Vieningosios darbo sąjungos (VDS) organizacijos įkūrėjai ir branduolys buvo vienuolika Ariogalos gimnazijos pirmosios laidos vaikinų, studijavusių Vilniaus ir Kauno aukštosiose mokyklose. Kiti šeši į VDS veiklą įsitraukė vėliau.
VDS organizacija turėjo savo veiklos programą ir įstatus. Programoje buvo numatyti jos uždaviniai okupacijos sąlygomis ir ateičiai, kai Lietuva taps nepriklausoma. Galutinis organizacijos tikslas - sukurti laisvą, nepriklausomą ir demokratinę Lietuvą.
Okupacijos sąlygomis organizacija turėjo į savo veiklą įtraukti daugiau studentų, inteligentų ir vykdyti ideologinę kovą, kurios galimybės, deja, buvo gana ribotos. Viena tos ideologinės kovos priemonių buvo pogrindžio spauda. Šiam tikslui organizacija užmezgė ryšį su Kęstučio apygardos kovotojais.
Svarbiausia buvo palaikyti Lietuvos gyventojų tautinę savimonę ir stabdyti jų dvasinį degradavimą, nes grumtis nusimatė ilga. Naudojome įvairias taikias kovos formas. Savo organizaciją pavadinome Vieningąja darbo sąjunga, nes buvom įsitikinę, kad lietuvių tautos ateitį gali garantuoti sąmoningi, kūrybiški, pakankamo techninio bei kultūrinio išsilavinimo žmonės. Blogį įveiksime suvieniję sąžiningus piliečius.
Sudarėme programą, kurioje pažymėjome, kad Sąjunga, įkurta bolševikinio režimo sąlygomis, yra idėjinė mokslinė organizacija, jungianti žmones, siekiančius išlaisvinti Tėvynę nuo bolševikinės okupacijos ir atkurti nepriklausomą valstybę. Valstybė savo piliečiams turinti užtikrinti demokratinę santvarką ir gerą gyvenimą. Gerovės pagrindas turįs būti sąžiningas piliečių darbas. Valdžia privalo sudaryti galimybę siekti gerovės per darbą. Kad valstybė galėtų vykdyti reguliavimo funkciją, turėtų būti valstybinė strateginių gamybos šakų, taip pat bankų, geležinkelių, gamtos išteklių naudojimo nuosavybė.
VDS turėjo vienyti žmones, sugebančius įvertinti valstybines santvarkas, skirti jų gerąsias ir blogąsias savybes. Jie privalėjo fiksuoti, kaip sovietinėje valstybėje apgaudinėjami ir moraliai žalojami žmonės, rinkti represijų ir kolektyvizacijos pragaištingumo faktus. Su apibendrintais tyrimų rezultatais numatėme supažindinti Lietuvos gyventojus.
Sąjungos nariai buvo įpareigojami nuolatos didinti savo išsilavinimą, nepriekaištingai elgtis darbe ir moksle. Programos nuostatoms sąmoningi studentai pritarė. Sąjungos branduolį sudarančių žmonių buvo beveik visose Vilniaus ir Kauno aukštosiose mokyklose.
Nuolat rengdavome susitikimus, kuriuose aptardavome informaciją apie okupantų ir jų pagalbininkų daromas naujas piktadarybes, apie kitų pasipriešinimo jėgų veiksmus ir šiame kontekste koreguodavome savo veiklą. Daug dėmesio skyrėme būsimos Lietuvos valstybės modeliui. Pagal mūsų sampratą, valstybė turėtų būti sąžiningo gyvenimo, darbo sau ir tautos labui garantas. Moralumas turįs būti pagrindinis kiekvieno žmogaus veiklos vertinimo kriterijus.
Šie siekiai išliko aktualūs ir praėjus keturiasdešimčiai metų, kai pasaulis jau pripažino Lietuvos valstybę. Matome, kad nepaprastai sunki kliūtis mūsų laisvėjimo kelyje - tai iš bolševikmečio paveldėtas sąžiningo darbo nuvertinimas. Deja, šiandien didžiausias pajamas gauna įvairūs makleriai, o ne duonos augintojai arba sudėtingų pramonės gaminių, reikalingų visų mūsų egzistencijai, kūrėjai.
Rūsčiais stalininių represijų ir teroro metais Sąjungos branduolį sustiprino nauji ryžtingi žmonės: Žukauskaitė, Kryževičiūtė, Lukaševičius, Vaišvila. Jie gerai suprato, kad rizikuoja palaidoti jaunystę gulaguose arba žūti, ir vis dėlto stojo į Tėvynės gynėjų gretas. Organizaciniu požiūriu įvyko rotacija - Vilniuje mane pakeitė Adomas Lukaševičius.
Rasti būdą užstoti skriaudžiamąjį buvo VDS nario pareiga. Sykį Vilniaus universiteto komjaunuoliai surengė Teisės fakulteto studentų susirinkimą, kad pasmerktų ir pasiūlytų pašalinti iš universiteto studentą Dimbelį, nes gautas signalas, jog brolis palaikąs ryšį su partizanais. Po planinių aktyvistų šnekų, kitiems tylint, A Lukaševičius pasiprašė žodžio ir pasakė, kad atsakomybė turinti būti asmeninė, t.y. už savo veiksmus, o ne kolektyvinė.
Taigi už tokį baisų nusikaltimą Sovietų Sąjungos Pabaltijo pasienio apygardos karo tribunolo kolegija nuteisė mane kalėti dvidešimt penkerius metus ir penkeriems metams atėmė piliečio teises.
Gulago žemėlapis
Vyr. 1952 m. gruodžio 23-27 dienomis vyko uždaras teismo posėdis. išskyrus formaliai dalyvavusius tris advokatus, buvo KGB karininkai. (VDS). Kaltinamajame akte pabrėžta, kad vienas iš VDS narių slapstosi. Bet tribunolo nuosprendis visiems šešiolikai buvo vienodas: 25 metus kalėti ir 5 metams atimtos piliečio teisės.
Šitaip 1953 m. pradžioje šešiolika jaunuolių pradėjo ilgą ir sunkų 25 metų kelią Gulage. Nors Stalinas jau buvo miręs, tačiau kruvinoji sistema tebeegzistavo be ryškesnių pasikeitimų. Nemažai visiems teko patirti bado, sunkaus fizinio darbo ir pažeminimų.
1955 metais VDS bylą peržiūrėjo ir keliems studentams bausmę sumažino iki 5-6 metų, o kitiems - iki 10 metų. Tų pačių metų pabaigoje akivaizdžiai išryškėjo Gulago irimo požymiai.
1956 metais TSRS AT Prezidiumo komisijos peržiūrėjo visų politinių kalinių, taigi ir VDS narių, bylas. Ne visiems sugrįžusiems iš lagerių buvo lemta baigti aukštąjį mokslą - sovietiniai organai visaip kliudė.
Įvairiai susiklostė VDS narių likimai. Nepriklausomybės atkūrimo sulaukė penkiolika narių, kurių gyvenimas vienaip ar kitaip buvo suluošintas.
VDS narių veikla, be abejo, įnešė tam tikrą indėlį į tautos pasipriešinimo kovą su pavergėjais. Jų asmeninė auka nebuvo beprasmė.
Perskaičius šias eilutes, galima suabejoti mano psichine sveikata. “Pogrindinės kontrrevoliucinės antitarybinės organizacijos vadovas. Organizacijos tikslas buvo tarybinės valdžios nuvertimas ir kapitalistinės santvarkos atkūrimas su užsienio imperialistinių valstybių pagalba”. Organizacijos vadovui, t.y. man, arešto metu 1952 m buvo 21-eri. Buvau Vilniaus universiteto ketvirtojo kurso studentas. Matyt, gerokai anksčiau turėjau pajungti savo įtakai tas imperialistines užsienio valstybes, kad galėčiau jomis pasinaudoti kaip pagalbine priemone.
Bolševikai, remdamiesi marksizmo dogmomis, teigdavo, jog jų santvarkos priešai dažniausiai esą turtuoliai, išnaudotojai, pasisavinantys darbo žmonių sukurtas vertybes. Kitaip sakant, tai klasiniai priešai. Abu mano tėvai kilę iš daugiavaikių valstiečių šeimų, gyvenusių netoli Raseinių. Sudėję tai, ką gavo iš savo tėvų, ir paėmę banko paskolą apie 1930 m., jie nusipirko netoli Ariogalos iš dvarininko 16 ha dirbamos žemės.
Kolektyvizacija Lietuvoje
Pirmasis statinys buvo tvartas. Tėvams, dirbantiems nuo tamsos iki tamsos, padėdavo vaikai. Nežinau, nuo kelerių metų pradėjau ganyti bandą, nes karvės nenorėjo pripažinti mano, kaip piemens, autoriteto. Pastūmusios mane ragu, eidavo, kur norėjo. Kėliausi su saule, rytą drebėjau nuo šalčio, vėliau kepiau karštyje, nuo lietaus dengiausi maišu. Raides pažinau ir skaityti išmokau ganydamas. Keturis skyrius baigiau kaimo mokykloje, o paskui vaikščiojau apie 8 km mokytis į Ariogalą. Parėjus iš mokyklos, reikėjo talkinti namiškiams. Mokytojai tuomet buvo atsidavę savo darbui, todėl ir sunkiomis sąlygomis neblogai mus išmokė. Ne tik vaikai, bet ir visi kaimo žmonės juos gerbė už išmintį.
Pamenu, kai 1939 m sovietai atidavė mums Vilnių ir Vilniaus kraštą, pradinės mokyklos mokytoja kaimo žmonėms kalbėjo, kad Vilnių jie atidavę, bet dabar pasiimsią visą Lietuvą. Vokiečių okupacijos metais, kai buvo organizuojama Plechavičiaus rinktinė, trūko tikros informacijos ir buvo daug emocijų. Kai kurie aukštesniųjų klasių mokiniai ruošėsi stoti į tą rinktinę. Direktorius Petras Grigaitis įkalbinėjo to nedaryti. Jis dažnai rengdavo poilsio vakarus visuomenei, o už parduotus bilietus šelpdavo nepasiturinčius mokinius. Sovietinei valdžiai padorūs žmonės netiko, todėl Petrą Grigaitį atleido ir direktorium paskyrė mokytoją Romą Čepą. Šis taip pat buvo drąsus žmogus. Sugebėdavo paslėpti mokinius nuo stribų, kai buvo vežami į Sibirą jų tėvai, todėl taip pat direktoriavo neilgai. Vieną vasarą suėmė istorijos mokytoją Galinį. Jis įstengdavo sekmadieniais ateiti 9 km pas tėvus pasikalbėti su jais ir pamąstyti, kaip gyvena jo mokiniai. Atrodė, kad neturi savų rūpesčių. Karo ir pokario metais mokslus ėjo jaunuoliai, iš tikrųjų siekiantys ir sugebantys įveikti sunkumus. Mokyklų buvo nedaug, todėl į Ariogalos priaugančią gimnaziją susirinko mokiniai iš didelio regiono, net gyvenantys už kelių dešimčių kilometrų. Beveik visą klasę sudarė vargingų žemdirbių vaikai, nuo mažens kartu su kitais šeimos nariais dirbantys ūkio darbus. Nelengvas gyvenimas užgrūdino jaunuolių charakterį, o pažiūras suformavo pačių pastangos ir nuoširdžiai pasišventę savo darbui mokytojai.
Štai ištrauka iš saugumiečių ataskaitų: “Klasė gyveno kažkokį ypatingą gyvenimą. Klasėje nebuvo nė vieno komjaunuolio, ir, kas joje darėsi, niekas negalėjo žinoti. Mokytoja Ona Morkūnaitė veda priešišką darbą, atitraukdama mokinius nuo komunistinio auklėjimo. Tarkim, jei sužinojo, kad kas nors iš mokinių padavė pareiškimą stoti į komjaunimą, tai O. Morkūnaitė aplanko šio mokinio tėvus. Po tokio vizito mokinys į komjaunimą jau nebenori. Morkūnaitė ištekėjo už direktoriaus P. Grigaičio (už P. Grigaičio ištekėjo ne Ona, o Marija Morkūnaitė, taip pat Ariogalos priaugančiosios gimnazijos mokytoja), kuris politiniame ir visuomeniniame gimnazijos gyvenime nedalyvauja ir vengia visokių įpareigojimų. Ariogalos vidurinėje mokykloje tarp dėstytojų yra netarybinių žmonių”. Jose paminėti ir kiti geriausi mokyklos mokytojai: M. Gerbinis, M. Gerbinienė, D. Digrys, M. Galinienė, A. Galinis.
1949 m. Ariogalos gimnazija išleido pirmąją abiturientų, tarp kurių buvau ir aš, laidą. Sako, dėl tuometinės apskrities švietimo skyriaus aplaidumo negauta atestatų ir mums įteikė tik baigimo pažymėjimus. Šių pažymėjimų aukštosios mokyklos nepripažino, ir be reikalo mynėme jų slenksčius. Vis dėlto prieš pat stojamuosius egzaminus atestatus gavome. Išlaikiau egzaminus į Vilniaus universitetą. Tais pokario metais daugelis gyveno skurdžiai. 1944 m frontas sudegino visus mūsų trobesius. O čia dar šeimos galvos nėra. Išvažiavus studijuoti už 200 km nuo namų, reikėjo ne tik apie mokslą galvoti, bet ir apie pragyvenimą. Reisiniai autobusai nevažinėjo. Pasisekdavo, jei pavykdavo įsiprašyti į sunkvežimio kėbulą, kuriame stovėdavo statinės nuo benzino. Šios sulaikydavo vėją, ir lietus nebūdavo toks skvarbus. Kai kas iš studentų mane laikė pasiturinčiu, nes po pirmojo semestro ir toliau gaudavau 50 rb (tuometinių) didesnę stipendiją už pažangumą, t.y. kad egzaminus išlaikydavau penketais. Retkarčiais atvažiavęs į Vilnių kaip studentas neakivaizdininkas, pas mane užeidavo mokytojas Čepas. Aš jį pavaišindavau ir, atrodė, gan skaniai.
Dar vaikystėje patyręs nelengvą kaimo žmonių dalią, svajojau, kaip ją palengvinti. Pradžioje maniau, jog tereikia sukurti, kaip dabar vadintume, apsaugines priemones, kad ražienos nebadytų kojų, o kraunami šiaudai - rankų ir veido, kad kuliant nereikėtų kasti pelų ir kvėpuoti dulkėmis. Vėliau įsitikinau, kad yra ir kitokių problemų. Neretos buvo varžytinės, nemaža invalidų elgetavo, brangiai kainavo mokslas, sunku buvo realizuoti žemės ūkio produkciją. Antai bekonus ūkininkai vežimais veždavo už kokių 30 km į geležinkelio stotį. Ir man tekdavo lydėti, prisipylus bidoną vandens. Juo plaudavau paršams šonus, kad priėmėjas neišbrokuotų. Iš priėmėjų laikysenos mačiau, kad ūkininkų vargai kai kam labai į naudą. Visiškai suprantama, kad Lietuvos valstybėje per trumpą laiką negalėjo būti išspręstos visos socialinės problemos.
1940 m sovietų armijai okupavus Lietuvą, visi pamatėme, kad iš tikrųjų nėra nei darbo žmonių valdžios, nei demokratijos, nei lygybės. Begėdiškas bolševikų melas buvo priemonė užsienio gyventojų palankumui įsigyti. Vadinamosios liaudies valdžios tikrasis veidas išryškėjo kad ir išdraskant žemės ūkį. Iš pradžių skelbta, jog ūkininkų, kurie sumokėsią didžiulius mokesčius ir pristatysią valdžiai daug produkcijos, nevarysią į kolchozus. Kai tokiu būdu jie nualino daugybę ūkininkų, buvo paskelbta visuotinė kolektyvizacija. Kartu vyko išbuožinimai, masiniai trėmimai ir areštai. Kolchozų pirmininkais neretai paskirdavo kažkokius perėjūnus, neišmanančius žemės darbų, bet mokančius gąsdinti kaimo žmones, uolius okupantų tarnus. Visur žmonių likimą sprendė galingoji valstybinė struktūra - kompartija, kuri į vadovaujančius postus paskyrė kolaborantus. Vyko fizinis ir dvasinis tautos genocidas. Be jokios kaltės, net ir be teismo komedijos grūdo lietuvius į gulagus kankinimui ir naikinimui. Nuolat daugėjo kolonizatorių, kuriems išdavikiška bolševikinė Lietuvos vyriausybė sudarė geras gyvenimo sąlygas ir teikė privilegijas. Šie čia jautėsi šeimininkais, niekino lietuvių kalbą ir kultūrą, bruko mums svetimą ideologiją ir stengėsi nutautinti. Sovietinės mokyklos “gamino” mankurtus. Mokinių tautinė sąmonė buvo žalojama, niekinamai nupasakojant tautos istoriją ir Lietuvos nepriklausomos valstybės laikotarpį. Už bažnyčios lankymą šalindavo iš mokyklos arba atleisdavo iš darbo. Moralumas, sąžiningumas, patriotizmas buvo išjuokiami kaip praeities atgyvenos. Kad pagreitintų moralinę degradaciją, valdžia visokiomis priemonėmis skatino alkoholizmą. Dėl neįmanomo gyvenimo iš kolchozų bėgo jaunimas, todėl nutrūko kartų ryšys, prasidėjo žmonių susvetimėjimas. Atsirado įtarumas, politiniai įskundinėjimai. Artimo meilę pakeitė artimo teroras.
Apie 1950 m. ginkluotasis pasipriešinimas patyrė tragiškus nuostolius. Ar galėjo jis ilgai atsilaikyti prieš milžiniškos imperijos karo ir represijų mašiną? Kad bolševikinė imperija neturi ateities ir žlugs, blaiviai mąstantieji neabejojo. Bet daugelį kankino mintis: ar išliks lietuvių tauta, kai visomis priemonėmis ją naikina okupantai ir padeda savieji? Iš mano kartos jaunuolių, pradedančių savarankišką gyvenimą, laikas reikalavo apsispręsti: su kuo eiti? Buvome studentai ir, tapdami abejingi Tėvynės likimui, galėjome tikėtis pakenčiamo gyvenimo. Bet mūsų tautos, geriausių jos žmonių kančios ir liejamas kraujas nedavė ramybės. Per vieną studentų ariogaliečių susitikimą pasikeitėme nuomonėmis ir nutarėme suvienyti savo jėgas rezistencinei veiklai, kurios galutinis tikslas - atkurti Lietuvos valstybę ir grąžinti istorinę tiesą. Suvokdami pavojų, nusprendėme neįtraukti į šią veiklą buvusių klasės mergaičių ir klasioko Vytauto Šulskio, spėjusio sukurti šeimą, nors jis bene labiausiai išgyveno Lietuvos tragediją. Taip pat nutarėme, kad, jei kuriam nebūsią lemta išgyventi, išlikusieji pasirūpinsią jo tėvais. Negaliu sau paaiškinti, kodėl mane išrinko vadovu. Aš nebuvau iniciatorius, be to, keleriais metais jaunesnis už kitus ir paprastai daugiau klausydavau, nei kalbėdavau.