Stebeikių kaime, Kaišiadorių rajone, prieš 22-ejus metus įsikūrė Jakovlevų šeima. Kauniečiai Dalia ir Dimitrijus nusprendė iškeisti butą į kaimo ramybę ir erdvę. Ši sodyba buvo pirmoji, kurią apžiūrėjome. Atvažiavome, prilipo ir viskas. Gal žmogus supranta, kad tai - jo vieta.
Atsikraustėm čia, nes norėjome savo kiemo, sodo, daržo, kad vaikai augtų gamtoje. Atvažiavome su dviem dukromis, o paskui pabiro dar dvi“, - kaip atsidūrė Kaišiadorių rajone, istoriją ėmė pasakoti 11 hektarų žemės sklypo šeimininkė Dalia. Nors iki tol ji buvo auginusi tik šunį, su pirma diena vienkiemyje atsirado karvių, kiaulių bei vištų.
Tačiau bėgant laikui Jakovlevai suvokė, kad tų kiaulių, tapusių augintinėmis, papjauti ir suvalgyti nesugebės, karvės - per didelis gyvūnas, taip ūkis pamažėle virto „Gyvu kalnu“ - dekoratyvinių gyvūnų sodyba. Prasidėjo Jakovlevų kelionės po muges bei parodas, į šios poros namus vis dažniau edukacijoms užsukdavo šeimos bei moksleivių grupės.
Šiandien „Gyvas kalnas“ - tai ne tik namai Jakovlevų šeimai, bet ir atvira erdvė lankytojams, norintiems pabėgti nuo miesto šurmulio ir pasinerti į gamtos bei gyvūnų pasaulį. Sodybos šeimininkai siūlo įvairias pramogas ir edukacines programas, pritaikytas tiek vaikams, tiek suaugusiems.
Paklausta, kuo užsiėmė iki tol, Dalia patikino buvusi tiesiog mama, o štai vyras Dimitrijus - avalynės meistras. Sodyboje, kurioje gyvena keli šimtai įvairiausių pavidalų gyvių, jie pluša patys vieni - nesamdo nė vieno žmogaus. Tiesa, ekskursijas grupėms padeda vesti jauniausioji dukra, kuriai - 18-ika. Įdomu tai, kad visų šeimos narių vardai prasideda ta pačia raide: Dalia, Dimitrijus, Diana, Džestina, Daina bei Deimantė.
Gyvūnų įvairovė ir sodybos žvaigždės
„Pirmiausiai ūkyje atsirado ponių šeimyna. Keturios mergaitės auga namuose - kaip be ponio? Pastebėjome, kad prie jų vis sustodavo pravažiuojančiųjų mašinos. Vieni atvažiuoja paglostyti, pamaitinti. Tuomet turizmo informacijos centro atstovė sako: „Čia juk verslas“. Taip prieš šešerius metus jo ir ėmėmės. Kam mums to reikėjo - vilioti miestiečius į kaimą? Čia kaip tame posakyje, turėk hobį kaip darbą - būsi laimingas. Pažiūrėkite, kokie laimingi ir besilankys čia žmonės“, - šyptelėjo pašnekovė, prisipažinusi, kad mėsą vis dėlto valgo, bet geriau rinktųsi tortą.
Ūkio žvaigždė - kalakutas. Mums besišnekučiuojant, išdidžiai iškėlęs purpurinę galvą pasisveikinti priėjo tikrasis sodybos šeimininkas - amerikietiškas bronzinis kalakutas Ramūnas, kurio tėvai - brangūs ir prabangūs atvykėliai iš Leipcigo parodos.
„Vis kas nors pajuokauja - tai jau čia Padėkos dienai kokiai. Na, ne, žinokit. Gyvens, kol gyvens Ramūnas. Jei nenutukinsim... Dabar 15 kg sveria. Turėjom vieną patelę, kuri sulaukė dešimties metų, tai tiek maždaug ir gyvena“, - patikino Dalia. Dėl asmenukės su manimi Ramūnas nebuvo itin patenkintas - suko objektyvo pusėn savo plunksnuotą uodegą, tačiau noriai sukiojosi tarp krykštaujančių vaikų.
„Žvaigždei - 1,5 metų, kol kas - gerietis, ramus vaikšto, žiūrėsim, ar pasireikš kalakutiškas charakteris“, - pastvėrusi savo ūkio žvaigždę į rankas, šyptelėjo Dalia. Tuo metu fotografą ima sekioti žąsinas Paulius - prasidėti su juo neverta, jei kas nepatiks, ims ir pademonstruos, koks tvirtas jo snapas.
Užsukame ir į zuikyną. Kaip atskleidė sodybos šeimininkė, beveik visi čia gyvenantys triušiai - priglaustukai. Tik du yra įsigyti. „Patelės - ant žemės, patinėliai - uždaryti narveliuose. Bet, būna, palieki kokią šeimyną, durys atsidaro ir randu patinėlį ant žemės. Tai dabar turime vaikų. Su leliukais iš viso jų - 15“, - suskaičiavo Dalia.
Jos vyro meilė nuo vaikystės - balandžiai. Kokių tik jų sodyboje nerasite. Vieni tarsi pasidabinę karakuliniais kailiais, kiti - su šukuosenomis. Iš viso jų sodyboje - gal 100.
„Nekišk Ievai pirštų - kanda, - vieną mergaitę perspėjo Dalia. - Augo zuikė Ieva bute, užaugo didelė: pjauti ar kur padėti? Tai padėjom. Čia. Tik negaliu su kitais suleisti - kanda. Taip viena pikta Ieva ir sėdi. Šalia - du broliukai jūrų kiauliukai“.
Sodyboje viskas randa savo vietą, net ir tie daiktai, kurie buvo išmesti kitų kaip nereikalingi. Štai kiemą puošiantys spalvoti „vazonai“ - tai miške surinktos automobilių padangos. Visos gyvūnų nameliams panaudotos durys, kaip patikina Dalia, išluptos iš įvairių butų.
„Dabar paskambino kažkas ir klausia: „Turiu duris, gal reikia?“ Gerai, reikia, kur nors padėsim. Taip visi kampai prikišti visko. Stengiamės panaudoti tai, kas kitam nereikalinga“, - šyptelėjo pašnekovė.
Prie mūsų prisijungė keturkojis Tobis, tikrų tikriausias sodybos apsaugininkas. Kur tik Dalia eina, jis, gimęs šioje sodyboje, seka.
„Ten - zuikis Pūkis, kurį į žąsiną išsikeičiau. Vienai moteriai tiesiog reikėjo žąsino, įvykdėm mainus“, - pristatė Dalia, bakstelėjusi pirštu į pulką vištinių žąsų, kurios laikomos paveldu Lietuvoje, taip, kaip žemaitukai.
Į mano ironijos kupiną klausimą „kokiai moteriai gali prireikti žąsino, juk jų tiek daug aplinkoje“, pašnekovė atsakė: „Tai, kuri žąsų turi. Kartais manęs klausia, ar asiliukų turime. Atsakau, kad kartais atvažiuoja. Įdomių pastebėjimų išgirsti iš lankytojų. Kai kurie vaikai mano, kad pieną ožkos duoda per kanopas, ar kad ėriukas yra karakulis, kita moteris klausė, kada gimdys žąsis“.
Pramogos ir edukacinės veiklos
Prasideda ožkų „žvejyba“. Mažiesiems lankytojams išdalinamos medžių šakelės. Užėję į gardą, visi jas nuleidžia žemyn, tai yra sumerkia „meškeres į vandenį“. Greit prisistato mekenančių gyvių būrys - 9 ožkos mamos, 2 ožiai ir 7 vaikai. Prasideda puota, vaikams suteikianti daug gerų emocijų.
„Nenoriu eiti pas ožkas“, - prisipažino viena mergaitė. Paklausus, kodėl, ji atsakė, kad ten, kur ožkos, ten - daug kakų. Taip, kakų ožkų garde neišvengsi. Viena ožkytė tylomis prisėlino ir jaukiai prisiglaudė prie mano kojos. Šiems gyvūnams taip pat norisi šilumos, pagalvoju. Taip paglosčius įgijau kompanionę iki ekskursijos pabaigos.
„Štai ten jų pliažas. Anglų ir Nubijos ožkos labai mėgsta šilumą - atsigula ant smėlio ir išnyksta. Kartais užsukam „tūsą“. Duodam tėčiams kibirus su grūdais ir paleidžiam į minią. Mamoms su vaikais tikras džiaugsmas būna - nors ožkos tėčius į vietą pastato“, - šyptelėjo Dalia.
Nustebins basų kojų takas. Pasak sodybos šeimininkės, lankytojams sodyboje patinka skirtingi gyvūnai. Štai yra viena mergaitė, kuriai nereikia jokių ponių. Ji atsisėda prie vištų ir gali su jomis praleisti ištisas 2 valandas.
Yra tokių, kuriems niekas nepatinka - smirda viskas, visko bijo. Tokie vaikai randa kur kitur išsikrauti, juk Jakovlevų ūkyje - ne tik gyvūnai, čia galima šokinėti nuo šieno kupetos ant šieno kupetos, švęsti gimtadienį, stovyklauti, įveikti basų kojų taką.
Kankorėžių kliūtis jame tikrai nepaliks abejingų - ties šia tako atkarpa, tikėtina, imsite sukčiauti.
„Kas norėtų paragauti rūgštynių?“ - vaikų pasiteiravo Dalia. Čia skanaujami ir raudoni serbentai, kitos sodo bei daržo gėrybės, gaudomos varlės, su mažiausiaisiais ieškoma kūdroje krokodilo, organizuojami įvairūs žaidimai, pasakojama, kaip aviliuose atsiranda medus.
„Iš pradžių priimdavome tik po vieną šeimą, o dabar jau chaosas pas mus. Reikia registruotis. Po karantino kai atvykdavo 4-5 šeimos, pastebėjome, kad vaikams ne ožkų, o vienas kito reikėjo. Meilės trikampiai visokie, išsiskirti negalėjo“, - sustojus prie odų šėryklos, prisiminė Dalia.
Šeimininkų kasdienybė ir iššūkiai
Rytai ūkyje - skirtingi. Kaip patikino pašnekovė, kartais tenka keltis 4 valandą, o kartais - tik 9. Viskas priklauso nuo to, koks buvo vakaras. Jei reikia šienu rūpintis, būna, kad Jakovlevai sumiega tik 2 valandą nakties.
„Pirmiausiai pašeriu šunis, tuomet - kates. Tie, kurie pirmieji po kojomis ima maltis, tie pirmieji ir gauna maisto. Jei ką nors pamiršti, girdi, jau rėkia. Jei kažkas rėkia, vadinasi, ko nors negavo. Neužmirši. Vyras rūpinasi balandžiais, poniais, o aš savais - pasiskirstę. Beje, poniai šiandien pasirodyt nenorėjo - vabalų daug“, - gyvenimo ritmą ūkyje nupasakojo Dalia.
Jei kažkas rėkia, vadinasi, ko nors negavo. Mums bevaikštant kaip tik pradėjo „rėkti“ vištos. Visos, lyg susitarusios. „Matyt, susimušė arba kažkuri kiaušinį padėjo. Arba plėšrūną - gandrą, varną - pamatė“, - paaiškino pašnekovė.
Paklausta, ar būna rytų, kai keltis nesinori, Dalia atsakė, kad pasitaiko, ypač perskaičius kokį „mielą“ atsiliepimą, kad „Gyvame kalne“ smirda, kad ten - kaimas, daug vabalų ir pan. „Tuomet imi galvoti, kam tau to reikia. Bet pamatai telefoną su šimtu praleistų skambučių ir supranti, kad reikia vis dėlto kažkam to šūdo, - nusijuokė Dalia. - Sudėtinga buvo ir kai šių metų vasarį vyras į avariją pakliuvo. Dukros tuomet daug padėjo, juk ūkyje yra ir vyriškų darbų. Reikalingas komandinis darbas - ožka pabėgo, vienas nepagausi. Skambina koks kaimynas: „Pasiimk ožką iš mano daržo“.
O ar atostogauja Jakovlevų šeimyna? „Iki Kauno „Urmo“ miestelio nuvažiuojam - tai mūsų atostogos“, - nusijuokė Dalia.
Su Dimitrijumi esame vedę jau 30 metų. Ji prisipažino svajojanti apie edukacinį daržą, nes iki šiol visus bandymus jį turėti greitai niekais paversdavo ožkos ar vištos. Kalba pasisuko ir apie pačios vaikystę.
Neįtikėtina, kaip augusi be artimiausiųjų meilės - mama paliko ją mažą, vos dviejų mėnesių sulaukusią, ši moteris šiandien sugeba spinduliuoti šiluma, kuria dalijasi ne tik su vyru bei keturiomis dukromis, bet ir gausybe sodybos augintinių. 18 metų būdama ištekėjau. Su Dimitrijumi esame vedę jau 30 metų“, - neįtikėtinus asmeninius faktus atskleidė Dalia.
Palikome ją apsuptą mažųjų sodybos lankytojų. „Gyvas kalnas“, pamaniau, išties yra gyvas, puiki alternatyva zoologijos sodui, nes čia gyvūnai - laisvi ir laimingi. Sodyba skleidžia kerus, kurių apžavėtas vėl nori čia sugrįžti, kad pabūtum apsuptas gamtos, pasimėgautum paukščių bei gyvūnų draugija, atsipūstum nuo darbų rutinos. Kasdienybės rūpesčiai, prižadu, bent valandai išgaruos.
Kiti gyvūnų ūkiai ir parkai Lietuvoje
„Kelionės su vaikais ®“ dalinasi NAUJAUSIU ir IŠSAMIAUSIU draugiškų vaikams gyvūnų ūkių, parkų ir panašių vietų sąrašu-gidu „Gyvūnų ūkiai ir parkai Lietuvoje”. Gyvūnų ūkiai ir parkai Lietuvoje siūlo unikalią galimybę ne tik pamatyti egzotinius ir vietinius gyvūnus, bet ir iš arti patirti kaimo gyvenimą bei gyvūnų priežiūrą. Gyvūnų ūkiai ir parkai Lietuvoje - naujausiame sąraše rasite ir daugybę naujų, neseniai duris atvėrusių ūkių ir vietų.
Čia pateikiamas sąrašas vietų, kur galima susipažinti su įvairiais gyvūnais Lietuvoje:
- Tuomų ūkis kviečia visus atvykti ir susipažinti su gyvūnais iš arčiau, juos paglostyti, pamaitinti, pasimėgauti jų draugija. Ūkyje auginamos avytės, ožkytės, žavingosios alpakos, poniai, triušiukai, antys, kalakutai bei vištos. Ūkyje galite įsigyti vilnonių siūlų ( iš 100% avies vilnos), susuktų į kamuoliukus.
- Jaunas ūkis Vilniaus rajone, Dasionių kaime. Ūkio erdvėse taip pat yra 24 kv.m.
- Rancho Pancho - nereali nauja vieta Vilniaus rajone! Kaubojų miestelis kaip is Western filmų! Rancho Pancho kaimelyje organizuojamos edukacinės programos, skirtos įvairaus amžiaus vaikams, paaugliams ir suaugusiesiems, grupėms ir pavieniams lankytojams, šeimoms. Programos metu pasakojama apie laukinių vakarų gyvenimą, kaubojų ir indėnų tradicijas. Pamatysite indėnų tradicinius būstus: Tipį, Vigvamą ir Hoganą. Matysite indėnų kasdieninio gyvenimo ekspoziciją bei turėsite galimybę išbandyti tradicinius indėnų žaidimus: šaudymas iš lanko, lankelių metimai ant bizono ragų, Šošenų pusiausvyros išbandymas ir kt.
- Pagaliau alpakas galima aplankyti ir su Jumis susitikti jau ir pačiame Vilniuje. Svarbiausia, kad čia atvykti galite ne tik savaitgaliais, bet ir po darbų ir pamokų - alpakų vakarienei. Vokės Vingio Alpakos kviečia visus norinčius susipažinti su alpakomis, jas pamaitinti, pasigrožėti ir stebėti jų natūralią elgseną. Bendravimas su alpakomis pakrauna geros energijos, optimizmo ir garantuoja šypseną veide.
- Neįtikėtina vieta, kuri patiks bet kokio amžiaus vaikams, o ir suaugusiųjų nepaliks abejingų. Svarbiausia - ją galite lankyti bet kokiu oru. Čia rasite daugiau kaip 80 rūšių gyvūnų: pamatysite lemūrų šeimą, Pietų Amerikos džiunglių beždžionėles, surikatas, ir daug kitų gyvūnų iš viso pasaulio! Labai rekomenduojame.
- Raudoni vakarai - tai vieta visai šalia Vilniaus, tačiau rodos, kad toli nuo bet kokio didmiesčio. Žirgų kaime ne tik mokoma joti ir rūpintis šiais gyvūnais, bet ir organizuojami žygiai gamtoje. Raudoni vakarai - nėra tiesiog žirgynas. Žirgynas kviečia įvairaus amžiaus ir dydžio vaikų grupes edukaciniam laisvalaikio praleidimui!
- Vilniaus rajone įsikūrusi Ponių ranča - tai gamtos apsupta vieta, kur galima ne tik pamatyti ponius iš arti, bet ir juos paglostyti, pašerti ar net pajodinėti. Ponių ranča - geriausia šventės vieta mylintiems gamtą ir gyvūnus! Čia vasarą vyksta ir sekmadieninė ponių mokyklėlė - reguliarios pamokėlės vaikams nuo 3 iki 8 metų (trukmė ~1,5 val.). Registracija būtina. Pamokėlėse vaikai maitins poniukus paruoštomis vaišėmis, šukuos juos. Vyks grupinė jojimo pamokėlė.
- Taujėnų dvaro parko žvėrynėlis veikia parko lankymo valandomis.
- Žaidimų erdvė suderinta su gyvuoju kampeliu, kuriame gyvena triušiukai, jūrų kiaulytės, trys linksmos voverytės Degu.
- Grybų dvaro arklidės - tai jauki, lankytojams pritaikyta švenčių erdvė, kurioje susipažinsite, paglostysite ir pajodinėsite arkliukais bei poniais. Grybų dvare auginami ir kiti gyvūnėliai - avys, ožkos, paukščiai, katės ir šuo. Nors šeimininkai čia pagrinde priima lankytojus įvairiomis progomis, atšvęsti gimtadienius, vestuves ar kitas sukaktuves, atvirų durų dienomis čia galima su šeima atvykti pabendrauti ir nusifotografuoti su gyvūnėliais bei paragauti skaniausių čirvinių blynų ar kitų skanėstų.
Šis sąrašas - tik maža dalis vietų, kur galima susipažinti su gyvūnais Lietuvoje. Kiekvienas ūkis ar parkas siūlo savitas patirtis, todėl verta pasidomėti ir išsirinkti labiausiai patinkančią vietą.
Rudenį atėjus vaikai vis labiau gilinasi į gamtos pasaulį, stebėdami jos pokyčius ir mokydamiesi pažinti aplinką. Priešmokyklinių grupių „Obuoliukai“ ir „Pelėdžiukai“ vaikai lankėsi kaimo sodyboje „Gyvas kalnas“. Vaikai turėjo puikią progą iš arčiau susipažinti su naminiais gyvūnais ir paukščiais - jie maitino ožkas, triušius, šuniukus, katiną, lesino vištas ir antis. Apžiūrėjo grybus, aiškinosi, kuriuos grybus galima valgyti, o kurių reikėtų vengti. Po įdomios pažinties su gyvūnais, vaikai smagiai leido laiką žaidimų labirinte, kuriame rinko paslėptus kiaušinius. O vėliau atsipalaidavo ant hamakų ir sūpynių, mėgaudamiesi grynu oru ir smagia diena gamtoje. Čia vaikai pasidžiaugė gamta, daug sužinojo apie gyvūnus, pajuto kaimo atmosferą.