Alpinariumas - tai išvaizdaus gėlyno etalonas tiems, kas puoselėja savų namų aplinką. Iš tiesų tai akmenuoto kalnų augalų gėlyno imitacija - nedidelis saulėtų aukštikalnių fragmentas, projektuojamas ir įrengiamas natūraliuose arba dirbtinai supiltuose, gerai apšviestuose šlaituose, nes dauguma alpinariumo augalų yra šviesomėgiai. Alpinariumas komponuojamas iš įvairių žemaūgių augalų, stambių ir smulkesnių akmenų, jam būdingas nelygus reljefas.
Alpinariumas - tai tarsi nedidelis Alpių kalnelis sode.
Kuriant alpinariumą, būtina numatyti, kas jame dominuos: augalai ar įdomūs, raštuoti akmenys. Alpinariumas, kaip savarankiškas aplinkos elementas, turėtų būti įrengtas atskirai nuo kitų sodybos zonų (ūkinės, sodo ar daržo). Dažnai alpinariumas suformuojamas šalia vandens baseinėlio - kalnelis supilamas iškasus gruntą. Šalia alpinariumo tinka įrengti vandens baseinėlį. Alpinariumo papėdėje, šalia vandens baseinėlio, gali būti įrengtos drėgnos vietos ar nedidelės balutės su drėgmę ir šlapias vietas mėgstančiais augalais. Kalnelyje dažnai įrengiamas upeliukas su kriokliuku.
Vietos parinkimas ir dydis
Namų valdoje vieta alpinariumui dažniausiai parenkama taip, kad būtų galima jį stebėti iš arti: prie lauko terasos, pavėsinės arba prie įėjimo į namą. Populiaru alpinariumus įrengti tuose sklypuose, kuriuose yra natūralus šlaitas. Žinoma, galima ir dirbtinai sukurti kalnelį (tinkamiausias nuolydis akmenų sodui yra 10 laipsnių). Geriau šiam sodui parinkti jaukų vidinio kiemo kampą arba vietą esančią šalia išėjimo į kiemą ar terasos. Taip pat alpinariumas gali žaviai atrodyti šalia nedidelio tvenkinio ar tekančio vandens. Renkant vietą alpinariumui reikia atsižvelgti ne tik į reljefą, bet ir į saulės prieinamumą. Jam labiausiai tinka saulėta sklypo vieta.
Labai svarbu parinkti tinkamą alpinariumo dydį. Jis turi derėti su kitais aplinkos elementų dydžiais. Jei namas didelis, o sklypas erdvus, alpinariumas neturėtų būti miniatiūrinis - jis ištirps erdvioje aplinkoje ir atrodys neproporcingai. Alpinariumui reikia neutralaus fono. Juo gali būti lėtai augantys, žemaūgiai, sumedėję augalai (lapuočiai ar spygliuočiai). Jei alpinariumas yra margas, jo fonas turi būti itin ramus. Dirbtinai formuojant kalnelį alpinariumui, reikia stengtis, kad jis kuo natūraliau įsilietų į aplinką ir nesuardytų bendros harmonijos. Kalnelio šlaitai turi būti aptakių, plastiškų formų. Jei alpinariumas nedidelis ir jame naudojami stambesni akmenys, vertėtų šalia vejoje išdėstyti keletą stambesnių riedulių fragmentų. Taip alpinariumas natūraliau susilietų su aplinka.
Plano sudarymas
Pradedant ruošti vietą alpinariumui, reikėtų turėti jo planą, nubraižytą popieriuje. Alpinariumo planas braižomas ant sklypo plano pasirinktu masteliu. Jei alpinariumas nedidelis, jo planui tiks stambus mastelis (M 1:10, 1:20, 1:50). Jei sklypas erdvus ir planuojamas alpinariumas bus didelis, planą reikėtų braižyti smulkesniu masteliu - M 1:100 arba 1:200. Plane nubraižomas alpinariumo kontūras. Stambesniame alpinariume, jei jis rengiamas ne šlaite, gali būti numatomos kelios kalnelio viršūnės. Paprastai alpinariumas įrengiamas laisvo, o ne geometrinio išplanavimo aplinkoje. Todėl jo kontūras turi būti lengvai išlenktas, tapybiškas. Tokiame alpinariume neturi būti simetrijos. Ir reljefas, ir akmenys, ir augalai išdėstomi laisvai, tartum chaotiškai, tačiau stengiantis išlaikyti bendrą kompoziciją ir proporcijas.
Plane pažymimi stambesnieji akmenys ir žolinių augalų ploteliai, taip pat sumedėję augalai. Numatoma, kas dominuos - augalai ar akmenys. Planuojant augalus, pirmiausia pasirenkami sumedėję akcentiniai lapuočiai ir spygliuočiai. Šie augalai ir akmenys sudaro alpinariumo pagrindą. Jais išgaunama kompozicijos erdvinė apimtis ir struktūra. Kiliminiai augalai, sudarantys žemas, tankias ar purias salas, yra pagrindiniai augalai ir formuoja bendrą alpinariumo vaizdą. Jie jungia akmenis ir stambesnius augalus į vientisą kompoziciją. Kai kurie kiliminiai augalai yra visžaliai arba labai gausiai žydi anksti pavasarį. Alpinariumui labai tinka augalai, turintys išraiškingą lapų faktūrą (aštrią, smulkią, stambią, švelnią pūkuotą ir pan.) ir tankų ar purų, aiškios formos kerą (habitą): pusiau apvalų, skrotelinį ar pagalvišką. Projektuojami pavieniui ir grupėmis. Augalų žydėjimas alpinariume pageidautinas, tačiau tai ne pati svarbiausia dekoratyvinė jų savybė.
Vietos paruošimas
Alpinariumo riba sklype pažymima naudojant virvutę ir kuoliukus. Tinka ir vandens laistymo žarna - ji plastiškai linksta, todėl išgaunamas alpinariumui labiau tinkamas kontūras. Būsimo alpinariumo vietoje svarbu įrengti drenažinį sluoksnį. Tačiau jei alpinariumas rengiamas šlaite ir jame bus sodinami ne kalnų ir ne lengvą, vandeniui laidžią dirvą mėgstantys augalai, drenažo rengti nereikia. Pažymėjus kontūrą, nuimamas viršutinis, maždaug 30 cm storio dirvožemio sluoksnis. Jei toje vietoje yra žolių arba veja, prieš pradedant darbus augalus reikėtų nupurkšti sisteminio veikimo herbicidais. Paviršinis derlingas dirvožemio sluoksnis supilamas atskirai.
Paruoštoje vietoje pilamas drenažo sluoksnis. Jo storis apie 30-50 cm, tai priklauso nuo dirvožemio sunkumo: molingame, drėgmę sulaikančiame dirvožemyje drenažo sluoksnis turi būti storiausias, apie 50 cm. Drenažui tinka smėlingas žvyras, rupus smėlis, nedideli akmenys, smulkintos statybinės atliekos - plytos, betoninių plytelių nuolaužos. Pirmiausia supilamos stambesnių frakcijų medžiagos (sluoksnio storis apie 10-15 cm), jos lengvai suspaudžiamos. Ant paruošto drenažinio sluoksnio pilama augalinė žemė. Ji neturi būti trąši, nes derlingas dirvožemis skatina auginti lapus, todėl alpinariumo augalai pasidaro per dideli, mažiau žydi, tampa nedekoratyvūs. Į alpinariumui skirtą žemę įmaišoma smėlio, durpių, komposto ir padaromas lengvas, vandeniui pralaidus mišinys. Dažniausiai mišinys ruošiamas iš 1 dalies lengvo velėninio dirvožemio, 1 dalies sudrėkintų nurūgštintų durpių ir 1 dalies žvyringo smėlio (be molio priemaišų). Augalinio sluoksnio turi būti apie 25 cm. Kai kuriems augalams reikia specifinės žemės - rūgščios ar kalkingos, todėl jų sodinimo vietose paruošiama būtent tokia žemė. Augalams, kurie turi gerai išvystytą šaknų sistemą, iš anksto paruošiamos reikiamo dydžio duobės su tinkamu substratu. Supilta žemė per 1-2 mėnesius šiek tiek sukris ir kalnelio aukštis sumažės apie 10-20 procentų.
Akmenų išdėstymas
Paruošus žemę, formuojamas alpinariumo reljefas, išdėliojami akmenys. Nerekomenduojama maišyti skirtingų rūšių akmenų: dolomito, granito, bazalto, lauko špato, nebent siekiama kartu įrengti ir geologinę parodą. Lietuvoje kuriamiems alpinariumams tinkamiausi yra natūralūs lauko rieduliai - jie geriausiai dera su aplinka. Svarbu, kad alpinariumui skirti akmenys būtų panašios spalvos. Netinka labai skirtingi - šviesiai rusvi, tamsiai pilki, sodriai rausvi. Tinkamiausi yra šviesūs rieduliai, nelygiu, švelniai briaunotu, duburiuotu paviršiumi. Nenaudotini skaldyti (išskyrus dolomitą), pjaustyti, aštriabriauniai akmenys, taip pat dirbtinės medžiagos.
Mažesniame alpinariume naudojami smulkesni akmenys, didesniame - didesni. Tačiau ir mažame alpinariume pagrindiniai akmenys turėtų būti ne mažesni kaip 30-50 cm skersmens, o juos papildantys - smulkesni. Alpinariumo papėdėje išdėstomi stambesni akmenys, kylant į viršų akmenys ,,lengvėja". Akmenys grupuojami po kelis, nedidelėmis grupelėmis. Šalia stambaus akmens padedamas vienas ar keli smulkesni. Dažniausiai akmenys išdėstomi visame alpinariumo žemės plote, tačiau nevienodai, be griežtos tvarkos. Geriau išdėlioti mažiau stambesnių negu daugiau smulkių akmenų. Akmuo guldomas ant plokščios pusės ir į žemę įgilinamas horizontaliai. Žemės paviršiuje paliekama maždaug pusė ar trečdalis akmens.
Dėliojant akmenis, juos reikia atidžiai iš visų pusių apžiūrėti, atrasti viršų ir padėti taip, kaip gulėjo natūralioje aplinkoje. Akmenų išdėstymas alpinariume turi didelę estetinę reikšmę, juos išdėliojus net ir be augalų vaizdas turi būti patrauklus, išbaigtas. Akmenys sudaro alpinariumo struktūrą, o augalai bendrą vaizdą papildo, praturtina. Jeigu akmenys dekoratyvūs, tuomet augalai aplink juos turi jų grožį dar labiau paryškinti. Tokioje alpinariumo kompozicijoje dominuoja akmenys.
Patarimai, kaip sudėti akmenis:
- Pasirinkite vienos rūšies akmenis: dideli skaldyti akmenys turi būti kartu skaldyto akmens žvyru.
- Akmenys turėtų būti vienos kilmės. Jeigu naudojate granitinius, tai nemaišykite su vietiniais rieduliais, ir pan.
- Spalvos gali būti panašios arba gali skirtis, tačiau akmenų kilmė turi būti ta pati.
- Jei akmenis perkate, rinkitės mažiausiai keturių dydžių (frakcijos) akmenis, maišykite juos skirtingomis proporcijomis.
- Formuodami kalnelį su akmenimis, visų pirma sudėkite didžiuosius akmenis. Įleiskite juos į gruntą negailėdami.
- Guldykite akmenis, o ne palikite juos stačius - atrodys gerokai natūraliau.
Karabinai ir apatiniai. Kaip viską sutalpinti?
Dideliame alpinariume galima įrengti akmeninį takelį, skelto akmens laiptus. Tam, kad takeliai ir laipteliai neišsiskirtų iš bendros kompozicijos, į tarpelius tarp akmenų sodinami mindymo nebijantys augalai: smulkialapė acena (Acaena microphylla), kotulė (Cotula squalida), siūlinė žemenė (Sagina procumbens), patisinė ir Arenso uolaskėlės (Saxifraga hypnoides, S. x arendsii ir kt.), ankstyvasis čiobrelis (Thymus praecox 'Pygmaeus' ir 'Minimus'). Prie laiptelių galima sodinti besidriekiančius, žemyn svyrančius augalus: darželinę aubretę( Aubrieta x cultorum ), išdrikąjį ir uolinį katilėlius (Campanula poscharskyana, C.portenschlagiana), šliaužiančiąją guboją (Gypsophilla repens).
Augalų parinkimas ir išdėstymas
Kad ir kokie svarbūs alpinariume būtų akmenys, dažniausiai jis kuriamas dėl gėlių. Alpinariumui tinkantys augalai, pasodinti įprastoje klomboje, tikriausiai nesudarytų įspūdžio, pasimestų tarp kitų augalų, o gal ir visai būtų išmesti į šiukšlyną. Tačiau atitinkamai pateikti, jie atskleidžia visą savo natūralų grožį. Ir atvirkščiai, tradiciniai sodo augalai alpinariume atrodo nekaip.
Alpinariumas atrodo gyvesnis ir įvairesnis, jei skirtingose jo dalyse auga skirtingi augalai
Prieš sodinant, augalai suskirstomi grupėmis (analogiškai, kaip akmenys). Kaip akcentas sodinami žiemą-vasarą žaliuojantys augalai, dažniausiai spygliuočiai. Protingai parinkti, jie puikiai dera vienas su kitu, išlieka patrauklūs visus metus. Akcentais gali būti augalai, brangūs jums dėl kokių nors priežasčių, neįprastai atrodantys arba retos rūšies. Jie gali iškilti virš kalnelio viršūnės, sudarydami reikiamas vertikalias arba horizontalias linijas kompozicijoje. Nedideli, tačiau įdomūs augalai sodinami pirmajame plane. Pagrindinių augalų neturi būti daug. Būtina, kad jie gražiai derėtų su didžiaisiais akmenimis ar jų grupėmis. Tos pačios rūšies augalų negalima išmėtyti po visą alpinariumą. Jie sodinami pakankamai didelėmis grupėmis. Geriau nedaryti simetriškų kompozicijų.
Nereikėtų piktnaudžiauti augalų įvairove. Akmeniniame kalnelyje, kurio plotas 10 m2, vargu ar pavyks gražiai išdėstyti daugiau kaip 12-15 rūšių ir formų. Juos sodinant pagal principą "daug gražių ir įvairių", alpinariumas pavirs botanine kolekcija ir laukiamo dekoratyvinio efekto nebus. Alpinariumams skirti augalai turi būti gražios formos, ilgai žydėti arba turėti dekoratyvius lapus.
Labai populiaru alpinariume „apgyvendinti“ neaukštus spygliuočius ir lapuočius. Renkantis lapuočius, pirmenybę patartina teikti visžaliams augalams. Puikus pasirinkimas: Fortūno ožekšnis, buksmedis, Damerio kaulenis. Iš spygliuočių alpinariumuose populiariausi šie augalai: žemaūgės tujos, eglės, puskiparisiai, kadagiai.
Agrotechnikos taisyklės
Alpinariumo augalams reikia saulės ir šilumos, todėl jį įrenkite saulėtoje vietoje. Alpių augalams reikalingas purus, gerai orui laidus substratas, kuriame nedaug organinių medžiagų. Todėl sodinimui geriau naudoti derlingos žemės ir stambiagrūdžio smėlio ar žvirgždo mišinį. Vėliau alpinių augalų nereikia pertręšti. Organinių trąšų nereikia naudoti visai. O ir tręšiant mineralinėmis trąšomis geriau laikytis taisyklės "geriau neprimaitinti, negu permaitinti".
Parinkdami vietą augalų sodinimui, reikia atsižvelgti į jų augimą ateityje. Jei dekoratyvinio efekto norite pasiekti iš karto arba per labai trumpą laiką, augalus galima sodinti tankiai, o vėliau, jiems užaugus, persodinti į kitą vietą. Apsodinus alpių kalnelį, geriau lieti jį nedidelėmis vandens porcijomis, trumpais intervalais. Tam, kad sumažinti dirvos erozijos efektą, laikinai galima naudoti mulčiavimą.
Alpinariumo priežiūra
Alpinariumo priežiūra - tai ravėjimas, purenimas, laistymas, tręšimas, mulčiavimas, o rudenį - lapų šluostymas. Mulčiavimui naudojame medžių žievę ir skiedras, šiaudus, pušų spyglius, kedrų riešutų kevalus, skaldą, žvyrą, apvalainukus.
Laura Normantė sako, kad alpinariumą reikia laistyti tik pirmą sezoną, kai pasodinote naujus augalus. Tačiau svarbus kitas Lauros patarimas: valdyti vandenį su akmenimis. Dar dėliodami akmenis atkreipkite dėmesį į tai, ar alpinariume bus vietų, kuriose lietaus vanduo tekės stipria srove. Jas suvaldyti galite sukurdami fizinį barjerą ir pastatydami vandens pratekėjimo vietose papildomus akmenis. Dėliodami akmenis turite ėsivaizduoti, kaip bėgs vanduo, ar nenuplaus pasodintų augalų.
tags: #akmenys #ir #alpinariumai #sodyboje