Sodybos dekoravimas senais padargais: idėjos ir patarimai

Sodybos dekoravimas senais padargais - puikus būdas suteikti jai autentiškumo ir jaukumo. Tačiau svarbu tai daryti apgalvotai, kad sodyba neatrodytų kičiškai. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip tinkamai įkomponuoti senus daiktus į sodybos aplinką, kad jie atrodytų estetiškai ir atspindėtų lietuviškas tradicijas.

„Iškeliaujant Anapilin seniesiems kaimų gyventojams nyksta senosios sodybos su tradicine gyvensena. Įsigiję sodybas miestiečiai retai vertina tradicinę medinę architektūrą - savo rankomis ir širdimi statytą namą šeimai, skuba jį perstatyti, panaudodami šiuolaikiškas medžiagas. Neretai pasirenkami skandinaviško (ar kokio kito) tipo namai, deja, visiškai nesidairant į jau daugelį metų aplinkui stovinčias senąsias kaimo sodybas... Todėl ir gimė mintis paskatinti tuos, kurie suvokia šimtmečiais kauptos patirties vertę, tradicijas ir puoselėja norą išsaugoti senąjį medinį architektūrinį kaimų (ir miestelių) paveldą. Būtina skleisti gerąją patirtį“.

Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) prie Aplinkos ministerijos vyr. specialistė, etnografė Onutė Drobelienė pristatė tokių rinkimų poreikį ir tikslą.

Lietuvoje saugomos teritorijos užima beveik 1 mln. hektarų ir tai sudaro kiek daugiau negu 15 proc. šalies ploto. Pasak Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorės Rūtos Baškytės, labai norisi, kad saugomose teritorijose išliktų kuo daugiau autentiškų sodybų arba nauji pastatai būtų statomi tęsiant tradicijas. Tik taip galima išsaugoti nacionalinių ir regioninių parkų savitumus.

R. Baškytė džiaugiasi, kad vis daugiau žmonių suvokia tradicinių sodybų privalumus. Konkursu buvo siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į saugomose teritorijose esančias autentiškas ir naujas, pastatytas laikantis tradicijų etnografines sodybas, skatinti saugoti tradicinės architektūros paveldą, pateikti visuomenei gražiausius etnografinės architektūros pavyzdžius valstybiniuose parkuose.

Komisija, sudaryta iš saugomų teritorijų specialistų, architektų ir kultūrologų, vertino bendrą sodybos vaizdą kraštovaizdyje, gyvenamojo namo ir priklausinių išdėstymą, pagrindinių fasadų atitikimą to krašto tradicijai, sodybos pastatų architektūrines detales, puošybą, mažosios architektūros įkomponavimą.

Etninės architektūros principai

Komisijos narės, etninės architektūros ekspertės Rasos Bertašiūtės nuomone, „lietuvių etninė architektūra visuomet suvokiama sodybos kontekste. Sodybą sudaro pastatų (namas, klėtis, tvartas, klojimas ir kt.), želdinių (sodas, gėlių darželis, medžiai), kiemo erdvių ir mažosios architektūros (kryžius, vartai, šulinys, aviliai ir kt.) formų visuma, atspindinti regiono specifiką, gyvenseną ir vietinę gamtą.“

Tradicinė lietuviška sodyba

Virginijaus Sabučio sodybos rekonstrukcija

Virginijaus Sabučio rekonstruota sodyba Aukštaitijos nacionaliniame parke, etnografiniame Vaišnoriškės kaime, pradėta atstatinėti dar prieš tris dešimtmečius, alsuoja senolių dvasia. Kai dabartiniai šeimininkai įsigijo sodybą, ji buvo kiauru šiaudiniu stogu ir vos laikėsi ant pamatų. Teko perstatyti gyvenamąjį namą, tačiau pavyko išlaikyti kai kuriuos sodybos ūkinius pastatus.

Kodėl buvo taip svarbu išsaugoti paveldą, kaip sodybą sekėsi rekonstruoti, klausėme Vaišnoriškės kaimo sodybos (Ignalinos r.) savininko vilniečio Virginijaus SABUČIO.

„Vaikystėje daug laiko praleidau kaime ir vėliau, kai tokių galimybių neturėjau, jaučiau didelį gamtos, natūralios aplinkos trūkumą. Tėvai 1979 m. įsigijo seną, 1882 m. statytą sodybą Ignalinos rajone, kurią 1993 m. padovanojo man. Prieš tris dešimtmečius tokių sulūžusių namų Lietuvos kaimuose buvo daug. Daugelį metų sodybą tvarkė, remontavo tėvai, o vėliau aš su šeimos nariais, giminėmis ir draugais. Ankstyvoje vaikystėje susiformavęs požiūris į tikrą aplinką, tikrus padargus, kaimo buities daiktus padiktavo norą tą patį stengtis išlaikyti savo sodyboje. Senųjų sodybos šeimininkų suvokimas, kaip turi būti išdėstyti pastatai, kokie jie turi būti, kokioje aplinkoje, mums buvo svarbu. Kai šalyje buvo pradėti kurti nacionaliniai parkai, jau ir valstybė pateikė tam tikrus reglamentus, kad senąjį paveldą reikia išsaugoti. Mes esame labai dėkingi profesorei etnologei Janinai Laniauskaitei, kuri labai daug laiko paskyrė etnografinių kaimų tyrimams, aprašymams, projektavimams. Tėvas kreipėsi būtent į ją: užsakėme visos sodybos aplinkos projektą. Jis buvo kelrodis, parodantis, kaip ir ką daryti. Žinoma, nuorodų nepakanka. Reikia dar ir sielos. Tvarkydami sodybą nesiekėme padaryti etnografinio „muziejaus“. Tuo pat metu buvo restauruojama ir kaimyninė sodyba. Tad norėjosi kultūringo ir išlaikyto tarpusavio konteksto. Visus trisdešimt metų puoselėjame idėją išlaikyti tikrumą, nedaryti miestui būdingų urbanistinių elementų. Jie netinka kaimo sodybai."

Sunkiausia buvo „kovoti“ su vadinamuoju gražiausių kolektyvinių sodų paveldu. Tais laikais žmonės kūrė visokius raitytus, drožtus mažosios architektūros elemetus. Galbūt jie ir gražūs, tačiau senajai kaimo aplinkai netinka.

Kaimo žmogus racionalus: jis darydavo tai, kas patogu ir paprasta. Taigi sodyboje kiekvienas daiktas turi būti ne dekoracija, o turėti praktišką naudą, drauge ir tam tikrą estetinį pojūtį.

Dabar daugelis mėgsta sienas nukarstyti ratais, padargais. Juk kaimo žmonės savo sodybų taip tikrai „nepuošdavo“. Pats ratas, žinoma, yra tikra. Tačiau jis turėtų būti ne ant sienos, o ant žemės, pastato pasienyje.

Restauruojant, tvarkant sodybą dirbome ir dirbame ne tik patys, daug padeda giminės ir draugai. Išmokau stogus dengti nendrėmis, lentutėmis. Reikia pasakyti, kad išsaugoti senąjį paveldą nėra pigu. Tenka rinktis, pavyzdžiui, atostogoms įsigyti kelialapį į pietų šalį ar sutvarkyti namo verandą.

Sodybos rekonstrukciją baigėme 2003 m. Dar labai svarbus kaimynų požiūris, ar jie nori, stengiasi išsaugoti gražią aplinką. Nuo vieno žmogaus pastangų kuriasi bendras vaizdas, kur galimi du priešingi variantai: arba kaimo žmonės ims tvarkytis, arba pradės gerti... Mūsų kaimas kilęs iš vieno kiemo. Senasis tarpusavio ūkiškumas neišnyko iki šių dienų. Kaime žmonės nėra atskiri, kaip mieste. Todėl net ir tuomet, jeigu sodyboje gyvenama ne nuolat, o tik poilsiaujama, ji nelieka vieniša. Yra bendruomenė, kuri rūpinasi.

Mūsų kaime laikomės principo neplėtoti „turizmo“. Gal skamba keistai, tačiau kaimo turizmas aplinką paverčia komercine, daro ją patogia vartotojui. O visa tai automatiškai gimdo „netikrą“ aplinką. Į klausimą, kodėl neužsiimate kaimo turizmu, atsakau kitu klausimu: o kur tuomet gyvensime mes? Mūsų sodyba nėra verslas ir niekuomet juo netaps.

Norint išsaugoti aplinką ir netapti vartotoju, visada išlieka pojūtis, kad nereikia plastikinių langų, nereikia patobulintų suolelių ar raitytų pavėsinių. Galbūt šiuos dalykus galima pavadinti kūryba, tačiau jie nėra tikroji liaudies buitis. Liaudies buities kontekstą išlaikyti gana sunku, nes, be to, dar norisi ir patogiai gyventi.

Sužinojus, kad mūsų sodyba buvo įvertinta kaip konkurso nugalėtoja, nepaprastai apsidžiaugė visa šeima. Šis įvertinimas patikino, kad dirbome teisinga linkme, kad valstybinėse institucijose, kaip VSTT, atsiranda socialinis požiūris į paveldą.

Giedrės Andriuškevičienės patirtis

XIX amžiaus pabaigoje statytos ir priklausiusios garsiam kryždirbiui Tomui Miškiniui, Dzūkijos nacionaliniame parke Mančiagirės kaime esančios sodybos autentiškumą išsaugojo dabartiniai šeimininkai - kryždirbio anūkas Gintaras Latkauskas ir menotyrininkas Alfonsas Andriuškevičius. Viskas išliko beveik taip, kaip buvo: gyvenamasis namas su gražiai dekoruotais viršlangiais, sodybos priklausiniai, o karčių ir statinių tvoros bei kryžius prie įvažiavimo į sodybos kiemą - atstatyti. Sodybos visuma atspindi Dzūkijos regiono architektūros tradicijas ir kraštovaizdį.

Kaip dviem savininkams pavyko sutartinai išsaugoti senąją sodybą, pasiteiravome Mančiagirės kaimo (Varėnos r.) sodybos vienos savininkių vilnietės Giedrės Andriuškevičienės.

„Anksčiau minėtoji sodyba priklausė dviem T. Miškinio anūkams, vieni buvo vilniečiai, kiti - kauniečiai. Vilniečiai savo dalį pardavė, ją mes ir įsigijome. Nuostabiausia šioje sodyboje yra tai, kad dveji savininkai sugebėjo susitarti ir neatsitiko taip, jog vienas namo galas būtų nudažytas vienokia, o kitas - kitokia spalva ir t.t. Sodybą tvarkome pasitardami, randame bendrą kalbą. Galbūt mums padeda ir tai, jog sodyba pastatyta su didžiule meile, vietos dvasios pojūčiu. Tad, drįsčiau pasakyti, kad mūsų didelio nuopelno kuriant šią sodybą nėra. Tiesa, kai prieš dvidešimt penkerius metus mes atsikėlėme, šimtametė, 1902 m. statyta sodyba buvo ganėtinai apleista. Pastatų ten aibės, deja, daugelio stogai buvo prakiurę. Mums kaimynai patarinėjo, jog daug ką reikėtų griauti, esą pražūsime, juos beremontuodami. Tačiau sodyba pasirodė tokia kompaktiška, kad nutarėme išlaikyti visą jos ansamblį tokį, koks yra. Mes neišmetėme nė vieno seno daikto, nors jie dabar ir nebenaudojami. Pavyzdžiui, išsaugojome rankines girnas (jų apvalių akmenų nepadėjome ant žemės vietoj slenksčio, kaip mėgsta kai kas daryti), neišgriovėme didžiulės, gražios duonkepės krosnies ir jos neiškeitėme į įprastą židinį. Sodyboje tebestovi senieji suolai, kubiliukai, pinti krepšiai. Žodžiu, kiek galėjome, tiek stengėmės saugoti senuosius daiktus, tuos, kurių ateityje jau nebus. Juk jie - didžiulė vertybė. Mums - dar ir labai gražūs. Kaip graži ir pati sodyba, juk T. Miškinis buvo menininkas, todėl savo talentą panaudojo ir kurdamas sodybą. Jis juto pastato proporcijas, grožį. Būtų šventvagystė tai sunaikinti. Manyčiau, jog vienintelis mūsų nuopelnas yra tas, jog restauravome prie sodybos esantį T. Miškinio 1948 m. statytą kryžių. Audros buvo jį nuvertusios, bet dabar jį sutvirtinome, manome, kad stovės ilgai. Garsaus meistro T. Miškinio trys valstybės saugomi kryžiai yra Mančiagirės kapinėse. O kaime po Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo buvo pastatytas T.“

Kaip nepaversti sodybos kiču?

Dažnas lietuvis etnografinę sodybą supranta taip: seną vežimą pastatei ar jo ratą pakabinai ant pastato sienos - štai ir etnografija. Deja, taip puošdami sodybas tik sugadiname. Taip, šis suvokimas labai daug sodybų tiesiog sugadina - paverčia jas kičinėmis.

Vietiniam gyventojui niekada nekils mintis duonkubilį pastatyti vietoj šiukšlių dėžės ar į vežimą, važį prikrauti begonijų, pakabinti ratą, kurį kabindavo tik čigonai ant savo būsto sienų. Tai nieko bendro neturi su mūsų, lietuvių tradicijomis.

Sodybas savo teritorijoje rinko saugomų teritorijų direkcijų specialistai, todėl klaidų pavyko išvengti. Jie puikiai išžvalgę savo teritoriją. Konkursą planuojame organizuoti ir ateityje.

Patarimai, kaip dekoruoti sodybą senais padargais

• Naudokite daiktus pagal paskirtį arba suteikite jiems naują funkciją. Pavyzdžiui, seną vežimą galima panaudoti kaip gėlių lovą, o iš padargų pagaminti baldus.
• Laikykitės regiono tradicijų. Sodybos dekoras turėtų atspindėti vietinę kultūrą ir gamtą.
• Nekabinkite padargų ant sienų be reikalo. Padargai turėtų būti naudojami praktiškai arba estetiškai, bet ne tik kaip dekoracija.
• Saugokite senuosius daiktus. Stenkitės išsaugoti autentiškus daiktus, tokius kaip baldai, indai, įrankiai.
• Kurkite harmoningą aplinką. Sodybos dekoras turėtų derėti su aplinka ir kitais pastatais.

Laikantis šių patarimų, galite sukurti jaukią ir autentišką sodybą, kuri džiugins akį ir atspindės lietuviškas tradicijas.

Aukštaitiška sodyba

Lietuvos saugomos teritorijos

Štai lentelė, kurioje pateikiama informacija apie Lietuvos saugomas teritorijas:

Šie duomenys rodo, kad Lietuva skiria didelį dėmesį gamtos ir kultūros paveldo išsaugojimui.

tags: #sodybos #dekoravimas #senais #padargais