Šiame straipsnyje apžvelgsime atsiliepimus apie „Petronėlės sodybą“, vietą, kur tradicijos susipina su kūryba, o duonos kepimas tampa ne tik amatu, bet ir sielos atgaiva. Sužinokite, kodėl ši vieta tokia ypatinga ir kuo ji traukia lankytojus.
Tradicinė lietuviška ruginė duona.
Tradicinė Duona su Meile
Kepyklos šeimininkai Audronė ir Albinas Kisieliai dirba su meile, kad duona ant kasdienio stalo būtų maistas, pasotinantis ne tik kūną, bet ir sielą, o atriekta riekė - lyg malda, žyminti dienos pradžią, ir padėka už sėkmingą jos pabaigą.
Pradėję duonos verslą 1996 metais, Kisieliai bandė kepti įvairią duoną. Tačiau vėliau suprato, kad geriausia būtų tai, ką padiktavo proseneliai. Iš pat pradžių kepėme įvairią duoną, bet vėliau apsistojome ties tradicine. Mus ją kepti išmokė iš Nibragalio kilusi Petronėlė Kurulienė.
Petronėlė perdavė mums savo patirtį, žinias, todėl jos garbei pavadinome vieną iš gaminių - „Petronėlės duona“. Ši duona gavo kulinarinio paveldo sertifikatą. Petronėlė tapo mūsų veidu, reklama. Nuo jos prasidėjo mūsų naminės duonos kepimas ir sėkmė.
Radviliškių kaimo kepykloje dirba 48 darbuotojai. Visi jie duonos gaminius, konditeriją ruošia rankomis, su meile. Iš senovės yra kilusi mintis, kad žmogaus vidinė šiluma persiduoda duonai. Tad mūsų gaminiai tokie ir yra - gaminti su meile. Mašinos skirtos tik pjaustymui, pakavimui.
A.Kisielienė prisiminė, kad pradėti tokį verslą pastūmėjo susiklosčiusios aplinkybės. Istorijos pradžia tokia - mirė vyro mama ir atliko ši apleista sodyba. Niekam jos nereikėjo, o mums buvo jos gaila, todėl galvojome, kad važinėsime iš Panevėžio ir auginsime kopūstus.
Vis dėlto tada vieningai buvo nutarta kepti duoną. Turėjome gerus draugus vokiečius, kurie mums padėjo įsigyti senus įrengimus. Nuo to viskas ir prasidėjo.
Natūralumas ir Tradicijos
Visi gaminiai - natūralūs. Chemijos visi, manau, jau atsivalgė, todėl dabar lietuviams svarbu natūralumas. Štai tokia mūsų duona - natūrali ir rankų darbo. Pagrindinė kepyklos kryptis - duona ir lietuvių liaudies tradicijos, o juk senais laikais chemijos niekas ir nenaudojo.
Mes kepame būtent tradicinę duoną, tuo norime išsiskirti iš kitų. Kitu atveju mes negalėtume konkuruoti su didžiosiomis kepyklomis.
Mūsų išskirtinis gaminys - grikių duona. Ji pažymėta „Rakto skylutės“ simboliu, kas reiškia, kad ji sveika organizmui, palanki sveikatai. Joje daug skaidulų, mažai cukraus ir druskos. Taip pat populiari sėlenų duona, kuri irgi pasižymi tokiu simboliu. Ruginė viso grūdo duona - visai be cukraus.
Kisielių šeima kepyklos ir namų teritorijoje turi net 24 bičių avilius. Bičių suneštą medų naudojame kepdami grybukus. Jie pas mus tradiciniai, meduoliniai. Vien natūralios medžiagos. Iš mūsų grybukus perka net kitos kepyklos ir tiekia prie kavos.
Nuo ko prasideda duona? | BIRŽŲ DUONA | Tradicija kurti
Edukacinės Programos ir E-parduotuvė
Verslininkė taip pat veda edukacines programas. Jos vyksta pirmajame poros gamybos pastate, kuris dabar jau nebetinkamas šiai veiklai. Štai todėl visa gamyba persikėlė į naujesnį, daug didesnį, pastatą.
Edukacinės programos dabar nevyksta dėl karantino, bet esu labai jų pasiilgusi. Laukiu, kada vėl galėsiu teikti žinias, pasakoti, rodyti. Pas mus atkeliaudavo ir vaikai, ir suaugusieji. Yra tekę turėti svečių net iš užsienio: Amerikos, Prancūzijos, Vokietijos. Jiems rodome ir leidžiame patiems gaminti, prisidėti prie gamybos savomis rankomis.
Radviliškių kaimo kepykloje visas vadovaujamas pareigas užima šeimos nariai: Albinas, Audronė ir sūnus Vidmantas. Sūnus atsakingas už komerciją, viešuosius pirkimus, elektroninę parduotuvę.
Karantinas pastūmėjo įkurti e-parduotuvę. Viskas buvo uždaryta, o reikėjo realizuoti produktus, juos parduoti. Na, o dabar klientai mūsų parduotuvėje perka viską: nuo duonos iki konditerijos. Ir klientai iš visos Lietuvos: Panevėžio, Vilniaus, Šiaulių, Kauno ir kt.
Iš Klaipėdos perka kiek mažiau, bet ir ten važiuojame bent kartą per savaitę. Į visus miestus produktus pristatome mes patys, kadangi paštomatais siųsti šviežių gaminių nepavyko. Per paštomatą produktai į galutinį tikslą atkeliauja jau pasenę.
Petronėlės Davidonienės Istorija
Visus šiuos vaizdus sieja ypatinga moteris - Petronėlė Davidonienė (mergautine pavarde Drevinskaitė), Nijolės močiutė. Ji ir yra toji mergina, plaukianti laivu. Apsirengusi balta suknele tiesiu žvilgsniu stebi mus iš mažytės pageltusios nuotraukos. Apsirengusi puošniais rūbais, įnikusi į knygą arba tingiai besisūpuojanti hamake...
Petronėlės ankstyvasis gyvenimo periodas žinomas tik iš šių nuotrupų, kurios užfiksuotos senose fotografijose. Pirmojo pasaulinio karo metais Drevinskų šeima pasitraukė į Rusiją. Grįžusi Petronėlė apsistojo savo tėtės statytame dviejų galų moliniame name. 1924 m. ištekėjo, pagimdė . Išsiskyrė. Viena augino sūnų Eugenijų.
Nepaisydama tokios gan sudėtingos padėties, kai sūnui suėjo šešeri metai, Peronėlė nuvažiavo į Kauną ir pasiėmė auginti mergaitę Gabrielę Dumbraitę. O dar po kurio laiko - 1939 m. namo parsinešė naujagimę žydaitę, kurią pakrikštijo Eleonora ir davė savo pavardę. Petronėlė - moteris intriguojančia praeitimi.
Norėtųsi daugiau detalių, tačiau jas pasiėmė užmarštis. „Žinau tik nuotrupas, kad ji gamino ledus, lyg tai tiekdavo juos arbatinei, žiūrėjo gyvulius, dirbo žemę, eidavo žvejoti. Deja, kol buvo galima kažką sužinoti, šeimos istorija nedomino. Senasis namas buvo pilnas nepaprasto grožio senovinių baldų iš močiutės laikų, tačiau nieko neliko - sodybą pardavėme viską palikę. Nevertinome. O dabar skaudu žiūrėti važiuojant pro šalį į tai, kas beliko iš gimtųjų namų“, - sako Petronėlės anūkė Nijolė.
Petronėlės Įtaka ir Palikimas
Tiesa, 2006 m. „Liaudies Kultūroje“ yra nuotrupa iš kraštiečių prisiminimų, kuriuose tarp kita ko išnyra Petronėlės Davidonienės pavardė. Rašoma, kad ji „tiko prie išgėrimų“, mėgo kortuoti, rūkė pypkę, su moterimis apie siuvimus ir audimus nekalbėjo, nes šių darbų nedirbo. Akivaizdu, kad Petronėlė buvo pralenkusi laiką, emancipuota moteris.
1954 metais Petronėlė mirė. Vėl imame į rankas nuotraukas. Štai Eleonora prie karsto, veidas išsigandęs. Gyventi paauglė liko su Eugenijumi ir jo žmona - Nijolės tėvais. „Mama pasakojo, kad vieną sykį, bekasant bulves, Eleonora atbėgo rėkdama: „Svečių atvažiavo!“ Tai buvo jos tikroji motina su vyru. Atvežė saldainių. Mama žinojo, kad jie turi atvažiuoti, mat išgirdo apie močiutės Petronėlės mirtį. Eleonorą išsivežė su savimi į Klaipėdą“, - pasakojo Nijolė.
„Tačiau Liusė nebuvo patenkinta nauju gyvenimu, vis rašydavo, priekaištaudavo, kam ją atidavė. Tikroji motina nerado ryšio su mergaite. Ištekino ją už žydo gydytojo pavarde Faktor, jiems gimė sūnus Miša. Bet ne ką laukus Liusė išsiskyrė. Buvęs vyras išvyko į Izraelį. O vėliau ir mama, pasiėmusi Eleonoros sūnų. Taip Liusė liko viena. Dažnai atvažiuodavo į Jasiškius. Rašydavo laiškus, Eugenijus jai vis dar buvo kaip tikras brolis. 1967 m. Eleonora ištekėjo vėl. Už Nikolajaus Nosovo, susilaukė dukters Tatjanos. 2003 metais mano tėtis mirė. Norėjome pakviesti Liusę į laidotuves, tačiau nesisekė jos surasti. Tada sužinojome, kad 2002 metais ji mirė“, - baigė Nijolė.
Dabar šimtametėje sodyboje žioji tušti langai, užkaltos durys, siūbuoja namą praaugę medlievų krūmai. Užakę du kiemo tvenkiniai, kurių vieną Linmarka vadino. Bet prie namo saldinius obuolius veda sena obelis. Nijolės atmintyje - plačiai atvertos namo durys, kurių kairėje pusėje rasodinkas ir akinančios medetkos, o dešinėje - gėlių darželis, kryžius ir pavasarį kvepiantys bijūnai.
Petronėlė Šiandien: Kūryba ir Įkvėpimas
Kadangi visą gyvenimą sunkiai dirbo fermose, keletą metų Kazachstane ir statybose, šiandien ji visą laiką skiria savo pomėgiams. Kaip sako, daro taip, kaip išeina, o svarbiausia juk užsiimti kokia nors veikla, o ne per dienas ant sofos sėdėti.
Petronėlė mus pasitinka kartu su marčia Nijole - ji gyvena visai šalia, tad dažnai aplanko anytą. Petronėlė užaugino keturis vaikus, o šiandien pas ją atvyksta net 11 anūkų ir 12 proanūkių. Kaip Petronėlė sako - visos šventės vyksta jos namuose, o kai visi suvažiuoja iš skirtingų pasaulio kraštų - Švedijos, Škotijos, Maskvos, Ispanijos ir kitų, namai būna pilni klegesio ir džiaugsmo.
Petronėlės rankų darbo kūriniai.
Petronėlės marti Nijolė mano, kad kūrybinę gyslelę guvi senjorė galėjo paveldėti iš savo tėčio, kuris turėjo auksines rankas medžio darbams. Pati Petronėlė sako, kad turėjo rūpintis vaikais, dirbti, nebuvo kada menu užsiimti, tačiau šiandien visas jos laikas skirtas kurti - tai jai labai patinka.
Tik dabar Petronėlė gavo dovanų knygų apie įvairius rankdarbius, o iki tol visi gyvūnėliai gimė tiesiog „iš galvos“. „Pasakiau sau - reikia kažką pasidaryti namuose, taip ir pradėjau - vienas, kitas angeliukas, paskui gyvuliukas, kiti darbeliai, žiūrėk, jau visa pieva pilna. Kiti jau ir sugriuvo per tą laiką, arba, kaip aš sakau, yra nurašyti, - juokiasi Petronėlė. Esu labai laiminga, neturiu dėl ko skųstis, nes kiekvieną dieną turiu ką veikti. - Kuo toliau, tuo geriau man sekasi. Va, vienas naujesnių darbų - žirafa. Pirma aš susikalu iš lentų formą, lentas pati susipjaunu ir tada apvynioju virve. Į vidų dedu tai, ką turiu - ir pagalves, ir antklodes, kurių nenaudoju, o paskui nudažau. Dirbu daugiausia lauke, o kai šalta, žiema - viduje. Juk dienos trumpos, vakarai ilgai - ką veikti? Vietos pas mane daug“, - sako Petronėlė ir priduria, kad kartais užsimiršta ir dirba iki antros valandos nakties, negali eiti miegoti, kol nepadaro darbo iki galo.
Anksčiau ji laikė tikrus gyvūnus - povus, asiliuką ir ponį, o dabar savo namus puošia sukurtais. Tiesa, vienu metu norėjo laikyti ir lamą, bet persigalvojo.
Skulptūrų parkelį mėgsta apžiūrėti ir važiuojantys pro šalį keliautojai, pasidalinti nuotraukomis socialiniuose tinkluose. Petronėlė sako, kad atvykusi buvo ir Zita Kelmickaitė, kuriai ji papasakojo apie savo kūrybą. Nuomonių apie savo dirbinius, Petronėlė sulaukia visokių, kiti netiki, kad ji pati juos kuria ir mano, kad už ją viską atlieka anūkai ir proanūkai.
Beje, ji savo kūrinius pritaiko ir atsižvelgdama į šventes - tai velykiniai, tai kalėdiniai dirbiniai pasitinka vežime prie pat jos namų įvažiavimo.
Gyvenime - Tik Geri Žmonės
Petronėlė kupina pozityvumo, geros nuotaikos. Ji sako, kad nėra kada liūdėti ir priduria, kad jeigu būsi geras kitiems žmonėms, jie tau taip pat bus geri. „Per savo gyvenimą nesutikau nei vieno pikto žmogaus. Esu labai laiminga, neturiu dėl ko skųstis, nes kiekvieną dieną turiu ką veikti. Aš nereaguoju į jokius blogus dalykus, ant nieko nepykstu, į viską žiūriu ramiai ir su juoku. Kuo mažiau blogų emocijų!“
Petronėlės marti Nijolė priduria, kad sulaukusi 87-erių jos anyta ne tik puikiai atrodo, bet ir yra guvi, stipri, o svarbiausia, kad kūryba jai padeda save realizuoti, ji turinti kuo užsiimti ir ką veikti.
Petronėlei ir drąsos netrūksta: „Skridau oro balionu, bet dar norėčiau išmėginti ir parašiutą, bet jau man niekas neleidžia (juokiasi). Artimiausiu metu manęs laukia kelionė į Švediją, man patinka keliauti, - sako Petronėlė ir priduria, kad turinti sočiai jėgų ir toliau kursianti savo malonumui.