Vos tris kilometrus nuo Šiaulių ribos nutolusi Šiaulių rajono Aukštelkės gyvenvietė neseniai sulaukė dar vienos statybų bangos - šiek tiek atsigavusios po didžiosios ekonominės krizės jaunos šeimos statosi modernius namus. „Atsikandę“ asfalto, jie keliasi gyventi į buvusią kolūkinę gyvenvietę šalia miško, Bubių „jūros“ ir kaimo pakraštyje romiai besiganančių karvių.
Nuo autobusų stotelės viena iš jaukių Aukštelkės gatvelių namo žingsniuoja mergina. Šešiolikmetė pakelia akis tik tada, kai užkalbiname. Gimė ir gyvena Aukštelkėje. Paklausta, ar po studijų žada grįžti į Aukštelkę, atsako neigiamai: „Neeee. Čia net ne miestas. Tam yra užsienis ir didmiesčiai.“
Mergina teigia, kad ten geresnės sąlygos ir kitoks požiūris. „Tėvams kitaip, bet mes tai - nauja karta! Dabar naujų technologijų daug. Tėvai juk senesnio požiūrio... Penkiasdešimtmečiai tikrai atsilikę, kai tiek naujų technologijų kuriasi. Tėvai dar tik mokosi su jomis gyventi, o mes užaugome su naujausiomis technologijomis.“ Vardija, kodėl jos ateityje Aukštelkės nėra - mažai žmonių.
Senjorė Dalina dėkoja likimui, kad jos dukra Audronė su žentu Juozu prieš 30 metų pasirinko gyvenimą ne daugiabutyje, o nuosavame name Aukštelkėje. Dukros šeima - didžiajame name, jai įrengtas - mažesnis. Ant savo žemės - karaliai!
Prie pokalbio prisijungia žentas Juozas, jam 62-eji. Šiauliuose turi nuosavą verslą. „Vos išsiveržėme iš miesto į kaimą! Tais laikais buvo didžiulis skandalas keltis iš miesto į kaimą! Kaime buvo galima gyventi tik tokiu atveju, jeigu dirbai kolūkyje! Kryptis buvo ne - iš miesto, o - į miestą!“ Jis patikina, kad prieš 30 metų už tvoros buvę plyni laukai, o dabar galo gatvelėms nematyti. Aukštelkės namuose, o ne ant asfalto užaugo abu Juozo ir Audronės vaikai. Bet Aukštelkę, tėvo pasakojimu, jie greitai išaugo, nes kaime mokslininkams nebūtų ką veikti.
„Nė sekundei nesigailėjome, kad pasirinkome kaimą. Šeima pamažu namą „iš apleistos beveik balandinės be langų ir durų“ pavertė patogiu gyventi. Savo kieme - šviežios daržovės, uogos, vaisiai. Krutėjimas gamtoje - į sveikatą. Nori - dviračių taku gali ir į mišką, ir į Šiaulius nuvažiuoti. Puikus susisiekimas su Šiauliais visomis transporto priemonėmis.
Juozo nuomone, darbo vietų kaime labai trūksta. „Kokią nors gamyklėlė būtų labai gerai.“ Paklaustas, kokią mato Aukštelkės ateitį, atsako: „Aukštelkės, kaip ir Šiaulių, ir visos Lietuvos ateitis priklauso nuo labai didelių dalykų. Priklausys, kokia pasaulinė politika bus vykdoma... Vis tik Šiauliai yra karinis oro uostas, o dabartinė politinė situacija nėra raminanti. Jeigu kas...“
Ponia Stefanija rymo prie vartelių ir tik ranka numoja, kai teiraujamės, ar gera gyventi Aukštelkėje. Gera buvo tada, kai didžiulis šeimos namas buvo pilnas gyvybės. Savo didelį namą, į gatvės pusę žvelgiantį didžiuliu balkonu, trimis didžiuliais langais, Stefanija su vyru statėsi apie 1975-uosius. „Likau viena. Gatvelės kaimynai, jos bendraamžiai, taip pat pardavinėja namus.“
Sukame į naujausių Aukštelkės namų kvartalą. Modernūs namai toli „išėjo“ už „kolūkinės“ Aukštelkės ribų, susirikiavo į dailias gatveles, kuriose tetrūksta tik asfalto. Trijų vaikų mama vardija, kodėl pradėjo statytis namą Aukštelkėje ir prieš 10 metų jame apsigyveno. Šalia didelis miestas, geras kelias. Nora važiuodavo dviračių takų į darbą Šiauliuose. Pirmyn ir atgal - 25 kilometrai. Savo kiemas po kojomis.
Moteris pasakoja, kad atsikėlus į Aukštelkę pasikeitė viskas, net šeimos Kalėdos. Su vaikais kasmet eina į mišką ir iškelia kalėdinę puotą žvėreliams su kopūstų lapais, obuoliais ar morkomis. „Kiekvienam aišku, kad ant savo žemės, gryname ore augę vaikai užauga kitokie. Yra skirtumas, ar augdamas vaikas mato besiskleidžiantį obels žiedą ar televizoriaus, kompiuterio ekraną.“
Pasiteiravus, ar tėvai, keldamiesi iš miesto, nebijojo įsidarbinti savo vaikų vairuotojais, į pokalbį įsijungia sodybos šeimininkas Irmantas. Dar labiau šeimai smagu, kad jau yra eilė į Aukštelkės darželį - kaime daugėja vaikų. Šeimos įsitikinimu, vaikai mažesnėse klasėse gauna daugiau mokytojų dėmesio ir žmogiškos šilumos. Šeimai smagu ir dėl kaimynų - visa gatvė naujų namų, beveik vien jaunos šeimos su mažais vaikais. Dalį naujų šiuolaikiškų namų - emigracijoje dirbančiųjų investicijos tėvynėje.
„Kiekvieną vakarą stresas, nes nežinai, kur rasi vietos pastatyti mašiną, ar teks sukti ratus ieškant tarpelio. Ką jau kalbėti apie mus, jeigu Aukštelkė traukia net užsieniečius. Mūsų kaime gyvena vokietis! Ir jam čia labai patinka! Čia tėra vienintelis minusas - mūsų gatvėje nėra asfalto!“ - sako Nora ir Irmantas.
Greitkeliu Ryga-Šiauliai-Tauragė-Kaliningradas Aukštelkės gyvenvietės nepastebėtos taip greitai nebepralėksi - dabar išmanusis šviesoforas priverčia sustoti. Jeigu koks automobilis paspaus greičiau, išmanusis šviesoforas „pagaus“ paskui greituolį važiuojančius ir gal net suspėsi pasigrožėti Aukštelkės Šv. Antano Paduviečio bažnyčia. Ji čia seniausia ir daugiausiai menanti. Viešai prieinami istoriniai šaltiniai liudija, kad apie 1764 metus Aukštelkės dvare buvo pastatyta koplyčia. Antano Radavičiaus rūpesčiu 1885 metais pastatyta mūrinė koplyčia.
Nebelikę Aukštelkės dvaro, kuris minimas nuo 1795 metų, o pats Aukštelkės vardas, kildinamas iš žodžių „aukštas“ ir „elka“ arba „alka“ - susirinkimas, šventa vieta, žinyčia, mena dar senesnius - pagoniškus laikus. Nors pirmosios žinios apie Aukštelkės kaime pradėjusią veikti mokyklą siekia 1925-1936-uosius metus, bet mokykla savo pastato neturėjo - veikė ūkininko Antano Petrausko name. Aukštelkėje dar veikia Socialinės globos namai.
Mulčiavimas: klaidos ir patarimai
Daugelis pamiršta, kad prieš klojant mulčią reikia tinkamai supurenti dirvą. Labai paplitusi klaida įvyksta dėl mulčio pertekliaus. Klaidingas manymas, kad storesniame mulčio sluoksnyje neva bus daugiau naudingų medžiagų. O vėliau daržininkai stebisi, iš kur toks neigiamas rezultatas pavasarį. Kita mulčiavimo klaida dažnai yra susijusi su ankstesne. Daugelis daržininkų mulčiuoja taip, kad aplink augalų stiebus neliktų net minimalaus atviros žemės tarpelio. Bet perpūvantis šlapias mulčias, besiliečiantis su stiebais, gali išprovokuoti grybelinių infekcijų vystymąsi. Dėl to augalas pūva prie pagrindo ir neišvengiamai žūva.
Patartina vaismedžių, uogakrūmių ir dekoratyvinių medžių priekamieniame rate nepalikti nušienautos žolės, šiaudų, pusiau perpuvusių pjuvenų likučių tam, kad kitą sezoną kenkėjai neįsitvirtintų juose savo pozicijų. Kartu su nupjautomis šakomis ir nukritusiais lapais juos reikia išnešti už sklypo ribų ir sunaikinti. Išvalius priekamieninius ratus, ant išlaisvintų plotų galima pakloti naują mulčią, kuris žiemą apsaugos medžių ir krūmų šaknis. Mulčio sluoksnis šiuo atveju turi būti ne mažesnis nei 10 cm. Geriau mulčiuoti ne iš karto, o tik po to, kai žemė pradės šiek tiek šalti. Pirmosios šalnos smogs naujai įlindusiems į mučią neapsaugotiems kenkėjams ir neleis jame veistis pelėms.
Atskirai verta paminėti šiltnamį. Priešingu atveju rudenį nereikėtų plauti ir valyti šiltnamio vidaus dezinfekavimo priemonėmis, nes susikaupę grybeliai ir bakterijos vis tiek liktų neišneštame mulčio sluoksnyje.
Akmenų karalystė Troškūnų apylinkėse
Važiuojant Panevėžio keliu, dešimtajame Troškūnų kelio kilometre, ant kalniuko stovi žalumos apsupta sodyba. Sodybos aplinka pravažiuojančiųjų dėmesį atkreipia nesuskaičiuojama daugybe įvairaus dydžio akmenų. Vieni iš jų šeimininko sustatyti tik jam vienam žinoma tvarka, o kiti krūvose dar laukia savo numatytos vietos.
Smalsumo skatinama užsukau pabendrauti su dabartiniu sodybos šeimininku Algimantu Eiva, kuris mielai sutiko papasakoti kai ką iš savo gyvenimo ir unikalios sodybos istorijos. Pasak jo, Bareišių kaimo apylinkes, kaip ir visos Lietuvos žemės paviršių, suformavo iš Lietuvos traukdamasis paskutinis ledynas, kuris buvo užklojęs beveik visą Lietuvą, tik Medininkų aukštumos neįveikė. Kad akmenys iš Skandinavijos nuo ledynmečio laikų, įrodo tai, jog visi didieji rieduliai yra gerokai apgludinti, o ne kampuoti.
Apie gausybę akmenų A.Eiva žinojo nuo mažų dienų. Anksčiau net namų ūkio daržams kolūkio pirmininkas skirdavo žemę tolėliau nuo namų, nes joks arklinis plūgas šios žemės „neįkąsdavo“. Dabar net juokas ima prisiminus, kad kolūkių laikais žemė apie tėvų namus būdavo „nusikaltusių“ mechanizatorių bausmės vieta. Čia tiek akmenų, kad truputį paarus, lūždavo visi plūgų noragai. Sulaužytų noragų tais laikais niekas neskaičiuodavo, bet norint suarti lauką, juos kas pusvalandį reikėdavo keisti, todėl traktorininkai šį lauką vadino bausmės batalionu. Suartame lauke sėdavo tik liucerną, kuri per metus duodavo ne vieną derlių.
A.Eiva pasakoja, kad apie pusantro hektaro sodybos žemės nori paversti akiai maloniais plotais. Kol nepradėjo judinti ir lyginti žemės, akmenų paviršiuje lig ir nebuvo. Prieš pradėdamas laukų lyginimo darbus, aptvarkė gyvenamąjį namą, pasistačiau pirtį ir nusprendžiau išsikasti prūdą. Va, tada ir pasipylė akmenys, kaip iš gausybės rago. Savom akim nepamatęs, niekada neįsivaizduotum, kaip gali akmenys gulėti vienas prie kito be jokio tarpelio.
Ant kalniuko įrengė tvenkinuką - fontaną, apželdino ir „pagražino“ akmenimis. Pastebėjo įdomų dalyką, kad karštą saulėtą dieną vieni akmenys būna įkaitę, kiti - gana vėsūs. Girdėjo, kad šiltieji skleidžia teigiamą energiją, o vėsieji atvirkščiai - neigiamą. Kas ten žino, kieno tiesa, man kiekvienas iš jų saviškai gražus. Iš smulkesnių akmenukų krauna neaukštą tvorelę. Daug planų turi ateičiai, daug akmenų dar teks pernešioti iš vienos vietos į kitą, kol surasiu jiems pačią tinkamiausią vietą. Aš dažnai kartoju, kad ši sodyba su visa aplinka kol kas turi tik veidą.
A.Eiva visada stengdavosi puošti aplinką ir skatindavo kitus tai daryti. Anksčiau su žmona gyveno Troškūnų mieste, kur turėjo gana įdomią ir įvairiais želdiniais apsodintą sodybą. Žmonai mirus taip susiklostė aplinkybės, kad teko rinktis, kur gyventi. Sodybą, pasitaręs su vaikais, pardavė ir galiausiai apsigyveno gimtuosiuose namuose. Per metus sodybvietėje pasodina apie šimtą naujų sodinukų. Kalniuką prie fontano, mano, jau suformavo, jis apželdintas ir gėlėmis apsodintas.
A.Eiva negali ramiai kalbėti, kai pagalvoja, kad sugriauta visa tai, ką mes per tokius didžiulius vargus statėme - karvidės, kiaulidės, vandens bokštai, kultūros namai, darželiai ir dar daug kas, visko neišvardinsi. Kaip tai buvo sunku pastatyti, kaip reikėjo „pramušinėti“ statybines medžiagas, žino tik tie, kurie tuo metu dirbo. Žviliūnuose buvo pastatyti 400 vietų kultūros namai, kuriais didžiavosi visas rajonas, aukšta valdžia atvažiuodavo pasižiūrėti ir pasidžiaugti. O kas dabar iš jų liko?
A.Eiva mano, kad tokio aukšto lygio jau niekada nebus. Jei vykdoma tokia vyriausybės politika, kai niekas nesupranta, kam ji naudinga, aišku tik vieną - kol kas gero nebus. Dabar gali draugauti su akmenimis, puošti sodybą ir laukti svečių.
Vėjo nugairintais laukais ėjau per gyvenimą, lupomis jausdama žemuogių skonį, akimis aprėpdama pievų žalumą, žydinčius sodus… Visas gyvenimas rodėsi ištisa pasaka, kuria kūriau ir kūriau pati. Nesibaigianti, legendomis apipinta… Gėriau beržų sula ir nieko skanesnio negalėjau rasti, rinkau grybus, miško uogas, laukų gėles ir džiaugdavausi kiekviena auštančia diena.
Kažkur tolimam, tolimam kaime liko pusė manęs. Tolimam todėl, kad ten nebegrįši - į savo vaikystę, į savo naivumą, į pievų žalumą, į purpurinių gėlių pasaką: kodėl purpurinių? Todėl kad vaikystė viską nudažo rausvom spalvom, net nesapnuotus sapnus, nes ji pati kaip sapnas, kaip pasaka, kuri niekada nesibaigia.
Stovi vienkiemio sodybos tarpduryje močiutė ir žvelgia į mus: trys murzinus vaikus, nudžiovusios iš jos dubenį uogienės, kurios ji mums nedavė- virė žiemai. Mes šveičiam skanėstą, o ji stovi ir tyli. Ir žvelgia į mus, gal už šimto metrų tupinčius. Stovi ir tyli. Ką ji galvoja? Ji mūsų neteisia, nebara. Aš tą tylą nešiojuos savyje ir dabar.
Močiutė. Retai, labai retai nunešu puokštę gėlių ant jos kapo. Nepripažįstu kapo. Nepripažįstu mirties. Ji gyva, negali būti mirusi. Ji manyje, su manim visur ir visada. Tai viena iš vaikystės atsineštų pasakų. Visada rami, visada mylinti, visada mylima. Ir jos “pasakos”- kaip per 1914 metų karą bėgo su šeima į Tūlą, kur išgyveno šešis metus ir palaidojo šešis vaikus- keturis berniukus, dvi mergytes: tymai, raupai, nelaimingi atsitikimai.