Knyga skiriama skaitytojams, norintiems daugiau sužinoti apie miesto praeitį.
Antroje knygoje kelionę pradedame nuo Neries ir Vilnios santakos.
Per Užupio gatvės šiaurinės pusės kiemus pasiekę link Vilnios vedančius laiptus, nueisime į Sereikiškių parką, kuriame ir baigsime susipažinimą su Vilniaus mūrais anapus miesto gynybinės sienos.
XIX a. pabaigoje dailininkui Alexanderiui Straussui pavesta buvusius sodus Sereikiškėse rekonstruoti į centrinį miesto parką (sodą).
1888 m. atidarytas parkas Vilniuje buvo pirmasis, specialiai projektuotas viešam lankymui.
Šiuo požiūriu gerokai atsilikome nuo Vakarų Europos.
Svarstant, kodėl suintensyvėjo šlaitų slinkimas, pamirštama, kad medžiai aplink Gedimino pilį augo pastaruosius 150 metų ir kalnas dėl to nenuslinko.
Seniausias Vilniaus medis - Sereikiškių ąžuolas tokio likimo išvengė, galima sakyti, netyčia, buvo išklausyta specialistų maldų nepjauti, nes užtektų pagenėti.
Žinoma, pasirinktas radikaliausias iš siūlytų variantų - nugenėta (2012 m.).
Likimo ironija, bet seniausi Sereikiškių medžiai paaukoti, vykdant rekonstrukciją, kurios afišuojamas tikslas - atkurti XIX a. Strausso (per)projektuoto parko struktūrą.
Apie Sereikiškių parko naujojo projekto trūkumus ir privalumus daug kalbėta, tad nekartosiu.
Išsamią jo analizę ir įvertinimą iš kraštovaizdžio architektūros istorijos pozicijų pateikė prof. Konstantinas Jakovlevas-Mateckis (Sereikiškių parkas: išlikimo drama, Kultūros barai, 2010, nr. 9).
Sereikiškių parko rekonstrukcija turi mažai ką bendra su pirminiu stiliumi, ramaus poilsio vieta keičiama į „daugiafunkcinę“, istoriniam parkui kaip vertybei kelia didelę grėsmę.
Pradėta nuo to, kad nukapotos medžių lajos, užstojusios merui vaizdą iš jo namo Užupyje.
Paskui (2010 m.) sunaikinta pagrindinė parko alėja (kurios pašonėje, kaip tyčia, yra kitas to paties mero valdomas turtas).
Uždarius parką, iškirsta dauguma medžių parko vakarinėje dalyje, turbūt ir kitur, kur vilniečių akys nesiekia (iš viso keli šimtai).
Vienašališkas Sereikiškių parko pertvarkymas, dėl to kilusios diskusijos apnuogino valdininkijos atotrūkį nuo visuomenės ir vilnietiškojo paveldo.
Tvarkomasi kaip savo kieme, „pašalinių“ nuomonė nepageidaujama, apklausų vengiama.
Bernardinų sodas, anksčiau vilniečių vadintas Sereikiškių parku, įsikūręs pačioje Vilniaus širdyje, tarp Gedimino pilies bokšto, Vilnios ir Bernardinų vienuolyno.
Devynių hektarų teritorijoje puoselėjamas ir VU botanikos sodas, kuris XIX a. garsino Vilnių.
Kokia jo istorija?
Po Bernardinų sodą pasivaikščiokime su architektūros istorike Audrone Kasperavičiene.
Ji supažindins su XIX a. Vilnių garsinusio VU botanikos sodo istorija, pastatų ansambliu, kurį kūrė architektai M. Šulcas, Ž. Pusjė ir K. Podčašinskis, bei želdynų raida.
Vilniaus parkai
Sereikiškių parkas šiandien
tags: #sodyba #sereikiskiu #kaime