Pašvęstasis gyvenimas: Metų turtas, patirtis ir išminties reikšmė

Pašvęstasis gyvenimas, giliai įsišaknijęs Viešpaties Kristaus gyvenimo pavyzdžiuose ir mokyme, yra Dievo Tėvo dovana, suteikta Jo Bažnyčiai per Šventąją Dvasią. Ištisus šimtmečius nestigo vyrų ir moterų, kurie, paklusę Tėvo kvietimui ir Šventosios Dvasios raginimui, pasirinko šį ypatingą sekimo Kristumi kelią, kad Kristui atsiduotų „nepadalyta širdimi“ (plg. 1 Kor 7, 34). Jie, kaip ir Apaštalai, viską paliko, kad būtų su Juo ir tarnautų Dievui ir broliams.

Pašvęstojo gyvenimo svarba Bažnyčioje

Pašvęstojo gyvenimo vaidmuo Bažnyčioje nepaprastai svarbus, todėl nusprendžiau sukviesti Sinodą, kad geriau apmąstytume šio gyvenimo reikšmę ir perspektyvas naujajam tūkstantmečiui artėjant. Mes visi suvokiame, koks turtas ir dovana Bažnyčios bendruomenei yra pašvęstasis gyvenimas su savo charizmomis ir institucijomis. Sinode buvo galima pamatyti, kaip plačiai pašvęstasis gyvenimas pasklidęs visų žemės dalių Bažnyčiose.

Taigi nors kai kuriuose žemės kraštuose pašvęstojo gyvenimo institutai gyvena sunkius laikus, kituose jie nepaprastai klesti ir rodo, kad visiškas atsidavimas Dievui Kristuje suderinamas su kiekvienos tautos kultūra ir istorija. Jis tarpsta ne vien Katalikų Bažnyčioje ir sudaro esminį jos tapatumo bruožą, taip pat atsiranda ir atgimsta iš Reformos gimusiose Bažnyčiose bei bendruomenėse kaip bendras malonės visiems Kristaus mokiniams ženklas.

Visuotinis pašvęstojo gyvenimo buvimas ir evangelinis jo liudijimo pobūdis aiškina - jei kam nors to reikia, - kad toks gyvenimas nėra izoliuotas ir antraeilis reiškinys. Jis svarbus visai Bažnyčiai. Vyskupai Sinode ne kartą yra tai patvirtinę: De re nostra agitur - „tai liečia mus“ [1]. Iš tikrųjų, pašvęstasis gyvenimas glūdi pačioje Bažnyčios širdyje kaip svarbiausias jos pasiuntinybės elementas, kadangi „ryškiai atskleidžia bei rodo krikščioniškojo pašaukimo gelmes“ [2] ir visos Bažnyčios - Sužieduotinės siekimą susivienyti su savo vieninteliu Sužieduotiniu [3]. Sunkumai, su kuriais nemaža institutų susiduria viename kitame pasaulio krašte, neturi kelti abejonių dėl to, kad evangelinių patarimų išpažinimas yra esminė Bažnyčios gyvenimo dalis ir skatina ją būti vis ištikimesnę Evangelijai [5]. Ateityje gali atsirasti įvairiausių naujų pašvęstojo gyvenimo formų, bet to pasirinkimo, kuris pasireiškia radikaliu savęs atidavimu iš meilės Viešpačiui Jėzui, o Jame ir kiekvienam žmonijos nariui, esmė nepasikeis.

Sinodas, įvykęs po pasauliečiams ir kunigams skirtų Sinodų, papildo ciklą svarstymų apie ypatingus bruožus tų gyvenimo luomų, kurių Viešpats Jėzus norėjo savo Bažnyčiai. Vatikano II Susirinkimas atskleidė didžiąją bažnytinės bendrystės tikrovę, jungiančią visas dovanas, skirtas Kristaus Kūno ugdymui ir Bažnyčios misijai pasaulyje. Bažnyčios vienybė nėra vienodumas. Tai Šventosios Dvasios dovana, pasireiškianti charizmų ir gyvenimo formų įvairove. Jos bus juo naudingesnės Bažnyčiai ir jos misijai, juo labiau bus gerbiamas jų tapatumas.

Kaip su dėkingumu Šventajai Dvasiai nepaminėti daugybės istorinių pašvęstojo gyvenimo formų, kurias Ji pažadino ir kurios vis dar egzistuoja Bažnyčioje? Tai tartum šakotas medis [8], suleidęs šaknis į Evangeliją ir duodantis gausių vaisių kiekvienu Bažnyčios gyvenimo laikotarpiu. Koks nuostabus turtingumas! Baigiantis Sinodui aš pats pajutau, jog būtina pabrėžti šį tvarų Bažnyčios istorijos elementą: būrį steigėjų, šventų vyrų ir moterų, kurie su evangeliniu radikalumu pasirinko Kristų, broliškai tarnaudami patiems vargingiausiems ir labiausiai apleistiems [9].

Pašvęstojo gyvenimo formos

Jau pirmaisiais Bažnyčios amžiais buvo vyrų ir moterų, kurie, suvokę pašaukimą sekti tarno išvaizdą prisiėmusiu Įsikūnijusiu Žodžiu, nuėjo paskui Jį ir, pasirinkę monastinį gyvenimą, ypatingai ir radikaliai vykdė iš Krikšto išplaukiančio dalyvavimo Jo velykinėje mirties ir prisikėlimo paslaptyje reikalavimus. Ir Vakaruose jau nuo pirmųjų Bažnyčios amžių buvo praktikuojamas monastinis gyvenimas ir atsirado labai įvairių tiek cenobitų, tiek eremitų tradicijos formų. Dabartinė, ypač šv. Benediktu besiremianti Vakarų monachizmo forma naudojasi paveldu daugelio vyrų ir moterų, kurie paliko pasaulį, ieškojo Dievo ir Jam atsidavė, „nieko nevertindami labiau už Kristaus meilę“ [12]. Ir šių dienų vienuoliai evangeliniu įsipareigojimu keisti papročius, paklusnumu, ištverme, uoliu Dievo žodžio apmąstymu (lectio divina), liturgijos šventimu ir malda stengiasi darniai jungti vidinį gyvenimą su darbu.

Džiaugsmą ir viltį žadina tai, kad šiandien vėl atgyja senovinis Dievui pasiaukojusių mergelių luomas, kuris krikščionių bendruomenėse egzistavo jau nuo Apaštalų laikų [13]. Diecezijos vyskupo pašvęstos, jos savitai jungiasi su Bažnyčia ir jai tarnauja, pasilikdamos gyventi pasaulyje. Atsiskyrėliai ir atsiskyrėlės, priklausantys senoviniams Ordinams arba institutams, taip pat tiesiogiai pavaldūs vyskupui, savo vidiniu ir išoriniu atsiskyrimu nuo pasaulio liudija šio laiko praeinamybę, pasninku ir atgaila įrodo, kad žmogus gyvas ne vien duona, bet ir Dievo žodžiu (plg. Mt 4, 4). Šiandien sugrįžta ir nuo apaštalų laikų praktikuotas našlių [14] - vyrų ir moterų - pašventimas (plg. 1 Tim 5, 5.9-10; 1 Kor 7, 8).

Vien kontempliacijai atsidavę vyrų ar moterų institutai yra Bažnyčios garbė ir dangaus malonių šaltiniai. Jų. Vienatvėje ir tyloje, klausydamiesi Dievo žodžio, švęsdami liturgiją, jie asmenine askeze, malda, apsimarinimu ir broliškos meilės bendryste visą savo gyvenimą ir veiklą nukreipia į Dievo kontempliavimą. Taigi galima pagrįstai linkėti, kad įvairios kontempliatyvaus gyvenimo formos vis labiau plistų jaunose Bažnyčiose kaip visiško įsišaknijimo Evangelijoje išraiška, ypač tuose pasaulio regionuose, kur labiau įsigalėjusios kitos religijos.

Vakaruose jau daugel amžių klesti įvairios kitokios vienuolinio gyvenimo formos, kurias pasirinkę gausybė žmonių atsisako pasaulio, pasiaukoja Dievui vieša evangelinių patarimų profesija ir su savo specifine charizma bei nuolatinio bendruomeninio gyvenimo rėmuose [17] įvairiai apaštalaudami tarnauja Dievo Tautai. Tai puikus ir įvairus liudijimas, atspindintis daugybę Dievo dovanų, suteiktų steigėjams ir steigėjoms, kurie, atviri Šventajai Dvasiai, mokėjo aiškinti laiko ženklus ir protingai atsiliepti į naujus reikalavimus. Eidami jų pėdomis, kiti stengėsi žodžiais ir darbais įkūnyti Evangeliją savo gyvenimu ir savo laikui rodyti gyvą Jėzaus, tobuliausio Pašvęstojo ir Tėvo Siųstojo, buvimą. Vienuoliai ir vienuolės privalo nuolat sekti Viešpaties Kristaus pavyzdžiu ir malda palaikyti su juo glaudžią vidinę vienybę (plg.

Pirmiausia pagalvoju apie Pasauliečių institutus, kurių nariai trokšta savo pasiaukojimą Dievui išgyventi pasaulyje, laikydamiesi evangelinių patarimų pasaulietiškose struktūrose, ir būti tartum išminties raugu ir malonės liudytojais kultūriniame, ekonominiame ir politiniame gyvenime. Būdinga savo pasaulietiškumo ir Pašventimo sinteze jie trokšta įlieti visuomenei naujos Kristaus karalystės energijos ir palaiminimų galia perkeisti pasaulį iš vidaus. Nors jie visiškai priklauso Dievui ir yra pasiaukoję Jam tarnauti, jų veikla normaliomis pasaulio aplinkybėmis - Šventajai Dvasiai veikiant - pasaulio tikrovę gaivina Evangelijos dvasia. Labai svarbias funkcijas atlieka kunigų pasauliečių institutai, kurių nariai, priklausantys diecezijos presbiterijai, taip pat ir inkardinuoti į savąjį institutą, savaip atsiduoda Kristui, laikydamiesi evangelinių patarimų pagal atitinkamą charizmą.

Ypatingo dėmesio vertos ir vyrų bei moterų Apaštalinio gyvenimo draugijos arba bendruomenės, kurios savitu būdu siekia tam tikro apaštalavimo arba misionieriškų tikslų. Daugelis jų su oficialiai Bažnyčios pripažintais įžadais sieja ir evangelinius patarimus. Vis dėlto ir tuo atveju ypatingas jų pašventimas atskiria juos tiek nuo Vienuolinių, tiek nuo Pasauliečių institutų.

Amžina Bažnyčios jaunystė akivaizdi ir šiandien: paskutiniais dešimtmečiais, po Vatikano II Susirinkimo, pasirodė naujų ir atnaujintų pašvęstojo gyvenimo formų. Daugeliu atvejų tai institutai, panašūs į jau esančius, bet atsiradę iš naujų dvasinių ir apaštalavimo impulsų. Jų gyvybingumą turi gerai apsvarstyti Bažnyčios Vyresnybė, nes jos pareiga tiek kompetentingai ištirti jų autentiškumą, tiek žiūrėti, kad būtų išvengta nereikalingo analogiškų institutų dauginimo ir kenksmingo skaidymosi į mažas grupeles. Vis dėlto Šventoji Dvasia, skatindama naujoves, sau neprieštarauja. Tai įrodo faktas, jog naujos pašvęstojo gyvenimo formos anksčiau buvusiųjų nenustelbia. Tokioje jų įvairovėje galima išsaugoti esminę vienybę, nes jų visų pašaukimas tas pats: ieškant tobulos meilės sekti paskui skaistų, beturtį ir paklusnų Jėzų.

Iššūkiai ir atsinaujinimas

Tais atsinaujinimo metais pašvęstasis gyvenimas, kaip ir kitos Bažnyčios gyvenimo formos, yra perėjęs opų ir sunkų periodą. Jis buvo kupinas vilties, bandymų ir naujų siūlymų atgaivinti evangelinių patarimų praktiką. Tačiau sunkumai negali priversti nusivilti. Veikiau reikia naujai ir ryžtingai įsipareigoti, nes Bažnyčiai reikalingas dvasinis ir apaštalinis atnaujinto ir atgaivinto pašvęstojo gyvenimo įnašas. Šia posinodine adhortacija norėčiau kreiptis į religines bendruomenes ir pašvęstuosius asmenis ta pačia dvasia, kuri įkvėpė Jeruzalės Susirinkimo laišką, siųstą Antiochijos krikščionims. Tikiuosi, kad pasikartos anuo metu užrašyta patirtis: „Antiochiečiai, perskaitę jį, apsidžiaugė paguodos žodžiais“ (Apd 15, 31). Nuoširdžiai atviras Sinodo Tėvams, atidžiai klausiausi jų svarbių pasisakymų įtempto šios Asamblėjos darbo metu, visą laiką tame darbe dalyvaudamas. Taip pat stengiausi pateikti visai Dievo Tautai nuoseklią katechezę apie Bažnyčios pašvęstąjį gyvenimą.

Toks per visą istoriją pakrikštytiesiems siūlomas gyvenimas „pagal Kristų“ įmanomas tik paremiant jį specialiu pašaukimu ir ypatinga Šventosios Dvasios dovana. Krikšto pašventimas čia veda prie radikalaus sutikimo sekti paskui Kristų laikantis evangelinių patarimų, iš kurių svarbiausias - šventais įžadais pasižadėtas skaistumas dėl Dievo karalystės [23]. Tas ypatingas „sekimas Kristumi“, kuriam pradžią duoda Tėvas, yra iš esmės kristologinis ir pneumatologinis. Evangelijoje yra daug Kristaus žodžių ir veiksmų, nušviečiančių to ypatingo pašaukimo prasmę. Šiuo „atvaizdu“ remiasi visa senovinė dvasinė tradicija, kontempliatyvųjį gyvenimą siedama su Jėzaus malda „ant kalno“ [25]. Ją galima tam tikru būdu susieti ir su „aktyviąja“ pašvęstojo gyvenimo dimensija, kadangi Atsimainymas yra ne vien tik Kristaus šlovės apsireiškimas, jis rengia susitikimui su Kryžiumi.

Po šešių dienų Jėzus pasiėmė su savimi Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai ant aukšto kalno. Ten Jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa. Ir štai jiems pasirodė Mozė ir Elijas, kurie kalbėjosi su Juo. Tuomet Petras ir sako Jėzui: „Viešpatie, gera mums čia būti! Jei nori, aš padarysiu čia tris palapines: vieną tau, kitą Mozei, trečią Elijui“. Dar jam bekalbant, štai skaistus debesis apsiautė juos, ir štai balsas iš debesies prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Klausykite Jo!“ Tai išgirdę, mokiniai parpuolė kniūpsti, labai išsigandę. Bet Jėzus priėjo, palietė juos ir tarė: „Kelkitės, nebijokite!“ Pakėlę akis, jie nieko daugiau nebematė, tik vieną Jėzų. Atsimainymo epizodas yra lemtingasis Jėzaus tarnystės momentas. Tai apreiškimas, kuris mokinių širdyse stiprina tikėjimą, rengia juos Kryžiaus dramai ir iš anksto skelbia Prisikėlimo garbę. Tą paslaptį nuolat išgyvena Bažnyčia, Tauta, keliaujanti į eschatologinį susitikimą su savo Viešpačiu. Kaip tie trys išrinkti Apaštalai, taip ir Bažnyčia kontempliuoja atsimainiusį Kristaus veidą, kad sutvirtintų savo tikėjimą ir vėliau nepalūžtų regėdama jo sužalotą veidą ant kryžiaus. Ta šviesa pasiekia visus Bažnyčios vaikus, nes visi vienodai šaukiami sekti paskui Kristų ir Jam patikėti galutinę savo gyvenimo prasmę, kad galėtų su Apaštalu tarti: „Man gyvenimas - tai Kristus“ (Fil 1, 21). Vis dėlto iš įsikūnijusio Žodžio sklindančią šviesą ypač patiria tie, kurie yra pašaukti pašvęstajam gyvenimui. Evangelinių patarimų profesija padaro juos ženklu ir pranašyste brolių bendruomenei ir pasauliui. Todėl sužavėto Petro žodžiai „Viešpatie, gera mums čia būti!“ (Mt 17, 4) randa juose ypatingą atgarsį. Tie žodžiai išreiškia visą krikščioniškojo gyvenimo kristocentrinę įtampą.

Trys sužavėti mokiniai girdi Tėvo raginimą klausyti Kristaus, visiškai Juo pasitikėti, laikyti Jį savo gyvenimo centru. Iš aukštybių aidintis balsas naujai atskleidžia esmę kvietimo, kuriuo Jėzus kreipėsi į juos viešojo gyvenimo pradžioje, ragindamas sekti paskui Jį, išplėšdamas juos iš jų paprasto gyvenimo ir leisdamas glaudžiai su Juo bendrauti. Kaip tik iš tos ypatingos artimumo malonės pašvęstajame gyvenime iškyla galimybė ir reikalavimas visiškai save atiduoti per evangelinių patarimų profesiją. Vieningame krikščioniškajame gyvenime įvairūs pašaukimai yra tartum vienintelės „Bažnyčios veide atsispindinčios“ [26] Kristaus šviesos spinduliai. Pasauliečiai dėl savo pasaulietiško pašaukimo prigimties Įsikūnijusio Žodžio paslaptį išgyvena kaip paslaptį To, kuris yra pasaulio Alfa ir Omega, visų sukurtų dalykų vertės pagrindas ir matas. Įšventintieji tarnai savo ruožtu yra gyvieji paveikslai Kristaus, galvos ir ganytojo, kuris savo tautą, belaukiančią Jo sugrįžimo, veda laike tarp „jau ir dar ne“. Pašvęstajam gyvenimui pavesta užduotis priminti žmogumi tapusį Dievo Sūnų kaip eschatologinį tikslą, kurio visa kas siekia, spindesį, prieš kurį visa kas nublanksta, begalinį grožį, kuris vienintelis gali visiškai patenkinti žmogaus širdį. Taigi pašvęstajame gyvenime reikia ne vien tik iš visos širdies sekti Kristumi, mylint Jį „labiau negu tėvą ir motiną, sūnų ar dukterį“ (plg. Per patarimų profesiją pašvęstasis ne tik Kristų pasirenka savo gyvenimo prasme, bet ir stengiasi kuo geriausiai savyje atkurti „gyvenimo formą, kurią Dievo Sūnus pasirinko ateidamas į pasaulį“ [27]. Laikydamasis skaistumo, jis prisiima skaisčią Kristaus meilę ir pasauliui išpažįsta Jį kaip vienatinį Tėvui lygų Sūnų (plg. Jn 10, 30; 14, 11); sekdamas Jo neturtu, išpažįsta Sūnų, kuris viską gauna iš Tėvo ir su meile Jam viską grąžina (plg. Jn 17, 7.10); aukodamas savo laisvę, jungiasi su Jo sūniško klusnumo paslaptimi, išpažįsta Jį kaip be galo mylimą ir mylintį, kaip Tą, kuris yra pamėgęs vien Tėvo, su kuriuo yra tobulai susivienijęs ir nuo kurio visiškai priklauso, valią (plg. I.

Viešpaties Jėzaus šlovės kontempliavimas Atsimainymo paveiksle pašvęstiems asmenims visų pirma apreiškia Tėvą, kiekvieno gėrio kūrėją ir davėją, kuris vieną savo kūrinį patraukia prie savęs (plg. Jn 6, 44) ypatinga meile ir numatydamas jam ypatingą misiją. „Šitas yra mano mylimasis Sūnus <...> Klausykite Jo!“ (Mt 17, 5). Paklusdamas tam raginimui, kurį lydi vidinis susižavėjimas, pašauktasis pasiveda Dievo, kuris jį kviečia vien tik Jam tarnauti, meilei ir visiškai pasiaukoja Jam bei jo išganymo planui (plg. Tokia yra pašaukimo pašvęstajam gyvenimui esmė: tai iniciatyva vien...

tags: #sukaupei #dideli #metu #turta #tai #metai