Istorija yra atminties gaivintoja, liudijanti, kas iš tikrųjų vyko praeityje, ir mokanti suprasti, kodėl vienu ar kitu metu susiformuoja vienokia ar kitokia pasaulėžiūra, psichologinė būsena ar tautos dvasia. Neturintis istorinės atminties, neturi nė pasaulėvaizdžio, ir tokių žmonių visuomenė būtų nestruktūrizuota masė, nesuvokianti, kas ji tokia.
Istorija yra tautos gyvybės gijų surišinėjimas. Erdvė tarp tų gijų primena negyvybės būseną, sustojusią upės tėkmę arba žmogų, kuris praradęs atmintį, susipyko pats su savimi.
Vieni praeityje mato tik tamsą ir nemokšiškumą, nes neįsijausdami į žmogaus Ten ir Tada būtį, nesuvokia, kad tas žmogus negalėjo žinoti, koks likimas jo laukia ateityje. Taip ir mes dabar neįžvelgiame savo ir Tėvynės likimo ateityje. Kiti praeitį sąmoningai idealizuoja, manydami, kad tai taurina jaunosios kartos jausmus.
Šioje studijoje asmeninio požiūrio, interpretuojant įvykius, stengtasi vengti. Pirmasis rūpestis buvo sąžiningai atrinkti pirminius archyvinius šaltinius ir autoriaus iš dar gyvų pateikėjų užrašytus liudijimus. Iš jų atkurti represinio proceso vidinį vaizdą, pateikiant skaitytojui kiek galima autentiškesnę medžiagą.
Istorijos šaltiniai turi būti prieinami kiekvienam, kam rūpi krašto praeitis. Ir istorikas, vienaip ar kitaip interpretuodamas istorinius duomenis, negali savavališkai nuslėpti šaltinių dėl šventos ramybės - kažkieno asmeninių interesų ir jausmų. Istorija tautoms dažniausiai nešė ne ramybę, bet nerimą.
Asmens pozicija gali būti aklai patriotinė arba anarchistinė. Pastaroji - antireliginė ir antivalstybinė. Asmuo vienaip ar kitaip istoriją gali perkurti į mitą. Nors pirminių šaltinių atskleidimas ir negali parodyti to meto žmogaus psichologinio-filosofinio pasaulėvaizdžio, tačiau jis - nesuklastotas - neužkerta kelio būsimoms interpretacijoms, duomenų analizei, skaitytojo vaizduotei padeda išsiaiškinti tiesą.
Tautos priešinimosi persekiotojams istorija atskleidžia lietuviškos dvasios esmę, kuri ir glūdi pačiuose įvykiuose. Lietuvos pokario istorijoje žmogaus įsitikinimai ir veiksmai yra sutapę. Ši mūsų tautos tragedija dabar įvairiai interpretuojama: klaida, politinis nesusivokimas, romantinis idealizmas etc.
Galvodamas, kad okupacijoje išbūsime ilgai, autorius mėgino gaivinti istorinę atmintį. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, atsivėrė archyvai ir mūsų persekiotojų. Nežinota, kad tai, kas tuose popieriuose parašyta, taip jaudins ir stulbins tyrinėtoją. Net apnikdavo mintys ir dvejonės: gal geriau viso to nežinoti?
Vandens malūnas Rudaminoje
Bolševikai 1940 metais įvedė Lietuvon ne tik „maskolių pulkus" (to kitados ir siekė Petras I), bet bandė diegti ir savąją „religiją", atimdami iš žmonių dieviškumo pradus ir istorinę atmintį, suniekindami visa, kas šventa, tautiška ir valstybiška, sumaišydami jų protus ir širdis.
Psichologų nustatyta, kad minios vedliais neretai būna viduje silpni, pusiau pamišę, ant išprotėjimo ribos esantys žmonės, turį menininko ir lyderio polinkių. Net neturint tam teisės naudojama psichinė ir fizinė jėga.
Azijietišką bolševikų valdžios mistiškumą bei žiaurumą lietuviai ypač skaudžiai patyrė 1941 m. birželį. Žmonės žinojo, kad velnias pavojingas ne tada, kai jis pasirodo viešai, o tuomet, kai jo nematome, kai jis veikia per kitus. Iš to sadizmo komplekso kilo visos tuometinės Lietuvos nelaimės.
Komunistai, žengdami iš nusikaltimo į nusikaltimą, kartu vedėsi ar varėsi net visai niekuo dėtus žmones. Lietuvoje, pagal KGB dokumentus, veikė 38 777 partizanai, iš kurių 19 901 žuvo, 18 847 buvo suimti, areštuota 62 184 vadinamųjų „banditų".
Sangrūda ir Gazdų Kaimai: Istorija ir Dabartis
Lietuvos mažoji kultūros sostinė Sangrūda šiais metais ir švenčia, ir kuria planus ateičiai. Sangrūdiečiai bendradarbiauja su Punsko lietuviais ir puoselėja draugiškus santykius. Kalvarijos krašto muziejaus muziejininkas Alvydas Totoris primena Sangrūdos istoriją.
Sangrūdos seniūnijoje pokalbio susirinko seniūnė Vilija Remeikienė, bendruomenės pirmininkė Vaida Skuolienė, bibliotekininkė Margarita Žardeckienė ir kultūrinių veiklų organizatorė Angelė Bapkauskienė. Punsko valsčiaus viršaičio pavaduotojas Jonas Vaičiulis mintimis dalijasi apie bendradarbiavimą ir šiltą bendravimą su Sangrūda.
Sangrūdos parkas, bažnyčia, Sangrūdos gimnazijos muziejus. Tautodalininkas Saulius Čėsna, zakristijonas Juozas Kulpanas ir Sangrūdos gimnazijos muziejaus vadovė Rūta Pankienė.
Gazdų vandens malūnas, kriokliai ir šaltinis. Ramutė Sinkevičienė.
Po Sangrūdą ir Punską keliaujame su Angele Bapkauskiene, kultūrinių veiklų organizatore.
Lietuvos etninės žemės