Be kokio baldo neįsivaizduojamas sodas? Turbūt daugelis atsakytų - be suoliuko, juk būtent jis gelbsti poilsio valandėlę ir leidžia grožėtis savo triūso vaisiais, apžvelgti išpuoselėtas valdas. Sodo stilių esama įvairiausių, tarp jų ir tokių, kur akims trūksta ryškiaspalvių gėlių žaismo. O ir saulėtų dienų, kai viskas aplink švyti ir spinduliuoja ryškumu, mūsų klimato sąlygomis stinga. Vienas greičiausių būdų pagyvinti sodą, sudaryti įkvepiančius spalvinius kontrastus ar paryškinti vieną iš sodo kampelių - perdažyti suoliuką. Arba papuošti jį spalvingomis pagalvėlėmis ar kitais žaviais aksesuarais.
Lietuvos gyvenviečių struktūroje sodyba visą laiką išliko šeimos gyvenimo pagrindine vieta, stabiliu ūkio vienetu. Gyvenamąją ir ūkinę erdvę formavo aplink vieną, du, kartais net tris kiemus (gerąjį, ūkinį ir kluonieną) išdėstyti pastatai (gyvenamasis namas, svirnas, tvartas, klojimas, pirtis), želdiniai (sodas, gėlių darželis, pavieniai medžiai) ir smulkiosios architektūros statiniai (kryžiai, koplytstulpiai, tvoros, vartai, varteliai, šuliniai, suolai, aviliai ir kita).
Senąsias lietuvių sodybas sudarė 4-5 trobesiai: gyvenamasis namas, svirnas, tvartas, kluonas ir pirtis. Turtingų valstiečių sodyboje būdavo iki 20 pastatų, neturtingų - tik 1 arba 2. Iki Valakų reformos sodybos plėtojosi laisvai, pastatų išdėstymo tvarka nebuvo reglamentuota įstatymų. Gyventa didelėmis neišsidalijusiomis šeimomis, 40-50 žmonių vienoje sodyboje.
Valakų reforma sunormino sodybos užstatymą. Taisyklingos formos sodybos rikiuotos viena prie kitos, trobesiai statyti abiejose gatvės pusėse: gyvenamieji namai ir svirnai - vienoje, ūkiniai pastatai - kitoje. Mažažemių sodybos turėjo 1-3, dideli ūkiai - 8-10 trobesių. Gatvinių kaimų sodybų planavimas priklausė nuo rėžio pločio. Platesniuose nesudalytų ūkių rėžiuose gyvenamieji namai statyti šonu (ilguoju fasadu), siauruose - galu į gatvę. Visi sodybos pastatai buvo grupuojami aplink 1 arba 2 kiemus. Gerajame kieme statyta namas, svirnas ir viralinė arba virtuvė. Prie tvarto būdavo formuojamas ūkinis kiemas gyvuliams - diendaržis, prie klojimo - kluoniena; kiemai būdavo atitveriami. Saugantis gaisrų kluonai su jaujomis ir pirtys statyti atokiau, sodybinio sklypo gale.
Į gatvę atsuktą namo fasadą puošė gėlių darželiai, kryžius arba koplytstulpis. Už namo arba kitapus kaimo gatvės auginta vaismedžiai, sodinta daržai. Netoli gyvenamojo namo (gerajame kieme) buvo kasamas šulinys, už tvartų - kūdros gyvuliams girdyti ir linams mirkyti. Dažnai kluoną ties galulauke jungė ūkinis pravažiavimas, vedantis į laukus.
Padrikojo plano kaimo sodybos formavosi iš vienos arba kelių sodybų, dažniausiai įsikūrusių kalvotose vietovėse, miškuose, prie upelių. Dalijantis šeimoms ir dėl gamtinių kliūčių nesant galimybės plėstis, tankintas užstatymas pačioje sodyboje.
Vienkiemiai skirstomi į senąsias (žemaičių, užnemuniečių) ir po 20 a. žemės reformų susikūrusias sodybas. Senąsias žemaičių sodybas (iki Valakų reformos) sudarė laisvai aplink 2 arba 3 erdvius kiemus išdėstyti pastatai, keli tvenkiniai, gausūs želdynai. Suvalkijos vienkiemiai susidarė 19 a. išskirsčius gatvinius kaimus ir perėmus Mažosios Lietuvos sodybos planavimo tradiciją trobesius statyti aplink vieną keturkampį kiemą: pietų arba vakarų pusėje statyta stuba, šalia, jai statmenai - svirnas, toliau kluonas ir tvartai. Stačiakampis kiemas būdavo pertvertas į švarųjį ir ūkinį.
Suolai ir kiti smulkiosios architektūros elementai
Kiti smulkiosios architektūros elementai - aviliai, balandinės (karvelidė), inkilai, lesyklos, lauko baldai - teikė sodybai jaukumo, jungė visus pastatus, kartu su jais sudarė vientisą sodybos ansamblį. Kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai, koplytėlės - vieni unikaliausių etninės kultūros ir architektūros statinių. Jie statyti sodybose (švariajame kieme), pakelėse, kapinėse.
Medžiagos ir stiliai
Tradiciniai mediniai suoliukai pirmauja be jokios konkurencijos. O iš kokio medžio juos gaminti - brangių atvežtinių rūšių ar įprastų, augančių kiekviename miške - jau skonio ir pageidavimų reikalas. Mediniams suoliukams neprilygsta jokie plastikiniai, metaliniai ar akmeniniai - medinį paviršių malonu liesti, jauku ir šilta ant jo sėdėti net ir be pagalvėlių. Tačiau tokį suoliuką būtina impregnuoti, kad mediena kuo mažiau nukentėtų nuo oro negandų.
Patvarumas - metalinių suolelių pliusas, todėl metalas dažnai naudojamas sodo baldams gaminti. Būtent iš šios medžiagos išgaunamos lengvos ažūrinės konstrukcijos. Suoliukai, kėdės ar stalai, pagaminti iš kitų medžiagų, būna sunkūs ir gremėzdiški, o suvirinti iš metalinių virbų, liejinių ar kaltinių sukelia visai kitokį įspūdį.
Kokie lauko baldai lengvi ir kartu tvirti? Taip, tai pinti. Jie ne tik ekologiški, bet ir dera prie įvairių sodo stilių. Pinti suoliukai, krėslai ar kėdės nuo seno dažniausiai pinti iš lazdynų ar žilvičių šakelių. O šiuo metu paplitę dirbiniai iš rotanginio kaliamo (Calamus rotang), augančio Pietvakarių Azijoje, šakelių.
Vienas paprasčiausių suoliuko variantų - ilgas suolas be atramos. Tokie gal ir ne patys patogiausi ilgam poilsiui. Todėl statytini tokiose vietose, kur neketinama ilgam prisėsti, tarkime, šalia sodo takelių. Ilgo suolo konstrukcija paprasta, todėl būtent šį baldą dažnai kurpia pradedantieji sodininkai.
Prabangūs šezlongai ir gultai - tikra priešingybė paprasto ir griežto stiliaus suoliukams, kviečiantiems prisėsti tik trumpam. Gultai sukurti tiems, kurie ketina kaip reikiant atsikvėpti nuo darbų medžių šešėlyje, patogiai įsitaisyti tvenkinio pakrantėje ar šalia fontano ir mėgautis gaiviu oru bei saulės spinduliais. Pagrindinis reikalavimas gultui - patogumas, t. y. aptakios linijos, jų prisitaikymas prie kūno linkių. Kita svarbi savybė - mažas svoris, juk gultą turi būti patogu pernešti ten, kur norisi prigulti. Patogūs ir gražūs šezlongai dar pasižymi ir tuo, kad galima keisti jų pasvirimo kampą ties galvūgaliu.
Mėgstate pabūti vieni, pasvajoti, paskaitinėti įsitaisę ant patogaus suolelio, paskendusio tarp įvairiaspalvių žiedų? Arba norite romantiško jaukaus kampelio, tinkamo pabūti dviese, akis į akį, atokiau nuo pašalinių akių? Tada reikia suolelio, įkurdinto po stogine, juk tai - ir apsauga nuo kaitrių saulės spindulių, ir nuo vėjo, lietaus. O koks tai bus stogelis, rinktis jums.
Vienas tradicinių, bet anaiptol neatgyvenusių sprendimų: suoliukas aplink medį.
Vienas svarbiausių sodybos elementų ‒ tvoros. Jomis buvo skiriami kiemai, tveriami gėlių darželiai, kluoniena, daržai, sodas, pievos, ganyklos, takai gyvuliams išginti. Gerojo kiemo, darželio ir sodo tvoros būdavo tankios, dažniausiai žiogrių (vertikaliai arba horizontaliai išpintų žabų, šakų, plonų kartelių, 1,2-1,6 m aukščio) arba statinių (tankiai prikaltų prie horizontalaus skersinio arba tiesiog sukastų į žemę vertikalių rąstelių, karčių, pusrąsčių, lentų, 1,2-1,3 m aukščio), skirtos smulkiems naminiams gyvūnams sulaikyti.
Vartai ir varteliai būdavo įrengiami tarp atskirų kiemų, ties įvažiavimais į sodybą, kluonieną, daržus. Paprasti vienvėriai vartai dažnai gaminti iš horizontalių karčių arba lentų. Gerojo kiemo vartai ir varteliai daryti iš tašytos medienos, puošti raižiniais, dekoratyviai sukaltais elementais. Senesnėse sodybose būta vartų su antvartėmis (aukštesniais stulpais šonuose ir skersiniu viršuje).
Lietuvių sodybų pastatų pagrindinė statybinė medžiaga iki 20 a. buvo mediena, dažniausiai spygliuočių (pušies ir eglės). Apatiniai sienojai, polangiai ir šulai gaminti iš ąžuolo. Iš medžio ręstos sienos, stogai, gaminti langai, durys, klotos grindys ir lubos, daryta pastato apdaila. Pamatams naudoti akmenys, stogo dangai - šiaudai, nendrės, meldai arba įvairūs medžio gaminiai (skiedros, lentutės, malksnos), vidaus įrangai, aslai, krosnims, kaminams - molis.
Senųjų gyvenamųjų namų ir svirnų sienojai buvo tašomi kirviu arba skliutu. Luboms, durims naudotos skaldytos ir obliuotos lentos. Ėmus naudoti skerspjūklį palengvėjo statyba, aslas pakeitė medinės grindys, priemenėse imta dėti lubas, sienas ir skliautus apkalti lentomis. 19 a. pabaigoje atpigus metalo ir molio gaminiams, jie gausiau naudoti buityje.
Senkant medienos ištekliams 19 a. pabaigoje pradėta mūro statyba. Molingose Šiaurės Lietuvos vietovėse plito molinių gyvenamųjų namų ir tvartų statyba. Pastatai buvo krečiami iš molio arba statomi iš nedegtų molio plytų. Kluonų arba tvartų sienoms dažnai naudota mišri technika - molio stulpai su rąstų intarpais. Po I pasaulinio karo vėl statyti mediniai gyvenamieji namai, o moliniai tvartai, daržinės apkalinėtos karkasinėmis lentomis. Moliniams pastatams sutvirtinti (iš pradžių sienoms ir kertėms, langų ir durų angoms) pradėta naudoti betoną ir plytas. Daugėjo plytinių namų, pastatus pradėta statyti ant betono ir akmenų pamato, stogus dengti lentelėmis, skarda, čerpėmis.
Sodybos pastatų statybos tradicijoje skiriami trys sienų konstrukcijų tipai: stulpinė (seniausia; išliko Rytų Lietuvos kluonų ir daržinių statyboje), karkasinė ir rentininė. Karkasinėms konstrukcijoms naudota mažiau medienos, užpildui - įvarios medžiagos: medis, molis, plytos, šiaudai. Sienos ręstos dvejopai: Rytų Lietuvoje sienojai jungti sąlaidomis (naudoti trys kerčių nėrimo variantai), Vakarų Lietuvoje - lygiomis kertėmis. Sienojų kampų nėrimo ir rentinių jungimo būdai lėmė trobesių dydžius.
Vyravo trys stogų konstrukcijų tipai: pėdinė (seniausia; išliko statinių Rytų Lietuvoje), sijinė (išliko archajiškų formų svirnų architektūroje Rytų Lietuvoje), gegninė (taikyta gyvenamųjų namų ir tvartų statyboje, būdinga Vakarų Lietuvos trobesių stogams). Rytų Aukštaitijos ir Žemaitijos trobesiams būdinga pusskliaučiai arba keturšlaičiai, Vidurio Lietuvos ir Suvalkijos - dvišlaičiai, Mažosios Lietuvos - laužtiniai stogai. Tradiciškai gegnių ilgis sudarydavo 2/3 pastato pločio, todėl stogų nuolydis būdavo 42-49° (Vakarų Lietuvoje stogai statesni, Rytų Lietuvoje - lėkštesni).