Jono Avyžiaus romano "Sodybų tuštėjimo metas" trečioji knyga prasideda įspūdingu chaosu. Vokiečiai traukiasi, grįžta rusai, pasigirsta daugybė balsų, subruzda visa armija veikėjų.
Paradoksas: nekilnojamo turto kainos muša rekordus, už lopinėlį žemės arčiau miesto ar gražesnėje vietoje spekuliantai gviešiasi dešimčių ar net šimtų tūkstančių, o tuo tarpu šimtai atokesnių sodybų nyksta nesulaukdamos jokio dėmesio. Apsišarvavęs viską išaiškinančia pasaulėžiūra, autorius sugeba po visa ta maišatimi įžvelgti aiškią struktūrą ir pažangią istorijos eigą. Kaip Paskutiniajame teisme, dešinėje išsirikiuoja "buožės", "nusikaltėliai", "paklydėliai". Kairėje, pergalės aureole apgaubta stovi "tarybinė" liaudis ir jos vadovai bei gynėjai. O tarp jų, tarsi skaistyklos migloje, klaidžioja dar neapsisprendusieji.
Tačiau ne tiktai kai kurie Avyžiaus veikėjai, bet ir pats autorius retkarčiais ją išgelbsti, suabejodami tomis vadovėlinėmis tiesomis. Kadangi autorius tiki bolševikine utopija, jis remia pastangas tą pasaulį radikaliai pakeisti. Bet Avyžiaus nemeluota meilė žemdirbiui, organiškas įsijautimas į lietuvišką žemę stumia autorių ir kita linkme. Taip per visą savo knygą jis mėgina derinti tuodu nesuderinamus pasaulius.
Viena svarbi tų žemdirbių dimensija Avyžiui beveik neegzistuoja. Pareigūnas Juodasis Bigė religiją atmeta kaip "supuvusius prietarus". "Vidurio kelio" ieškančiam inteligentui Džiugui - ji tik paviršutiniška pramoga, kokių žmonėms reikia. Religija taip pat trukdo žmonėms natūraliai santykiauti, kaip Akvilės ir Mariaus atveju, ir menkina žmogaus orumą, nes tikintysis "tėra menka dulkelė prieš viešpaties dievo galybę". Taip romane nėra nei rimtos religijos kritikos, nei mėginimo suprasti jos vaidmenį, kad ir iš ateistinių pozicijų.
Ir kiti sudėtingos pokario tikrovės požiūriai romane prasiskverbia pro autoriaus teoretinius ornamentus. Jis autentiškai vaizduoja prievarta mobilizuotųjų lietuvių jausmus, jų nenorą tarnauti svetimoje armijoje. Įtikinančiai skamba ir sovietinis viršila, kuris nekenčia "šitų svetima kalba šnekančių kareivėlių, suvežtų iš supuvusių Vakarų pakraščių". Išvežimai į Sibirą, "paskutiniai žvilgsniai pro gyvulinių vagonų langelius" atpasakoti, palyginant, atvirai; paliečiamas ir lietuvių vaidmuo tuose masiniuose nusikaltimuose. Skaitytojas pajunta laikmečio skonį, beveik gali užuosti baimės, įtarimo, nepasitikėjimo tvaiką, kada šuva buvo "vienintelis gyvas padaras, kuriuo galima pasitikėti".
Lietuvių antisovietiniai partizanai ir rezistentai romane daugiausia piešiami pažįstamu, stereotipiniu stiliumi. Tai primityvūs sužvėrėję ar suklaidinti tipai, kuriems lemta žūti, kad Lietuva galėtų žygiuoti į šviesią bolševikinę ateitį. Scenos, kuriose jie dalyvauja, jau pažįstamos iš kitų oficialiųjų autorių romanų. Bet ir čia Avyžius nepasitenkina vien stereotipu. Kai kurios partizanų iliuzijos pavaizduojamos autentiškai. O scenoje su partizanų lavonais turgavietėje priešais bažnyčią atsiskleidžia visai kita tikrovė.
Pradėkime su Mariu Nemunių. Ar jis tas pozityvus herojus, kurio reikalaujama, laukiama jau nuo 1940-ųjų metų? Jis komunistas, jis patriotas, jis internacionalistas, jis ir humanistas (kartais net ir "liaudies priešai" jam "žmonės"). Ir jis stebinančiai tiksliai nuspėja, kas bus madinga po 40 metų: apie kolektyvizaciją jis kalba beveik buchariniškai, apie degtinės žalą - gorbačioviškai. Autorius nenorėjo, kad jis pavirstų schema ir stengėsi jam suteikti žmogiškų savybių ir net silpnybių. Kodėl, nepaisant tų pastangų, Marius Nemunis neįgauna gyvybės? Skaitytojui per aiškiai matosi charakterio siūlės, autoriaus teoretinis piešinys. Nemunio "humanizmas" neįtikina, nes jį nustelbia karingas mesianizmas.
Surusėjęs lietuvis Andriejus Kle-mensovičius Zemažiūrievas vientisesnis veikėjas už Marių Nemunį. Tai pirmas tokio genocidinio įrankio, kolonijinio pareigūno portretas partinio autoriaus knygoje. Jis įtaria visus lietuvius, nes visi jam galimi "liaudies priešai". Net ir lietuvių mažažemiais, "darbo klase" jis negali pasitikėti: "Viskas jovalas tame nacionalistų amžinai sugadintame krašte".
Trečiasis kertinis veikėjas, Gediminas Džiugas, senas svečias pokario literatūroje. Tai neapsisprendęs inteligentas, ieškantis trečio kelio, atstovaujantis tai, ką komunistų partija vadina "abstrakčiu humanizmu". Ar Džiugas dialektinis Mariaus oponentas? Jiems susidūrus nepasipila daug žiežirbų. Džiugas skeptiškai žiūri į naująją santvarką, atmeta dalį jos žargono, kalba apie žmoniškumo ir dorovės principus.
"Sodybų tuštėjimo meto" trečioji knyga knibžda spalvingais antriniais veikėjais. Dalis jų tęsia tradicinę literatūrinių žemdirbių procesiją, bet sociologiniu ir politiniu požiūriu ypač įdomi kita grupė - naujosios santvarkos rėmėjai, "tarybiniai" žmonės. Nors jie savaip idealizuoti, apgaubti "istorijos raidos" aureole, autorius nevengia parodyti ir jų silpnybių. Jis turi gerą ausį ir sugeba atskirti žmogišką kalbą nuo žargono.
Romane pragysta margas naujosios santvarkos atnešto žargono dainuotojų choras, suskamba tikra žargoninė simfonija. Žargoną pereigingai kartojantys "aktyvistai" yra šiandienos "naujosios klasės" pionieriai, būsimieji nomenklatūros nariai, ant kurių - o istorijos ironija! - partijos viršūnės šiandien verčia kaltę už santvarką smaugiančias negeroves. Tų žargono belaisvių tauškesys ne vienam skaitytojui sukels šypseną. Bet būtų klaida į juos žiūrėti kaip tik į komiškas figūras. Tokiu žargonu remiantis, lietuviams ir nelietuviams buvo aiškinamas žmogus, istorija ir gyvenimo prasmė; tas pats, nors sušvelnintas žargonas šiandien žvelgia į mus iš "Pravdos" ir "Tiesos" puslapių. Dar daugiau - tokiu žargonu remiantis, ištisos žmonių kategorijos būdavo pasmerkiamos kančiai ir mirčiai.
Ir paties autoriaus pozicija žargono atžvilgiu kupina prieštaravimų: jis į tą žargoną žiūri ironiškai ir, beveik tuo pačiu atsikvėpimu, jį naudoja kaip rimtą pažinimo įrankį. Kadangi autorius tiki "klasių kovos" dogma, jisai jos terminais interpretuoja savo veikėjų elgesį ir apie juos daro galutinius sprendimus. Žodis "buožė" ir tuo žodžiu paremtas žmonių vertinimas apsprendžia Vainorienės gyvenimo esmę, nustato jos vietą šiame pasaulyje. Mirdama ji tarsi susitraukia į kumštį - kulak, "buožę". Žmogus virsta marksistine - leninine sąvoka, kuri padėjo pateisint žmonių naikinimą.
Avyžiui būdingas erotiškumas, autorių išskiriantis iš tradiciniai drovios lietuvių literatūros tėkmės, yra tarsi politinių dogmų priešprieša. Jo veikėjai dažnai gyvena atsilapoję, jų aistros išsilieja per kraštus. Niekas nepasakys, kad jie neturi kūno. Avyžius žengia kritiško realizmo išarta vaga, kuri tiesiasi atgal į 19-tą šimtmetį ir kuria rusų literatūroje ėjo Tolstojus, Solochovas ir tik neseniai pradėtas spausdinti Vasilijus Grosmanas. Pagrindinis autoriaus modelis, Solochovas, primena girnų akmenį, pririštą prie Avyžiaus kojos ir neleidžiantį jam pakilti virš jau atgyvenusios ideologinės ir estetinės teritorijos.
Nors romanas imponuoja savo erdve, užmoju bei įvairumu, jis atrodo įstrigęs į praeitį. Tai būdingas pereinamojo laikotarpio kūrinys. Kas atrodė drąsu 1983-čiais jo užbaigimo metais, šiandien jau nebenauja ir nebešokiruoja. įvykiai ir debatai net ir oficialioje spaudoje jau pralenkė romano "atvirumą", o grynai literatūrinė jo vertė palyginant ribota. Romano prieštaravimai nėra neigiamybė, bet viena patraukliausių jo savybių. Autorius kalbasi ne tiktai su skaitytojais, bet ir pats su savimi. Jo veikėjai dažnai yra kaukės - lotyniškos "personos", iš kurių lūpų dažnai girdime autoriaus balsą. Knygos eigoje viena po kitos dūžta naujosios santvarkos bei jos rėmėjų ir paties autoriaus iliuzijos.
Romano prieštaravimus vaizdžiai iliustruoja ironiškas atsitiktinumas, spausdinant paskutiniąją jo dalį 1987 m. "Pergalės" 11 - ame numeryje. Tą numerį atvertę, dešinėje matome R. Kaminskytės plakato "Didžiojo spalio 70 - mečiui" reprodukciją: rausvam fone skyla grandinės - tarp jų baltos medies "1917". O kairėje skaitome kraupų prievartinių išvežimų aprašymą.
Vienas mėgiamiausių mano užsiėmimų norint atitrūkti nuo darbo ir kasdienybės yra sėsti ant motociklo ir pasileisti ten, kur akys veda tiesiogine žodžio prasme - pasirenku kryptį ir važiuoju ten, kur yra bent koks kelias ar takelis. Kitas būdas - iš anksto susiplanuoju maršrutą iš niekur į niekur, t.y. nuo taško A iki taško X. Dažniausiai renkuosi nuošalius vingiuotus kaimų ir laukų keliukus, vengiu asfalto. Neretai tokie veda per rėžinius gatvinius kaimus, ar ramias buvusių kolūkių gyvenvietes. Dar atokiau išsibarstę vienkiemiai, kurių didelė dalis išnyko visuotinės melioracijos laikais. Peizažas iki II-ojo pasaulinio karo buvo nepalyginamai kitoks. Jei dabar matome begalinius kultivuojamus laukus, atsiremiančius į miškų juostas, tai pvz., tarpukariu tose pačiose vietose vietoj laukų rasis tik žiemą rogėmis įveikiami pelkynai.
Sakysite reklamuoju motociklizmą, bet taip ir yra, reklamuoju - smagiausia tokias apylinkes šukuoti ne kuo kitu, o motociklu. Be abejo, tą daryti galima ir dviračiu, ir automobiliu, ir pėsčiomis, bet visuomet atsiras momentų, kada reikės ieškoti kompromisų, gaišti laiką, ar net apsisukti. Motociklui nėra spūsčių ir dažnu atveju, neįveikiamų kliūčių. Toks keliavimas paribiais, toliau nuo tiesių plentų žavi ir tuo, kad niekuomet nežinai, kas šį kartą sužavės ar nustebins.
Štai Elektrėnų apylinkėse negalėjau pravažiuoti pro banguojančią jūrą kvietrugio ūsų. Pro šią sodybą anapus geležinkelio keletą metų iš eilės pravažiuodavau šunkeliais migruodamas iš Vilniaus į Kauną. Kieme visad sukiodavosi guvus, bet jau metų suriestas seneliukas. Linktelėdavau galva pasisveikindamas ir net neįtariau, kad šiemet rasiu spengiančią tylą ir iki juosmens užžėlusį kiemą. Seneliuko nebėra, liko tik jo grėbarka, dar kitaip - prie arklio kinkomas įrankis šienui grėbti. Vaikystėje man labai patikdavo prisėsti ant jo patogiai išformuotos sėdynės. Sklandė kalbos, kad ne vienas kaimo pijokas su tokiu padargu yra mirtinai save susigrėbęs.
Geležinkeliai žavi ne vieną. Man ypač imponuoja carinių laikų geležinkelio infrastruktūros statiniai. Ne išimtis ir stotys, pusstotės ar prižiūrėtojų nameliai. Vieną tokį nebyliu langeliu žvelgiantį į pravažiuojančius sąstatus dažnai pravažiuoju. Ši sodyba nyksta valerijonų pievoje apsupta tankaus miško. Į ją veda drėgnas vos pastebimas keliukas, kurį retas prašalaitis pravažiuoja net nepastebėjęs. Pastatai jau baigia nunykti, gal kiek geriau išsilaikė daržinė, bet labiausia akį patraukė ši skulptūra. Šulinys - gyvybės šaltinis.
Ant kalvos, atsisukusią į griaunamus Lietuvos elektrinės kaminus aptikau gana simpatišką sodybą vis dar besitikinčią naujų gyventojų. Gyvenamasis namas - tradicinė lietuviška dviejų galų troba. Mano nuostabai, namas visais sveikais langais paliktas atlapomis durimis, tarsi močiutė tik trumpam išėjo pas gyvulius. Tiesa, į kiemą turėjau bristi per pažastis siekiančias dilgėles ir valerijonus… Užėjau lyg į svečius, tik arbatos negavau. Šv. Svetainė. Kiemas.
Nuotraukos žemiau darytos apleistoje sodyboje visiškai vidury niekur - ne veltui kaimyninis vienkiemis pavadintas Gyvatiškėmis, kas dar čia galėtų gyventi? Prie šio didelio tūrio namo stabteliu tiek žiemą tiek vasarą. Galbūt tai buvusi kaimo mokykla. Ne veltui pradžioje gyriau motociklą - iki šios sodybos neveda joks kelias tinkamas automobiliui. Siauru takeliu teko nuvingiuoti į upelio slėnį, kirsti upelį, vėl išlipti iš slėnio, o likusius keliasdešimt metrų brautis per tokią tankią augmeniją, kad kiekvieną žingsnį dėjau su dvigubu atsargumu - bijojau nemačia nunerti į kokį šulinį. Kaip viskas atrodė, kol čia dar buvo gyvenama, sunkoka įsivaizduoti, bet pabandžiau - gyvenamasis namas ant kalvos, už nugaros - miškas, šlaite priešais verandą - obuoliais kvepiantis sodas. Tai - labiausiai žaluma apaugusi mano aplankyta sodyba.
Šis simpatiškas kompaktiškas rastinukas buvo užmatytas dzūkų apdainuotoje Punioje.
Pabaigai - didžiausią įspūdį palikusi, šią vasarą aplankyta sodyba. Ją, kaip ir daugelį negyvenamų kitų radau tyrinėdamas žemėlapį. Iš pradžių net negalvojau, kad aplankyti ją bus taip keblu. Žemėlapyje buvo pažymėtas nedidelis keliukas, kuriuo ir nusprendžiau važiuoti. Deja, realybėje jokio keliuko nebuvo. Nežymi avietėmis ir kitais krūmais užžėlusi proskyna gal dvidešimt metrų vedė sodybos link ir tiesiog susiliejo su mišku. Pavažinėjęs aplinkiniais keliukais taip pat nieko nepešiau, aplink - tik nepravažiuojamas miškas. Antru bandymu atvažiavau jau iš kitos pusės ir pirmiausia dronu nuskriejau iki sodybos. Iš pirmo žvilgsnio tai vieta, kurios gyventojai turbūt net nepastebėjo kada karas prasidėjo ir kuomet jis baigėsi. Teko palikti motociklą krūme ir brautis per žmogaus neliestą mišką kelis šimtus metrų. Vieninteliu orientyru buvo elektros linija. Ja nebuvo lengva sekti, nes ilgus metus neprižiūrima ji tiesiog paskendo tarp šakų. Pasiduoti nebuvau nusiteikęs ir po dešimties minučių miškas ėmė šviesėti, kol atsivėrė laukymė su kalva jos centre, ton pusėn vedė ir elektros linija. Žalumos - iki pažastų, žingsniai lėti, augalai pinasi tarp kojų, miškas tylus, saulė ridenasi link horizonto. Staiga kažkas subruzda vos keli metrai nuo manęs ir neria tolyn. Nematau kas, bet tai greičiausiai stirna - jos mėgsta prigulti tokiose vietose. Neskubėdamas kiek įmanoma apžiūriu šį gražų vienkiemį. Jis lyg praeities konservas. Įdomu tai, kad šiame viensėdyje (kaimas kilęs iš vienos sodybos) visuomet gyveno tik vienos giminės atstovai. Prieš šimtmetį čia gyveno gausi keturiolikos žmonių šeima, po antrojo pasaulinio vienas sūnus emigravo Amerikon, gyventojų sumažėjo iki aštuonių. Tūkstantmečių sandūroje liko vos du. Ūkinė veikla viensėdžiui priklausančioje teritorijoje aktyviai vyko iki maždaug 2005 m., o 2011 m. matomas jau tik nušienautas kiemas. Matyt, sveikata nebe ta… arimams ir gyvuliams nebeužteko.
Na, o pabaigų pabaigai - mįslė. Važiuoju kaip įprasta per aplinkui iš Druskininkų į Vilnių pro Marcinkonis ir šalikelėje ties Šklėriais užfiksuoju pavargusį vienkiemio namą įlūžusiu stogu. Apsisuku ir einu apžiūrėti. Namas kaip namas - tūkstančiai tokių. Tačiau pastebiu atplėštas šiaurinio namo kampo lentas, po kuriomis dailiu šriftu, ryškiai pažymėtas laiko intervalas: 1925-1933-IX-14. Ką tai reiškia?! Lentas, be abejo, atplėšė tas, kas apie šio užrašo egzistavimą akivaizdžiai žinojo. Apatinės lentos, beje, atplėtos ir kitame namo gale, tik ten užrašų nėra. Tai tikrai nebus namo statybos metai, tokio namo niekas aštuonis metus nestatė. Ar čia žuvo koks aštuonmetis? Bet kodėl tuomet nėra gimimo datos? Gal čia kažkas slapstėsi? 1925-1933-IX-14. Beje, po šios sodybos klėtimi buvo pastebėtas kiškis. Užlietas besileidžiančios saulės spindulių jis spurdėjo iki pat paskutinės akimirkos, kol nebeištvėrė mano slegiančio žvilgsnio artumo ir nudūmė kažkur Baltarusijos link.
Filmas "Sodybų tuštėjimo metas"
Pagal Jono Avyžiaus romaną sukurtas filmas "Sodybų tuštėjimo metas" (1976) - istorinė drama, atskleidžianti sudėtingą laikotarpį Lietuvai. Filme vaizduojamas Antrojo pasaulinio karo laikotarpis, vokiečių okupacijos metai Lietuvoje. Čia ieškoma atsakymo į klausimus, kaip mes praradome nepriklausomybę, koks mažos valstybės statusas didžiųjų grobuonių apsuptyje, kokios atskiro individo galimybės, ko verti veidmainingi ir vienų, ir kitų pareiškimai apie išvadavimą.
Aktoriai: Gediminą Džiugą - Juozas Budraitis, Mykolą Džiugą, jo tėvą, - Laimonas Noreika, Adomą Vainorą - Regimantas Adomaitis, Mildą - Regina Arbačiauskaitė, Marių Nemunį („Raudonąjį Marių“) - Antanas Šurna, Keršį - Stasys Petronaitis, Akvilę - Eva Kull, Dangelį - Arnas Rosenas, Putrimą („Juodąjį Bigę“) - Juozas Jaruševičius.
Apdovanojimai: X sąjunginio kino festivalio Rygoje (1977) žiuri prizas už antifašistinės temos atskleidimą.
Atrodytų, kronikiniai pradžios kadrai žada epinio (o drauge gal ir patetiško) skambesio filmą. Bet jie - tik orientyras. Kad ir stambios apimties „Sodybų tuštėjimo metas“ - pirmiausia psichologinis kūrinys, žmonių, kuriems per dvejus metus teko dviejų okupacijų šokai, kolektyvinis portretas su meistriškai išryškintais pagrindiniais personažais, jų pozicijų žmogišku pažeidžiamumu, su stropiai ištapytu fonu, režisieriaus Almanto Grikevičiaus, kaip visuomet, nepaprastai darniai sustyguotu aktorių ansambliu. Galimas dalykas, „Sodybų tuštėjimo metas“ - ne toks metaforiškas, kaip kiti menininko kūriniai, jame mažiau paradoksų, tačiau faktūra vis dėlto ne buitinė, o greičiau poetinė.
Bet kaip čia išėjo, kad filmas, pagal visus savo parametrus privalėjęs būti prosovietiniu, šiandien visai nereikalauja reabilitacijos? Matyt, reikalas vis toje pačioje ištobulintoje užuominų kalboje, kuri suvokiama tik lietuviui. Jau pradiniuose kadruose tarp Gedimino argumentacijos prieš sovietų valdžią praslysta neakcentuotas žodis „vagonai“ - aliuzija į pirmuosius sovietų vežimus; ji vėliau rimuosis su scena prieš pabaigą, kai Dangelis, karui baigiantis, labai realistiškai pasako: „Čia ateis bolševikai. Ir šįkart jie bus piktesni“.
Vytauto Didžiojo portretai kiekvienuose namuose, „Ant kalno mūrai“, šauniai skambanti per Kalėdas, Vytės Nemunėlio (draudžiamojo Bernardo Brazdžionio) eilės, skaitomos vaiko, -- tokios ir panašios detalės, nesuvokiamos Maskvos priėmėjų, Lietuvoje tikrai rado atgarsį. Kaip ir senojo Džiugo žemės filosofija, kaip ir jo sūnaus Gedimino nenoras teptis bet kieno krauju, kaip ir pats pavadinimas, Maskvoje suvoktas kaip masinio lietuvių bėgimo į miškus, pas raudonuosius partizanus, ženklas, o Lietuvoje pirmiausia keliantis asociacijas su tautos genocidu, ypač suaktyvėjusiu sovietų pokario laikais.
Autorius sugeba užsiminti net apie sovietinę „etiką“: Džiugo ūkyje dirbantys karo belaisviai saugūs ir sotūs, bet vienas vis tiek burba apie „apsirijusių buožių kaimą“. Vienoje rusų tų laikų recenzijoje nuskambėjo baisi mintis - kad inteligentas Gediminas, tik nužudęs žmogų, pats tampa žmogumi. Bet filmo ištarmė kaip tik atvirkštinė, ir, aktoriaus J.Budraičio dėka, po jo finalinio žvilgsnio, gali spėti, kad tikrųjų tragedijų metas šiam žmogui dar tik prasideda.
Gyventojų tankumas Lietuvoje 2011 m.
Statistika
Apibendrinant galima pateikti tokią lentelę apie sodybų tuštėjimą ir gyventojų skaičiaus mažėjimą kaimuose:
| Metai | Tendencija | Priežastys |
|---|---|---|
| Pokaris | Masiniai trėmimai, kolektyvizacija | Politinės represijos, ekonominis spaudimas |
| Sovietmetis | Melioracija, kolūkių kūrimas | Gyvenimo sąlygų keitimas, darbo vietų koncentracija |
| Nepriklausomybė | Emigracija, urbanizacija | Ekonominės galimybės, patogesnis gyvenimas miestuose |
Šiandien sodybų tuštėjimo metas išlieka aktualus, nors priežastys ir formos pasikeitusios. Tai - iššūkis ne tik kultūrai, bet ir ekonomikai, reikalaujantis kompleksinių sprendimų iš valstybės ir visuomenės.
Lietuvos regionai