Salantų regionas, garsėjantis savo gamtos grožiu ir turtinga istorija, siūlo lankytojams unikalią galimybę patirti autentišką kaimo gyvenimo žavesį. Nuo istorinių dvarų parkų iki etnografinių sodybų, šis kraštas kupinas paslapčių ir atradimų.
Salantų bažnyčia - svarbus regiono istorijos ir kultūros simbolis.
Salantų Dvaro Parkas: Gamta ir Istorija Rankose
Salantų dvaro parkas grožiu ir istorijos gyliu nenusileidžia daug labiau žinomiems parkams. Šio gamtos kampelio privalumas - vieta. Parkas veši palei vaizdingą Salanto upelį.
Todėl čia susijungia vandens, augalų, akmens stichijos. Žavu ir tai, jog parkas itin paslaptingas - niekas tiksliai nežino, kada jis įkurtas. Gali būti, jog parkas ošė jau XVIII amžiuje - tuomet parkui pradžią galėjo duoti aristokratų Vainų įkurtas vaismedžių sodas.
Vėliau parką puoselėjo visi dvaro šeimininkai. Tiesa, paties dvaro jau nebeišlikę - galima aptikti keletą apgriuvusių ūkinių pastatų, tačiau gražų didikų gyvenimą beprimena parkas.
O jis tobula vieta pasivaikščiojimams - dailūs takeliai kiek primena dvaro alėjas, medžių paunksmėse įrengti suoleliai, aplinką puošia skulptūros, įrengtos žaidimų aikštelės.
Salanto upelis, tekantis per parką, suteikia jam ypatingo žavesio.
Grigaičių ir Beniušių Giminės Sodyba: Šimtmečių Istorijos Liudininkė
Nors Lietuvoje giminių susiėjimai nėra reti, bet retas jų vyksta šimtametėse gimtosiose laiko išbandymus atlaikiusiose kaimo sodybose. Viena jų - nuo XX a. Grigaičių ir Beniušių giminės, kurias 1940-aisiais sujungė Onos Beniušytės iš Alkos kaimo ir Liudviko Grigaičio iš Juodupėnų kaimo santuoka (PN, 2023 06 16), savo kasmetinius tradicinius birželio mėnesio paskutinio šeštadienio susitikimus įprastai pradeda Salantų bažnyčioje malda už jau išėjusius amžinybėn šių giminių narius.
Tai reta galimybė visiems kartu melstis didingoje šventovėje, prie kurios statybos prisidėjo šios abi giminės. 1903-iaisiais pradėjus rinkti lėšas šios naujos neogotikinės mūrinės bažnyčios statybai, kiekvienas pilnametis parapijietis kasmet 10 metų turėjo mokėti po 30 kapeikų už kiekvieną turimos žemės dešimtinę, o neturintiems žemės bernams reikėjo mokėti 3 rublių, merginoms - 2 rublių metinį mokestį.
Grigaičių ir Beniušių giminių susitikimas tradiciškai prasideda malda Salantų bažnyčioje už išėjusius amžinybėn šių giminių narius. Po maldų už mirusiuosius abi giminės aplanko jų kapus Gargždelės kapinėse, tada vykstama į Juodupėnus toliau bendrauti.
Apie 1914-aisiais Kazimiero Grigaičio (1865-1941) įkurtą sodybą su erdvia dviejų galų troba, kuriai pavyko išlikti per karus ir sovietmečiu vykdytą melioraciją bei kaimyninę XIX a. pabaigoje įkurtą Pabrėžų giminės sodybą, XX a. Šią sodybą naujam gyvenimui prikėlę Inesa ir Darius Grigaičiai ją pavertė giminės muziejumi, kur saugomi ir eksponuojami namo palėpėje jų rasti senelės Onos Grigaitienės rūpestingai saugoti daiktai ir dokumentai, šiandien bylojantys apie jos šeimos gyvenimą Antrojo pasaulinio karo ir sovietiniais metais.
Tai dokumentai apie šeimai nacių okupacijos metais uždėtas prievoles, jų vedybų bei ūkvaizdžių sutartys, prosenelio Kazimiero testamentas, nacių okupacijos laikotarpiu naudoti pinigai, seni laikraščiai, daugybė senų nuotraukų, rakandų, senelės Onos kraičio skrynia, muzikos instrumentai, plačiai išsišakojęs giminės medis ir t. t.
Kiekvienas to meto valstiečių ūkis privalėjo per metus nuo kiekvienos vištos pristatyti ne mažiau kaip 50 kiaušinių, o jų pristatymas buvo išdėstytas ir kiekvienam mėnesiui, atsižvelgiant į vištų sugebėjimus juos padėti. Sausį ir gruodį kiaušinių pristatyti nereikėjo, o kitus mėnesius tai buvo būtina: vasarį - 2, kovą - 5, balandį - 8, gegužę - 12, birželį - 8, liepą-rugsėjį - 4, spalį - 2 ir lapkritį - 1.
Dar iškalbingesnis 1944 m. balandžio 19 d. raginimas pristatyti prievoles, kurias pagal valdomos žemės ir naminių gyvulių kiekį ir šeimos narių skaičių paskyrė Salantų valsčiaus prievolėms tikrinti komisija. 21 ha valstiečių ūkis, turintis 2 arklius, 2 raguočius, 3 kiaules, 3 avis, 4 vištas, turėjo pristatyti: duoninių grūdų - 480 kg, avižų - 400 kg, miežių - 229 kg, ankštinių kultūrų - 74 kg, sėmenų - 200 kg, bulvių - 1 tūkst. 368 kg, šieno - 440 kg, šiaudų - 280 kg, kiaulienos - 220 kg, jautienos - 295 kg, vilnų - 3 kg.
Raginimas, pasirašytas komisijos, kurią sudarė valsčiaus viršaitis, seniūnas ir policijos atstovas, bylojo apie tai, kad jų neįvykdžiusieji lengvai neišsisuks, ką rodo ir Dimitravo priverčiamųjų darbų stovykloje karo metais kalėjusių valstiečių skaičius.
Ūkininkų neglostė ir sugrįžusi sovietinė valdžia, uždėjusi dideles pyliavas žemės ūkio produkcija ir gyvuliais. Už jų nevykdymą tuometinis sodybos šeimininkas Liudvikas Grigaitis 1946 m. kovo mėn. Inesa ir Darius Grigaičiai senojoje troboje mėgsta kartu aptarti jau nuveiktus ir dar laukiančius darbus.
Šiuose namuose saugomi ir laiškai, kuriuos savo seserims Onai ir Kotrynai rašė į Sibirą ištremti jų broliai: Kazys, Juozas ir Antanas Beniušiai.
Grigaičių šeimos archyve saugoma unikali nuotrauka, kurioje įamžinti Juodupėnų kaimo Pavasarininkų kuopelės nariai prie savo iniciatyva apie 1933-1934 m. pastatytos Vilniaus atvadavimo koplytėlės. Jos viršų puošia stilizuotas Gedimino pilies bokštas, ant kurio pavaizduota šios organizacijos skydo formos emblema - atversta knyga ir jos centre augantis kryžius bei užrašas „Juodupėnų kuopelė“, o bokšto viršų puošia išlakus metalinis kryžius.
Ši, nors ir pakitusi, koplytėlė išliko iki šių dienų ir dabar vietinių žmonių yra globojama, prie jos giedamos gegužinės giesmės. Juodupėnų kuopelės pavasarininkai prie savo iniciatyva pastatytos Vilniaus atvadavimo koplytėlės apie 1933-1934 m. Ketvirtas iš kairės - Liudvikas Grigaitis.
2018-aisiais šią sodybą pradėjusi tvarkyti Grigaičių šeima nemanė, kad jos lauks tiek daug iššūkių, nes nuo 2004 metų į Lietuvos kultūros paveldo sąrašą įrašytiems šios sodybos pastatams taikomi ypatingi paminklosauginiai reikalavimai, kai atkuriant sunykusias pastatų detales jas reikėjo taikyti prie išlikusių senųjų, kad tai sudarytų vientisą visumą.
Šis atnaujinimas vyko be materialinės valstybės pagalbos, į jį investuojant asmenines lėšas ir laiką, bet pasiektas puikus rezultatas atperka visas sąnaudas. Senosios sodybos atnaujinimo darbai vis dar vyksta, nes, pabaigus vienus, jau laukia kiti, ir darbų galo dar nematyti, nors taip atrodo tik patiems šeimininkams, o svečiams belieka stebėtis ir gėrėtis šia senove alsuojančia sodybos aplinka.
„Naują namą gali pasistatyti daugelis, o štai išsaugoti seną ir jį atstatyti laikantis kultūros paveldo reikalavimų - tikrai nemenkas iššūkis“, - sako D. Grigaitis.
Bet, turint tikslą ir atkakliai dirbant, galima daug pasiekti savo pačių rankomis susikuriant aplinką, kurioje saugoma giminės istorija, ir joje gera būti ne tik jiems patiems, bet ir trims jų vaikams, kurie ateityje turėtų toliau saugoti ir puoselėti šią Grigaičių giminės gimtąją sodybą. Matant į ją sudėtas šios šeimos lėšas, žinias ir meilę giminės istorijai bei tradicijoms, norisi tikėti, kad sodybos atnaujinimo istorija taps sektinu pavyzdžiu ir kitiems, dar galvojantiems ar besiruošiantiems tai daryti, o šis darbas taip pat bus ir atitinkamai įvertintas.
Grigaičių sodyba Juodupėnuose - gyvas istorijos paminklas.
Erlėnų Etnografinė Sodyba: Laiko Tėkmės Išsaugota Tradicija
Erlėnų kaimo etnografinė sodyba yra Salantų regioniniame parke, Kretingos r. sav., Erlėnų k. (Imbarės sen.), Salantų g. 29. Žemaitijos regionui būdingos stilistikos, pastatyta 1834 m.
Tvartas nugriautas 1971 m., kluonas - 1974 m. Ilginant pastatą, 1971 m. svirnas rekonstruotas į tvartą. Pastatas yra tradicinio liaudiško - etninio - stiliaus, stačiakampio plano, vieno aukšto, su pastoge, pusvalmiu skiedromis dengtu stogu, pirminė jo danga buvo šiaudinė. Pamatas su lauko akmenų cokoliu, rąstų sienos, medinės perdangos. Pastato ilgis - 17,60 m, plotis - 8,70 m, aukštis - 2,90 m. Sodybos teritorijos plotas - 2505 kv. m., trobos - 140 kv.
1971 m. tvarkymo metu pakeistos medinės stogo konstrukcijos, stogo danga, apkalimas, atliktas vidaus remontas. Namas restauruotas 2006 m. Autentiški išliko rankomis tašyti trobos rąstai, senosios durys, išklota moliu asla, piramidės formos kaminas, rąstų tarpai prikimšti senoviniu būdu - kiminais. Sodyba apjuosta žilvičių tvora.
Restauruojant viename rąste pastebėta skylutė, kurioje buvo stiklinis buteliukas, o jame - sudžiūvęs augalas: veikiausiai prieš pradedant statyti namą būdavo tradicija jame įmūryti savotišką kapsulę. Kieme yra šulinys, kurio požeminė dalis suformuota iš akmenų, viršutinė dalis - medinė, perdaryta XXI a. Erlėnų k. namas, 1992 m. įrašytas į kultūros vertybių registrą, 2012 m. paskelbtas valstybės saugomu kaip turintis etnokultūrinę ir architektūrinę vertę.
Sodyba priklausė Martinkų giminei. Šeimininkė Marija Martinkienė atsisakė savo trobą atiduoti sovietmečiu pradėtam kurti Rumšiškių muziejui, išsaugodama ją Erlėnų kaimui. Mirus paskutiniam savininkui Antanui Martinkui, sodybą giminės pardavė pas Martinkus tarnavusios Barboros Petrutytės-Venslauskienės anūkei Danguolei Letukienei.
Barbora Petrutytė-Venslauskienė pasakojusi, kad šeimininkai buvę geri žmonės, draugiški, gerbę samdinius. Nusipirkus sodybą, troboje beveik nieko iš buities daiktų nebuvo likę, tik senas šventųjų paveikslas ir suolas. Šiuo metu yra kraičio skrynia, audimo staklės, senos lovos, spintos, klėtyje - mažieji „Varnių“ rateliai.
Erlėnų etnografinė sodyba - autentiškas Žemaitijos kaimo paveldas.
Kitos Įdomios Vietos Kretingos Rajone
Kretingos rajonas - garsus ne tik senuoju pranciškonų vienuolynu ar gražiuoju Tiškevičių dvaru. Kretinga garsėja savo muziejumi, kurio egzotiškiausia dalis, be jokios abejonės, yra Žiemos sodas - viena iš nedaugelio ir viena didžiausių oranžerijų visoje Lietuvoje.
Netoli Darbėnų, Barkelių kaime galima aptikti mažytę visiškai natūralios gamtos oazę. Senoje sodyboje ir jos teritorijoje iškabinta gausybė inkilų pelėdoms, galima apžiūrėti, kaip atrodo inkilai ir kitiems paukščiams. Sodybos šeimininkas ketina įrengti specialų pelėdų voljerą, skirtą laikyti sužeistiems paukščiams. Gamtos oazę supa nešienautos pievos. Jos - tikras vabzdžių rojus. Ten atidesni lankytojai gali pamatyti begalę vabzdžių rūšių, retų drugelių. Sodyboje viskas daroma taip, kad gamta klestėtų, o ne būtų sukultūrinta.
Dar viena vieta, kuri padės pasijausti ypatingai ir atitrūkti nuo kasdienybės, yra Nykštukų miestelis. Jis glaudžiasi šalia Akmenos upės, prie pramogų komplekso „Vienkiemis“. Vargu, ar kur kitur Lietuvoje galėtumėte atrasti nykštukų bažnyčią, mokyklą, namus, malūną ar kepyklą. Pasijautus milžinais Nykštukų miestelyje, toliau keliaujant po Kretingos rajoną, galima patirti ir atvirkštinį jausmą - pasijausti tikrai nykštukais šalia didžiulių ir išskirtinių objektų. Vienas tokių - išdidžiai Lazdininkų kaime stūksantis malūnas.
Šiaip vėjo malūnas nėra joks išskirtinis dalykas - kas jų nėra matęs. Tačiau Lazdininkų malūnas yra vienintelis toks Lietuvoje. Jis yra prezidentinis. Malūnas, pagamintas prieš daugiau negu šimtą metų, pargabentas iš Vilniaus krašto, pirktas už Amerikoje sunkiai uždirbtus pinigus, pakeitęs keletą šeimininkų, yra grįžęs į teisėtas rankas. Jis priklauso Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos tėvui.
Dar vieną milžiną aptikti galima žaviame ir sename Salantų mieste. Miesto parke, kuris mena dvaro laikus, auga storiausias visoje Lietuvoje kaštonas. Jo kamieno apimtis - 4,9 metro. Jei būsite Salantuose, būtinai susiraskite Partizanų trobos sumanytoją Aurimą Rapalį. Jis, kartu su bičiuliais, puoselėjančiais istoriją, surengs neįkainojamą patirtį. Nusprendusius aplankyti vienintelę rajone Partizanų trobą, pasitiks ginkluoti ir uniformuoti miško broliai. Jie papasakos apie laisvės kovas, jų atminimo svarbą, partizanų didvyriškumą. Kartu padainuosite, apžiūrėsite autentiškus partizanų daiktus bei jų fotografijas.
Kaip ir vienintelis toks Lietuvoje yra Orvidų sodyba-muziejus. Kaip tik jis nevadinamas - ir chaoso, absurdo ar net nesąmonių muziejumi. Visi pavadinimai tinka, tik gerąją tų žodžių prasme. Orvydų sodyboje-muziejuje paliktas pranciškono ir akmens meistro Viliaus Orvido palikimas yra vienetinis, tokios tvarkos netvarkoje daugiau niekur pasaulyje nepamatysite. Medžio, akmens, geležies eksponatai ir nuo melioracijos išgelbėti objektai tik iš pirmo žvilgsnio atrodo chaoso karalystė. Pabuvus unikalioje netvarkoje, ateina ramybės, susivokimo ir tvarkos pojūtis.
Kitas muziejus, kokių Lietuvoje reta, kuriamas Darbėnuose, Vaineikių gatvėje. Savo namo pirmame aukšte tekstilės meistrai Daiva ir Arūnas Dudėnai puoselėja ekspoziciją, kurioje - net keli šimtai austinių juostų ir dar keli šimtai rankšluosčių. Tokia kolekcija - vienas naujausių rekordų Lietuvoje. Niekur kitur nerasite tokios įspūdingos kolekcijos, kurioje šitiek šimtų raštų, spalvų, ornamentų. Muziejaus šeimininkai mielai papasakos, kuo skiriasi ir kuo ypatingos piršlių, jubiliejinės, laidotuvių juostos, kokie būna proginiai, duonai nešti ar žmogui apgaubti skirti rankšluosčiai. Šie eksponatai kruopščiai surankioti sendaikčių parduotuvėse ar pirkti iš žmonių, dovanoti - yra ne viena juosta ar rankšluostis iš tarpukario Lietuvos. Be to, aistringi juostų bei rankšluosčių kolekcionieriai žada, jog jų muziejuje bus galima išsikepti duonos senovinėje krosnyje ar patirti išskirtines edukacijas.
Dabar be bulvių neįsivaizduojame savo gyvenimo. O kažkada Europoje net vyko bulvių karai, o bulvių naudą teko įrodyti. Kretingos rajonas, Nasrėnų kaimas ypatingas tuo, jog būtent čia buvo pasodintos pirmosios bulvės Žemaitijoje. Tai įvyko prieš daugiau negu 200 metų. Ta proga Nasrėnų kaime, Vyskupo M.Valančiaus gimtinės muziejuje prieš keliolika metų buvo pastatytas Lietuvoje vienas pirmųjų, jei ne pats pirmasis, paminklas jos didenybei bulvei. Paminkle bulvė vaizduojama kaip itin linksma būtybė ir aplankyti ją šiemet tiesiog būtina - juk minimi jubiliejiniai vyskupo M.Valančiaus metai. Šią išskirtinę asmenybę puikiai pažinsite užsukę į muziejų Nasrėnuose, pažiūrėti paminklo bulvei. Jei šios pažinties bus maža, užsukite į netoliese esantį Kalnalį - čia tebestovi bažnyčia, kurioje būsimas vyskupas buvo pakrikštytas.
Kolekcionuoti galima daug ką, bet ne visos privačios kolekcijos yra prieinamos visuomenei. Ežiukų muziejaus savininkams svarbiausia, kad būtų besidominčių, o geriausias atlygis už apsilankymą - dar vienas padovanotas ežiukas į kolekciją. Kolekcijos dalis - knygelės, kalendoriai ar paveikslai su ežiukais. Tarp eksponatų - yra ir vienetinių, ir masinės gamybos ežiukų. Daugelis jų - iš užsienio.
Svarbiausi lankytini objektai Kretingos rajone
| Objektas | Aprašymas |
|---|---|
| Salantų dvaro parkas | Vaizdingas parkas su Salanto upeliu, menantis dvaro laikus. |
| Grigaičių sodyba | Giminės muziejus, saugantis šeimos istoriją ir tradicijas. |
| Erlėnų etnografinė sodyba | Autentiška Žemaitijos kaimo sodyba su tradicine architektūra. |
| Žiemos sodas Kretingoje | Viena didžiausių oranžerijų Lietuvoje. |
| Lazdininkų malūnas | Prezidento Gitano Nausėdos šeimos malūnas. |
| Orvidų sodyba-muziejus | Unikalus chaoso ir tvarkos derinys. |
| Nasrėnų paminklas bulvei | Paminklas pirmosioms bulvėms Žemaitijoje. |