Vėjo malūnai - svarbi Lietuvos kraštovaizdžio ir kultūros paveldo dalis. Daugelis jų mena ilgą ir įdomią istoriją, o kai kurie iš jų išliko iki šių dienų, liudydami praeities amatus ir tradicijas.
Vėjo malūnas Kintuose
Žaliūkių vėjo malūnas
Prieš 130 metų pastatytas Žaliūkių vėjo malūnas - šiandien vienas iš nedaugelio Šiaulių istorijos liudininkų. Didžioji dalis Šiaulių miesto statinių per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus buvo beveik visiškai sunaikinta. Šis XIX a. pab. Žaliūkių vėjo malūnas yra kepurinis, dar vadinamas olandiško tipo (olenderis). Jis pastatytas apie 1875-1880 m. vokiečio Gustavo Danielio tėvo trijų dešimtinių (1 dešimtinė - 1,0925 ha) žemės plote, nežymioje pakilumoje, neužstotoje miškų ir sodybų, tuometiniame Žaliūkių kaime, nuo kurio ir gavo pavadinimą.
Šalia malūno stovėjo malūnininko sodyba - dviejų galų gyvenamasis namas, svirnas ir klojimas. Čia gyveno samdomas malūnininkas. Malūnas buvo gerai įrengtas. Per Pirmąjį pasaulinį karą jis tiekė miltus caro kariuomenės garnizono kepyklai Šiauliuose.
Po nacionalizavimo pradėjęs merdėti, o 1957 m. ir nustojęs malti, apie dešimtmetį Žaliūkių malūnas stovėjo apleistas. 1967 m. jis perduotas Šiaulių „Aušros“ muziejui. Malūnas buvo suremontuotas, o 1970 m. atidaryta malimo ekspozicija nuo geležies amžiaus iki dabartinių laikų. Restauruotas Žaliūkių vėjo malūnas. Atstatytas malūnininko gyvenamasis namas ir pavadintas Malūnininko troba. Lėšas projektui „Žaliūkių medinio vėjo malūno restauravimas ir pritaikymas visuomenės reikmėms" skyrė Lietuva ir Norvegija pagal Norvegijos finansinį mechanizmą.
Žaliūkių vėjo malūnas - vienas iš svarbiausių Šiaulių miesto kraštovaizdžio akcentų ir etnokultūros, tradicinių amatų puoselėjimo židinys.
Žaliūkių vėjo malūnas
Stačiūnų vėjo malūnas
Malūnas pastatytas 1890 m. Vienas iš nedaugelio išlikusių vėjo malūnų, kurių pirmas aukštas yra akmenų mūro su dekoro elementais, o kiti mediniai. Tai vienintelis Pakruojo rajono vėjo malūnas su vidiniu kepurės pasukimo mechanizmu.
Sovietmečiu malūnas buvo paverstas sandėliu ir nebeatliko savo pirminės paskirties. 2004 m. malūnas restauruotas. Šiuo metu Stačiūnų vėjo malūne atidaryta malimo įrangos ekspozicija. Taip pat eksponuojamos nuotraukos iš Stačiūnų bendruomenės gyvenimo, renkami įvairūs liaudies buities įrankiai, rengiamos kilnojamosios ekspozicijos, rengiamos edukacinės programos. Vėjo malūne veikia senovinės buities bei malimo ekspozicija. Malūnas paskelbtas technikos paminklu, o nuo 1993 m. įtrauktas į LR Kultūros vertybių registrą (unik.
Šilutės krašto malūnai pokario metais
Šilutė - miestas Lietuvos vakaruose, turintis turtingą ir įvairią istoriją. 1944 m. spalio 5 d. į Rytų Prūsijos Šilutės apskrities teritoriją įsiveržė Raudonoji armija. Iki spalio 23 d. ji užėmė visą Nemuno upės dešinėje pusėje buvusią teritoriją, įskaitant Rusnės salą (išskyrus Klaipėdą ir Kuršių neriją). Netrukus į apskritį pradėjo vykti įvairūs Lietuvos TSR įmonių, organizacijų ir įstaigų įgaliotiniai, kurių pagrindinė užduotis buvo perimti ir inventorizuoti visą apskrityje likusį turtą. Raudonajai armijai užėmus apskrities teritoriją paaiškėjo, kad beveik visi apskrities gyventojai pasitraukė ir apleido savo namus. Taip prasidėjo naujas etapas Šilutės krašto istorijoje, paženklintas sovietinės valdžios įsigalėjimu ir ūkio pertvarkomis.
1945 m. sausio 15 d. Šilutės apskrityje buvo užregistruoti 43 malūnai. Didžioji jų dalis buvo vėjiniai, kiti įvairūs - varomi skystu kuru, elektra arba garu. 1944 m. lapkričio mėn. pavyko paleisti Saugų motorinį malūną. Pagal Klaipėdos krašto sovietizacijos planą visi Šilutės apskrityje išlikę malūnai buvo perduoti sovietinėms organizacijoms: stambius malūnus perėmė Lietuvos TSR Maisto pramonės Liaudies komisariato Malūnų ir kepyklų trestas, o smulkius - vietinis Pramonės kombinatas.
Perėmimo procesas, dėl specialistų trūkumo ir tarpžinybinės painiavos, užtruko iki 1945 m. vidurvasario. Inventorizuotus, tačiau neveikiančius malūnus leista perduoti privatiems asmenims, su sąlyga, kad jie mokės nustatytus mokesčius (biralinę rinkliavą). Taip buvo tikimasi apsaugoti juos nuo sunaikinimo. Privačių asmenų suremontuoti malūnai buvo eksploatuojami iki kolektyvizacijos pradžios. Taip 1949 m. balandžio 9 d. Kintų valsčiaus vykdomasis komitetas konstatavo, kad Žynių vėjo malūnas niekam nepriklauso. Nepaisant to, nuo 1947 m. pavasario juo „savavališkai naudojosi malūnininkas K. P.“
1946 m. rugsėjo 30 d. duomenimis, Šilutės apskrityje buvo 31 malūnas: 28 vėjiniai ir 3 motoriniai. Iš jų veikė 5 vėjiniai ir 3 motoriniai malūnai, o likę 23 neveikė. Viena vertus, valdžia nežinojo jų būklės - kodėl jie neveikia ir, kas yra taisytina. Kita vertus, nebuvo reikalingų medžiagų, įrengimų ar detalių, reikalingų jų darbui atnaujinti. Galiausiai, tuo metu nebuvo didelio malūnų poreikio, nes trūko gamybinės žaliavos - grūdų.
Jau 1945 m. vasarą pradėjo veikti Šilutės (motorinė) ir Verdainės (vandens) lentpjūvės. Vienintelis malūnas, tuo metu malęs grūdus, buvo Verdainės vandens malūnas, kuris dirbo išskirtinai kariuomenės poreikiams tenkinti. Be to, 1945 m. Šilutės apskrities malūnų veiklą taip pat trikdė ir pokario metams būdingas turto perskirstymas Klaipėdos krašte. Steigiant naujus sovietinio ūkio subjektus arba juo likviduojant, malūnai buvo nuolat perduodami iš vienos institucijos kitai.
Pavyzdžiui, 1946-1947 m. dalis malūnų buvo perduota iš Pramonės kombinato žinios naujai įsteigtoms Žemės ūkio kooperatinėms draugijoms, o šioms žlugus 1948-1949 m. - grąžinta Pramonės kombinatui. 1946 m. pradžioje Pramonės kombinato žinioje likę malūnai buvo perduoti Malūnų ir kepyklų trestui. Dėl šio perdavimo kombinatas neįvykdė 1946 m. pirmojo ketvirčio grūdų malimo plano: vietoje planuotų sumalti 750 tonų buvo sumalta tik 86 tonos.
1949 m. Šilutės apskrities Pramonės kombinato grūdų malimo planas buvo įvykdytas tik 75 proc., o medienos pjovimo - 85,1 proc. Netrukus malūnų darbo rezultatai dar labiau pablogėjo. 1950 m. lapkričio mėn. Po kelerių metų padėtis pagerėjo. 1954 m. gegužės mėn. duomenimis Pramonės kombinatui priklausantys malūnai įvykdė 99 proc. planą, sumaldami 796,2 t grūdų.
1947 m. rugsėjo 10 d. Šilutės apskrityje jau veikė 15 malūnų: 5 motoriniai, 2 vandens ir 8 vėjo malūnai. Tuo metu Kintų valsčiuje buvo 4 vėjo malūnai. Vienas iš jų priklausė „Uostadvario“ tarybiniam ūkiui, tačiau kuris tiksliai, nėra aišku. Tikėtina, kad tai buvo vienas iš trijų malūnų, buvusių Mockiuose ir Lamsočiuose. Žinoma, kad jo našumas 1945-1948 m. siekė 15 centnerių per 8 darbo valandas. Tai reiškia, kad per dieną jis galėjo sumalti iki 750 kg grūdų. 1949-1954 m. malūno malimo našumas buvo padidintas iki 60 centnerių per 8 valandas, tačiau 1955 m. dėl nenustatytų priežasčių malūnas nustojo veikti.
Tikėtina, kad po 1950 m., kai buvo sudarytas naujas Priekulės rajonas ir jam perduoti Mockių bei Lamsočių kaimai (170 ha), „Uostadvario“ tarybinis ūkis perdavė malūną „Priekulės“ tarybiniam ūkiui. Antras žinomas veikiantis malūnas buvo aukščiau minėtas Žynių malūnas. Dar vienas veikiantis vėjo malūnas stovėjo Pricmų kaime ir priklausė Šilutės apskrities Pramonės kombinatui.
Vis dėlto netiesioginės nuorodos leidžia manyti, kad jis galėjo būti Kintuose arba jų apylinkėse. Joje nurodoma, kad 1948 m. birželio mėn. „Kintų malūno darbininkas“ uždirbdavo vos 64 rub., o tuo tarpu mechaninių dirbtuvių specialistas - 196 rub. Be to, iš ataskaitos matyti, kad malūnai, kuriuose buvo mokami maži atlyginimai, veikdavo minimaliai, nepateikdavo veiklos ataskaitų ir buvo menkai kontroliuojami. Svarbu pabrėžti, kad Kintuose tuo metu nebuvo veikiančio motorinio grūdų malūno.
Kintų „elektrinė-malūnas“, teoriškai galėjęs būti siejamas su vadinamuoju „Kintų malūnu“, nustojo veikti dar iki 1945 m. Tuo tarpu greta Kintų esančiame Povilų kaime iki 1945 m. buvo du malūnai: vienas buvo pilnai motorinis, specializuotas grūdų malime, ir kitas - universalus, galėjęs veikti tiek vėjo, tiek variklio energija.
Universalaus malūno pagrindinė funkcija buvo medienos pjovimas, tačiau jame buvo išlikusios girnos, leidusios malti grūdus. Abu Povilų kaimo malūnai, kaip ir Kintų „elektrinė-malūnas“, buvo perduoti Pramonės kombinatui. Tačiau nėra duomenų, kad šie malūnai tuo metu pjovė medieną. Iki 1953 m. Kintų apylinkėje nebuvo galima išsipjauti lentų. Pavyzdžiui, 1949 m. spalį buvo organizuotas Kintų miške paruoštos medienos išvežimas į Saugų lentpjūvę, o 1950 m.
Jei laikysimės prielaidos, kad 4-asis veikiantis vėjo malūnas yra šis universalus malūnas, tikėtina, jog naujakurys malė jame grūdus. Galbūt jis buvo įsidarbinęs malūnininku. 1951 m. universalaus malūno sklype įsikūrė Šilutės rajono „Zoovet“ apylinkės Kintų skyrius.
Tuo metu Pramonės kombinatas, negalėdamas naudoti ir prižiūrėti Povilų vėjo malūno bei Kintų „elektrinės-malūno“, ketino juos nugriauti, o tinkamus įrenginius išmontuoti ir išsivežti. Dėl to 1952 m. rugsėjo mėn. kolūkio „Černiachovskis“ valdyba kreipėsi į Šilutės rajono vykdomąjį komitetą prašydama perduoti kolūkiui jo teritorijoje esančius „vėjinio ir elektrinio malūno pastatus, su jose esančiais įrengimų likučiais“.
Akcentuotina, kad 1953 m. kolūkio balanse vienu metu atsirado lentpjūvė ir du malūnai: „vėjinis“ ir „mechaninis“. Iki tol kolūkis tokių įrenginių neturėjo. Tikėtina, kad lentpjūvė ir „vėjinis“ malūnas buvo tas pats universalus malūnas, nes malūnas turėjo du pastatus: vėjo malūną ir lentpjūvę. 1956 m. liepos 16 d. kolūkio „Černiachovskis“ valdyba nutarė pakeisti seną, blogai dirbantį „motorą“ į „elektros variklį“.
Vadovaujantis aukščiau iškelta prielaida, kad „mechaninis“ malūnas veikė vėjinio malūno pastate, galima manyti, kad šiame pastate toliau buvo malami grūdai.
| Laikotarpis | Įvykis | Rezultatas |
|---|---|---|
| 1946 m. I ketvirtis | Grūdų malimo planas | Sumažintas nuo 750 tonų iki 86 tonų |
| 1949 m. | Pramonės kombinato grūdų malimo planas | Įvykdytas 75 proc. |
| 1949 m. | Pramonės kombinato medienos pjovimo planas | Įvykdytas 85,1 proc. |
| 1954 m. | Pramonės kombinato grūdų malimo planas | Įvykdytas 99 proc. (796,2 t) |
Šilutės Dvaro Sodyba
Šilutės (Hugo Šojaus) dvaras (1818 m.) nuo 1889 iki 1944 m. priklausė Šojų (Scheu) šeimai. Neretai ši valda pagal paskutinius savininkus vadinama Šojaus dvaru. Pastarajai šeimai valdant, Šilutės dvaras tapo garsus ir žinomas Klaipėdos krašte bei Rytų Prūsijoje. Daug prie to prisidėjo anuomet plačiai žinomas dr. Hugo Šojaus vardas, jo visuomeninės, kultūrinės veiklos įvertinimas. Ne mažiau dvarą garsino pavyzdinis ūkio pastatų, dvarvietės sutvarkymas bei administravimas, kurio pradžia taip pat siejama su dr. H. Šojaus vardu.
Šilutės dvaro sodybą sudarė įvairūs pastatai: rūmai, kiaulidė, rūsys, malkinė, tarnų namas, arklidė, karvidė, kluonas, siloso bokštas, ledainės liekanos, sodininko tarno namas ir parkas. Dvaro teritorijoje Hugo Šojus įkūrė angliško tipo parką su beržų alėja, suoliukais atokvėpiui ir trimis tvenkiniais.
Nujausdamas artėjančią gyvenimo pabaigą, Šilutės dvaro savininkas Hugo Šojus nusprendė parašyti laišką Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčiai. Jame, prisistatęs kaip bažnyčios įkūrėjas, prašė būti palaidotas maldos namų rūsyje. Tačiau jo priešmirtiniam norui išsipildyti buvo nelemta. 1937 metų liepą miręs dvarininkas amžinojo poilsio atgulė dvaro kapinėse. Sovietiniais laikais dvarininko kapas buvo sunaikintas.
Šilutės dvaro sodyba
Kintų apylinkės ūkiniai procesai
Apibendrinant galima teigti, kad po 1944 m. Šilutės rajono Kintų apylinkėje vykę ūkiniai procesai radikaliai pakeitė iki tol egzistavusią ūkinę sanklodą ir, kaip to pasekmė, kultūrinį kraštovaizdį.
Dar reikėtų pasiaiškinti Kintų „elektrinės-malūno“ likimą (jis stovėjo šiandieninėje Pamario g., pietinėje kelio pusėje). Iki Klaipėdos krašto okupacijos šis malūnas priklausė elektromonteriui F. Tiškevičiui (vok. F. Tischkiewitz). 1947 m. gruodžio 3 d. Kaip minėta aukščiau, 1945 m. šį malūną perėmė Pramonės kombinatas, tačiau jis buvo apleistas ir nenaudojamas. Kurį laiką šiame malūne gyveno naujakurio B. G. šeima.
1955 m. lapkričio mėn. malūną, kaip „bešeimininkį“ gyvenamąjį namą, perėmė kolūkis „Černiachovskis“. 1958 m. spalio mėn., vadovaujantis Lietuvos TSR vadovybės nurodymais dėl „visuomeninių pastatų statybos savikainos mažinimo“ ir „gyventojų buitinių gyvenimo sąlygų gerinimo“, kolūkio valdyba nutarė parduoti kolūkiečiui A.
Lazdininkų vėjo malūnas
Iki pasiekė Lazdininkų k. ir gavo šios vietovės pavadinimą, šis malūnas buvo pastatytas netoli Vilniaus, paskui perkeltas šalia Kretingos į Padvarius, iš kur 1907 m. Keletą kartų buvo pirktas ir parduotas. 1925 m. Lazdininkų malūną iš Kazio Lenkauskio įsigijo ūkininkas Jurgis Končius už Amerikos anglies kasyklose užsidirbtus pinigus. Anuomet toks pirkinys kainavo tiek pat kiek 400 karvių. Šeimininkas pats dirbęs malūnininku, o bernus samdęs tik žemės darbams. J. Končius pirkinį labai brangino, o kai malūnas atiteko kolūkiui, dirbo čia malūnininku iki pat mirties. Iki 1961 m. malūnas buvo varomas vėjo jėga, vėliau - elektra. Nuo 1979 m. malūnas neveikia. 1985 m. nuspręsta jame įkurti malūnų muziejų, tačiau ši idėja neįgyvendinta, o pastarasis sumanymas statiniui atnešė nemažai žalos: išmestos girnos, dalis mechanizmų. 1993 m. Apie 1998 m. J. Končiaus duktė Ona Stasė Končiūtė-Nausėdienė susigrąžino tėvo malūną. Jį restauruoja ir pritaiko turizmui: 2010 m. pakeistos stogo skiedros, uždėti nauji sparnai, viduje pakeistos išpuvusios sijos, iš vidaus pusės atnaujintas išpuvęs pamatinis vainikas, rekonstruoti laiptai, durys, atnaujinta malūno sparnus sukanti ašis.
Meistrai išlaikė ašies autentiškumą: ant metalinės jos dalies išliko įrašas, kad ji nuliedinta 1846 m. Sparnai, kurių ilgis nuo vieno krašto iki kito sudaro beveik 12 metrų, atkurti pagal buvusiuosius, tik dabartiniai labiau dekoruoti. Lazdininkų vėjo malūnas yra tipiškas liaudies architektūros statinys, tačiau techniškai gudrus įrenginys: aštuonbriaunis kepurinis 11,5 m pločio, 14,5 m aukščio malūnas, su žaibolaidžiu siekiantis 21 m aukštį, turi pasukamą kepurę - specialiomis pavaromis kepurė pasukama ton pusėn, iš kurios tikimasi gero vėjo. Lazdininkų malūnas savo tikrosios funkcijos jau neatliks: kad būtų atkurta visa malūno mechanika, reikėtų milijoninių investicijų, tad malūno savininkai tokios idėjos atsisakė. Malūno kepurėje numatoma įrengti apžvalgos aikštelę su masyviais žiūronais: iš čia atsiveria vaizdas į Darbėnų miestelį, Šventosios miškus, jūrą. 2005 m. Lazdininkų vėjo malūnas įtrauktas į Lietuvos kultūros vertybių registrą.
Lazdininkų vėjo malūnas
Vėjo malūnai. Praeities kartų liudytojai. II dalis
Jono Genio vėjo malūnas
Kviečiame apsilankyti ekspozicijoje apie unikalų vėjo malūną, stovėjusį Kantvainiuose. Daugiau nei prieš šimtą metų plačiais sparnų mostais pravažiuojančius sveikinęs Jono Genio vėjo malūnas ilgainiui tapo legenda, viliojančia ir šių dienų smalsius lankytojus.
Jono Genio vėjo malūnas žinomas dėl originalių inžinerinių sprendimų. Šis 13 metrų aukščio statinys palei vėjo kryptį, kitaip nei dauguma vėjinių malūnų, sukdavosi visu korpusu, nes jame buvo įrengta ratukų su žiediniu bėgių sistema. Vėją „gaudė“ turbina, vadinama „vėjų rože“, o sparnus, kitaip nei kituose malūnuose, dengė žaliuzės iš lentelių.
Žinoma, kad 1912 metais atnaujintas malūnas grūdus malė iki XX amžiaus 7 dešimtmečio. Vėliau jis buvo išardytas ir išvežtas, tikintis jį atstatyti ir padaryti prieinamą lankytojams Lietuvos etnografijos muziejuje Rumšiškėse. The dramatic history of this unique technical monument united the local community in an effort to recover surviving parts of the windmill.