Istorija ši labai sena - dar 2009 m. savo tuometei draugei Eugenijus nupiešė labai aiškią ateities viziją. „Vadinasi, - sako jis, - procesas smegenyse prasidėjo dar kur kas anksčiau.
Tai kas gi nutiko, kad miesto žmogus užsimanė tapti kaimiečiu, arba, kaip šmaikštauja pats Eugenijus, būru? „Nebijau šito žodžio, nes pati Rytprūsių istorija jį diktuoja, - šypsosi E. Barzdžius. - Norėjosi būti toliau nuo miesto, nepriklausomam nuo nieko.
Jei Eugenijaus paklaustumėte apie jo šaknis - kur gimė, augo, turbūt labai rimtu veidu pasakytų, kad buvo gezas iš Pietinia, jaunimo žargonu šnekant, t. y. „Matot, Pietinis - tai ne tik geografinis mikrorajono pavadinimas, bet ir visas kultūrinis reiškinys, tam tikras gyvenimo stilius, filosofija“, - aiškina E.
Apie ligtolinį savo gyvenimą Eugenijus nelinkęs daugžodžiauti. „Buvau ir verslininkas, ir vadovas, ir dizaino ir rinkodaros specialistas. Baigiau tris aukštąsias mokyklas - dvi iš jų užsienyje.
Kadangi vyras jau seniai turėjo būsimų namų viziją, ėmė šukuoti visus skelbimus Lietuvoje. „Ieškojau sodybos, o pasitaikė mokykla.
Tiesa, ji buvo privatizuota, tai nupirkau ją iš buvusios mokyklos direktorės, - paaiškina naujasis mokyklos savininkas.
Pasidomėjęs šaltiniais Eugenijus suprato, kad medinė mokykla čia buvo jau labai seniai - nuo XIX a., o gal ir anksčiau. Mūrinė atsirado galbūt nuo 1921-ųjų. „Buvusi okupacinė valdžia sunaikino daug archyvų.
Apleistos mokyklos metamorfozė
Šimtametis pastatas - gražiai skamba, tačiau realybėje E. Barzdžius išvydo didžiulį šabakštyną. „Neišsigandau, nes kitos vietos, kurias radau skelbimuose, turėjo dar daugiau trūkumų“, - sako 421 kv. E. Eugenijus išsyk pradėjo pastato atnaujinimo darbus.
Vyrui rūpėjo ne tik atgaivinti seną pastatą, bet ir padaryti tai kiek įmanoma tvariau. „Nelabai... Juk prieš įsigydamas šį pastatą daug kartų čia važiavau, apėjau jį ratais kvadratais, išžiūrinėjau nuo viršaus iki apačios.
Analizavau situaciją ir blaiviai suvokiau, į ką veliuosi.
„Ir pats sutaupai, ir palengvini kitiems žmonėms naštą, - juokiasi savamokslis renovuotojas, grindims naudojęs dar sovietinių laikų plyteles. - Tokios kreivai šleivai sudėtos anais laikais būdavo mokyklų persirengimo kambariuose ir tualetuose.
Keisdamas mokyklos stogą, jis panaudojo nebenaujas čerpes. „Norisi daryti viską kuo tvariau. Kai pagalvoji, kiek žmonių rūsiuose pilna įvairiausių statybinių medžiagų.
Ne visus darbus Eugenijus darė pats, dalį jų patikėjo profesionalams. Pirmiausia, sako, sutvarkė stogą, pakeitė langus ir nudrenavo nuo mokyklos pamatų vandenį. Prieš tai dar turėjo iškuopti per metų metus susikaupusį šlamštą.
Todėl pasiraitojo rankoves ir švarino klases, lupo grindis, daužė tinką, ardė senus suskilusius ir seniai užakusius pečius. Atvirai: „Ant kelių tiek gyvenime nebuvau klūpėjęs“, - juokiasi buvusios mokyklos savininkas, lopydamas tai vieną, tai kitą prakiurusį jos kampą. E.
Iš kur miestietis turėjo žinių, kaip uždengti čerpėmis stogą, užlopyti prakiurusius pamatus ar išgrįsti dalį kiemo bruka? „Esu iš tos kartos, kur dėdės, tėtės, kaimynai viską darydavo patys.
Be to, kai augau, dar nebuvo kompiuterių, išmaniųjų telefonų, tai, kur buvęs, kur nebuvęs, vis sukiodavausi aplink giminės vyrus, žiūrinėdavau, ką jie daro.
Studentiškais metais, sako, vykdavo padirbėti į Daniją. Ne prakaitavo šiltnamiuose, bet renovavo namus.
„Kur reikėjo - patinkuodavau, ką reikėjo - perdažydavau. Valią ir ryžtą darbuotis buvau išsiugdęs nuo vaikystės, tad vėliau tereikėjo suformuoti įgūdžius.
Eugenijus nemeluoja, kad viską išsyk, vos nuvykęs, mokėjo. Vadina save pigia darbo jėga ir džiaugiasi, kad tomis vasaromis jis mokėsi ir gėrė į save žinias ir praktiką: juk daugelį dalykų jau buvo matęs vaikystėje. „Dinderio mušti tikrai nebuvo kada.
Kodėl šiauliečiui iš Pietinia mikrorajono prireikė gyventi gamtoje, turėti savo ūkį? Pasirodo, nors augo ir gyveno mieste, visas savo vaikystės vasaras leisdavo Žemaitijos kaime, pas močiutės pusseserę.
Vyras ne tik atgaivino apleistą statinį, bet ir išvalė aplinką. Rado apleistą stadioną. Jo plotai pasitarnavo kaip dirva grūdiniams augalams. Pačioje pradžioje sodino avižas, o šiuo metu čia dera spelta. „Ir pačiam, ir mano škudėms“, - atšauna jis.
Paklaustas, kas tos škudės, juokiasi, kad tai senoji baltiška avių rūšis. Jos labai nelepios, joms užtenka paprasčiausios pašiūrės, gali gyventi visą žiemą atvirame ore.
Ar prie vilos „Gladiolė“ jau auga į spalvingos, į šluotas panašios gladiolės, kurias rugsėjo 1-ąją savo mokytojai nešdavo ir pats Eugenijus? „Neskubinkite įvykių, - sako jis. - Viskas su laiku. Šį pastatą nusipirkau 2020 m. gruodžio 2 d., o 2021 m.
Naujasis mokyklos šeimininkas siūlo įsivaizduoti, kaip smagu jam buvo čia pirmąją žiemą, kai spaudė 20 °C šaltis. „Viduje gal koks +1 °C. Iš kur bus daugiau, jei langai kiauri?! Vis dėlto laukti šiltesnių orų Eugenijus nenorėjo.
Šiandien Eugenijaus gyvenimo projektui - jau dveji su puse! Gyvenamoji vilos pusė - keturi kambariai - beveik įrengti. „Ką darysiu, kai bus viskas baigta, čia jau fantazijos reikalas, o dėl to man problemų nėra“, - šypsosi pašnekovas.
Daug dalykų E. Barzdžiaus gyvenime atsiranda, vyksta, keičiasi tiesiog renovacijos eigoje. Sename kamine aptikęs bičių spiečių, sprendimą vyras turėjo priimti nedelsdamas. Sienoje buvo pritvirtinta sovietinės lentos sistema ir nesimatė, kad toje vietoje yra ventiliacinė anga, o joje - bičių spiečius. Teko jį išrūkyti.
Šalia mokyklos, sutvarkęs šabakštynus, vyras atrado ir apleistą sodą. „Smarkiai jį nugenėjau, dabar jau obelys atauga. Ir daržą turiu minimalų: pasisodinau truputį bulvių, pupelių, svogūnų, česnakų. Kaip jau minėjau, auginu kviečius.
Avims ir sau. Pas malūnininką nuvežu grūdų ir turiu savo miltų pyragams, sausainiams, duonai.
Kol kas savo viloje jis gyvena vienas, bet ne už kalnų diena, kai čia sugužės Eugenijaus šeima, apsistos svečiai. Dabar draugiją vyrui palaiko vokiečių aviganė Gilda.
„Pirmojo kirpimo vilną padovanojau amžinatilsį buvusiai Kulmenų mokyklos mokytojai, ji man iš jos numezgė kojines, o pernykštę ir šių metų vilną dar laikau ir galvoju, ką gero iš jos padaryti. Skaičiau, kad Amerikoje avių vilna šiltinami namai. Galbūt teks ir man pabandyti?“ - svarsto E.
Buvo laikas, kai E. Barzdžius rengdavo savo fotografijų parodas, tačiau šiuo metu jo nuotraukos yra labiau dokumentinės nei meninės. „Dabar esu kūrėjas su cementu ir su tačka. Toks etapas. Ar nuo kasdienio fizinio darbo neskauda raumenų?
Eugenijus neneigia, kad pirmieji dveji metai buvo sunkūs. Didžiulių fizinių apkrovų neragavęs kūnas naktimis vaitodavo. Vargšeliui teko prisitaikyti ir prie nemažų darbo tempų, ir prie didelių apkrovų, užtai dabar jaučiasi puikiai.
„Jau sakiau, kad mane domina kiekvieno pastato identitetas, jo virsmas, kitimas metų eigoje. Be to, gal mano pavyzdžiu paseks ir kitas, kuriam nebereikės išradinėti dviračio“, - svarsto E.
Savo dabartinį gyvenimą 43-ejų vyras juokais vadina darbo ir poilsio stovykla. Jam svarbu, kad naujieji namai turėtų savo istoriją, kurią šeimininkas galėtų papasakoti čia atvykusiems svečiams.
„Mano projektas - kaip miestietis išvyko į kaimą mokytis gyventi gamtos ritmu ir kurti tvarų ūkį“, - šypsosi E.
Idilė: škudės avys ir žaliuojanti vasaros pieva.
Škudės avys su ėriukais
Sumaniai: originali mozaika iš plytelių likučių sužavėjo net visko mačiusius interjero dizainerius.
Autentika: kieme klojama bruka - nelengvas darbas, tačiau Eugenijaus sunkumai jau seniai nebegąsdina.
Lentelė: Eugenijaus Barzdžiaus sodybos atnaujinimo etapai
| Etapas | Aprašymas |
|---|---|
| Pastato įsigijimas | Nupirkta apleista mokykla iš buvusios direktorės 2020 m. gruodžio 2 d. |
| Stogo tvarkymas | Pakeistos čerpės, panaudotos senos medžiagos |
| Langų keitimas | Įdėti nauji langai |
| Pamatų drenažas | Nudrenuotas vanduo nuo pamatų |
| Vidaus tvarkymas | Išvalytos klasės, išluptos grindys, nudaužytas tinkas, išardyti pečiai |
| Aplinkos tvarkymas | Išvalytas apleistas stadionas, pasodinti grūdiniai augalai |
| Sodo tvarkymas | Nugenėtas apleistas sodas |