Skomantų kaimo istorija: nuo senovės iki šių dienų

Skomantų kaimas, įsikūręs Veiviržėnų seniūnijoje, Klaipėdos rajone, garsėja ne tik savo vaizdingu kraštovaizdžiu, bet ir turtinga istorija, siekiančia gilią senovę. Šis kaimas, minimas jau 1644 m., asocijuojasi su įspūdingu Skomantų piliakalniu ir išsaugotu kultūros paveldu.

Skomantų piliakalnis

Skomantų piliakalnis: istorijos liudininkas

Į vakarus nuo Skomantų kaimo, Veiviržo upės dešiniajame krante, stūkso vienas įspūdingiausių pajūrio piliakalnių. Spėjama, kad Skomantų piliakalnis įrengtas pirmaisiais amžiais po Kristaus gimimo ir juo naudotasi iki XII amžiaus. Gana tankiai išdėstyti senkapiai piliakalnio apylinkėse rodo, kad čia gyventa jau pirmaisiais mūsų eros amžiais.

Skomantų piliakalnio aplinkoje yra Vyskupiškio (Papilio), Skomantų, Mikužių senkapiai, Šiuraičių (Mockaičių) piliakalnis, Mockaičių senkapiai (Gintarinis kalnas). Apie sūduvių kunigaikštį, jotvingių karvedį ir žynį Skomantą žinoma iš Dusburgo kronikos ir Ipatijaus metraščio. Šiuose rašytiniuose dokumentuose aprašomos jo kovos su Kryžiuočių ordinu XIII a. pab. ir Skomanto krikštas.

Piliakalnis yra krantinio tipo, įrengtas aukštumos kyšulyje, įeinančiame į gana platų Veiviržio slėnį, iš šiaurės, rytų ir pietų apjuostas Veiviržio. Šlaitai nuo slėnio statūs, 20 - 22 m aukščio. Vakaruose, kur piliakalnis siekia aukštumas, jį gynė stiprūs įtvirtinimai: 4 m pločio ir 0,6 m gylio gana tiesus griovys, už jo - 2 m aukščio pylimas, dar vienas, 0,7 m gylio griovys ir kitas 8 m aukščio ir 60 m ilgio pylimas.

Archeologiniai radiniai

Aikštelėje pastebimas kultūrinis sluoksnis. Į vakarus nuo piliakalnio rasta lipdytos grublėtu paviršiumi ir žiestos keramikos.

Skomantų kaimo gyventojų atminimas

Skomantuose bei aplinkiniuose kaimuose gyvenantys senbuviai saugo ne tik dvasinį savo protėvių atminimą, bet ir giminės gyvenimo istoriją liudijančius reliktus - senovinius pastatus, mažosios architektūros elementus. Pastatai restauruoti, rekonstruoti išsaugant autentiškumą.

K. Šaulio atžalų pasididžiavimas - senovinė klėtelė, suręsta prieš šimtą metų, bei tokio pat amžiaus sulaukęs akmeninis kryžius sodybos kieme. Klėtelę rado čia daugiau nei prieš pusę amžiaus atitekėjusi A. S. Šaulienė. Netgi didžiulis užrakto raktas nuo klėties pastatymo išlikęs.

Algimantas Venckus parodė, jog kai kurios pastato dalys sukaltos medinėmis vinimis. Išlikę ir mediniai laiptai (o gal kopėčios) į pastogę.

Senojoje sodyboje ūkininkaujantis A. Venckus parodė iš molio plūktą staldį. Jis atkreipė dėmesį į sodybos viduryje tyvuliuojantį tvenkinį.

Auksorų kaime Marytės Ašmontienės sodyba - viena iš gražiausiai tvarkomų Endriejavo seniūnijoje. Virš senosios Ašmontų trobos durų - medinė lentelė su užrašu: „Gražiausia kaimo sodyba 2005“.

Taigi džiugina senojo kaimo istorijos sergėtojai, tvarkantys, pagal savo galimybes restauruojantys senąsias klėteles, svirnus, trobas, ūkinius pastatus. Tai nykstančio kaimo šviesa.

Atsidūręs Skomantų kaime, seniūnaitijos centre, pamatai žole apėjusias kai kurias sodybas. Bet išvydęs išpuoselėtas grožio saleles, patiri emocinį išgyvenimą. Jų čia ne viena, jos skirtingos.

Skomantų seniūnaitijos, kuriai priklauso ir Bilviečio, Mikužių, Šiuraičių, Šarkiškių kaimai, seniūnaitis Algirdas Mitkus kalbėjo, kad jie mirštantys, neišskiriant nė Skomantų.

Skomantiškiai džiaugiasi ir Albinos Andriuškevičienės rūpesčiu išsaugota autentiška sena sodyba. Jie pasakojo ir apie Naujakurių gatvės gyventojus, prie kurių namų žydi gėlės.

Žymūs žmonės, susiję su Skomantų kraštu

Vytautas Majoras

Tautodailininkas Vytautas Majoras gimė 1930 m. spalio 23 d. Šilutės rajone, netoli Švėkšnos, Vilkų Kampo kaime. Už tai, kad priklausė partizanų grupei ir platino lapelius su pasipiktinimo šūkiais ir piešiniais apie žmonių deportacijas, gaudymus ir stribų siautėjimus, be teismo davė dešimt metų lagerio, atsėdėjo aštuonerius. Iškentė mušimus, badą, pasityčiojimus, keliavo etapais per žiaurumais pagarsėjusius lagerius Rusijoje.

Lageriuose Vytautas sutiko tokius Lietuvos inteligentijos šviesuolius, kaip poetai Antanas Miškinis ir Juozas Gražulis, Antikos vertėjas Liudas Dambrauskas, operos solistas Antanas Kučingis, skulptorius Bronius Petrauskas. Vakarais susėdus ant gultų klausydavosi jų pokalbių apie literatūrą, istoriją, kovas už nepriklausomą Lietuvą. Tų žmonių padedamas mokėsi kalbų, jų skatinamas ėmėsi medžio amato. Dirbdamas metalo liejykloje išmoko tekintojo, dailidės, staliaus darbus.

1955 m. sukūrė didelius darbus - skulptūrą „Žemaitis“, pastatytą ant Skomantų piliakalnio, kuri ypač siutino ano meto komunistų funkcionierius, mat pasklido gandas, jog toje vietoje broliams miškiniams paminklą pastatęs. Vytautas ir pats neslėpė, esą iš visų širdžiai mielų savųjų darbų „Žemaitis“ jam pats mieliausias.

Nuo 1960 m. - Lietuvos tautodailininkų sąjungos Žemaitijos skyriaus narys. Surengė nemažai autorinių parodų. Kūrinius eksponavo 26 tautodailės parodose. 1982 m. jam buvo paskirta Valstybinė premija. 1996 m. apdovanotas Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordinu ir V laipsnio medaliu. Vytautas Majoras amžinybėn iškeliavo 2006 m. Gargždų miesto garbės piliečio vardas suteiktas po mirties 2009-aisiais.

Ieva Simonaitytė ir Stubrų giminė

Lankupių kaimo ūkininkų Stubrų giminės istorija yra susijusi su rašytojos I. Simonaitytės biografija bei kūryba. Nors Ėvikė Simonaitytė - nesantuokinė dukra, bet ji buvo prisimenama Stubrų šeimoje.

Jūratė mano, kad pasakotojos talentą I. Simonaitytė galėjo paveldėti iš savo promočiutės - tėvo močiutės Marikės Skvirblienės (1824-1904, gim. Posingate). Rašytoja mėgdavusi svečiuotis dėdės Adomo Stubros (1885-1956) šeimoje. Jis buvo vedęs Dieglių kaimo ūkininkaitę Ilzę (Elzę) Karaliūtę.

Ieva Simonaitytė su giminėmis

Kartą, po tėvelio laidotuvių, Jūratė su mama ir broliu Albinu važiavo pro savo garsios giminaitės namus Priekulėje. Pamatę pravirą langą, sustojo. Ieva Simonaitytė kalbasi su savo dėde Martynu Stubra, kuris dėl tėvų dedamų pastangų sugrąžinti lietuvių kalbą į mokyklas, vokiečio mokytojo buvo suluošintas ir neprigirdėjo dešine ausimi.

Gyventojų kasdienybė

Skomantų centre sutikome senbuvę Konstanciją Daugėlienę, dviračiu grįžusią iš ganyklos, esančios už kilometro, - pagirdė karvę ir veršelį. Tris kartus per dieną ji mina pirmyn ir atgal. Ten pat sutikome į ganyklą dviračiu riedančią skomantiškę mokytoją Virginiją Atminienę. Ji įsitikinusi, kad gyvenant kaime ir turint žemės, nevalia sakyti, jog neturi ką valgyti.

Tačiau gyventojai skundėsi ir kitomis bėdomis. Pagyvenusi skomantiškė guodėsi, jog nėra parduotuvės, neatvažiuoja ir automobilinė parduotuvė.

Visgi Skomantuose išlikęs medicinos punktas. Bendruomenės slaugytoja 37 metus dirbanti Aldona Venckienė puikiai pažįsta savo aptarnaujamų kaimų žmones. Jos teigimu, Skomantuose gyvena 38 šeimos - 105 gyventojai.

Pėžaičių kaimo istorijos fragmentai

Anksčiau aptarinėti gan „laukiniai“ pasienio ruožai - nuo Ramučių šiaurės link tęsėsi kalvų ir nederlingų žemių plotai, kuriuose žmonės neskubėjo kurtis.

Tikrovėje būta kur kas sudėtingiau - upės vaga ar marių krantas visaip vingiavo, nustatomos valstybinės sienos trasoje plytėjo griovos, sraunūs upeliai, kalvynai, pelkaitės ir kitkas, dar apaugę neįžengiamų girių ir brūzgynų plotais.

Antai, piečiau Pėžaičių vandeningoji Aisė tekėjo Ordino (vėliau Prūsijos) valstybės pusėje, palei ją dar driekėsi neaukštas kalvagūbris. Iš šio ištekėjęs Šalteikės upelis tekėjo tolyn nuo Aisės - į pietryčius link Žemaitijos ir Veiviržo upės.

Atrodo, kad dideli plotai vadinti bendrais Agluonos ar Aisės upių vardais - ten buvo išsimėtę anuometinių negausių valstiečių sodybos. Tas ūkininkas su savo sūnumi Agluonos apylinkėse laikė 6 jaučius, 6 arklius, 8 karves su prieaugliu, 10 avių, 11 ožkų, 14 kiaulių. Ta atsikėlėlių iš Žemaitijos šeima anuomet laikė apie 60 gyvulių bandą, o du jų bendrai (talkininkai) - dar kelias dešimtis visokių gyvulių.

To laiko dokumentuose užsiminta, kad dabartinių Pėžaičių apylinkėse buvę Nausėdų kaimai. Antai, gal 1684 m. 1683 m. dokumentuose Dvyliuose paminėtas Andutis, Jokymas Žemaitis ir kiti. 1678 m. pasienyje nurodytas Jurgis Pyžius ar Pyčius, tapęs vėlesnių Pėžaičių kūrėju.

Ir dabar Žemaitjoje bei kitur žinoma pavardė Pozingis, tad ir vokiškuose raštuose vėliau dažniau rašyta „Pozingen“. Vėliau dar buvo atsiradęs gal iškraipytas vietovardis „Jerellen Lux“, kuris irgi sietinas su baltiškais žodžiais.

Šiame pasienio ruože gausiau gyventa XVIII a., tuomet ten buvo užrašyta daug lietuvininkų. 1711 m. paminėti ūkininkai iš Dvylių kaimo Kristupas ir Jurgė Jakėnas. Tuomet šiauriniame Pėžaičių kaimelyje (Gergen Pehsen) užrašyti Mikelis ir Jurgis Klimkaičiai, Kristupas Valaitis ir kiti. Pozingiuose tuomet minėti: Urbonas, Jurgė Arbonaitis, Jonys Banceris, Vilemas ir kiti.

1772 m. užrašyta 10 Dvylių kaimo ūkininkų: Ansas Pažėras (įsikūręs vietoje B. Peteraičio), Jurgė Andulaitis, H. ir M. Kalveliai, M. Tumaitis, Jokūbas Stansas (gal Stančius), Jonis Kukukis, Klimkus Bendikis, H. Pėteraitis, Jurgė Naugags. Sąrašas liudija, kad pasienio kaime anuomet gyveno vien baltiškos kilmės žmonės.

Antai, 1798 m. kovo 16 d. pietiniuose Pėžaičiuose gyvenusiems Jonui Gliožaičiui ir Ilzei Gliožaitienei - Tamošaitytei gimė sūnus Anskis, po dviejų dienų pakrikštytas Priekulės liuteronų bažnyčioje. Tais laikais užrašinėta dešimtys naujagimių - pasienio gyventojų, tenykščiams plečiant gausias šeimas.

Nutolstant nuo aptariamojo ruožo, primintume šiandien neretai pamirštamą dalyką - 1795 m. Prūsijos karalystė sau prisidūrė Užnemunę (pavadintą Naujaisiais Rytprūsiais) ir turėjo rūpinti sienos Nemunu (nuo Sudargo iki Kauno ir tolyn iki Merkinės ir Gardino) įtvirtinimu.

1785 m. Dvyliai (arba Kiaunaden - Matz) užrašyti kaip karališkasis kaimas (nepriklausęs privatiems dvarininkams) su 9 ugniakurais (gyvenamom sodybom). Tada tiems patiems centrams priklausė ir Stoltzen - Tietz kaip laisvųjų paveldėtojų gyvenvietė su 4 ugniakurais, stovėjusi „Lenkijos“ pasienyje.

Didesni pokyčiai nuošaliame pasienyje prasidėjo po 1807 m., Prūsijos karalystėje panaikinus baudžiavą, ten kuriant žemės rinką, valstiečiams įsigyjant įvairaus dydžio žemės sklypus.

1817 m. valstiečių kaime Dvyliuose buvo surašyti 9 ugniakurai su 54 gyventojais. Apylinkės buvo priskirtos naujajai Klaipėdos apskričiai, Priekulės evangelikų liuteronų parapijai (šiai tada priklausė daugiau kaip 4000 apylinkių gyventojų). Buvo du vokiečių kolonistų kaimeliai, turėję laisvųjų paveldėtojų statusą ir teises: Gross Stolzentietz su 3 ugniakurais ir 8 gyventojais, Klein Stolzentietz su 2 ugniakurais ir 11 gyventojų. Tokį statusą turėjo ir abu Pėžaičių kaimeliai, kuriuose iš viso buvo 14 ugniakurų su 56 gyventojais. Pasieniu toli į šiaurę nusidriekę Pozingiai vadinti valstiečių kaimu su 13 ugniakurų ir 57 gyventojais.

XIX a. carinė Rusija išilgai valstybinės sienos linijos, kai kur visai greta jos, nutiesė kelią pasienio sargybiniams, kuriuo jodinėdavo raiti patruliai. Anuomet taip tikėtasi atskirti Rusijos valdas nuo „priešiškų“ Vakarų, įrengiant „geležinės uždangos“ pirmtaką.

Pėžaičių kaimas taip pat priklausė Priekulės centrams. Ten aptiktos 25 sodybos su 192 gyventojais, kurių dauguma kalbėjo lietuviškai. Be daugumos evangelikų dar buvo 5 katalikai.

Pozingių kaime aptikta 21 sodyba su 143 gyventojais, kurių dauguma kalbėjo lietuviškai. Abu Stolzentietz kaimeliai tada buvo priskirti naujajai Saugų evangelikų parapijai.

Nuo Klaipėdos (Budelkiemio) jau buvo pradėtas tiesti geresnis vieškelis link Pėžaičių (nuo ten dažniau keliauta link Veiviržėnų ir Švėkšnos - augusių bažnytkaimių Žemaitijos Paprūsėje). Naujasis kelias pradėjo Pėžaičių spartesnės plėtros laikus - ten kūrėsi vis naujos pasienio įstaigos.

1795 m. Didžiąją Lietuvą užgrobusi Rusijos imperija ėmėsi kurti „geležinę uždangą“ aplink savo valdas. Nuo tada buvo likviduota ankstesnė daugybė keliukų, kirtusių valstybinę sieną įvairiausiose vietose. Sieną leistą peržengti tik griežtai nustatytose vietose su muitinės postais ir keliautojų patikra. Vienu iš nedaugelio sienos perėjimo punktų XIX a.

XIX a. viduryje palei valstybinę sieną buvo nusidriekusios Pėžaičių, Stolzentietz ir Pašalteikių kaimelių sodybos. Dvylių sodybų grupės buvo išsidėsčiusi abiejuose Aisės upelio krantuose, pusiaukelėje tarp Pėžaičių ir Ašpurvių dvaro sodybos.

Nuo svarbiojo vieškelio (vadinamojo pašto kelio) Klaipėda - Pėžaičiai - Didžioji Lietuva (tuomet carinės Rusijos užimta teritorija) šiaurės link nuo Pėžaičių buvo nutiestas menkesnis pasienio kelias, ėjęs per Pozingių kaimo valdas.

Tuometinis Pėžaičių centras buvo susiklostęs kairiajame Aisės krante, tarp upelio ir valstybinės sienos trasos, prie svarbiojo vieškelio ir kelio link Dvylių sankryžos. Ten stovėjo reikšmingiausia kaimo įstaiga - Pėžaičių karčema, kurioje glausdavosi išvykstantieji ir parvykstantieji.

1871 m. įkūrus Vokietijos imperiją, surašinėti ten gyvenę žmonės ir jų sodybos. Tuomet Klaipėdos apskrities Dvylių kaime tebebuvo 9 sodybos su 12 šeiminių butų ir 2 vienišių būstais. 1867 m. ten rasti 83 gyventojai, o 1871 m. jau 89 (43 vyrai ir 46 moterys). Dauguma jų (60 žmonių) buvo vietiniai - gimę ten pat. Visi jie buvo Prūsijos piliečiai, evangelikai liuteronai.

Tada Pėžaičiuose buvo 23 sodybos su 35 šeiminiais butais ir 3 vienišių būstais. 1867 m. ten gyveno 173 žmonės, bet 1871 m. jų teliko 161 (81 vyras ir 80 moterų). Prūsijos pilietybę turėjo 156 žmonės, o 5 buvę svetimšaliai. Be 149 evangelikų liuteronų dar gyveno 12 žydų (palyginus gausi bendruomenė, veikiausiai, užsiėmusi prekyba ir pan.).

Gross Stolzentietz kaimelio 3 sodybose buvo 5 šeiminiai butai. 1867 m. ten gyveno 19 žmonių, 1871 m. jų pagausėjo iki 23 (net 14 vyrų ir 9 moterys). Tik 12 iš jų buvę vietiniai. Visi kaimiečiai buvo Prūsijos piliečiai, evangelikai liuteronai.

Klein Stolzentietz kaimelio 4 sodybose buvo 7 šeiminiai butai ir vienišio būstas. 1867 m. ten gyveno 24 žmonės, 1871 m. jų pagausėjo iki 29 (15 vyrų ir 14 moterų). Tik 13 iš jų buvę vietiniai. Visi kaimiečiai buvo Prūsijos piliečiai, evangelikai liuteronai.

Tuomet Pozingiuose buvo 25 gyvenamos sodybos su 35 šeiminiais butais. 1867 m. kaime gyveno 169 žmonės, 1871 m. jų sumažėjo iki 161, iš kurių tik 66 tebuvo vietiniai - gimę ten pat. Suskaičiuoti 75 vyrai ir 86 moterys. Visi kaimiečiai buvo Prūsijos piliečiai. Be daugumos evangelikų dar gyveno 3 katalikai ir 4 žydai (šie, matyt, laikė vietos karčemą).

Kelias XIX a. dešimtmečius pasienio kaimuose jau veikė žemės rinka - sklypai bei ištisi ūkiai pardavinėti ir pirkti. Antai, 1878 m. skelbta apie žemės valdos pardavimą Pėžaičiuose ties vieškeliu Pėžaičiai - Budelkiemis (Klaipėda).

Statistika

Gyventojų skaičius Skomantų kaime:

tags: #sodyba #skomantu #kaime