Žemaitės "Trys mylimos": Istorija, Tradicijos ir Įtaka Lietuvos Teatrui

Komedija „Trys mylimos“ - nepavaldi laikui, itin mėgiama teatrų scenose. Siužete išmoningai persipina meilė ir intrigos. Trys moterys, trys mylimos, gyvenančios po vienu stogu, įsimyli tą patį kaimo berną Liudviką.

Žemaitė

"Trys mylimos" Sodo Teatro Šventėje

Praėjusį šeštadienį Kelmės rajono Liolių seniūnijos Prienų vienkiemyje surengta 19-oji Sodo teatro šventė. Pasak vienkiemio šeimininkės ir Sodo teatro šventės iniciatorės bei rengėjos Janinos Skeberdienės, buvo kilusių minčių artistams ir žiūrovams keltis į svirną. Kitas spektaklis į Prienų vienkiemį atkeliavo iš netolimos Kelmės - Mažasis teatras parodė juoko ašaromis virkdžiusią komediją „Žemaičiai bylinėjasi“.

Idėja rodyti spektaklius gražiose erdvėse, gamtoje J. Skeberdienei kirbėjo dar seniau.

Naujas Žvilgsnis į Klasiką

Aktorė Kristina Kazlauskaitė ir vėl imasi režisūros - lietuvių literatūros klasikos kūrinio Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės, geriau žinomos Žemaitės slapyvardžiu, komedijos „Trys mylimos“.

Spektaklio veiksmas vyksta lietuviškame kaime. Kaimo bernas Liudvikas savo vilionėmis vienu metu bando pavergti tris mylimas - vienoje kaimo troboje gyvenančias motiną ir dvi jos dukras, tačiau tikslas jo piktas - ne meilė, o turtai. Jaunuolis stengiasi išvilioti motinos sutaupytus pinigus.

Aktoriai ir Vaidmenys

Ryškius charakterius spektaklyje įkūnys legendiniai teatro aktoriai:

• Motinos vaidmenį kuria aktorės Dalia Brenciūtė ir Violeta Podolskaitė.
• Jaunosios kartos aktoriai Balys Ivanauskas ir Artūras Dubaka dalinsis Liudviko vaidmeniu.
• Dukras pasikeisdamos vaidins Redita Dominaitytė ir Kristina Savickytė (Petronėlė) bei Aistė Lasytė ir Veronika Tarasevičiūtė (Domicelė).

Kristina Kazlauskaitė

Amžinos Temos

„Trys mylimos“ yra vienas iš nacionalinės dramaturgijos kūrinių ir šiandien išliekantis aktualus. Trys moterys ir vienas vyras. Apgavystė ar nuoširdumas? Meilė ar išskaičiavimas? Kiekvienas norime mylėti ir būti mylimi.

Teatro Tradicijos Lietuvoje

Teatro Rietave tradicijos gana gilios - 1909 metais vietiniai saviveiklininkai suvaidino Keturakio komediją „Amerika pirtyje“, ją režisavo kultūros veikėja Bronė Knabikaitė. Šiandien Rietavo kultūros centro teatras „Ruoda“ išgyvena gražų kūrybinį laikotarpį, teatre vaidina 30 asmenų grupė. Tęsiamos tradicijos - didžiąją teatro repertuaro dalį sudaro lietuvių klasikų kūriniai.

Telšių Teatro Istorija

Teatras Telšiuose jau turi šimto metų tradicijas. 1907 -ųjų metų Parcinkulės atlaidai Telšiuose sutapo su teatro gimimu. Viso šio renginio organizatorius ir režisierius buvo P. Vaseris, studijavęs Kijevo medicinos fakultete ir kartu lankęs dramos teatro studijas. Taigi, 1907 -ųjų rugpjūčio antrąją tuščiose kareivinėse ant Masčio pakrančių po Parcinkulės atlaidų susirinkę žmonės išvydo dvi lietuviškas komedijas: „Žilė galvon - velnias uodegon“ ir „Velnias spąstuose“.

Po metų, 1908-ųjų rugpjūčio antrąją, Žemaitijos sostinėje įvyko antrasis spektaklių vakaras. Ugniagesių stoginėje tie patys scenos mylėtojai suvaidino dvi komedijas: „Trys mylimos“, „Valsčiaus sūdas“. Nuo šio antrojo spektaklių vakaro prasidėjo aktyvi „Kanklių“ draugijos veikla, nors įregistruota ji buvo tik 1916 metais.

"Kanklių" Draugijos Veikla

„Kanklės“ turėjo nuolatinę dramos sekciją, kurioje buvo susibūrę gabesnieji vaidintojai. Kadangi tinkamų teatrui pastatų draugija neturėjo, repetavo Mikalausko (matyt, vieno iš „Kanklėms“ priklausiusių narių) namuose, netoli skverelio, Kalno gatvėje. Vienas iš labiau įsidėmėtinų tų metų spektaklių yra 1910 metais suvaidintas spektaklis „Svieto lygintojas Blinda“. Šį spektaklį režisavo F. Milevičius.

1912 metais F. Milevičius suorganizavo lėšų rinkimą teatro rūmų statybai. Buvo įsteigtas „Žemaitės teatro rūmų Telšiuose statymo komitetas“. Kai lėšos buvo beveik surinktos, politinė situacija Lietuvoje nebuvo palanki kilniems planams įvykdyti. Kritus vokiškųjų „ostrublių“ vertei, komitetas, iškeitęs surinktus pinigus į 500 litų, likvidavosi.

Žemaitės teatras

Pinigai buvo perduoti „Kanklių“ draugijai.

Dramos Būrelis ir Inteligentija

„Kanklių „ draugijos teatralų vaidinimai per du dešimtmečius sulaukė rimtesnio žiūrovo - inteligentijos. Tai leidžia manyti, kad draugijos globojamas dramos būrelis buvo aukštesnio meninio lygio nei klojimų teatrai. Kitaip ir negalėjo būti, juk jame vaidino daugelis miestelio šviesuolių.

Po „Kanklių“ draugijos uždarymo teatro mėgėjai neišsiskirstė ir toliau buvo statomi spektakliai.

Žemaičių Dramos Teatras

1940-1949 metais Telšiuose veikė profesionalus Žemaičių dramos teatras. Iki šiol dar nėra visiškai aišku, kas buvo teatro įkūrėjas ir nuo kada šis teatras pradėjo veikti. Vieni tvirtina, kad teatro įkūrėjas buvo dailininkas P. Gintalas ir kraštotyrininkas Pr. Genys, kiti - jog tai buvo P. Gintalas ir poetas Butkų Juzė. Matyt, prie profesionalaus teatro kūrimo buvo prisidėję visi trys.

Buvę kanklininkai sudarė profesionalaus teatro branduolį. Apie 1942 metus į teatrą dirbti buvo kviestas J. Miltinis. Šį pasiūlymą jis priėmė, tačiau dėl nežinomų priežasčių neatvyko.

Sunki Pokario Doba

Dailininkas A. Kišonas prisimena, kad 1945 metų rudenį, besimokydamas Telšių pedagoginėje mokykloje, gavo dekoratoriaus darbą Žemaičių dramos teatre, kurio direktoriumi buvo Gerulaitis, o dailininku dirbo Č. Kontrimas. A. Kišonas prisimena, jog tai buvo labai sunkus laikotarpis ir teatre, ir jo gyvenime: piešti tekdavo ne tik dekoracijas spektakliams, bet ir plakatus, šūkius teatrui bei kitiems užsakovams, kurių įsakymus direktorius buvo priverstas vykdyti.

Matyt, nelengva buvo dirbti teatro direktoriumi anais sunkiais permainų laikais: per devynerius Žemaičių dramos teatro gyvenimo metus į šias pareigas buvo paskirti net septyni asmenys: Butkų Juzė, S. Sidabras, B. Mačerauskas, Gerulaitis, R.Juknevičius, J.Lesis, A.Liaugaudas. Pastovaus režisieriaus taip pat nebuvo. Gal kiek ilgiau dirbo N. Bernotas ir R.Juknevičius, o kiti - B.Lukošius, M. Mikuta, A. Rachlevičius, J. Dabar jau nebeįmanoma atsekti, kokius spektaklius jie režisavo.

Žemaičių Dramos Teatro Repertuaras

Yra žinoma, kad Žemaičių dramos teatre buvo pastatytos šios pjesės:

• K. Binkio „Atžalynas“ (rež. N. Bernotas)
• P. Vaičiūno „Naujieji žmonės“
• Jakobsono „Gyvenimas citadelėje“
• Čukovskio „Jūsų liūtas“
• Gogolio „Vedybos“
• Žemaitės „Petras Kurmelis“, „Trys mylimos“ (rež. N. Bernotas)
• Švarco „Sniego karalienė“
• B. Dauguviečio „Žaldokynė“
• „Reisų klausimas“, „Žaismingas nuotykis“, „Nerami senatvė“
• „Nevisuomet katinui užgavienės“, „Vėjas iš pietų“, „Taip ir bus“, „Augintinė“, „Svetimos plunksnos“.

Teatro Turtas ir Likvidavimas

Teatras materialiu požiūriu gyveno gan gerai (bent jau neskurdo). Rekvizitorius J. Ribinskis prisimena: „Teatre buvo visko. Visa tai turėjo saugoti, kad niekur nedingtų. Žemaičių dramos teatras gyvavo 9 metus. Visas turtas (pradedant šaukštais ir lėkštėm, baigiant spintoms ir durims) buvo išvežtas į Šiaulius. Liko tik tuščias pastatas, kelios nuotraukos ir teatre dirbusių žmonių atsiminimai.

Mėgėjiškas Teatras

Praėjus maždaug 10-iai metų po profesionalaus teatro uždarymo buvo įkurtas Telšių mėgėjiškas teatras. Dailininkas P. Duoplys prisimena: „1959-ųjų metų balandžio ar gegužės mėnesį gatvėje sutikau buvusį Telšių rajono kultūros skyriaus vedėją Adomaitį. Jis paprašė po darbo užsukti į kultūros namus“.

Galbūt taip prasidėjo ir daugelio kitų, vėliau scenos mėgėjais tapusių žmonių darbas teatre.

Režisieriai ir Pastatymai

Telšių mėgėjiško teatro režisieriumi paskirtas iš Klaipėdos atvykęs E. Karanauskas. Pirmasis pastatymas buvo V. Miliūno inscenizuota keturių veiksmų pjesė pagal Žemaitės kūrinį „Klampynė“. Pradėjo formuotis teatro kolektyvas. Po tragiškos E. Karanausko žūties laikinai teatrui vadovavo E. Radžius. Jis pastatė Švarco „Sniego karalienę“.

1961 -ųjų metų pavasarį atvyko jaunas režisierius A. Misevičius. A. Misevičius pastatė J. Masevičiaus dramą „Barba“, E. Alt pjesę „Neregys“. Išvykus A. Misevičiui, režisieriumi vėl dirbo E. Radžius. Šis žmogus Telšių teatrui atidavė septyniolika metų. 1964 m. E. Radžius inscenizavo Žemaitės „Petrą Kurmelį“. Už šį spektaklį Telšių mėgėjiškam teatrui buvo suteiktas Žemaitės vardas.

Į teatrą atvažiavo N. Bodokaitė - Streckienė. Tai buvo teatro pakilimo laikotarpis. Režisierė subūrė poezijos mėgėjus.

Poezijos Teatras

Pirmieji poezijos spektakliai nuskambėjo 1970 m. N. Bodokaitei - Streckienei dirbant teatre. Šios tradicijos jai išvykus nenutrūko. Jas tęsė: R. Ročiūtė - Beresnevičienė, K. Simanaitis- kultūros mokyklos dėstytojai, kuriems mielai padėdavo ir studentai, tarp jų A. Pocevičius, kuris , baigęs kultūros mokyklą, liko dirbti Telšiuose Žemaitės liaudies teatro pastatymo dalies vedėju.

Žemaitės "Marti"

1983 m. rampos šviesą išvydo Žemaitės „Marti“. L. Lėverienė prisimena: „Spektaklį pradėjo statyti St. Kavoliukas. Jam išvykus, užbaigė A. Milinis. Lietuvišką dvasią perteikia žemaitiškos dainos, graži ir artima žiūrovams žemaičių šneka, į kurią pjesę „išvertė“ J. Baltuonienė. „Marti“ tebevaidinama iki šiol. Ją 1990 m. atgaivino A. Nekrašius, vaidinęs Vingį.

Žemaitės "Marti"

Teatras Šiandien

Per 40 Žemaitės mėgėjų teatro gyvavimo metus daug kas pasikeitė. Anksčiau teatre dirbdavo vienas režisierius, kartais jo iš viso nebūdavo. Dabar teatras turi tris režisierius - L. Pocevičienę, K. Brazauską, L. Daugiausia permainų teatre ir įvyko 1990 m.

1990 m. Žemaitės teatre buvo įteisintas dar vienas, pirmasis tarp mėgėjiškųjų Poezijos teatras. Jo režisierė L. Pocevičienė.

K. Kazlauskaitės Įžvalgos

„Žmogaus poreikis būti mylimu yra amžinas“, - įsitikinusi aktorė ir teatro režisierė Kristina Kazlauskaitė.

K. Kazlauskaitės režisuota dviejų dalių jausmų drama-komedija „Trys mylimos“ - nuo kovo 8 dienos Kaišiadoryse, Trakuose, Šiauliuose, Raudondvaryje, Kaune, Zarasuose, Marijampolėje Radviliškyje, Vilniuje, Jonavoje, Akademijoje, Utenoje, Biržuose, Birštone, Telšiuose, Ukmergėje.

Interviu su Kristina Kazlauskaitė

- Kristina, vienu metu rengėte du projektus - metų pradžioje Valstybiniame Jaunimo teatre įvyko ilgamečio teatro muzikinės dalies vedėjo Povilo Kebliko trijų kompaktinių plokštelių rinkinio pristatymas, po kelių dienų žiūrovai pamatys jūsų režisuotą klasikinį teatro spektaklį pagal Julijos Žemaitės apsakymą „Marti“. Kas jus privertė atsigręžti į klasikinę pjesę?

- Aš gerai žinau medžiagą, pati esu vaidinusi Gyčio Padegimo „Trijų mylimų“ pastatyme. Be abejo, tai bus klasikinis spektaklis. Kitokio teatro aš nemoku ir nenoriu kurti - esu iš senosios teatro mokyklos, noriu teatre tikro gyvenimo scenų, noriu personažų, noriu žiūrėti, kaip vaidina aktoriai, kaip jie sugeba persikūnyti.

- Kada tai buvo? Kada pati vaidinote vieną iš trijų mylimų?

- Datos man nėra svarbios, užtat nesistengiu jų laikyti atmintyje. Žinau, kada gimiau, kada mano vaikas gimė, tiek ir užtenka. 1975-aisiais mūsų kursas atėjo dirbti į Jaunimo teatrą, man rodos, spektaklį statėme šiek tiek vėliau, 1979-aisiais.

- Iš ano spektaklio į dabartinį, jūsų režisuotą, atkeliavo ir keletas to meto aktorių - Domicę suvaidinusi Violeta Podolskaitė ir Liudviko vaidmenį kūręs Vytautas Taukinaitis. Jūsų spektaklyje Violeta vaidins Motiną, Vytautas - ūkininką Kozerį. Ar pačiai neknietėjo užlipti į sceną ir taip pat sukurti vaidmenį, ne tik režisuoti?

- Ne, jau viskas. Savo atvaidinau.

- Pasakojote, kad idėja sukurti „Tris mylimas“ gimė gana netikėtai. Jums knietėjo atgaivinti kadaise pradėtą ir neužbaigtą rengti Jaunimo teatro koncertmeisterio, muzikinės dalies vadovo Povilo Kebliko plokštelę...

- Pamaniau, kad senosios, mūsų dainuotos sutartinės liko tik nusitrynusiuose įrašuose. Daug dirbu su geros muzikos ekspertais „Bardai LT“, kilo mintis pakalbinti juos išleisti sutartinių plokštelę. Plokštelė išėjo, kartu su ja gimė mintis apie spektaklį. Istorija labai sena: šiais metais bus penkiasdešimt metų, kai Jaunimo teatre pradėjo dirbti mūsų kursas, na, tas Dalios Tamulevičiūtės dešimtukas. Mūsų užklasinis būrelis buvo etnografinio dainavimo grupelė, į kurią rinkdavomės vakarais.

- Sovietmečiu etnografinės dainos reiškė kur kas daugiau, jos buvo tarsi mūsų istorijos, savasties priminimas, laisvės jausmas?

- Dainos, kurias išgirdome iš Veronikos, buvo lyg stebuklas, norėjome jų išmokti, jas dainuoti. Kitaip jos skambėjo nei to meto liaudies dainos, visai kitaip. Pamenu, kartą paprašėme, kad mūsų vadovė Dalia Tamulevičiūtė padainuotų kažką iš senųjų sutartinių. Kaip skambėjo! Kaip skambėjo! Daugybę metų tas dainas nešiojausi. Ir štai, atsirado proga jas sudėti į spektaklį, iškart pagalvojau, kad tai turėtų būti Žemaitės „Trys mylimos“.

- Natūralu, kad nuo gerai žinomo Žemaitės kūrinio sunku atsitraukti, juo labiau, kad toks spektaklis jau buvo pastatytas. Ką naujo atradote šioje istorijoje?

- Ką ten gali labai naujo sugalvoti! Ir labai improvizuoti su klasika negali. Žemaitės pasakojimas užrašytas į tris veiksmus, mes kūrinį padalinome pusiau, man toks variantas priimtinesnis. Istoriją pasakosime jaukiai ir paprastai - lietuviško kaimo kieme ir troboje.

- Ar pagalvojote, ką jaunam žmogui, gal net Žemaitės kūrinio neskaičiusiam, tas spektaklis gali kalbėti?

- Tai kad niekas nesikeičia. Ir jaunieji aktoriai, kurie vaidina spektaklyje, man tai patvirtino. Klausiu jų: gal jums čia briedas atrodo, gal neaišku, apie ką? O jie: baikit, manot, kad šiandien taip negali būti? Oho, dar ir kaip būtų! Kai kalbame apie žmonių jausmus, temos tai juk amžinos.

- Tikriausiai taip ir yra - forma keičiasi, o esmė - ne...

- Žmonių santykiai ir yra esmė. Šekspyras turbūt irgi visais laikais toks aktualus, kad apie vidų kalba. Gali kokiais tik nori šiuolaikiniais drabužiais apsirengti, o vidus vis vien liks toks pat.

- Įdomu, ar jūsų spektaklyje drabužiai bus iš Žemaitės laiko, ar rengsitės dabartiniais?

- Jau sakiau, kad neimprovizuosiu su kūriniu, bet ir tautiniais drabužiais aktorių nerengsime, bus šiokių tokių detalių, atspindinčių laikmetį. Labai nepasišvaistysi - nei su drabužiais, nei su scenografija, pinigų pastatymui daug neturime, kuriame taupiai. Aš turėjau tikslą sukurti šį spektaklį labiausiai dėl Povilo, dėl jo atminimo. Jau seniai girdėjau raginimų - statyk naują spektaklį, bet nesiryžau, neturėjau kūrinio. Sakiau, kai rasiu, kai suprasiu, kad man įdomu, tai ir imsiuosi. Taip ir nutiko, dažniausiai taip nutinka, kad spektakliai pas mane ateina patys.

- Ir anuomet, kai dar vaidindavote teatro scenoje, taip būdavo?

- Panašiai. Žinoma, jei priskirdavo vaidmenį, tai priskirdavo, turėdavau darbą padaryti. Šiandien esu laisva spręsti, ką noriu kurti ir ko nenoriu. Spektaklio repeticijos vyko smagiai, su didžiausiu polėkiu ir atsidavimu. Svarbiausia, kad ir vyresnieji, ir jaunieji aktoriai jaučiasi gerai, kaifuoja. Tik iš pradžių jaunimas, skaitydamas pjesę, daug klausinėjo - ką tas reiškia, ką anas? Bet iš tiesų kiekvienas norime mylėti ir būti mylimi, per amžius mažai kas keičiasi.

- Vis užsimenate apie jaudulį. Nejau po tokios daugybės metų ir vaidmenų jį vis dar jaučiate prieš premjerą?

- Man sako, kad viskas bus gerai. Tik tie, kurie taip kalba, nežino tikrosios kainos, kurią atneša galimybių trūkumas, įtampa ir baimės. Bet aš suprantu, kad kelio atgal nebėra.

Spektaklio trukmė: 2 val.

Scenografiją spektakliui kūrė Vidas Ribokas, kostiumus - Birutė Zorskienė, šviesų režisierius - Kasparas Bujanauskas, garso režisierius - Linas Kubekas. Spektaklyje skamba Povilo Kebliko aranžuotos harmonizuotos lietuvių liaudies dainos.

Ciklas „Šeštadienių popietės klojimo teatre“ baigsis rugsėjo 14 dieną Kauno miesto kamerinio teatro spektakliu „4 Mortos“ (režisierius Darius Rabašauskas).

Džiaugsmo akims suteiks įvairiaspalviai jurginai, savo žiedais sveikinantys rudenį.

tags: #trys #mylimos #sodyba