Ankstyvasis Gyvenimas ir Studijos
Būsimas prezidentas gimė gausioje Suvalkijos ūkininkų Vinco ir Onos šeimoje, Selemos Būdos kaime. Vaikystėje jam tradiciškai teko piemenauti, tačiau gabų vaikiną tėvai nusprendė leisti į mokslus. Kaip ir daugelis to meto šeimų, tėvai tikėjosi, kad sūnus taps kunigu.
Mokydamasis Marijampolės gimnazijoje, Kazys stengėsi pats išsilaikyti, uždarbiavo mokydamas jaunesnius vaikus. Kurį laiką kaip korepetitorius gyveno Marijampolės gydytojo Eduardo Uscinskio namuose, ten pramoko inteligentiško elgesio ir galbūt apsisprendė dėl tolesnių studijų.
1887-1893 m. studijavo Maskvos universiteto Medicinos fakultete. Dailiai nuaugęs ir rimtas studentas jau Maskvoje sulaukdavo nemažai moterų dėmesio, tačiau pramogoms laiko neturėjo, visą laiką skyrė mokslams.
Politinė Veikla ir Tautinis Atgimimas
Vasaras grįždavo į Suvalkiją, kur būrėsi lietuvybės žadintojai. 1889 metais pasirodė pirmasis Prūsijoje leidžiamo laikraščio „Varpas“ numeris. Kazys Grinius jį ne tik skaitė, bet ir šį bei tą į jį parašydavo, dalyvavo Suvalkijoje vykstančiuose aktyvistų susibūrimuose, susipažino su Vincu Kudirka. Visą gyvenimą didžiavosi vadinamas varpininko vardu.
1893 metais Kazys Grinius baigė universitetą ir davė Hipokrato priesaiką. Pirmasis darbas gavus diplomą buvo laivo gydytojo škunoje „Alesger“, kuri plaukiojo po Kaspijos jūrą. Tačiau jūra jo nesužavėjo, per vasarą užsidirbęs pinigų gyvenimo pradžiai, gydytojas Grinius grįžo į Marijampolę.
Laisvalaikį Kazys Grinius skyrė lietuviškos spaudos reikalams: rašė į nelegalius lietuviškus laikraščius, juos redagavo, rėmė ir platino. Viename straipsnyje net išsakė mintį, jog žmogus, norintis visas jėgas atiduoti kovai už lietuvybę, neturėtų kurti šeimos, kad buitis nekliudytų svarbiems darbams.
Varpininkų veikla plėtojosi ir 1902 metais išaugo į Lietuvos demokratų partiją, kurios programą rengė ir Kazys Grinius. Gera draugė bei politinė bendražygė Felicija Bortkevičienė rašė, kad daktaras Grinius imponavo savo nuoseklia logika, gebėjimu greitai orientuotis kiekvienoje situacijoje, be to, visuomet buvo linksmas, gero ūpo ir į viską žiūrėjo blaiviai.
1920-aisiais kaip socialistų liaudininkų demokratų ir valstiečių bloko atstovas išrinktas į Seimą. Tais pačiais metais Kazys Grinius tapo ministru pirmininku ir vadovavo vyriausybei iki 1922-ųjų. Kolegas tuomet labai stebino, o gal net ir piktino vienas jo asmenybės bruožas - principinis taupumas.
1926 metų vasarą įvykę Seimo rinkimai pakeitė politinių jėgų pusiausvyrą. Netrukus naujas Seimas rinko Lietuvos prezidentą. Pirmą kartą šalies istorijoje į prezidento postą kandidatavo ir moterys: Felicija Bortkevičienė ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Svaria balsų dauguma nugalėjo Kazys Grinius. Jis surinko 50 balsų, būsimas tautos vadas Antanas Smetona - du, abi moterys po vieną.
Šeima
Bet, kaip sakoma, mes planuojame, o Dievas juokiasi. Taip ir Kazys Grinius, nutaręs likti nevedęs dėl aukštesnių tikslų, susipažino su kolegos, Marijampolės gydytojo Bronislavo Pavalkio, seserimi Joana ir greitai pakeitė savo nusistatymą.
Tikriausiai ne tik išorinis Joanos patrauklumas, bet ir neramus, savarankiškas būdas sužavėjo daktarą Grinių ir 1896-ųjų vasarą Marijampolės bažnyčioje jiedu susituokė. Po vestuvių jauna šeima paliko Marijampolę ir keletą metų kilnojosi iš vieno pasienio miestelio į kitą.
Žmona Joana taip pat visa galva pasinėrė į vyro lietuvybės reikalus, pati važinėjo per sieną į Prūsiją, ten vežiojo korektūras ir parveždavo išspausdintus laikraščius. Už šią veiklą nuolat grėsė kratos ir areštai, bet Joana mokėjo gerai slėpti kontrabandinę spaudą, be to, buvo žavi, elegantiška moteris, mokėjo bendrauti su žandarų viršininkais, ne kartą padėjo Kaziui ir jo bendradarbiams kilus nemalonumų su valdžia.
Aktyviai dirbdami visuomeniniams tikslams Griniai nepamiršo ir savo šeimos, vienas po kito pasaulį išvydo jųdviejų vaikai. Tiesa, šeimyninio gyvenimo pradžia buvo paženklinta netekties - pirmas sūnus gimė negyvas. Atsitiesę po nelaimės, 1899 metais Griniai susilaukė sūnaus Kazio, 1902 metais - dukters Gražinos, o 1906-aisiais - jauniausiojo Jurgio.
1927-ųjų spalio 2-ąją Griniams gimė sūnus. Kristina norėjo duoti vaikui Levo vardą, bet sutuoktinis nesutiko pavadinti sūnaus rusiškai. Ir šioje situacijoje pora rado demokratišką išeitį: išvertė vardą į lietuvių kalbą ir pavadino atžalą Liūtu. Ištikimas savo įsitikinimams tėvas vaiko nekrikštijo sakydamas, kad užaugęs sūnus galės pats nuspręsti, ar nori priklausyti bažnyčiai, ir pasirinkti, kuriai.
Tragedijos ir Netektys
1914 metų rudenį artėjant Pirmojo pasaulinio karo frontui Grinių šeima iš Marijampolės išvyko į Rytus. Apsistojus Jeleco mieste, Joana susirgo plaučių uždegimu, jis perėjo į džiovą. Kazys Grinius ėmė ieškoti daktaro vietos Šiaurės Kaukaze dėl sergančiai žmonai palankaus klimato.
1918 metų spalio 8 dieną įvyko tragedija - miestą užėmus raudoniesiems, į Grinių namus įsiveržė plėšikaujantys kareiviai. Susigrobę, ką rado, plėšikai nenorėjo palikti liudininkų ir šovė į tada namuose buvusias Joaną ir dukrą Gražiną. Joanai padėti jau nebuvo galima, ji mirė iš karto, šešiolikmetė Gražina dar kvėpavo. Nors tėvas darė, ką galėjo, po trijų savaičių Gražina mirė.
Palaidojęs žmoną ir dukrą Kislovodsko stačiatikių kapinėse, Kazys Grinius liko su sūnumi Jurgiuku. 1919-ųjų pavasarį atsirado galimybė grįžti į Lietuvą. Laivu iš Novorosijsko Kazys Grinius su abiem sūnumis išvyko į Prancūziją. Karantino metu netoli Marselio įrengtoje stovykloje trylikametis sūnus Jurgis apsikrėtė tymais ir mirė. Iš visos šeimos liko tik tėvas ir dvidešimtmetis sūnus Kazys.
1942 m. lapkričio 14 d. K. Grinius kartu su Mykolu Krupavičiumi ir Jonu Aleksa parašė memorandumą prieš žydų genocidą. Dėl to jis buvo ištremtas iš Kauno ir apsistojo sesers Onos sodyboje Alksniškių kaime, netoli tėviškės.
Karui baigiantis Kristina ėmė raginti vyrą bėgti į Vakarus. Ji suprato, kad sovietai nepažiūrės pro pirštus į jos bendravimą su vokiečiais, kai siekė išgelbėti į gestapo akiratį pakliuvusį sūnų. Kazys labai nenorėjo palikti Lietuvos, apsisprendimą nulėmė sūnaus Liūto padėtis. Delsę, kiek tik buvo įmanoma, galiausiai 1944 metų vasarą Griniai išvyko į Vokietiją.
Atvykusiam į JAV Kaziui Griniui suėjo aštuoniasdešimt, sveikata jau buvo pradėjusi šlubuoti. 1950 metų birželio 4 dieną Kazys Grinius mirė. 84-uosius einančio daktaro gyvybę pasiglemžė plaučių vėžys. Iki paskutinės minutės šalia jo buvo žmona Kristina ir sūnus Liūtas. Kazio Griniaus palaikai paskutine valia turėjo būti kremuoti ir, atėjus laikui, parvežti į nepriklausomą Lietuvą.
Kazys Grinius Seime
Kazys Grinius aktyviai dalyvavo Lietuvos politiniame gyvenime, būdamas Steigiamojo Seimo, I Seimo, II Seimo ir III Seimo nariu.
- Kazys Grinius Steigiamajame Seime (1920-1922)
- Išrinktas I (Marijampolės) apygardoje pagal „Valstiečių sąjungos“ sąrašą Nr. 1.
- Priklausė Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų frakcijai.
- Laikinosios Valstybės Konstitucijos projekto komisijos narys, laikinasis pirmininkas.
- Darbo, socialinės apsaugos ir sveikatos komisijos narys.
- Užsienio reikalų komisijos narys.
- Konstitucijos komisijos narys.
- Kazys Grinius I Seime (1922-1923)
- Išrinktas I (Marijampolės) rinkimų apygardoje pagal „Lietuvos Valstiečių Sąjungos“ sąrašą Nr. 11.
- Priklausė Lietuvos valstiečių sąjungos frakcijai.
- Sveikatos komisijos narys.
- Krašto apsaugos komisijos narys.
- Kazys Grinius II Seime (1923-1926)
- Kandidatavo I (Marijampolės) rinkimų apygardoje pagal „Lietuvos Valstiečių Liaudininkų Sąjungos“ sąrašą Nr. 10.
- Priklausė Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos frakcijai.
- Krašto apsaugos komisijos narys.
- Finansų ir biudžeto komisijos narys.
- Specialios krašto apsaugos komisijos narys.
- Kazys Grinius III Seime (1926-1927)
- Išrinktas I (Marijampolės) rinkimų apygardoje pagal „Lietuvos Valstiečių Liaudininkų Sąjungos“ sąrašą Nr. 11.
- 1926 m. birželio 7 d. išrinktas Lietuvos Respublikos Prezidentu.
Atminimo Įamžinimas
Prezidentai Lietuvoje įamžinti įvairiai - jų vardais pavadintos gatvės, aikštės, mokyklos, statant paminklus ar atidengiant memorialines lentas. Tradicinių paminklų prezidentams taip pat galima rasti visoje Lietuvoje.
Kazio Griniaus Memorialinis Muziejus Marijampolėje
Marijampolė kviečia į Prezidento K. Grinio memorialinį muziejų name, kuriame 1904-1914 m. gyveno Prezidentas su šeima. 20 a. Grinių namai tapo Užnemunės kultūrinės - politinės veiklos centru. Čia XX amžiaus pradžioje buvo Sūduvos kultūrinio sąjūdžio centras, vyko visuomenės susirinkimai, buvo įkurta „Šviesos“ draugija.
Paminklas Gimtinėje
Lietuvos Prezidento dr. K. (1866-1950) palaikų urna užmūryta paminklo, iškalto iš balto granito, postamente. Autorius - marijampolietis skulptorius Kęstutis Balčiūnas. 1994 m.
Atminimo ženklas Pagrynių kaime
Iš Šilutės Žalgirio gatve važiuojant į Pagrynius, visai netoli užrašo, skelbiančio gyvenvietės pavadinimą, į dešinę atsišakoja K. Griniaus gatvė, kuri veda Šlažų tilto link, dar vadinamo Kazio Griniaus tiltu. Pagryniuose, K. Griniaus gatvės pradžioje, dėmesį patraukia didelis rausvas lauko riedulys, ant kurio plokštumos priklijuotoje granito plokštėje iškalti tokie Prezidento Kazio Griniaus testamento žodžiai: „Giliai tikiu lietuvių tautos amžinybe…“.
Kazio Griniaus gatvė Šilutės priemiestyje
Čia Pagryniuose prasideda K. Pagryniuose, Šilutės priemiestyje, yra Kazio Griniaus gatvė. Pasukus ja, galima išvažiuoti į kelią Šilutė - Rusnė, kur Šlažų kaime pastatytas tiltas, vadinamas Kazio Griniaus vardu.