Radvilų Giminės Turtai ir Reikšmė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Istorijoje

Nors ir kiek apleisti, vieni iš devynių buvusių Vilniuje Radvilų rūmų gali didžiuotis didele sukauptų eksponatų kolekcija - muziejuje pristatomas vienos iš garsiausių, turtingiausių ir įtakingiausių Lietuvos didikų giminių - Radvilų - palikimas.

Pagal giminės tęstinumą Radvilos yra viena iš unikalių giminių, išlikusių iki šiol. Paprastai didikų giminės išgyvendavo apie 200-250 metų. Dabar gyvena apie dvidešimt Nesvyžiaus-Olykos atšakos Radvilų palikuonių.

Nekarūnuotais karaliais vadinami Radvilos nuo XVI amžiaus pradžios skiriami į tris Radvilų giminės atšakas:

• Medilo šaka, kuri išmirė XVI a. Šios giminės šakoje liko tik moterys, kurios ištekėjo į kitas gimines ir šaka tarsi nutrūko.
• Antroji šaka - Biržų-Dubingių. Paskutinė šios šakos atstovė Liudvika Karolina Radvilaitė mirė 1695 metais.

Turtingi ir įtakingi kaip karaliai Radvilos, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai, užėmė svarbius postus mūsų valstybėje, vien tik Vilniaus mieste turėjo devynias rezidencijas. Šie rūmai, dabar pakankamai aptriušę, esantys Vilniaus gatvėje, buvo septintieji, priklausę Radvilų giminei.

Rūmų istorija yra tokia: XVI a., prie Vilijos (Vilniaus) vartų, Didžiosiose Lukiškėse, Mykolas Radvila Juodasis iš didikų Kiškų nusipirko žemės sklypą su mediniais pastatais. O XVII a. Jonušas Radvila pastatė čia nuostabius mūrinius rūmus, kurie buvo patys gražiausi mieste. Bet Vilnius buvo apjuostas gynybine siena ir patekti į miestą buvo galima pro gynybinius vartus.

Reikia atsiminti ir tai, kad XVII - XVIII a. Vilniuje buvo mūriniai tik Didžiojo Kunigaikščio rūmai, Valdovų rūmai ir bažnyčios, vienuolynai bei cerkvės. O štai pats miestas - medinis. Dėl to karai, gaisrai niokojo miestą, buvo apgadinti ir šie rūmai.

Paskutinis iš Radvilų, kuris XIX a. valdė šiuos rūmus, Dominykas Radvila, sunkiai tvarkėsi su turimu turtu, dėl to buvo nuspręsta šiuos rūmus padovanoti Labdarių draugijai. Draugija šią, septintąją Radvilų rezidenciją Vilniuje, pritaikė savo reikmėms - čia įkūrė mokyklą ligoninę, našlaičių prieglaudą ir butus. Labdarių draugija viename korpusų pristatė ir papildomą aukštą. Draugija Radvilų rūmuose tvarkėsi iki 1940 - ųjų metų.

,,Senieji vilniečiai sakydavo, jog miesto centre stovi rūmai - tačiau be stogo, durų, langų. 1968 metais į Vilnių atvyko ,,Mosfilm“ kino studija filmuoti filmo apie karą. „Mosfilm“ kreipėsi į tuometinę vietinę valdžią ir Kultūros ministeriją, kad jiems atiduotų pakankamai apleistą pastatą, kurio negaila sprogdinti, nes filmas būsiantis apie karą“ -pasakojo maloniai sutikusi mane palydėti po Radvilų muziejaus sales ekskursijų vadovė Aušra Razbadauskienė.

Atgimimo metais susidomėta garsiosios giminės palikimu ir istorine atmintimi. 1990 metais rūmai pradėti renovuoti, nuo 1991 metų čia atsidarė Lietuvos Dailės muziejus. Nuspręsta, kad muziejuje bus eksponuojama Vakarų Europos dailė, nes Dailės muziejuje buvo labai daug to laikotarpio eksponatų. Nuspręsta naujame muziejuje dvi sales paskirti Radvilų giminės istorijai.

Tačiau Radvilų rūmuose nedaug autentiškų eksponatų, liudijančių kadaise turtingiausios ir galingiausios LDK giminės turtus. Juk Radvilos buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai, užėmę svarbias pareigas valstybėje. Jie buvo Vilniaus, Trakų vaivados, etmonai, iždininkai, kanclieriai, mecenatai, mokslo ir meno globėjai.

XVI a. pabaigoje Šv. Romos Bažnyčios kardinolu buvo paskelbtas Vilniaus vyskupas kunigaikštis Jurgis Radvila (1556-1600). Tai buvo pirmasis Lietuvos kardinolas pagerbtas tokiu aukštu Bažnyčios titulu. Kardinolas Jurgis Radvila buvo vienas pirmųjų visos Abiejų Tautų Respublikos (taip oficialiai vadinosi Lietuvos ir Lenkijos valstybė po Liublino unijos) vyskupų, aktyviai ėmusių įgyvendinti Tridento susirinkimo (Italija, 1545-1563) nutarimus, skatinusius Katalikų Bažnyčios reformą.

Būdamas Vilniaus vyskupu, kunigaikštis Jurgis Radvila įsteigė ir aprūpino fundacija pirmąją Lietuvoje diecezinę kunigų seminariją, į kurią buvo priimami tik lietuviškai mokantys klierikai. Vyskupas J. Radvila Vilniuje įkūrė popiežiškąją seminariją arba Alumnatą, rūpinosi, kad Vilniaus jėzuitų kolegijai būtų suteiktos akademijos bei universiteto teisės. „Tai didelė protestantizmo įtaka“, - apie J. Radvilą kalbėjo A. Razbadauskienė.

Iš Radvilų giminės kilusi ir karalienė Barbora Radvilaitė. Už kunigaikščio Žygimanto Augusto Barbora Radvilaitė ištekėjo slapta. 1550 m. gruodžio 8 d. Krokuvoje ji buvo karūnuota Lenkijos karaliene, tapo Lietuvos didžiąja kunigaikštiene.

Beje, šios vedybos tiek Barborai Radvilaitei, tiek Žygimantui Augustui buvo antrosios. Abu jie buvę našliai. Pirmoji Žygimanto Augusto santuoka su Elžbieta Habsburgaite truko vos dvejus metus, dar dvejus metus našlavęs Žygimantas Augustas vedė Barborą Radvilaitę. O ji prieš tai buvo ištekėjusi už Trakų vaivados Stanislovo Goštauto.

Barbora Radvilaitė - viena įspūdingiausių Renesanso moterų, kurios asmenybė ir meilės istorija tebėra įkvėpimo šaltinis menininkams.

„Radvilų turtai yra išsibarstę po visą pasaulį, dėl to turime mažai eksponatų, kurie būtų konkrečiai susieti su Radvilomis, - sakė ekskursijų vadovė A. Razbadauskienė. - Lietuva po Antrojo Pasaulinio karo atsidūrė kryžkelėje tarp Rytų ir Vakarų. Daug meno vertybių atsidūrė viename ar kitame krašte, o jas susigrąžinti sunku, dėl to dažnai lankytojai, atėję į muziejų, nustemba, todėl, kad Radvilos, buvę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai, užėmę svarbias pareigas valstybėje, iš jų kilusi net gi viena karalienė, o dabar muziejuje tai sunku pajausti. Dėl šios priežasties pirmąsias muziejaus sales daugiausiai sudaro stendai su informacija apie kažkada Lietuvą iš esmės valdžiusią giminę.

„Dubingiuose prieš porą metų atrasti septynių Radvilų palaikai. Vienas iš stendų muziejuje lankytojui rodo, kaip atrodė Dubingiai XV a. Dubingiai tada vaidino labai svarbų vaidmenį. Būtent čia XV a. Vytautas Didysis įsakė pastatyti bažnyčią. Iš Dubingių jis rašė ir laišką kryžiuočių ordino magistrui, taip pat savo pusbroliui Jogailai, - pasakojo ekskursijų vadovė.- Šiandien nuvykę į Dubingius nusiviltumėme - jie atrodo kaip bažnytkaimis. Archeologai ten prieš keletą metų atrado bažnyčios pamatus, kuriuose ir aptikti Radvilų palaikai“.

„Dubingiuose buvo ir Jurgio Radvilos žemės. Žinome, kad Barbora Radvilaitė po slaptos santuokos su Žygimantu Augustu buvo atvykusi į Dubingius. Įdomu tai, kad archeologinių kasinėjimų metu rasti ir stalo įrankiai, kuriuos į Lietuvą atvežė Bona Sforca, ištekėjusi už Žygimanto Senojo. Taip pat italė į Lietuvą atvežė ir Renesanso madas - mūsų šalyje pradėtos nešioti ir ypatingos apykaklės, kurios dažnai būdavo brangesnės už patį kostiumą. Taigi Dubingiai ne koks kaimas - čia naudojami stalo įrankiai, iš atrastų audinio skiautelių galima spręsti, kokios buvo naudotos medžiagos. Taip pat gausu stiklo, keramikos dirbinių. Daug žmonių klausia: „Na, ir ką jūs čia mums rodote? Tokių lėkščių galima pamatyti Kaziuko mugėje“. Būtent tai ir verta dėmesio - ornamentai, koloristika, per daugelį šimtmečių liko panaši liaudies meistrų darbuose“ - apie archeologinius radinius pasakojo A.

Kitą Radvilų giminei skirtą salę puošia grafiniai Radvilų giminės portretai - visos salės sienos nuo viršaus iki apačios nukabintos vienodu stiliumi dailininkų atliktais šios giminės atstovų atvaizdais.

„Noriu atkreipti dėmesį, kad didikai savo sūnus dažniausiai leisdavo mokytis į universitetus Vakarų Europoje. Jie, sugrįžę į Lietuvą, atveždavo tam tikrų naujovių - matyt, lankydamiesi Vakarų Europos didikų rūmuose jie atkreipė dėmesį, kad didikai turi portretų galerijas. Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė, vienas turtingiausių XVIII a. Leibovičius gavęs tokį užsakymą į pagalbą pasiėmė du savo sūnus, kurie taip pat neturėjo jokio meninio išsilavinimo. Jie pradėjo dirbti oforto technika. Ji pakankamai sudėtinga - imama vario plokštė, kuri padengiama laku, tada aštria adata išraižomas portretas. Kai viskas išraižoma, plokštė ėsdinama rūgštimi. Norint, kad viena vieta būtų tamsesnė, ją ėsdinti reikia kelis kartus, o šviesesnę - užtenka tik porą kartų. Kai baigiamas darbas su rūgštimi, plokštė nuvaloma, tepama dažais ir dedama ant popieriaus prispaudžiant presu. Tuo metu tai pakankamai sudėtinga technika.

„Mykolas - vienas iš dažniausių Radvilų giminės vardų. Tų Mykolų buvo tiek daug, jog galima ir susipainioti, dėl to dažnai didikai turėjo ir pravardes. Štai didikas, karinis veikėjas Mykolas Radvila Žuvelė (1702- 1762) savo pravardę gavo todėl, kad kai kreipdavosi į žmogų, savo prašymą pradėdavo malonybiniu žodeliu pыбинка, kuris slavų kalbose reiškia žuvelę.“ - apie Radvilų giminės pravardes pasakojo ekskursijų vadovė. - Šalia Mykolo Radvilos Žuvelės portreto kaba ir jo žmonos, Lenkų didikės Uršulės Pranciškos Višnioveckos atvaizdas. Ši moteris save laikė rašytoja. XVIII a. moteris rašytoja buvo didelė naujiena. Kiti didikai ir didikės ją už tai smerkė, tačiau ši moteris į tai nekreipė dėmesio. Višniovecka dievino Moljero pjeses ir, kai į Vilnių atvažiuodavo teatro trupė, Radvilos atvykdavo į Vilnių (ir apsistodavo ten, kur dabar yra Lietuvos Teatro ir Muzikos muziejus), pasikviesdavo teatro trupę pas save.

Turtingoje Radvilų giminėje buvo daug įvairių talentų turėjusių žmonių - iš pažiūros nelabai dailūs portretuose to meto maniera pavaizduoti Radvilos buvo geri politikai ir labai išsilavinę. Jie buvo LDK elitas, patys kūrė ir mecenavo menus, švietė žmones.

Vienas iš Radvilų - Kristupas Radvila Našlaitėlis (1549-1616), gimęs labai silpnos sveikatos, karo metu sužeistas ir negirdėjęs viena ausimi, aplankė Šventąją žemę. Eruditas, intelektualas didikas išgarsėjo Europoje kaip keliautojas, kuris aplankė tolimus ir pavojingus kraštus, o kelionės įspūdžius aprašė knygoje „Mikalojaus Kristupo Radvilos, Šviesiausiojo pono, Olykos ir Nesvyžiaus kunigaikščio, Šidloveco ir Myro grafo ir t. t. Kelionė į Jeruzalę“. Ši jo knyga skaitoma ir dabar.

„Iš Nesvyžiaus, per visą Italiją, Viduržemio jūrą, Egiptą, kur susižavėjo mumijomis ir vieną net bandė parsivežti, Kristupas Radvila Našlaitėlis keliavo į Jeruzalę. - pasakojo muziejininkė. - O sakoma, kad pravardę Kristupas Radvila gavo taip: Mykolas Radvila Juodasis su žmona atvyko į Lenkiją, į eilinį Žygimanto Augusto pobūvį. Tikriausiai puotos Žygimantui Augustui jau buvo nusibodę ir jis ėmė vaikštinėti po rūmus. Vienoje iš salių jis išgirdo verkiantį kūdikėlį. Įžengęs į patalpą pamatė lopšyje gulintį vaikelį, Kristupą Radvilą. Paėmęs jį ant rankų Žygimantas Augustas ištarė lemtingą frazę: „Ach, tu mano našlaitėli, čia vienas guli, o tavo tėvai tuo tarpu linksminasi“.

Viena ryškiausių savo epochos asmenybių Radvila Jonušas (1612 -1655), eruditas, mokėjęs keturias kalbas, karvedys, politikas, reformatų globėjas, gimęs Papilėje prie Biržų, kunigaikščio Kristupo Radvilos ir Onos Kiškaitės šeimoje buvo rūmų, kuriuose ir įsikūręs šis muziejus, šeimininkas. Tačiau jo mylimiausia rezidencija - Kėdainiai. Jo gyvenimo metu vyko LDK karas su Švedija. Jonušas Radvila paprašė savo sūnėno Boguslavo, kad jis paglobotų vienintelę jo dukrą Oną Mariją.

Portretų salėje eksponuojamos ir dvi proginės monetos, susijusios su Radvilų gimine. „2015 metais minėjome 500-ąjį Mykolo Radvilos Juodojo jubiliejų. Ta proga nukalta jubiliejinė moneta. Pasakojama, kad kai Mykolo Radvilos Juodojo pirmasis sūnus - Kristupas Radvila Našlaitėlis - išvyko mokytis į Vakarų Europą, tėvas jam ant kaklo užkabino monetą sakydamas: ,,Atsimink, kas tu esi, iš kur esi“. Vienoje medaliono pusėje buvo pavaizduotas Vytis, o kitoje - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karalius Žygimantas Augustas. Dailininkas, žinodamas šią istoriją, būtent taip ir kūrė šią proginę monetą. Kita proginė moneta - su Radvilų rūmais.“ - mažai žinomus faktus pasakojo A. Razbadauskienė.

Priminsime, kad pavojingu Romos katalikų bažnyčios priešu paskelbtas M. Radvila Juodasis Lietuvoje įkūrė nepriklausomą reformuotą Bažnyčią, pradėjo Lietuvos spaudos ir knygų istoriją. Jis savo valdose Brastoje (1553), lotyniškais rašmenimis išleido pirmąją Lietuvos Bibliją, daug kitų leidinių. Barboros Radvilaitės pusbrolis Radvila Juodasis buvo auklėjamas Krokuvoje drauge su Žygimantu Augustu ir laikomas vienu iš Radvilų giminės didybės scenarijų rašytojų. Jis siekė, kad Lietuva išliktų nepriklausoma nuo Lenkijos valstybe. Jis daug laiko gyveno Vilniuje, buvo Olykos - Nesvyžiaus šakos atstovas.

Litvinizmas ir Radvilų reikšmė

Seime šią savaitę vyko apskritojo stalo diskusija „Litvinizmas: kilmė, įtaka ir iššūkiai baltarusių ir lietuvių santykiams“.

„Litvinizmas yra istorinis ir politinis reiškinys, susijęs su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) palikimu. Šis palikimas bent dviem tautoms - lietuviams ir baltarusiams - yra labai reikšmingas, formuojant nacijų etnopolitines tapatybes. Abi jos pretenduoja į LDK paveldą“, - kalbėjo Ateities komiteto pirmininkas, liberalas Raimundas Lopata.

Pasak jo, lietuviams nekyla klausimų, kad LDK kūrė lietuviai, kunigaikščiai buvo lietuviai ir kad jie šnekėjo lietuviškai. „Tačiau yra ir kita pusė. Kokia gi ta kita pusė? Buvo rusėnų etnosas, kuris istorijos tekmėje davė daug ką dabartiniams baltarusiams ir ukrainiečiams. Kaip mes suprantame, Baltarusija, kuri bando save ugdyti per LDK palikimą, išties nueina į tam tikrus kraštutinumus, kurie lietuviams atrodo pavojingi“, - dėstė R. Lopata.

Politiko teigimu, tam tikroje, nors negalima tiksliai pasakyti kokioje, baltarusių visuomenės dalyje svyruojama nuo švelnaus litvinizmo iki radikalaus, reikalaujančio Vilniaus.

R. Lopata nagrinėjo ir litvinizmo sąvoką. Jis pradėjo nuo to, kad litvinais lenkai vadina lietuvius. „Mes, lietuviškai kalbantys lietuviai, ir esame litvinai. Ne lietuvysai, nei žmudzinai, o lietuviai. Bet tie lietuviai po polsku - litvinai. Ar ne taip? Jei ir tuo metu rusėniškai, ir šiuo metu baltarusiškai kalbantys nori būti lietuviais LDK prasme, iš esmės viskas tvarkoje. Bet kartu reikia labai aiškiai suprasti, kad litvino pirminė ir galiojanti reikšmė - lietuviai, baltai. O slaviška LDK litvinų dalis galėtų vadintis rusėnais. Pati pretenzija į lietuviškumą turi būti aiškiai suprasta“, - aiškino politikas.

Pasak jo, litvinizmo problema jaučiama ir praktiškai. Pavyzdžiui, noras turėti baltarusiškus pasus su vyčiu. „Šį klausimą taip pat reikėtų pagvildenti, kaip mes tai turėtume vertinti. Ar tai tam tikra agresijos forma, ar natūralus bendros istorijos dalykas? Kaip visą tai vertinti, surasti bendrą supratimą - labai svarbu“, - kalbėjo R. Lopata.

„Prisiminkime Lukašenkos žodžius, esą LDK - baltarusių valstybė. Galėtume tvirtinti, kad šis naratyvas yra ir režimo istorinis pasakojimas, sutampantis su kraštutine litvinizmo versija. Ką su tuo daryti?“ - klausė jis.

Politiko tvirtinimu, gana skaitlinga baltarusių visuomenės dalis yra prorusiška, kurios esminis yra „velikaja otečestvenaja vojna“ (rus. „didysis tėvynės karas“). „Atiduoti tą herbą naudoti jai iš tikrųjų būtų nesusipratimas. Žinoma, tezė, kad LDK buvo baltarusių valstybė, tiesiogiai atitinka ne tik Pozniako, bet ir Putino pasakojimą apie rusų pasaulį“, - sakė R. Lopata.

Vilniaus universiteto profesorius Alfredas Bumblauskas teigė: "Noriu šiek tiek užstoti baltarusius. Jie turi teisę į Baltarusijos vaizdinį LDK istorijoje".

Baltarusijos opozicijos lyderė Sviatlana Cichanouskaja teigė, baltarusiai šiandien neturi geresnės draugės, nei Lietuva. „Vykstant politinėms ir humanitarinėms katastrofoms, mums reikalingi tikri draugai ir stiprūs sąjungininkai. Mums reikia jūsų“, - kalbėjo ji.

Anot S. Cichanouskajos, lietuviškuose naujienų portaluose buvo aptarinėjami nežinomų provokatorių teiginiai, kurie žemina Lietuvą ir lietuvius. „Patikinsiu jus, kad tokių antilietiviškų teiginių Baltarusijos visuomenėje nėra daug ir jie nėra reikšmingi. Provokatorių teiginiai yra absurdas ir kelia pasipiktinimą. Jie prieštarauja pagrindiniams demokratijos principams ir nacionaliniams Baltarusijos interesams“, - sakė Baltarusijos opozicijos lyderė.

„Mes neturime ir niekada neturėsime jokių teritorinių pretenzijų Lietuvai. Lietuvos teritorija ir Lietuvos valstybė priklauso tik lietuviams. Jokių klausimų čia nekyla“, - pridūrė ji.

S. Cichanouskaja teigia suprantanti kilusi pasipiktinimą Lietuvoje. Ji siejo provokacijas su Rusija ir Lukašenkos režimu. Opozicijos lyderė teigė, kad padės Lietuvos institucijoms identifikuoti „Lukašenkos agentus“.

„Dar kartą prisiminkime, kad režimas ir baltarusiai nėra tas pats. Mes esame priešai. Režimas paskelbė karą prieš mūsų žmones“, - teigė S. Cichanouskaja.

Politinio tyrimo instituto „Politinė sfera“ direktorius Andrejus Kazakevičius teigė, kad diskusijoms dėl litvinizmo pagrindo davė ir išaugusi baltarusių migracija į Lietuvą. Anot jo, jeigu anksčiau Lietuvoje gyveno apie 5 tūkst. baltarusių, dabar šis skaičius išaugo iki maždaug 60 tūkst.

A. Kazakevičiaus tvirtinimu, neretai šiuo terminu įvardijamas tiesiog domėjimasis LDK, Abiejų Tautų Respublikos istorija, bajorų giminėmis ir pan.

Lietuvos istorijos instituto vadovas profesorius Alvydas Nikžentaitis sako, kad reikia atskirti litvinizmo istoriją ir litvinizmo ideologiją. Istoriko teigimu, litvinizmas istorijoje yra susijęs su bendra lietuvių, lenkų ir baltarusių istorija ir rusėnų vertinimu joje.

A. Nikžentaičio tvirtinimu, litvinizmo ideologija bandė pagrįsti baltarusių skirtumą nuo rusų ir savo istorinį naratyvą grindė LDK istorija. „Tada atsirado ir teritorinės pretenzijos iš viso šito dalyko. Bet principas, idėja šitos ideologijos buvo padaryti atskirtį nuo Rusijos“, - pažymėjo A. Nikžentaitis.

Pasak A. Nikžentaičio, litvinizmas Lietuvoje matomas tik dėl to, kad mūsų valstybė yra gana maža, o Vilniuje yra pakankamai didelė baltarusių koncentracija. „Aš šiuo metu nematau jokio pavojaus iš šitos litvinizmo ideologijos“, - tikino istorikas.

Radvilų giminė, būdama viena įtakingiausių LDK didikų giminių, paliko ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje. Jų veikla, turtai ir politinė įtaka formavo valstybės raidą, o palikimas iki šiol kelia diskusijas ir domina istorikus bei visuomenę.

Radvilų giminės atšakos

tags: #stalo #turtai #ldk #reiksme