų situacijų, pakelto tono, įkaitus atmosferai, griebiasi už galvos, lyg bandytų užsikimšti ausis. Kantas, prieš ramiu balsu pasakydamas „Aš. Vidinis“, kiek atsiplėšęs nuo visų, išeina į jam vienam skirtą šviesą ir sako stulbinamai atpažįstamą monologą: „Daryti žmonėms gera pagal savo išgales yra pareiga, nesvarbu, mylime juos ar ne...“ Kalbėdamas apie meilę, apie ryšius tarp žmonių, Kantas skelbia išmintį, kuria bandoma vadovautis iki šių dienų: „Todėl, kai sakoma: mylėk savo artimą kaip save patį, tai nereiškia, kad turėtume tiesiogiai mylėti ir dėl šios meilės daryti jam gera, o priešingai - daryk gera savo artimui, ir ši geradarystė pažadins tavyje meilę žmonėms.“ O čia pat humoras, sodri kontrastų kalba, dialogai beregint nukelia į naujas temas.
Šio spektaklio išskirtinė ypatybė ta, kad režisierius nenori sukurti dar vieno įtaigaus naujos kartos spektaklio, kuriame tradicinio teatro priemones papildo dirbtinis intelektas. Koršunovui svarbiausias Kanto kambarys, kuriame laisvai sklistų mintys. „Kambarys, kuriame negalvojama“ - tai pradžių pradžia, kai personažai brėžia punktyrus, o kiekvienas juos užbaigia savo individualiais apmąstymais. Moraliniai įsitikinimai priklauso nuo kiekvieno individo - tai ypač svarbu šio spektaklio kūrėjams.
Kaip tampama filosofu, geriausiai parodo Kanto tarnas Martinas Lampė, kurį atvira širdimi, pasikliaudamas scenine laisve vaidina Ramūnas Cicėnas. Būtent jam geriausiai sekasi pokalbius baigti kokiu nors išmintingu pokštu. Būtent jis žaižaruoja gyvomis emocijomis. Martinas sėdi kampe, kuičiasi savo pasaulėlyje, bet stryktelėjęs nuo kėdės, net atsitiesti nespėja - pradeda eiti sulenktomis kojomis. Rodos, nereikia didėti arba mažėti, tačiau iš to kyla sceninės laisvės pojūtis, blyksteli puikus sąmojis. Naujoji karta, naujieji laikai ateina su „cheminiu“, radiacijos paveiktu personažu - tai naujasis tarnas Johanas Kaufmanas. Iš pažiūros kinematografišką personažą Vytautas Rumšas paverčia siurrealistine būtybe, ateities zombiu. Jam norisi pastovumo.
Spektaklyje daug poetiškų scenų, laiko reminiscencijų. Tada režisierius įjungia muziką, sulėtina veiksmą. Martinas, kalbėdamas apie laiką, Kantui sako: „Aš, pone, kai atsigulu mansardoj, girdžiu jus abudu. Jūs nesąmones burbat - užmušinėjat sąmonę, o jis kartoja, kad eina. Spektaklis dažnai perlipa teatrinę sieną - Kanto kambarys tampa Mažojo teatro scena, iš kurios aktoriams jau niekada nebus lemta ištrūkti. Ir savo, ir personažų laiką jie skaičiuoja šioje erdvėje.
Kantas, turėjęs savus įpročius, bičiulių draugijos nesiejo su darbu, todėl ir spektaklyje primenama, kad šis „kambarys ne darbui“. Bet aplinkiniai vis lenda filosofui į akis, štai Fobi ateina prašyti parašo. Ilgakoję komersanto dukterėčią Indrė Patkauskaitė vaidina drąsiai, įtikinamai, gundančiai. Kanto draugija net nesugeba atsišaudyti į, rodos, paprastus jos klausimus, pavyzdžiui, „Apie ką ta knyga?“ Niekas nesugeba pasakyti. Kaip ir gyvenime: žmonės dažnai svarsto, postringauja, net nesusipažinę su objektu. Šiame kontekste labai svarbi aktorės plastika. Ji lyg vėjas, lyg fantomas gali judėti ir ant žemės, ir ant stalo, impulsyviai kalba, įdėmiai klausosi. Fobi nėra pats aktyviausias personažas, bet aktorės pastangomis tampa labai svarbus, susieja daug ore tvyrančių minčių.
Spektaklyje kartais labai įdomiai buitis dera su metafizika. Štai kalbama apie sriubą, šaukštą, kėdę ir čia pat - apie laiką, kurio nėra. Visi personažai realūs, įspūdingai dailininkės Sandros Straukaitės aprengti, bet čia pat už lango išnyra Senutė išretėjusiais plaukais, vaidinama Ilonos Kvietkutės. Kas toji nekviesta viešnia? Atsakymas gali būti visoks, kiekvienam žiūrovui yra ką veikti, galvojant apie tai. Nors kambarys, „kuriame negalvojama“, neskirtas darbui, Senutė suardo „dinamiką“ - ji išnyra ne tik iš kito pasaulio, bet ir puikiai iliustruoja Kanto išmintį.
Režisierius, kaitaliodamas laiko kategorijas, išplėsdamas kambario kontekstą, su Kanto draugais ima žaisti kaip su laike nugrimzdusiomis būtybėmis. Aktoriai pamažu „grimzta“ po stalu, rankomis laikydamiesi už jo kraštų, o ant sienų vietoj paveikslų naujosios technologijos projektuoja Kanto laikų Karaliaučiaus vaizdus. Tokie ir panašūs režisieriaus nardymai ypač įkvepia aktorius, jie tampa atviri improvizacijoms, bet nuo teksto beveik nenukrypsta. Žavingas Manto Vaitiekūno pamokslininkas Johanas Šulcas. Lig šiol atrodė, kad aktoriui visam laikui prilipo Oskaro Milašiaus „kaukė“ iš „Madagaskaro“, keliaujanti per įvairius spektaklius, bet Kanto „kambarys, kuriame negalvojama“, privertė jį iš esmės pakeisti aktorinę stilistiką. Jam tinka režisieriaus sprendimai, Vestos Grabštaitės pasiūlyta plastinė choreografija.