Žydų Bendruomenių Išlikusio Nekilnojamojo Turto Sąrašas Lietuvoje: Restitucijos Iššūkiai ir Dabartinė Situacija

Žydų bendruomenės turto restitucija Lietuvoje - sudėtingas ir jautrus klausimas, apipintas istorinių, teisinių ir moralinių dilemų. Šiame straipsnyje panagrinėsime šio proceso vingius, iššūkius ir dabartinę situaciją.

Vilniaus Didžiosios sinagogos bimos vieta

Derybų Užkulisiai ir Konfidencialumas

Nuo pat pradžių iš abiejų pusių buvo sutarta, kad derybos dėl žydų bendruomeninio turto restitucijos bus konfidencialios, siekiant išvengti spaudimo iš šalies. Visuomenei buvo pranešama apie delegacijų atvykimą, derybų susitikimus, tačiau tik apie svarbiausius etapinius dalykus: pretenzijų pateikimą, jų nagrinėjimą, dokumentų paiešką archyvuose, pripažintų grąžintinais pastatų skaičių ir Registrų centro fiksuotą jų vertę. Tačiau žurnalistai pramušdavo uždarumo skydą ir atskiri laikraščiai net spausdino „konfidencialų“ grąžintinų objektų sąrašą (gana tikslų).

Kai Archyvų departamentui buvo duota užduotis patikrinti žydų delegacijos pateiktų pretenzijų (gautas sąrašas buvo 1600 objektų) pagrįstumą, archyvarams dukart buvo skirta po 100 tūkstančių litų. Žmonės dirbo viršvalandžius, už tai reikėjo mokėti papildomai, tačiau specialistai atliko didelį darbą.

Grąžintinas Turtas ir Jo Vertė

Grąžintinais buvo pripažinti 108 objektai. Kiekvienam iš jų buvo užvesta atskira inventorinė byla, sudėtos visų rastų dokumentų kopijos ir šiandieninės vertės pagrindimas. Šių bylų pavyzdžius rodėme 2008 metų rudenį Niujorke, kai premjeras G.Kirkilas susitiko su Amerikos žydų kongreso ir visų kitų svarbiausių tarptautinių žydų organizacijų vadovais. Tas milžiniškas darbas visiems darė įspūdį.

Tuo metu Registrų centre buvo užsakyta įvertinti visus grąžintinais pripažintus pastatus. Juos vertino tuometine rinkos verte pagal tuometinį stovį. Galbūt, tuometinis vertinimas atitiko „kainų burbulo“ tendencijas, nes tuo metu nekilnojamo turto kainos buvo nerealiai aukštos. Ir nors dauguma grąžintinų pastatų buvo kaimų ir miestelių sinagogos, bendra jų vertė siekė 174 milijonus litų. Tą sumą tada ne vienąkart paskelbėme ir visuomenei.

Tačiau skelbdami ją visuomet pabrėždavome, kad didžioji grąžintinų pastatų vertės dalis - sukurta jau dabar. Tai dabar iš griuvėsių pakelti ir privataus kapitalo išpuoselėti pastatai tapo viešbučiais ir restoranais. Tie privatūs pinigai žydams nepriklausė.

A.Brazauskas ką ne ką, o valstybės pinigus skaičiuoti mokėjo. Todėl bendrai sutarėme, kad Lietuvos žydams pasiūlysime aukščiausią Europoje procentą - 28 proc.s nuo šiandienės vertės. Tikrovėje tai reiškė 50 mln. litų (neužmirškime Registrų centro įvertinimo - bendra suma lygi 174 milijonams litų). Manėme, kad susitarimas iš esmės pasiektas. Tačiau čia atėjo 2009 metai ir A.Kubilius.

Lietuvos valstybė negali grąžinti žydams nieko kito kaip išlikusį religinių bendrijų turtą (pagal 1996 metų įstatymą). Derybose teisininkai mums visada tą pabrėždavo - juk negrąžiname Klaipėdos vokiečių ar Vilniaus lenkų organizacijų turto.

Bet kokioje restitucijoje ar kompensacijoje valstybė galėjo atsiremti tik į turėtą religinį turtą. O jis buvo labai materialus ir suskaičiuojamas. Ir štai čia įvyko tai, kas man labiausiai nesuprantama - kažkieno nurodymu (tai turėtų išsiaiškinti specialiosios tarnybos, nes čia galėjo būti ir asmeninio pasipelnymo) Registrų centras naujai įvertino buvusias žydų sinagogas. Jų vertė šoktelėjo toli už 300 (ar tik ne 378) mln. litų.

Sako, kad Registrų centras panaudojo kažkokią kitą metodiką. Bet su protu ji neturėjo nieko bendro.

Pats brangiausias žydų prašomas objektas buvo vadinamoji „žydų ligoninė“ Kaune. Tačiau nei žydams, nei Archyvų departamento specialistams nepavyko rasti dokumentų, patvirtinančių jos priklausomybę žydų religinei bendrijai. Pagaliau 2010 metais ją išstatė aukcione. Gruodžio mėnesį tik iš antro karto pastatą pardavė, bet ne už aukso kainą - už 2,2 milijono.

Iš 108 grąžintinų pastatų apie 75-78 (daugiausia miestelių ir kaimų sinagogos) yra tušti ir nenaudojami iki šiol. Nuo 2003 metų mes didvyriškai braukėme juos iš privatizavimo sąrašų (tuo labai supykdydami rajonų merus) ir net savivaldybių lėšomis saugojome juos, kad reikalui esant, galėtume nedelsiant grąžinti.

Žydų Organizacijų Konfrontacija ir Nesutarimai

Lietuvos žydų organizacijų tarpusavio konfrontacija stabdė restitucijos procesą. Neturint vidinės vienybės, žydų partneriai nusprendė nustumti nuo derybų dalį savo tautiečių. Kauno žydų religinė bendrija, juridiškai pripažinta prieškarinės Kauno bendrijos įpėdine ir pagal 1996 metų įstatymą net atgavusi kelis pastatus, staiga tapo ignoruojama. Jos atstovų netraukė nei į sukurto specialaus fondo valdybą, nei į derybų delegaciją. Tuo tarpu kauniečiai ryžtingai pasakė: „atiduosite mūsų turtą jiems - mes kreipsimės į teismą“. Daryti neteisėtų žingsnių Vyriausybė negalėjo.

Kartą į mane kreipėsi senyva moteris žydė, kuri labai nuoširdžiai paprašė „neatiduoti mūsų turto jiems“. Netikėtai iškilo niekuomet nediskutuota tiesa, kad „mes“ - tai senieji Lietuvos žydai, o „jie“ - jau po karo iš Rusijos ir kitų tarybinių respublikų į Lietuvą persikėlę žydų tautybės piliečiai. Prieškarinių Lietuvos žydų, žuvusių per holokaustą, palikuonys Lietuvos šiandieninių žydų tarpe tikriausia sudaro mažumą. Atvykėliai iš Rusijos holokausto nepatyrė, juo labiau - jie nefinansavo religinių pastatų pirkimo prieškaryje.

Šiandien Lietuvoje žydų ortodoksų neliko. Todėl iš užsienio esančių Lietuvos žydų ješivų vadovų gaunami laiškai įspėjo - be jų dalyvavimo suformuota žydų derybų delegacija neturi įgaliojimų. Tuo tarpu delegacija bet kokį ortodoksų rabinų apsilankymą Vyriausybėje traktavo kaip ...antisemitinį išpuolį. Tuo tarpu ortodoksų rabinai iš mūsų prašė pačių sinagogų, o ne pinigų. Tačiau su jais, kaip neatstovaujančiais šiandieninių Lietuvos žydų, derėtis negalėjome.

Mes atsidūrėme situacijoje, panašioje į tokią: kažkas katalikų turėtą turtą atiduoda stačiatikiams, aiškindamas - „jūs - vis vien krikščionys“.

Kompensacijos Klausimas ir Geros Valios Įstatymas

Seimo priimtas įstatymas įstumia Lietuvą į nelengvą ūkinę-moralinę problemą. Žydų pusei pasiūlyta astronominė kompensacija. Kažkodėl negrąžinama pati nuosavybė, tarsi tos 75 tuščios ir grąžinti parengtos sinagogos būtų valstybei neįsivaizduojamai reikalingas turtas.

Prisipažinsiu, kad buvau piniginės kompensacijos idėjos autorius. Matėsi, kad ortodoksų sinagogos šiandien niekam nereikalingos, o negausiai žydų bendruomenei prižiūrėti jas būtų tik nepakeliama našta. Todėl tada pasiūliau, kad valstybė per Turto banką gali parduoti visus nereikalingų sinagogų pastatus, o žydų pusei būtų išmokėta visa (100-procentinė) suma.

Dabar derybose dėl turto užmirštos sinagogos po milžiniškos ir niekuo nepagrįstos kompensacijos išmokėjimo taps antra (dar kartą - daugiamilijonine) našta Lietuvos mokesčių mokėtojams. Tokio valdžios neūkiškumo (ar tiesiog nesugebėjimo tvarkytis) reikia su žiburiu paieškoti.

2011 m. gruodžio 15 d. Seimas priėmė įstatymą, pagal kurį kompensuoti numatoma už totalitarinių režimų okupacijų laikotarpiu neteisėtai nusavintą Lietuvos žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą. Mokėtinos kompensacijos dydis siektų 128 milijonus litų. Kompensacija būtų mokama iš valstybės biudžeto Vyriausybės kompensacijomis disponuoti paskirtam fondui.

Kompensacija bus pradedama mokėti nuo 2013 m. sausio 1 d. ir baigiama 2023 m. kovo 1 d. Ją nuspręsta išmokėti kasmet dalimis, atsižvelgiant į valstybės finansines galimybes. Išmokėtina kompensacijos dalis bus nustatoma Seimui tvirtinant kiekvienų metų valstybės biudžetą.

Atsižvelgiant į garbų Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje gyvenusių ir nuo okupacinių totalitarinių režimų šiuo laikotarpiu nukentėjusių žydų tautybės asmenų amžių, priimtu įstatymu nutarta dalį kompensacijos sumos (t. y. 3 milijonus litų) išmokėti 2012 m.

Įstatyme taip pat įtvirtinama galimybė už Lietuvos žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą kompensuoti perduodant nuosavybės teise Vyriausybės paskirtam fondui valstybei priklausantį nekilnojamąjį turtą - pastatus ar jų dalis. Jei Vyriausybės nutarimu paskirtam fondui bus perduotas valstybei priklausantis nekilnojamasis turtas, tokiu atveju piniginės kompensacijos dydis bus mažinamas perduodamo nuosavybės teise nekilnojamojo turto verte, kuri bus apskaičiuojama remiantis valstybės įmonės Registrų centro turimais masinio vertinimo duomenimis.

Įstatyme nustatyta, kad kompensacija galės būti naudojama tik Lietuvos žydų religiniams, kultūros, sveikatos apsaugos, sporto, švietimo, mokslo tikslams Lietuvoje bei Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje gyvenusiems ir nuo okupacinių totalitarinių režimų šiuo laikotarpiu nukentėjusiems žydų tautybės asmenims paremti. Perduotas nekilnojamasis turtas taip pat galės būti naudojamas tik Lietuvos žydų religiniams, kultūros, švietimo ir mokslo tikslams.

Pagal iki šiol galiojančius įstatymus žydų religinėms bendruomenėms buvo grąžinti tik maldos namai - sinagogos, ir tik tie, kurie turėjo aiškų teisių perėmėją. Restitucija dėl kito žydų religinių bendruomenių nekilnojamojo turto, vadovaujantis Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo nuostatomis, negali būti vykdoma, nes dėl istorinių aplinkybių (įvairiuose Lietuvos miestuose iki holokausto egzistavusios ir aktyviai nepriklausomos Lietuvos ekonomikoje ir versle dalyvavusios žydų bendruomenės buvo praktiškai sunaikintos, o naujos neįsteigtos) nėra išlikusių šių subjektų teisių perėmėjų.

Žydų bendruomenės pastatas Vilniuje

Susitarimai ir Tolimesni Veiksmai

2002 metų birželį Vyriausybės nutarimu buvo sudaryta Komisija Lietuvos žydų bendruomenių išlikusio nekilnojamojo turto problemoms spręsti. Šios komisijos vadovu paskirtas teisingumo ministras V. Markevičius, į ją įtraukti ir Vidaus reikalų, Aplinkos, Užsienio reikalų, Finansų ministerijų atstovai, taip pat Archyvų ir Tautinių mažumų departamentų, kitų institucijų atstovai.

Komisijai pavesta įvertinti ir pateikti Vyriausybei Tarptautinio komiteto žydų bendruomeninio turto Lietuvoje klausimams informaciją apie Lietuvos žydų bendruomenių išlikusį nekilnojamąjį turtą. Be to, minėta komisija turės koordinuoti darbo grupės, rengiančios teisės aktų, kurių reikia žydų bendruomenių išlikusio nekilnojamojo turto atkūrimo problemoms spręsti, projektus, veiklą.

Kompensacijos Sumos ir Turtas

Atsižvelgiant į tai, kad didžioji dalis grąžintino turto yra sinagogos, kurios dažnai yra apleistos ir nenaudojamos, buvo nuspręsta grąžinti ne patį turtą, o išmokėti kompensaciją. Taip pat sinagogų pardavimas sukeltų moralinių problemų. Todėl buvo pasiūlyta, kad valstybė per Turto banką galėtų parduoti visus nereikalingus sinagogų pastatus, o žydų pusei būtų išmokėta visa suma.

Tačiau, nepaisant to, kad kompensacija išmokėta, sinagogos lieka našta Lietuvos mokesčių mokėtojams, nes jomis vis dar reikia rūpintis.

Galima apibendrinti pagrindinius restitucijos etapus ir sumas lentelėje:

tags: #zydu #bendruomeniu #islikusio #nekilnojamojo #turto #sarasas