Lietuvoje, Kojelių kaime (Klaipėdos r.), įsikūręs gydytojos pulmonologės ir radiologės Zofijos Tikuišienės „Gandrų dvaras“ yra išskirtinė vieta, nes ekosodybų Lietuvoje nėra daug. Garsi žolininkė, natūropatė ir fitoterapeutė pripažįsta, kad vien tradicinė medicina ne visuomet pajėgi padėti sveikatos trokštančiam žmogui, todėl natūralūs sveikatinimo būdai šiandien vertinami kaip niekada anksčiau.
Šiame straipsnyje gilinamės į šios unikalios sodybos istoriją, jos įtaką vietos kultūrai ir sveikatinimui, taip pat į šeimininkų indėlį puoselėjant gamtą ir tradicijas.
Klaipėdos rajono žemėlapis, kuriame įsikūręs Gandrų dvaras
Ekologiška Oazė Gamtos Glėbyje
Ekologišką sodybą supa natūrali gamta: miškas, pievos, vandens telkiniai, arti - jokių taršos šaltinių. Žalumoje paskendusioje sodyboje kvepia žolėmis ir gamtos galia. Šeimininkė pripažino nesižavinti egzotiškais augalais - labiausiai vertina vietinius tradicinius protėvių augalus, kuriais puošia aplinką.
Čia auga burnočiai, margainiai, topinambai, anyžiaus kvapą skleidžiantys lofantai, ugniažolės, mėtos, šaltmėtės, kraujažolės, bazilikai, nakvišos, rykštenės, levandos ir daugybė kitų. Vietą rado ir šaltalankis, karklai - visi jie itin vertingi savijautai ir sveikatai. Senovinę vokišką sodybą šeimininkai atkūrė savo rankomis.
„Noriu tausoti gamtą, išsaugoti natūralų kraštovaizdį, biologinę įvairovę. Tai yra didžiulis mano profesijos baras, nes vaistažoles, iš kurių darau arbatas, auginu ir renku ekologiškose pievose bei miškuose“, - pasakojo Z.Tikuišienė. Visi jos naudojami produktai turi sertifikavimo ženklus, yra ekologiški, išgauti savame ūkyje ir surinkti čia pat miške, pievoje.
Beje, gydytojos arbatos vertos atskiro pasakojimo - jos sukurti mišiniai valo organizmą, šalina toksinus, šarmina kraują ir limfą, suteikia energijos, aprūpina būtinais mikroelementais. Jų galią išbandė ir „Valstiečių laikraščio“ redakcijos darbuotojai, kuriuos Z.Tikuišienė apsiėmė savanoriškai šviesti ir konsultuoti. Vaistažolių kambaryje gydytoja ruošia sveikatai itin vertingas arbatas.
Augalų įvairovė "Gandrų dvare"
- Burnočiai
- Margainiai
- Topinambai
- Lofantai
- Ugniažolės
- Mėtos
- Šaltmėtės
- Kraujažolės
- Bazilikai
- Nakvišos
- Rykštenės
- Levandos
- Šaltalankis
- Karklai
Auksinių Rankų Meistras ir Dvaro Atgimimas
„Gandrų dvaro“ pavadinimą „padiktavo“ virš sodybos iškilęs gandralizdis. Prieš pat nepriklausomybės atkūrimą šį apleistą Dievo kampelį nusipirko kartu su vyru Robertu. Vis dėlto gydytojų porą labiausiai sužavėjo tegul ir griūvantis, tačiau ilgą istoriją menantis vokiško stiliaus pastatas, kurį norėta nugriauti.
Tuomet teko pasiraitoti rankoves ir kibti į darbus - tvarkyti apleistą pastatą, puošti aplinką, sodinti augalus. Dienomis abu darbavosi ligoninėje, o laisvą laiką atidavė šiam kampeliui, įprasminusiam jų svajonę - sukurti ekologinį ūkį. Daugelį darbų atliko auksinių rankų gydytojas Robertas.
Daug metų Vaikų chirurgijos skyriui vadovavęs medikas rasdavo laiko ne tik ūkio darbams (buvo stalius, stogdengys, statybininkas), bet ir kitiems pomėgiams, tarkim, muzikai ar krepšiniui. Chirurgo rankos mokėjo ne tik skalpelį laikyti, bet ir kontraboso, bosinės gitaros stygas virpinti, profesionaliai liesti sintezatoriaus klavišus.
Robertas nepabūgo ir audringų Atlanto bangų - nepriklausomybės atgavimo pradžioje jachta „Lietuva“ perplaukė vandenyną. Nuo mokyklos laikų gydytojas žaidė krepšinį. Jam teko pakovoti Kauno „Žalgirio“, „Spartako“, „Dinamo“ komandose, gynė ir „Neptūno“ garbę, vėliau - „Neptūno“ veteranų, pelnė Lietuvos krepšinio čempiono vardą.
Auksinių rankų meistru operacinėje garsėjęs Robertas tvirtino, kad rankos yra skirtos darbui, todėl sodybą restauravo pats. Po kurio laiko sodyba, kurioje Zofija užsiėmė vaistažolių auginimu, buvo pritaikyta kaimo turizmui. Čia pat šalia vandens telkinio iškilo pirtelė.
Tačiau darbščios poros neaplenkė ir nelaimės - anapilin iškeliavo Robertas, įprasminęs savo atmintį nuveiktais darbais ir savo profesinėje sferoje, ir visuomenėje, ir šeimoje. Po netekties gydytoja toliau tęsia savo misiją: gyvena sveiku ritmu ir aplinkinius ragina į ligas žvelgti giliau - neužtenka išgydyti ūmią jų būklę.
Šeimininkei šiandien sunku rūpintis sodyba, kuri reikalauja daug jėgų ir sveikatos, o ekologiniam ūkiui keliami itin dideli reikalavimai. Vis dėlto ji optimistiškai žvelgia į ateitį ir toliau dirba savo mėgstamą darbą: veda paskaitas, konsultuoja pacientus, ruošia arbatas, priima svečius.
Žemė ūkyje smėlėta, tačiau kuo ji skurdesnė, tuo daugiau gydomųjų savybių turi vaistažolės. Gydytoja ypač vertina ugniažolę, kuri veikia vėžines ląsteles ir gerina virškinimą, garšvą, valančią sąnarius, vingiorykštę - natūralų antibiotiką. Valerijoną žolininkė pataria vartoti atsargiai, nes jis ne visiems tinka.
Vietoj valerijono galima vartoti sukatžolę, melisą, apynį, kietį - šie augalai taip pat veikia raminamai. Labai vertingi prieskoniniai augalai - petražolė, bazilikas, salieras. Juos reikėtų įtraukti į kasdienį maisto racioną. Vaistažolių mišinį reikia vartoti 21 dieną, paskui daryti pertrauką arba pakeisti kitomis.
Z.Tikuišienė pasakojo, kad žmogus savo silpnus organus turi stiprinti vaistažolėmis, kurios gydo lėtines ligas. Norintiems sveikai gyventi gydytoja natūropatė pataria pozityviau žiūrėti į gyvenimą ir savo sveikatą patikėti ne tik medikams.
„Jei sergantis žmogus tikėsis, kad viskas tik gydytojo rankose, jis greitai nepasveiks, - pripažino Z.Tikuišienė. - 60 proc. sveikatos priklauso nuo gyvensenos ir tik maža dalis šios atsakomybės tenka medikams. Gerai savijautai svarbus tinkamas maitinimasis, judėjimas ir emocinė būklė. Tačiau pacientai kartais klaidingai suvokia patarimą koreguoti mitybą. Jų manymu, norint sveikai maitintis, būtina laikytis dietų. Nieko panašaus. Tiesiog maistas turi būti ir vaistas.“
Pasak Z.Tikuišienės, imunitetas susideda iš dviejų dalių - organų ir emocinio gebėjimo pasipriešinti ligoms. Būtent dėl šios priežasties būtina išlaikyti vidinę pusiausvyrą. Kaip pavyzdį ji paminėjo Vydūną, kuris būdamas 19 metų susirgo tuberkulioze, tačiau išgyveno iki 80 metų, nors tuo laikotarpiu daugelis mirdavo nuo šios ligos.
Vydūnas anksti keldavosi, melsdavosi, labai mažai valgė, skaitė knygas, muzikavo. „Jei žmonės mažiau tuščiai leistų laiką, jie taip pat būtų gerokai sveikesni“, - įsitikinusi gydytoja. Baimė - viena didžiausių blogybių, nuodijančių gyvenimą, todėl reikia atsikratyti blogų minčių ir į gyvenimą įsileisti daugiau pozityvumo.
„Tiesiog paleisti blogas mintis, patikėti jas Dievui. Nereikia paskęsti smulkmenose ar negatyvios informacijos sraute.
Dvarų Kultūros Vaizdiniai Lietuvoje
Lietuvoje būta meto, o gal ir visos epochos, kai niekintas dvaras. To ištakos glūdi XIX a. ir XX a. pradžios procesuose, kai formavosi šiuolaikinio (moderniojo) lietuvio savimonė, o šaknys gilios - jos kyla iš pačios lietuviškumo esmės ir prigimties. Tačiau vieną epochą keitė kita. Nuo tada galime kalbėti apie masinį ir, sakytume, nuoširdų lietuvių atsigręžimą į dvarą.
Vaizdinys šiuo atveju suvokiamas kaip reiškinio „atspindys“ ar „konceptas“ kultūrinėje atmintyje, kartu apimant su tuo susijusius pasakojimus, aiškinimus, asociacijas ir kylančius jausmus, matant tai bendresnėse tapatybių ir vertybinėse schemose-kontekstuose. Būtent, kai kalbama apie XXI a. dvaro vaizdinius, reikšmingi ir paveikūs tampa ne tik įprasti ar tradiciniai praeities vaizdinius formuojantys diskursai, tokie kaip politika ir ideologija, bet ir naujieji veiksniai - verslas bei vartotojiškumas.
Ankstesnių epochų lietuviškieji dvaro vaizdiniai yra susilaukę dėmesio. Išsamiau tyrinėti tarpukario meto vaizdiniai (Dangiro Mačiulio darbai), epizodiškai pabandyta atskleisti jų ypatumus sovietmečiu (Salvijus Kulevičius). Tačiau kas su šiais vaizdiniais vyko po 1990 m., regis, nėra susilaukę atidesnio žvilgsnio. Tyrime daugiausia bus pasitelkiama kritinių paveldo studijų prieiga.
Dvaras Lietuvoje dešimtmečius buvo politinio diskurso nelaisvėje. Tai buvo lietuvių ir lenkų santykių realijų ir fobijų pasekmė. Dvaras lietuvių dėl istoriškai ten įsivyravusios lenkų kalbos ir kultūros buvo beveik sutartinai sutapatintas su lenkiškumu, o pats lenkiškumas suvoktas kaip gyvybiškai pavojingas lietuviškumui - valstybingumui ir kultūrai, visam tam, kas yra nacijos esmė.
Dvaras paverstas istoriniu ir esamu visokių blogybių šaltiniu: politinių ir kultūrinių katastrofų, moralinio nuosmukio ir t. t.
Galutinį smūgį šimtmečius gyvavusiems dvarams Lietuvoje sudavė sovietai ir 1940-1941 m. jų pradėta nacionalizacija bei represijos. Dvaras tapo praeitimi - istorija ir paveldu. Tačiau tai dvaro nereabilitavo, tik iš nacijos priešo jis virto klasiniu priešu. Sovietmečiu dvarų reliktai būdavo oficialiai pripažįstami paveldu, tačiau šis paveldas nebūdavo suvokiamas kaip dvarų palikimas. Jų dvariškąją praeitį siekta ištrinti ir pakeisti naujomis nedvariškomis ar antidvariškomis prasmėmis.
Nuo 1985 m. dvaro klausimu Lietuvoje pradėjo pūsti kiek kitokie vėjai. Tuo metu pradėta nekilnojamojo dvarų paveldo kompleksinė inventorizacija pretenzingu pavadinimu Sodybinių ansamblių perspektyvinė pritaikymo schema. 1991 m. akimirksniu išsipūtė paveldu pripažintų dvarų sodybų ir statinių skaičius: nuo 128 iki 789.
Ankstesnį patį dvarą ignoruojantį ar devalvuojantį architektūrinį dvarų paveldo apibrėžimą keitė dvaro kaip atskiro ir savito paveldo tipo samprata. Naujovių atsirado ir muziejų baruose. Nuo XX a. penkto dešimtmečio čia pradėjo kurtis memorialiniai ar kultūros istorijos muziejai. Tvirtinosi bendrosios sovietmečio tendencijos: šie muziejai savo ekspozicijomis ir naratyvais arba visiškai ignoruodavo dvaro faktą ir istoriją, arba pasakodavo apie jį tik iš klasinės perspektyvos, kaip apie liaudies engėją, arba, geriausiu atveju, užsimindavo apie architektūrinius ir meninius muziejaus pastato (buvusių dvaro rūmų) ypatumus.
1991 m. Burbiškio dvaro sodyboje (Radviliškio r.) pradėta kurti jau būtent dvarui skirta ekspozicija. Tai buvo vienas pirmųjų atvejų Lietuvos muziejų ir dvarų reprezentacijų istorijoje, kai pats dvaras tapo tema. Taip Lietuvoje gimė dvaro muziejus - nebe muziejus dvare, o būtent dvaro muziejus. Tuo metu atsirado ir daugiau panašių pavyzdžių, liudijusių, kad tai ne atsitiktinis ar išskirtinis atvejis, o nauja tendencija.
1996 m. valstybiniu lygmeniu prabilta apie dvarą, konkrečiai Užutrakio dvaro ansamblį, kaip galimą valstybės reprezentacinę vietą. 2002 m. Valstybinė paminklosaugos komisija pasiūlė valstybinės dvarų paveldo sampratos koncepciją.
Vienaip ar kitaip, tai buvo pretenzija ar prielaida Lietuvoje dvarui tapti valstybinės reikšmės projekto dalimi. Ne vienas to meto projektas ar sumanymas liko tuščia deklaracija, tačiau pagreitis didėjo. 2001-2002 m. pasirodė keli dvarų paveldo apsaugai skirti Valstybinės paminklosaugos komisijos aktai gana iškalbingais pavadinimais: Dėl dvarų paveldo išsaugojimo politikos ir Dėl Lietuvos Respublikos dvarų paveldo išsaugojimo ir jo integravimo į visuomenės gyvenimą koncepcijos. Kita vertus, prasidėjo dvaro ir Lietuvos kraštovaizdžio, istorijos bei kultūros integracija.
Užutrakio dvaras - vienas iš valstybės saugomų dvarų
Tradiciniai lietuvių naratyvai buvo grįsti saviizoliacija ir antilenkiškumu. Paveldosauginis, daugiaperspektyvis-eurointegracinis - šie veiksniai ir naratyvai kūrė savus ir savitus dvaro vaizdinius ir jie dabar tapo labiau priimtini ir įtikinami nei senųjų naratyvų konstruktai. 1985-2010 m. Lietuvoje dėliojosi naujieji dvaro vaizdiniai.
Šio vardo produktus pirmosios pradėjo gaminti alaus darykla „Gubernija“ (nuo 1992 ar 1993) ir alaus darykla „Kalnapilis“ (nuo 1995), pieno perdirbimo įmonė „Pieno žvaigždės“ (nuo 1998). Jis tapo prekės ženklu.