Jonas Avyžius (1922-1999) - lietuvių prozos klasikas, labiausiai išgarsėjęs romanu "Sodybų tuštėjimo metas" (1970). Šio rašytojo vardas reikšmingas ir lietuvių vaikų literatūros istorijoje. Net dvi Jono Avyžiaus knygos - apysakos-pasakos Aštuonetas iš Trepsės namų (1967) ir Bardo nuotykiai ir žygiai (1987) įrašytos į šimto reikšmingiausių lietuvių autorių knygų vaikams ir paaugliams sąrašą. Iš viso autorius yra išleidęs per 20 įvairių knygų vaikams ir jaunimui.
Rašytojas Jonas Avyžius. 1973 m. Marijono Baranausko nuotr.
Jonas Avyžius - Šiaurės Lietuvos žmogus. Gimė Mėdginų kaime, Joniškio rajone. 1934 m. baigė Mielaičių pradinę mokyklą ir įstojo į Joniškio gimnazijos trečią klasę. 1939 m. paliko gimnaziją, nes turėjo padėti dirbti tėvų ūkyje. Joniškio gimnaziją baigė eksternu. 1938 m., paskatintas lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos, pradėjo skelbti savo kūrinėlius to meto Lietuvos spaudoje.
"Nuo aštuonerių metų jau tvirtai žinojau, kuo būsiu. Vaiko fantazija kartais bandydavo paversti mane agronomu, karininku ar kunigu, bet netrukus vėl grąžindavo į rašytojo kėdę. Kol parašiau pirmą apsakymą (rodos, 1937 m.), prikūriau begalę siužetų (mano galva daugiausia tuo ir būdavo užimta), kuriuos įgyvendinus būtų išėjusi visa bibliotekėlė įvairaus žanro kūrinių.
Kilęs iš kaimo, Avyžius visą gyvenimą vertino gamtą, visa, kas gyva: „Mieste pragyvenau keturis dešimtmečius, tačiau kaimas taip ir liko antrieji namai. Ten krykščia mano kūdikystė, lankų duburiuose taškosi basakojės vaiko dienos, dainuodama eina paskui plūgą vyturėlio čiurlenimo lydima jaunystė.
Avyžiui teko ragauti ir kario duonos: sovietinės armijos gretose 1945 m. dalyvavo mūšiuose Kurše (Latvija). Po karo kurį laiką dirbo Radijo komitete (redaguotos radijo jaunimo valandėlės), žurnalistu Jaunimo gretose ir Tiesoje. Anksti pasirinko rašytojo profesionalo kelią - 1948 metais.
Romano "Sodybų tuštėjimo metas" reikšmė
Gausios ir įvairialypės J. Avyžiaus (1922-1999) prozos visumoje romanas „Sodybų tuštėjimo metas" (1970) labiausiai išsiskiria kaip esmines tautos egzistencijos problemas keliantis kūrinys. Epinis pasakojimas čia ypač dera su psichologizmu ir apmąstymų aistra. Romane atskleista svetimųjų priespaudos ir tautos išlikimo pastangų priešprieša buvo naujas reiškinys sovietinio romano raidoje. Kūrinys kartu paliudija ribotas talentingo rašytojo galimybes kelti jautrius klausimus režimo sąlygomis. Knygoje taip pat publikuojamas Renatos Šerelytės straipsnis „Būti žmogaus, o ne ideologijos pusėje".
Romano „Sodybų tuštėjimo metas“ pavaizduoti tikri istoriniai įvykiai, tikra psichologinė atmosfera, faktai ir veikėjai, objektyviai sukurti vaizdai jau išėjo už dienos aktualijų ribų ir peržengė ribą į universalią žmogaus istorinio egzistencinio pasirinkimo erdvę. Gyvenimo prasmės apmąstymai vyksta didelėje istorinio laiko erdvėje, gigantiškų istorinių konfliktų fone. Romano veikėjai - intelektualai, brandūs Lietuvos patriotai, žino savo gyvenimo tikslus ir uždavinius, siekdami savo gyvenimą įprasminti tautos ir valstybės istorijoje. Jie žinojo, kad tai bus nelengva: teks toje savo gyvenimo atkarpoje balansuoti ant gyvenimo ir mirties ribos.
Tačiau jų vertybių sistemos skirtingos, todėl dalis jų dar yra „sukaustyti jau gerai žinomų tiesų“, ištikimybės tautai ir valstybei, ir „iš anksto įsikalbėtų įsitikinimų“. Laisvi savo dvasioje ir pasirinkimuose išliko Gediminas Džiugas ir Adomas Vainora. Tačiau jų vertybių sistemos skirtingos ir jie veikia skirtingų ideologijų barikadų pusėje: Adomas - komunistų ir okupantų kolaborantas, Gediminas - ištikimas savo sąžinės, savo tautos, ir savo nepriklausomos valstybės riteris. Nors jis prieš galingą okupacinės valdžios dvasinį ir fizinį presą pralaimėjo, bet visada didžiavosi laimėjęs savo dvasinę kovą ir išsaugojęs savo sąžinę.
Literatūrologas Vitas Areška tą dviejų Lietuvos protingų vyrų priešpriešą, jos analizę ir pristatymą vadina „didžiuliu J. Avyžiaus meniniu pasiekimu ir įsimintinu atradimu“.
Jono Avyžiaus romano "Sodybų tuštėjimo metas" trečioji knyga, išspausdinta "Pergalės" žurnale (1987, Nr. 8-11), prasideda įspūdingu, "epišku" chaosu - vokiečiai traukiasi, grįžta rusai, pasigirsta daugybė balsų, subruzda visa armija veikėjų. Netrukus paaiškėja, kad tas chaosas tiktai paviršiuje. Apsišarvavęs viską išaiškinančia pasaulėžiūra, autorius sugeba po visa ta maišatimi įžvelgti aiškią struktūrą ir pažangią istorijos eigą. Kaip Paskutiniajame teisme, dešinėje išsirikiuoja "buožės", "nusikaltėliai", "paklydėliai". Kairėje, pergalės aureole apgaubta stovi "tarybinė" liaudis ir jos vadovai bei gynėjai. O tarp jų, tarsi skaistyklos migloje, klaidžioja dar neapsisprendusieji.
Autorius nenorėjo, kad jis pavirstų schema ir stengėsi jam suteikti žmogiškų savybių ir net silpnybių. Kodėl, nepaisant tų pastangų, Marius Nemunis neįgauna gyvybės? Skaitytojui per aiškiai matosi charakterio siūlės, autoriaus teoretinis piešinys. Nemunio "humanizmas" neįtikina, nes jį nustelbia karingas mesianizmas. Nors sugrįžęs į Lietuvą jis sakosi tiesiąs ranką visiems, jis jaučiasi begaliniai pranašesnis už tuos "žvėriškos santvarkos sugadintus žmones". Jo okupantai jam "godišiai", "jaučiai", "tamsuoliai", "pavydo ir godumo apakinti žemų aistrų vergai". Antimaskviniai partizanai jam "žvėrys miške".
Surusėjęs lietuvis Andriejus Kle-mensovičius Zemažiūrievas vientisesnis veikėjas už Marių Nemunį. Tai pirmas tokio genocidinio įrankio, kolonijinio pareigūno portretas partinio autoriaus knygoje. Jis įtaria visus lietuvius, nes visi jam galimi "liaudies priešai". Net ir lietuvių mažažemiais, "darbo klase" jis negali pasitikėti: "Viskas jovalas tame nacionalistų amžinai sugadintame krašte". Jo nuomone, 1940 metais reikėjo "visus už gerklės, švariai nušluoti". Zemažiūrievas laiko masines deportacijas idealia priemone, nes "geriau paimti tuziną nekaltų, negu paleist vieną kaltą".
Trečiasis kertinis veikėjas, Gediminas Džiugas, senas svečias pokario literatūroje. Tai neapsisprendęs inteligentas, ieškantis trečio kelio, atstovaujantis tai, ką komunistų partija vadina "abstrakčiu humanizmu". Ar Džiugas dialektinis Mariaus oponentas? Jiems susidūrus nepasipila daug žiežirbų. Džiugas skeptiškai žiūri į naująją santvarką, atmeta dalį jos žargono, kalba apie žmoniškumo ir dorovės principus.
Romanui baigiantis, Gediminas Džiugas išeina į nežinią. Kur jis nueis? Kur nueis Lietuva? Kur juos nuves knygos autorius? "Sodybų tuštėjimo meto" trečioji knyga knibžda spalvingais antriniais veikėjais. Dalis jų tęsia tradicinę literatūrinių žemdirbių procesiją, bet sociologiniu ir politiniu požiūriu ypač įdomi kita grupė - naujosios santvarkos rėmėjai, "tarybiniai" žmonės. Nors jie savaip idealizuoti, apgaubti "istorijos raidos" aureole, autorius nevengia parodyti ir jų silpnybių. Jis turi gerą ausį ir sugeba atskirti žmogišką kalbą nuo žargono.
Avyžiui būdingas erotiškumas, autorių išskiriantis iš tradiciniai drovios lietuvių literatūros tėkmės, yra tarsi politinių dogmų priešprieša. Jo veikėjai dažnai gyvena atsilapoję, jų aistros išsilieja per kraštus. Niekas nepasakys, kad jie neturi kūno.
Romano prieštaravimus vaizdžiai iliustruoja ironiškas atsitiktinumas, spausdinant paskutiniąją jo dalį 1987 m. "Pergalės" 11 - ame numeryje. Tą numerį atvertę, dešinėje matome R. Kaminskytės plakato "Didžiojo spalio 70 - mečiui" reprodukciją: rausvam fone skyla grandinės - tarp jų baltos medies "1917". O kairėje skaitome kraupų prievartinių išvežimų aprašymą.
Apibendrinant: Gausios ir įvairialypės J. Epinis pasakojimas čia ypač dera su psichologizmu ir apmąstymų aistra. Romane atskleista svetimųjų priespaudos ir tautos išlikimo pastangų priešprieša buvo naujas reiškinys sovietinio romano raidoje.
Jono Avyžiaus indėlis į vaikų literatūrą
Virš. dail. Vaikų literatūroje daugiausia dėmesio rašytojas skyrė įvairioms pasakos žanro atmainoms, fantazijos ir realybės dermės prozai. Pirmoji jo knygelė vaikams - trumpų pasakėlių rinkinėlis Mažos pasakos mažiesiems (1958), vėliau pasirodo didaktinio pobūdžio knygelė Neklaužada Kastytė (1959), Geležinis nykštukas (1962) ir kitos. Pastarosios knygelės dalis pasakėlių - apie paprastus daiktus (vinį, degtukus, segtukus ir kt.). Kai kurios trumpos istorijos primena pasakėčios žanrą („Gražuolis namas“, „Kodėl agurkėlį sutraiškė?“ ir kt.).
Trumposios Avyžiaus pasakos sudėtos į jo raštų serijos suaugusiems skaitytojams tomą Gėlė mažylė (1979), o vaikams - į rinkinį Juodažvaigždis arkliukas (1980). Plika akimi matyti, kad trumposiose pasakose labai daug veikėjų gyvūnų. Tyrinėtoja Loreta Žvironaitė pastebi tautosakos įtaką: „Pasakos žanras jau savaime įpareigoja autorių laikytis tautosakos kanonų. Avyžiaus pasakos paprastai išlaiko liaudies pasakoms būdingą apimtį, tradicinius veikėjus (vilkas, meška, katinas, pelė, kiškis, žvirblis ir kt.) ir jų charakteristikas, laiko ir erdvės neapibrėžtumo pojūtį, vientiso pasaulio dominantę“, o kai kurias pasakas ji pavadina pažintinėmis animalistinėmis5. Avyžiaus pasakų aruode atpažįstame ir keliaujančių siužetų. Antai pasaka „Žiogelis muzikantas“ yra klasikinės Ezopo pasakėčios „Žiogas ir skruzdės“ variacija. Tik siužetas išplėtotas, atsiranda papildomų veikėjų.
Viena iš dviejų paskutinių Jono Avyžiaus knygų vaikams Stebuklingas miestas (1997) turi paantraštę - „pasakojimai mažiems ir dideliems“. Šios knygos pasakos yra kitokios, jos „tarsi pakylėtos virš kasdienybės, perteikia abstrakčias mintis, filosofinę potekstę“11. Pasakų problematika sudėtingesnė, labiau užšifruota tekstų prasmė, informuotas skaitytojas daug ką atras potekstėje. Rinkinio pasakos dažnai remiasi socialine tikrove. Kai kurios šio rinkinio pasakos irgi turi atramų pasaulinės literatūros siužetų aruode. Pavyzdžiui, pasaka „Du bičiuliai“ primena Ezopo pasakėčios „Vilkai ir šunys“ ištarmę.
Vis dėlto meniškai bene vertingiausios vaikų literatūros kontekste yra apysakos-pasakos. Daug kartų perleista, tituluota ir mažųjų skaitytojų pamėgta apysaka-pasaka Aštuonetas iš Trepsės namų. Šios knygos veikėjai - žaislai. Žaislai, kaip minėta, yra svarbus vaikystės elementas, todėl natūralu, kad ir vaikų literatūroje tai yra dažna ir įvairiai įprasminta tema. Pakanka prisiminti anglų meškutį Padingtoną, amerikiečių kiškį Edvardą Tiuleiną ar lietuviškąįį kiškį Kadrilį ir kitus Vytautės Žilinskaitės Kelionės į Tandadriką personažus. Avyžiaus apysaka-pasaka apie Trepsę ir jos žaisliukus (kai kurie jų irgi yra gyvūnai) įrodo, kad gera vaikų literatūra sulieja didaktinį ir estetinį pradus į harmoningą ir paveikią visumą.
Vėlyviausia apysaka-pasaka vaikams - Toks nuostabus pasaulis (1997). Jonas Avyžius mylėjo bites ir pats bitininkavo. Tad visai suprantama, kodėl atsirado ši knyga apie paslaptingą bičių pasaulį, kuriai iki šiol buvo skirta nepelnytai mažai dėmesio. O juk tai puiki pažintinė knyga apie šių naudingų gyvių gyvenimą, paremta autoriaus žiniomis ir išmanymu, įvilkta į nenuobodų grožinį pasakojimą apie bitutę Pilkutę ir jos drauges. Bičių Karalystė ir yra tas nuostabusis pasaulis, kurį pažins mažieji skaitytojai. Ji labiausiai tinka skaityti vyresniems pradinukams ir jaunesniems paaugliams.
Bardo nuotykiai ir žygiai - kitokio skambesio kūrinys. Jono Avyžiaus šeimoje ilgai gyveno niufaundlandas Bardas, kuris ir tapo šio puikaus, nemažos apimties kūrinio prototipu. Jonas pusę metų praleisdavo sodyboje, ten bitininkavo, tad apie bičių gyvenimą yra parašęs apysaką vaikams Toks nuostabus pasaulis. O štai mūsų numylėtinio Bardo nuotykiai, suprantama, rašytojo fantazijos pagražinti ir išplėtoti.
Knygos Sodybų tuštėjimo metas ekranizacija
Kūrybinis kelias ir palikimas
Kitas svarbus kūrybinio gyvenimo faktas, vertas paminėjimo, susijęs su pirmuoju rašytojo romanu Į stiklo kalną (1961). Jame pasakojama apie tarpukario Lietuvos gimnazistų gyvenimą. Čia „sukurtas psichologiškai įtaigus gimnazijos moksleivio, jauno provincijos inteligento, svajojančio padaryti karjerą, charakteris, parodant nelengvą jo dvasinės ir intelektualinės raidos kelią“4. Tai vienintelis Jono Avyžiaus kūrinys, galima sakyti, skirtas jaunimo auditorijai. 1987 m. šis romanas „Vyturio“ leidyklos buvo išleistas „Jaunimo bibliotekos“ serijoje. Būtų aktualu šį kūrinį perskaityti naujai, šiuolaikinės jaunimo literatūros kontekste.
Parašė romanus: „Į stiklo kalną“ (1961); „Kaimas kryžkelėje“ (1964) „Sodybų tuštėjimo metas“ (1970 m. I -mas t., 1988-1989 - II-as t.); „Chameleono spalvos“ (1978); „Degimai“ (1982), „Ir išmuš tavo valanda“ (V., 2002); „Viskas praeina…“ (V.) Jo žmonos kultūrologės Irenos Litvinaitės-Avyžienės rūpesčiu, jau po rašytojo mirties išleista autobiografinių fragmentų, publicistikos, draugų ir kolegų prisiminimų knyga „Jonas Avyžius“ V., 2000).
Už romaną „Kaimas kryžkelėje“ rašytojui J. Avyžiui buvo suteikta Lietuvos TSR valstybinė premija. (1965). Romanas „Sodybų tuštėjimo metais“ taip pat buvo apdovanotas valstybine premija (1971 m.) ir aukščiausiu to meto sovietinės imperijos apdovanojimu Lenino premija. Paskutiniame J. Avyžiaus romane „Ir išmuš tavo valanda“ pateikta Būtenių šeimos kronika, tėvo ir sūnų gyvenimo vaizdai prieškarinėje Lietuvoje, 1939-1940 metais.
Kaip rašoma rašytojo Vytauto Martinkaus Žodyje, skirtame romanui, „Kūrybos laisvės pašauktas autorius prieš mirtį vėl sugrįžo prie anksčiau tarybmetyje rašytame „Sodybų tuštėjimo metas“ jam rūpėjusių egzistencinių ir istorinių lietuvių tautos klausimų. Klasikinė romano struktūra pakeista, atviresnė, modernesnė. Katastrofos nuojauta persmelkia ryškius, puikiai motyvuotus charakterius, veikėjų ginamų idėjų įtampą, kelius.
„Respublikos žurnalistės paklaustas, jei savo garsiuosius romanus rašytų šiandien, ar rašytų kitaip, J., Avyžius atsakė: „Temą ir jos išraišką rašytojui padiktuoja laiko dvasia. Esu realistas. Rašiau nuoširdžiai stengdamasis vaizduoti to meto tikrovę pagal savo talento galimybes. Tik cenzūra ir uolūs redaktoriai, pasižymintys puikia uosle, kas iš CK pučia, išprievartaudavo kūrinius, grūsdami juos į Prokrusto lovą. Sakoma, du kart į tą patį vandenį neįbrisi. Tai gal ir mano knygos būtų šiandien kitokios. Rašiau apie žmogų istorijos ir laiko kryžkelėje, bandžiau jį suprasti, neskirstydamas į teigiamus ir neigiamus. Antai buvau baramas, kad „Sodybų“ Adomą pernelyg „sužmoginau… Kai parašiau „Sodybų tuštėjimo metų“ II-ąjį tomą, reikšmingas CK klerkas Renčys telefonu perdavė savo boso Šepečio nuosprendį, jog romane „ne ta koncepcija“, žodžiu, privalėčiau apversti viską aukštyn kojom. Ačiū Dievui ir pertvarkai, kad po ketverių metų Atgimimo išvakarėse romanas išėjo. Ir vėl neįtikau: naujieji ideologizuoti kritikai mane vėlgi išbarė, tik iš kito galo. Bet kuri nomenklatūra geidauja, jog rašytojas svyruotų kaip ta nendrė, pagal konjunktūros vėjus. Ko nors perrašinėti, kas anksčiau sukurta, taisinėti nematau prasmės Tegul lieka arba skradžiai žemėn prasmenga kaip autentiškas to meto dokumentas. Nebent atkurčiau cenzūros išėstus puslapius.“
Lietuvių literatūroje rašytojo J. spaudoje stengiasi žmogų, papuolusį į jam nepalankias sąlygas ne smerkti, o suprasti, pateisinti jį, nors ne kartą žmonėmis rašytojas ir buvo nusivylęs. Todėl, jo žodžiais tariant, „Turbūt ir rašau todėl, kad noriu pats sau kažką išsiaiškinti ir kitam paaiškinti.
Šiai savo ištarmei rašytojas Jonas Avyžius buvo ištikimas visą savo gyvenimą. Nebijojo plaukti prieš srovę, nes anksti suprato, kad „… rašytojo kūryba turi prasmę ir yra gyva tik tol, kol gyva mūsų tauta, mūsų gyvasis žodis, kuris suartina kūrėją“ su jo tauta, „kaip ir jo tėvų žemė, nusipelniusi savo vaikų meilės ir dėkingumo“ (J. Avyžius).