Šių metų liepos 17-18 d. Vilniuje ir Ukmergės rajone prasmingai ir gražiai paminėtos A. Svarinsko pirmosios mirties metinės. Prieš vienerius metus, liepos 21 d., į paskutinę kelionę išlydėjome Lietuvos katalikų dvasininką, monsinjorą, disidentą, politinį veikėją, Lietuvos partizanų, šaulių, politinių kalinių ir tremtinių kapelioną, dimisijos pulkininką Alfonsą Svarinską (1925-01-21 / 1954-10-03 / 2014-07-17). Monsinjoras A. Svarinskas, jo paties prašymu, palaidotas netoli Ukmergės esančiose Dukstynos partizanų kapinėse.
A. Svarinskas sovietų valdžios metais aktyviai dirbo pogrindyje, buvo areštuotas ir nuteistas, 22-ejus metus kalėjo griežto režimo lageriuose ir kalėjimuose. 1991-1992 metais jis buvo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas.
Šv. Mišios už monsinjorą buvo aukojamos Vilniaus arkikatedroje bazilikoje ir Didžiosios kovos apygardos partizanų parke. Prie namo Odminių gatvėje Vilniuje, kuriame gyveno monsinjoras, atidengta atminimo lenta.
Atminimo renginiai Vilniuje
Liepos 17 d. 18.30 val. Vilniaus arkikatedroje bazilikoje - svarbiausioje Lietuvos katalikų šventovėje buvo aukojamos šv. Mišios už monsinjorą Alfonsą Svarinską. Šv. Mišioms vadovavo ir pamokslą pasakė Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, koncelebravo Telšių vyskupas Jonas Boruta, kunigai - altaristas apaštalinis protonotaras jubiliatas Bronius Antanaitis, prof. Kazys Meilius, prof.
Pamokslo metu vyskupas emeritas J. Kauneckas labai nuoširdžiai pabandė padėti susirinkusiems pažvelgti į monsinjoro Alfonso Svarinsko dvasią.
„Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės. Šitie žodžiai pirmame skaitinyje ypatingai tinka monsinjorui Svarinskui Alfonsui. Nežinau, ar visa sovietinė sistema galėjo sugalvoti tokį žmogų, kuris atgrasintų Svarinską nuo meilės bažnyčiai, nuo meilės Dievui, kad išplėštų jo tikėjimą. Ne, nei gelmės, nei aukštumos, nei jokie kiti kūriniai. Ir ypač norėjau, kad mums nuskambėtų paskutinio teismo scena, papasakota paties Jėzaus."
Čia vyskupas J. Kauneckas priminė Nepriklausomybės Akto signatarės Birutės Valionytės pasakojimą apie tai, kaip monsinjorui 2013 metais būnant sanatorijoje pritrūko pinigų vaistams. „Surinko pinigų, bet, sako, negalėjome duoti jam. Tiesiog nupirkome vaistus. Jeigu jam paduosi, po dienos neturės, bus išdalinta.
Vyskupas priminė labai gražų rašytojo Eugenijaus Ignatavičiaus pasakojimą apie monsinjoro laidotuves: „Prieš metus šventėme ne mirties, o žmogaus amžinybės triumfą. Šimtai ir tūkstančiai žmonių ne laidojo, o lydėjo visų gerbiamo kunigo palaikus į jo gimtąjį kraštą, į Dukstynos partizanų kapines.“ Ir rašytojas prisipažino: „Ėjome paskui karstą ir prasitariau, atrodo, kad sugužėjo visa Lietuva.“ Ir išgirdo balsą: „O kaip kitaip gali būti. Jis kovojo už visą Lietuvą, todėl susirinko visa Lietuva“, - tai kalbėjo nepažįstama moteris.
Vyskupas kreipėsi į susirinkusius: „Sakykit, brangieji, argi to berniuko balse nenuskambėjo visų mūsų troškimas? Argi mes visi negalvojam, kad mums bent dalele reikia būti panašiems į Svarinską. Aš sakyčiau, kad to vaiko balsu pragydo visos mūsų tautos troškimas.
Pamokslininkas uždavė klausimą, kuris, kaip sakė jis, šimtus kartų ir jam buvo užduotas: „Kodėl Svarinskas buvo toks griežtas, kodėl buvo tiesiog piktas?“ Atsakymą į šį klausimą vyskupas sieja su Evangelijoje aprašyta paskutinio teismo scena (Mt 25, 31-46), kuri buvo perskaityta šv. Mišių metu.
„Ypatingai griežta ir be nuolaidų buvo jo kalba matant neteisybę. Matant, kaip šiuolaikinėje Lietuvoje be galo mažai artimo meilės, kaip vieni tampa milijonieriais, o kiti turi kapstytis po šiukšles. Šitai matydamas jis negalėjo nepakilti rūstybėn. Sakykit, brangieji, bet ar pats Jėzus Kristus tokiu atveju išliko ramus? Kaip aštriai jis grasino turtuoliams, kad jie eis į amžinąjį kentėjimą, į amžinąją ugnį, nes šalia jų tiek alkanų, nuogų benamių. Kristus niršta ir barasi, tad ką bekalbėti apie tai, kad ir jo uolus mokinys barasi. Taip, tokia dieviška rūstybe degė monsinjoras. Ir pravirkdavo, kaip pats Jėzus, nes turėjo nepaprastai jautrią širdį“, - kalbėjo vyskupas.
Vyskupas J. Kauneckas prisiminė Luokės klebono žudiko teismą Telšiuose (žudikas buvo nuteistas mirti). Po teismo monsinjoras priėjo prie suvargusios žudiko motinos ir paklausė, ar ji turi ką valgyti. Išgirdęs neigiamą atsakymą A. Svarinskas iškrapštė visas kišenes, surinko net kapeikas, atidavė piniginę su visais pinigais. Po to skolinosi pinigų iš vyskupo J. Kaunecko ir kitų, kad galėtų nusipirkti benzino grįžimui namo.
O ypač jautrus monsinjoras buvo sutaikant bendraminčius. Vyskupas prisiminė baisų konfliktą su Pakaunės savanoriais, kai kilo susišaudymo pavojus. Tada A. Svarinskas buvo Lietuvos kariuomenės vyriausiuoju kapelionu. Nesutarimo metu pakilo šautuvai tarp karių ir savanorių. „Ir atsistojo tarp jų monsinjoras ir šaukė: „Jei norit šaudyti, šaukit į mane“. Ir nusileido šautuvai. Sakykit, ar tai nėra tiesiog Kristaus Dvasia?“ - kalbėjo J. Kauneckas.
Vyskupas taip pat pasiūlė paskaityti nuostabų Edvardo Šiugždos straipsnį „Ištikimybė idealams statė paminklą Tėvynei“, kuriame taip nuodugniai ir vaizdingai apžvelgta monsinjoro Alfonso dvasia (2015 m. liepos 17 d. laikraštyje „XXI amžius“ Nr.
Po šv. Mišių nemažas būrys žmonių - vyskupai, kunigai, Nepriklausomybės Akto signatarai, Seimo nariai, Lietuvos laisvės kovotojai, monsinjoro bendražygiai - pajudėjo prie 10 numeriu pažymėto namo Odminių gatvėje. Jame 23 m. gyveno monsinjoras A. Svarinskas. Name 1885-1970 m. buvo įsikūręs prelatas Mykolas Krupavičius, o 1918 m. dirbo Lietuvos valstybės kūrėjai. Šį gražų saulėtą liepos vakarą namo balkone plevėsavo Trispalvė, skambėjo Lietuvos himnas, patriotinės dainos ir pagarbos žodžiai monsinjorui A. Svarinskui.
Vyskupas linkėjo, kad Tėvynės lauktų gražus rytojus ir mes visi, žemės gyvenimą pabaigę, galėtume Dievo artumoje būti draugijoje su tais, kurie pirma mūsų iškeliavo į tą amžinybę, čia mylėję Dievą ir Tėvynę.
Renginio vedėja Justė Radzevičiūtė-Laugalienė pakvietė pasisakyti Seimo pirmininkę L. Graužinienę. Pirmininkė kalbėjo: „Prieš metus Lietuva neteko didžio žmogaus, Lietuvoje ir užsienyje žinomo kunigo, visuomenės veikėjo, aktyvaus kovotojo už Lietuvos laisvę - monsinjoro Alfonso Svarinsko. Jis buvo žmogus, be išlygų tarnavęs Dievui, Tėvynei, savo Artimui ir, svarbiausia, Tiesai. Itin vertinęs žmogaus orumą“.
Pasak Seimo pirmininkės, monsinjoras A. Svarinskas buvo Autoritetas, Mokytojas, Vedlys, tikras Lietuvos patriotas ir dvasinis jos lyderis. Savo pavyzdžiu jis atvėrė tarnystės kitiems, dvasios kuklumo, tikėjimo žmogiškumu galią ir iš jos kylančią žmogaus stiprybę. Pasak parlamento vadovės, tokių žmonių kaip monsinjoras dėka Lietuva atlaikė 50 metų okupaciją, o Lietuvos nepriklausomybė buvo atkurta.
L. Seimo narys Rytas Kupčinskas dėkojo Dievui ir likimui, kad teko laimė pažinoti monsinjorą A. Svarinską, kuris mums buvo dvasios tėvas, Lietuvos šviesulys ir sąžinė. „Jo gyvenimas mums visiems tarsi vadovėlis. Taigi, paskaitykite monsinjoro atsiminimus.
Prelatas Bronius Antanaitis apžvelgė A. Svarinsko, su kuriuo nuo 1944 m. jis mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, gyvenimo kelią. Pasak prelato, monsinjoro šūkis buvo ,,Kovoti prieš blogį“ - prieš nuodėmę, persekiojimą, neteisingumą, melą, neištikimybę, išdavystę, korupciją, girtuokliavimą, narkomaniją. Monsinjoras buvo kovotojas, bet taip pat visus mylėjo, niekam nelinkėjo blogo.
A. Svarinskas, būdamas Aukščiausioje Taryboje, susitiko E. Bičkauską, kuris tardė jį, bet nesimušė ir atleido. Prelatas paminėjo ukrainiečių kardinolo Josyf Slipyj, su kuriuo monsinjoras A. Svarinskas susipažino lageryje, laišką (parašytą po kunigo A. Svarinsko suėmimo 1983 metais): „Kun. Alfonso Svarinsko areštavimo aplinkybės ir priežastys nėra žinomos, bet viena yra tikra - šis Kristaus Bažnyčiai ir Kristaus Evangelijai ištikimas, pasiaukojęs kunigas nėra padaręs jokio nusikaltimo nei prieš valstybę, nei prieš įstatymus. Vienintelis nusikaltimas, kurį jam gali primesti tamsaus žvilgsnio žmonės - Dievo ir žmonių meilė, tarnavimas artimui ir vykdymas Kristaus paliepimo - skelbti Evangeliją visoje žemėje. Kun. A. Svarinskas yra Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir lietuvių tautos garbė bei pasididžiavimas“ (LKB Kronika Nr.56).
„Iš amžinybės jis laimina mus. Monsinjoras sakydavo, jog jo didžiausias tikslas - mūsų susitikimas Danguje. Dangus džiaugėsi, švietė saulė, skambėjo patriotinės dainos „Vienlangėj grytelėj“, „Oi neverk, motušėle“, „Palinko liepa šalia kelio“, kurias susirinkusieji, susikibę rankomis, dainavo kartu su Vilniaus kultūros centro folkloro ansambliu „Jorė“ (vadovė R. Aleksiūnienė).
Tik atminimo lenta su monsinjoro A. Svarinsko bareljefu kažkaip gedulingai spindėjo ir buvo sunkiai įskaitoma, priešingai negu šalia kabanti prelato M. Krupavičiaus. Apie tai tarpusavyje kalbėjo kai kurie renginio dalyviai, kunigai.
Užrašas ant atminimo lentos: „Šiame name 1991-2014 m. gyveno monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatas, Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas, politinis kalinys, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto narys“.
Ceremonijos pabaigoje vienas iš iškilmių organizatorių - pulkininkas Arūnas Dudavičius - pakvietė visus susirinkusius š. m. liepos 18 d.
Atminimo renginiai Ukmergės rajone
Tarp kitų, kariškai į dvi eiles išsirikiavusių baltų kryžių, perjuostų Trispalve juostele, pušų ramumoje, saulės apšviestoje žaliuojančioje pievelėje stovi toks pat baltas, lengvai atsilošęs visų partizanų kapeliono kryžius. Tik antkapio granitinės lentos užrašas „Monsinjoras Alfonsas Svarinskas (1925.01.25-2014.07.17). Partizanų ir Lietuvos kariuomenės 4 vyriausiasis kapelionas“ byloja, kas šioje vietoje ilsisi ramybėje. Tiesa, liepos 18 d. monsinjoro A. Svarinsko kapas išsiskyrė iš kitų dėl gėlių ir degančių žvakučių gausos.
Į susirinkusius ukmergiškius, iš kitų Lietuvos vietovių atvykusius žmones, dvasininkus, valdžios atstovus kreipėsi atsargos pulkininkas A. Dudavičius. Pasak jo, iš daugelio kovotojų su nusikalstamu sovietų režimu ir bedievyste monsinjoras A. Svarinskas išsiskiria tuo, kad iki paskutinio atodūsio nepaliaujamai ir veikliai gynė Dievą ir Tėvynę, skriaudžiamą žmogų ir žmogiškumą.
„Monsinjoras Alfonsas atsigulė tarp draugų partizanų ir manau, kad šiandien jis norėtų, jog būtų kalbama ne tik apie jį, bet ir apie visus Lietuvos partizanus, ypač šio krašto partizanus, su kuriais jis buvo nuo jaunystės suaugęs ir neatsitiktinai panoro amžinam poilsiui atgulti ne kur kitur, bet šioje vietoje“, - paminklinio kryžiaus šventinimo metu kalbėjo arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius.
Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo pirmininkas dimisijos pulkininkas Jonas Čeponis pasidžiaugė, kad šimtai žmonių atvyko pagerbti monsinjoro A. Svarinsko, pasisemti energijos ir jėgų, kaip reikia mylėti Tėvynę ir aukotis jai. Taip pat parodyti, kiek Lietuvoje liko Lietuvos. Pulkininkas apgailestavo, kad iki šiol nepastatytas paminklas Lietuvos laisvės kovotojams Lukiškių aikštėje ir nebaigtas statyti Kryžkalnio kalnelyje, kurio statybos pradėtos monsinjoro iniciatyva.
Monsinjoro A. Svarinsko dukterėčia Marija Rudnickienė pasakojo, kad pirmieji kontaktai su dėde buvo per gautus laiškus iš kalėjimo. Juos, parašytus smulkia rašysena, dukterėčia skaitydavo visai šeimai daug kartų tol, kol juos mintinai išmokdavo bobutė - dėdės mama. „Bendraudama su juo supratau, kad svarbiausios vertybės jo gyvenime yra Dievas, Bažnyčia, laisva Lietuva, kurioje gyventų dvasingi, dori, blaivūs, tikintys ir laimingi žmonės“, - tęsė dukterėčia.
M. Rudnickienė giminės vardu padėkojo visiems, prisidėjusiems prie A. Skambant „Marijos giesmei“, kurią atliko Ukmergės kultūros centro politinių kalinių ir tremtinių choras „Tremtinys“ (vadovė Julė Juodienė), ant monsinjoro kapo buvo uždegtos žvakutės ir padėtos gėlės.
Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų orkestrui (kapelmeisteris kapitonas Ričardas Kukulskis, dirigentas kapitonas Remigijus Terminas) grojant maršą, renginio dalyviai išvyko į netoliese esantį, 1993 m. monsinjoro A. Svarinsko iniciatyva įkurtą Didžiosios kovos apygardos partizanų parką (Kadrėnų k.,Vidiškių sen., Ukmergės r.).
Pulkininkas A. Dudavičius prie ąžuolinio atminimo kryžiaus, kurį sukūrė skulptorius Kazimieras Martinaitis, kreipėsi į susirinkusius Alfonso Svarinsko žodžiais: „Visus 22 metus, praleistus lageriuose, ypač karceriuose, daug mąsčiau, kaip reiktų įamžinti žuvusių draugų ir vienminčių atminimą. Taip išsikristalizavo partizanų parko prie Mūšios, šalia tėviškės, idėja. Atminimo kryžių pašventino arkivyskupas emeritas S. Tamkevičius.
Ant akmeninės stelos, kuri kartu su atminimo kryžiumi sudaro bendrą kompoziciją, renginio dalyviai perskaitė esantį užrašą: „Lietuvos Laisvės kovotojo, triskart politinio kalinio, Partizanų ir Lietuvos kariuomenės 5 vyriausiojo kapeliono, pulkininko, parko įkūrėjo monsinjoro ALFONSO SVARINSKO 1925 - 1954 - 2014 atminimui“.
Šv. Mišioms vadovavo ir pamokslą sakė arkivyskupas emeritas S. Tamkevičius, koncelebravo Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas, Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, Telšių vyskupas Jonas Boruta, Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, vyskupas emeritas Juozas Matulaitis bei gausus būrys kunigų.
Per šv. Pamokslo pradžioje arkivyskupas S. Tamkevičius pabrėžė, kad nenuilstamą kovotoją už Lietuvos ir Bažnyčios laisvę monsinjorą Alfonsą Dievas pašaukė į gyvenimą Laisvoje Lietuvoje, bet didesnę amžiaus dalį jis praleido pavergtoje Tėvynėje.
Kalbėdamas apie monsinjoro patirtas kančias pamokslininkas sakė, kad Alfonsas pašaukimą tarnauti Dievui ir žmonėms pajuto labai anksti. Baigęs Ukmergės Antano Smetonos gimnaziją, 17-metis jaunuolis stojo į Kauno kunigų seminariją. Kelis metus pasimokęs ir pajutęs aiškų arešto pavojų jaunas klierikas paliko Kunigų seminariją ir, kaip daugelis ano meto vyrų, įsitraukė į partizanų veiklą, aprūpindamas juos vaistais, spauda, kt. Tačiau greitai suimtas, žiauriai tardytas, kankintas ir nuteistas 10-čiai metų kalėti lageryje, 5 metams neteko teisių gyventi Lietuvoje.
Baigiantis bausmės terminui vyskupas P. Po Stalino mirties režimas šiek tiek sušvelnėjo ir kunigui Alfonsui buvo leista grįžti į tėvynę. Du metus labai uoliai tarnavo Kulautuvos ir Betygalos tikintiesiems, ypač rūpinosi jaunimo sielovada. Ir visa tai nepatiko sovietiniams pareigūnams. Kunigui Alfonsui vėl iškeliama baudžiamoji byla, o kratos metu rasta medžiaga yra religinės ir istorinės knygos, viena iš jų - A. Šapokos „Lietuvos istorija“. Šį kartą laisvė atimta 6 metams, Aukščiausias teismas pripažino jį pavojingu recidyvistu. Atlikęs bausmę ir sugrįžęs į Lietuvą ilgą laiką negavo kunigui tinkamo darbo. Ir tik 1966 m. paskiriamas vikaru Miroslavo parapijoje, Vilkaviškio vyskupijoje.
Kun. Svarinskas bendradarbiavo Kronikos leidime, įsijungė į Tikinčiųjų teisėms ginti skirtą katalikų komitetą ir, kaip buvo galima tikėtis, 1983 m. „Niekada nemačiau kunigo Alfonso nusiminusio ar praradusio viltį. Visuomet buvo pilnas idėjų: ką veikti, kaip kovoti, kad patekėtų laisvės diena. Monsinjoras Alfonsas iš prigimties buvo vadas. Pavadinčiau jį liet...
Apibendrinant galima teigti, kad monsinjoro Alfonso Svarinsko atminimas gyvas jo bendražygių ir visos Lietuvos žmonių širdyse. Jo pavyzdys įkvepia kovoti už tiesą, laisvę ir žmogiškumą.
Ukmergės rajono žemėlapis