Kunigas Hermanas Jonas Šulcas yra Lietuvos kunigas salezietis, misionierius, globos namų, amatų mokyklos ir gimnazijos Ruandoje bei Jaunimo sodybos Kėkštuose, Kretingos rajone, įkūrėjas.
Nuo Vaikystės Išdaigų Iki Pasiaukojančios Tarnystės
Hermanas Šulcas gimė 1939 m. spalio 29 d. Gimęs Lietuvoje, čia Hermanas Jonas Šulcas gyveno tik kol jam sukako ketveri. Vaikystė prabėgo Vokietijoje, teko patirti skurdą ir atskirtį.
H.J.Šulcas Vokietijoje mokėsi Vasario 16-osios gimnazijoje. Nenorėdamas „būti pašalintas dėl neramaus būdo“, persikėlė į Saleziečių berniukų gimnaziją Italijoje. Šioje šalyje baigė ir teologijos licenciatą Pontificum, Athenacum Salesiannum Roma. 1968 m. H. Šulcas buvo įšventintas į kunigus bei sugrįžo į Vasario 16-osios gimnaziją dirbti kapelionu, bendrabučio vedėju ir sporto mokytoju (1969-1971 m.).
Apie savo paauglystę kunigas pasakoja: „Šioje gimnazijoje vyresni rodydavo blogą pavyzdį, o aš tuo metu dariau viską, ką tik sugalvodavau, tik nesimokydavau. Kartą su viena drauge apsimainėme rūbais. Mane norėjo išsiųsti į pataisos namus.“ Tačiau netrukus jo gyvenimas pasikeitė. Iš tų, su kuriais išdykaudavom ir rūkydavom, kokių 8 vaikinų nebuvo. Vieno iš jų brolio klausiu: „O kur tavo brolis?“. Jis mano sako: „Ai, buvo čia toks kunigas atvažiavęs iš Italijos.“ Ir rodo man laišką, kuriame jo brolis rašo: „Mes esame Italijoje, ūkininkai kviečia vynuogiauti (o aš vynuogės tais laikais nebuvau lietęs, nuotrauką tik buvau matęs), kunigai žaidžia su mumis futbolą, iškylauja.“
Man buvo negirdėta ir tai, kad kunigai žaistų. Kunigas mano akyse buvo toks, kuris vien tik juodai apsirengęs ir moka vien apie Dievą kalbėti. Galiausiai laiške dar buvo parašyta: „Čia nereikia daug mokytis“. Tada iš karto nusprendžiau - man reikia ten pakliūti (juokiasi - autor. Tada ėjau pas kapelioną, o šis sako: „Šulcai, tai kad aš tavęs niekada mišiose nematau“.
Tuo metu man buvo 12-13 metų, lietuvių kalbos dar gerai nemokėjau, be to, kunigai buvo nuobodūs tais laikais. Nedrįsau kapelionui pasakyti, kad man mišiose nuobodu, todėl tylėjau. Kadangi jis dėstė psichologiją, iš karto mane permatė. Tada man, vaikui, atrodė, kad kunigas kalba tik apie Dievą, kad jis yra šaltas ir neprieinamas, o dabar… Dabar jis man sako: „Nuvalyk mano dviratį.“ Nustebau, kad kunigas moka ir apie dviratį kalbėti, ne tik apie Dievą (juokiasi - autor. past.). Tais laikais mama neturėjo pinigų, o aš turėjau galimybę išvažiuoti į Italiją. Mes net gerai nežinojome, kas ta Italija ir kur ji yra. Pamenu, kaip 4 valandą ryto, prieš išeinant į traukinių stotį, mama verkė atsiklaupusi prieš Marijos paveikslą. Aš norėjau būti tvirtas, neverkti, bet irgi pradėjau.
Kai nuvykau į gimnaziją Italijoje, iš pradžių man ten viskas buvo keista. Kunigai visą laiką vilkėdavo sutanas, rankas bučiuodavo, mišios vykdavo kasdien. Mačiau, kaip tie buvę draugai chuliganiukai irgi eina priimti Komunijos. Galvojau, kas jiems nutiko. Iki to laiko aš neturėjau tikslo. Turėjau ambiciją pasižymėti išdykaujant. Girdėdavau: „Šulcas padarė tą, Šulcas padarė aną“, o aš džiaugdavausi, kad esu chuliganiukas.
Misija Ruandoje: Išbandymai ir Atsidavimas
Kai saleziečiai perėmė jėzuitų misiją Brazilijoje, dvasininkas persikėlė dirbti į San Paulą (Brazilija), kur 1971-1975 m. Iš pradžių pykdavau, kai mane kontroliuodavo, norėdavau atlikti darbus ir bėgti išsidūkti. Iš pradžių mane išsiuntė į San Paulo miestą misijai. Tai baisus miestas. Tada ten gyveno 11 milijonų gyventojų, dabar jau 25 milijonai.
Nusprendžiau, kad irgi noriu dirbti misijoje, bet ne mieste, todėl Romoje viršininkui sakiau: „Noriu važiuoti į misiją, bet nenoriu grįžti į San Paulą, siųskit mane kur nėra miestų“. Tada nežinojau, kas yra Ruanda, tačiau savo pasirinkimo nesigailiu. 1978 m. išvyko į misijas Ruandoje. Teko susidurti su vietiniu skurdu, pradėti kurtis nuo palapinės.
Misionieriui tenka visame pasaulyje ieškoti rėmėjų, ir jų paaukotos lėšos skiriamos sodybos reikmėms bei Afrikos vaikų švietimui. 1994 m. Ruandoje kilus karui tarp dviejų vietinių tautybių žmonių - hutų ir tutsių, buvo žiauriai išžudyta ir didžioji dalis Jaunimo sodybos vaikų. Palaikė ir padėjo ir į Ruandą atvykusi mama. Pats kunigas liko gyvas vien dėl to, kad užpuolimo metu buvo už savo sodybos ribų. Nuo 1978 metų H.J.Šulcas vykdo misionierišką veiklą Ruandoje.
Plečiamoje misionieriaus įkurtoje sodyboje - apie 40 pastatų. Nuolatos čia gyvena apie 120 našlaičių nuo 2 iki 22 metų (globotinių būta ir dukart daugiau) - visi jie turi maisto, pastogę, yra lavinami, mokosi amato. Įsteigta ambulatorija, į kurią kasdien ateina po 40-50, kartais ir 100 žmonių. Čia jie gauna vaistų, lengvesni ligoniai gydomi vietoje. Yra gyvenamieji namukai, bažnyčia, kelios amatų dirbtuvės, mažas malūnas, ūkis su karvėmis, kiaulėmis, ožkomis ir keliais šimtais vištų. Misija turi laukus, didelį laistomą daržą - tai tikra retenybė.
2001 m. H. Šulco iniciatyva buvo įkurta gimnazija, kurią lanko 400 moksleivių iš aplinkinių vietovių, taip pat - senatorių bei diplomatų vaikai.
Kunigas taip pat nuolat teikia medicinos pagalbą vietos gyventojams ir per genocidą Ruandoje nukentėjusiems vaikams. Septyni jo vaikai (taip H. J.
Kai Ruandoje buvo prasidėjęs genocidas, buvo suniokota mano įkurta Jaunimo sodyba, išžudyti joje gyvenę vaikai, mane taip pat norėta nužudyti. Po Velykų gavau anoniminį laišką, kuriame man grasino, jog įvedžiau rasizmą kaip Hitleris. O aš vaikų niekada neskirsčiau. Praėjus trims dienoms po Velykų, paėmiau du mūsų vežimukus ir išvažiavau su vaikais, norėjau atitolti nuo viso šito. Vakare, kai reikėjo grįžti, sakau: „Jūs važiuokit, aš grįšiu rytoj“. Viena vyresnė mergaitė priėjusi sako: „Kunige, mes kartu atvažiavom, kartu ir grįšim, aš bijau“.
Visi bijojo, ore kabėjo įtampa, nes niekas nežinojo, kas bus. Kitas kunigas, su kuriuo tuo metu buvau sodyboje, vakare man paskambino ir pranešė, kad vaikai grįžo. Praėjus pusvalandžiui po pokalbio telefonu, į sodybą atėjo seniūnas su penkiais kalašnikovais ir granatomis ginkluotais vyrais. Tą seniūną visada laikiau draugu… Įėjęs jis klausė, kur kunigas. Vyresni berniukai sodyboje buvo žingeidūs, priėjo prie vyrų, domėjosi ginklais ir klausinėjo, kas atsitiko. Šie vaikams atsakę, kad jūsų kunigas išdavikas, bet jo nenušausim, būtų per lengva mirtis.
Koks jausmas žinoti, kad beveik akis į akį susidūrėte su mirtimi? Manęs vienas vokietis po to klausė: „Ar dar gali dabar tikėti Dievu? Bet Dievas mūsų nesutvėrė kvailiukais. Turime laisvę ir protą ir renkamės laisvai. Vokietijoje tada man sakė: „Tu gyveni tarp laukinių“. Aš atsakiau, kad šioje šalyje prieš 80 metų buvo dar baisiau.
„Aišku nenorėčiau, kad pasikartotų tie laikai, kai mane norėjo nužudyti, viską griovė. Bet tuos vargus - pradėti iš nieko, tuščiomis kišenėmis - aš pakartočiau”, - sakė kunigas. Visą gyvenimą padėjote Ruandos vaikams ir juos mokėte. Man keletui mėnesių išvažiavus į Europą, vaikai, nieko nesakę, sudėjo savo dalykėlių, pupelių ir ėjo lankyti senus žmones, kad šie badu nemirtų.
Jaunimo Sodyba Lietuvoje: Pagalba Vaikams Iš Socialiai Remtinų Šeimų
Į ją savaitgaliais suvažiuoja vaikai iš asocialių šeimų bei Klaipėdos sąvartyno. J. Šulco rūpesčiu gyvuoja ir Lietuvoje, buvusioje senelių žemėje Kėkštuose (Kretingos r.), įkurta Jaunimo sodyba. Į Kėkštuose vasaromis rengiamas tarptautines vaikų ir jaunimo stovyklas atvyksta vaikai iš Lenkijos, Vokietijos, kunigas atveža globotinių ir iš Ruandos.
Po Lietuvos nepriklausomybės Kėkštų kaime atgavęs senelių žemę - apie 60 ha - H. Šulcas čia įkūrė dar vieną Jaunimo sodybą, į kurią savaitgaliais suvažiuodavo vaikai iš socialinės rizikos šeimų bei Klaipėdos sąvartyno. Sodyboje daugėja vaikų, o kartu - ir darbų. Kunigui grįžus iš misijos, Jaunimo sodyboje visada aukojamos šv. Mišios.
Jaunimo sodybos tikslai ir veikla:
- Remti, globoti ir dvasiškai ugdyti mažiau galimybių turinčių šeimų vaikus ir jaunimą.
- Būti darbo, poilsio ir aktyvių dorovinių vertybių vieta jaunimui ir vaikams iš skurdžių šeimų.
- Skatinti bendravimą ir bendradarbiavimą tarp jaunuolių iš įvairių socialinių terpių.
Ši sodyba - tai vieta, kurioje vaikai gali rasti saugumą, paramą ir galimybę tobulėti. Viena auklėtinė man sakė: „Kunige, aš iš tavęs išmokau žiūrėti į žvaigždes, mėnulį, pastebėti, kada jis jaunas, anksčiau nekreipdavau į tai dėmesio.
Štai keletas pavyzdžių, kaip Jaunimo sodyba keičia vaikų gyvenimus: Aš klausiau giminių, ar šie vaizdai iš Nikaragvos ar Meksikos. Sako ne, čia Klaipėdoje. Galvoju, negali būti. Kai pirmą kartą ten nuvažiavau - išsigandau. Buvo ruduo, visi purvini, lyja, laksto apleisti šunys. Žmonės, radę išmestą duonos gabalėlį, kišasi į burną. Mane tai sujaudino, tačiau iš pradžių negalėjau likti, kadangi buvau gražiai apsirengęs, mane galėjo užpulti. Grįžau kitą kartą, tik specialiai apsirengiau nudriskusiai. Ten gyvenantys manęs klausė, kas davė leidimą čia rinkti šiukšles (juokiasi - autor.
Pradėjau pro vieną kitą vaikus iš ten traukti. Pirmoji, kurią ištraukiau, tokia Violeta, jau baigė universitetą. Ten prausėsi, ruošė pamokas, išmoko nesimušti. Juk ir dėl šiukšlių jie ginčydavosi, mušdavosi. Pačiame šiukšlyne tokių vaikų buvo tik vienas ar du, bet aplinkui gyveno daug. Kad ir pati Violeta. Namuose vienas kambarys, o ten purvina, smirdi, mėtosi purvini skudurai, neišplauti indai, yra tik viena lova, ant stalo maisto liekanos. Tėvai abu geriantys, prieš ją buvo viešai paleistuvaujama. Vienas kambarys, viena išvietė lauke ir vienas kranas, kuris žiemą būdavo užšalęs.
Eidavau į įvairias mokyklas, su direktoriais kalbėdavau, kad atkreiptų dėmesį. Po to atsirado pagalbininkų. Iš pradžių Violeta gyveno pas mane sodyboje. Dabar mano bendradarbiai eina per socialines tarnybas Kretingoje, todėl tarnybos žino, kokie vaikai pas mus lankosi, žino tų šeimų sąlygas. Kai kurie vaikai, sužinoję, kad mano gimtadienis, prašo parašyti man laišką, kuriame rašo: „Aš esu toks ir toks, esu vaikas iš asocialios šeimos“, pasakoja, kad jiems labai patinka „Jaunimo sodyboje“ ir, kad čia išmoko draugauti.
Jaunimo sodyboje lankosi žmonės iš kitų šalių: Italijos, Vokietijos, Brazilijos, Turkijos, Latvijos, JAV, Australijos. Kunigui misionieriui Ruandoje Hermanui Jonui Šulcui įteiktas Užsienio reikalų ministerijos garbės ženklas „Lietuvos diplomatijos žvaigždė”.
Kunigas H. Šulcas dažnai atvyksta į Lietuvą su būreliu juodaodžių iš Ruandos. Ruandiečiai turi galimybę susipažinti su kita kultūra, gamtovaizdžiu. Kėkštų sodyboje globojami socialiai remtini vaikai greitai susibičiuliauja su svečiais.
Vėliau jis mokslus tęsė Italijos lietuvių seleziečių gimnazijoje. Po gimnazijos studijavo teologiją, filosofiją, pedagogiką. Gyvenimas įvairiose pasaulio šalyse lėmė tai, kad H. Šulcas, įsiliedamas į tų šalių tautų gyvenimą, išmoko ir jų kalbas. Hermano motina Elzė Šulc savo gyvenimo pabaigoje grįžo į Lietuvą.
Už pasiaukojančią veiklą Ruandoje ir Kėkštų sodyboje 2007 m. H. Šv. Apsilankymo pas kunigą H. Šulcą proga Šv. Lozoriaus sąjungos atstovai papasakojo ir apie savo organizacijos veiklą: tai - visame pasaulyje veikianti paramilitarinė organizacija, kuriai būdinga karinė struktūra tam, kad operatyviai teiktų humanitarinę pagalbą po sunkių stichinių nelaimių, didelių avarijų, šelpiant varguolius, organizuojanti paramą Ukrainai.
H. Šulco iniciatyva Ruandoje buvo įkurta gimnazija su bendrabučiu, kurią, jis tikino, šiuo metu lanko 600 moksleivių iš aplink Kigalį esančių vietovių. Joje dirba dvi pedagogės ir iš Lietuvos. Kunigo veikla neapsiribojo vien sodybos puoselėjimu Afrikoje: jis važinėjo po pasaulį, rinkdamas aukas, kad pagelbėtų ir kitiems Ruandos žmonėms. Per didįjį pilietinį karą sudegė už 3 km esančios parapijos bažnyčios stogas. H. Šulcas važinėjo po kaimus: apsigyvendavo juose, kad geriau pažintų vietinius žmones. Dalijo vaistus, švirkštus, buities reikmenis. „Ligi šiol turiu geradarių būrį, netgi organizacijas, kurios remia ne tik mano vaikus, bet ir teikia paramą Afrikos žmonėms“, - tvirtino H. Sugrįžęs į Ruandą, jis kone kas kartą susirgdavęs maliarija.
Sodyboje rengiamos įvairios tarptautinės stovyklos, kūrybinės dirbtuvės, seminarai. Joje dirba būrys nuolatinių darbuotojų bei savanorių būrys, kuriam vadovauja kunigo H. Šulco paskirta Vaiva Stanevičiūtė.
Viena iš kunigo H. Šulco svajonių - kad sodyboje būtų išvystytas agroturizmas: "Mano svajonėse šitoje sodyboje turėtų būti išvystytas ir agroturizmas. Kol kas turime du ponius, pulką žąsų, vištų, ančių“, - kalbėjo H.
2019 m. Įsegti sidabro žvaigždę kunigui misionieriui Hermanui Šulcui Šv. Praėjusį savaitgalį Žalgirio seniūnijos Kėkštų kaime, kur gyvenimo saulėlydį leidžia ilgus metus misijose Ruandoje dirbęs 85-erių kunigas salezietis Hermanas Šulcas, apsilankė prie Jungtinių Tautų Organizacijos veikiančios tarptautinės Šv. Delegaciją šiltai priėmė pats kunigas H. Šulcas ir jam talkinantis brolis iš Italijos Pjeras Karlas Manzo, Lietuvoje gyvenantis 9-tus metus.
Sidabro žvaigždę kunigui, o taip pat kitus apdovanojimus savo brolijos nariams įteikdamas Šv. Šv. Lozoriaus sąjunga apdovanojimus įprastai įteikia Klaipėdos universiteto erdvėse, tačiau, anot G. Petružio, šįkart buvo padaryta išimtis, atsižvelgiant į kunigo garbingą amžių. Į ceremoniją taip pat atvyko Šv. „Kunigo Hermano Šulco kandidatūra apdovanojimui buvo atrinkta Austrijoje, kur yra mūsų sąjungos būstinė, aš esu atstovas Baltijos šalims, tad man didelė garbė įteikti jį vienam Lietuvos didžiavyrių, kuris iš skurdo, nevilties ir bado išgelbėjo bei viltį suteikė tūkstančiams žmonių“, - kalbėjo G. Mūsų kraštietis kunigas misionierius H. Šulcas daugiau kaip 40 metų dirbo Ruandoje Afrikoje, ten jis įkūrė Jaunimo sodybą našlaičiams vaikams, kurių tėvai buvo išžudyti per tarpusavio genčių karus ar mirę iš bado.
„Mano vaikai surinkti išsislapstę po savaną. Jie savo akimis regėjo, kaip buvo žudomi jų tėvai, todėl šiandien negaliu jų palikti. Misijų į Ruandą H. Šulcas išvyko 1978 metais. Įsikūrė Umudugudu kaime, esančiame už 60 km nuo sostinės Kigalio. Vien eiti kunigo pareigas - ne šio žmogaus būdui. Kunigas pradėjo telkti apie save našlaičius: Jaunimo sodyboje apgyvendino ir mokė juos gyvenimo įgūdžių, amatų. Sodyboje savo reikmėms augino gyvulius, daržoves ir mokė vaikus ne tik žemdirbystės, bet ir amatų. Tam kunigas į Afriką buvo pasikvietęs savo motiną Elzę. Vienu metu sodyboje gyveno iki 700 našlaičių.
Šventadienio mintysDaugiauEpizodasJaunimo sodybą Kėkštuose įkūręs kun. Šulcas: paauglystėje nebuvau angelėlis1311Kunigas iš Indijos: be krikščionybės pasaulyje turėtume daug daugiau diktatoriųKunigas iš Indijos: be krikščionybės pasaulyje turėtume daug daugiau diktatorių2024-11-10 06:0026 min.776Netoli Labanoro persikraustę menininkai Danilevičiai: čia iš žemės trykšta senoji LietuvaNetoli Labanoro persikraustę menininkai Danilevičiai: čia iš žemės trykšta senoji Lietuva2024-11-03 05:5925 min.Populiaru15087Lauryno mamą iki savižudybės privedė finansiniai sukčiai: „Pasirinkau apie tai kalbėti“Lauryno mamą iki savižudybės privedė finansiniai sukčiai: „Pasirinkau apie tai kalbėti“2024-10-27 05:5926 min.1528Menininkas Rapolas Kavaliauskas: per kūrinius bandžiau atsisveikinti su prarastu broliuMenininkas Rapolas Kavaliauskas: per kūrinius bandžiau atsisveikinti su prarastu broliu2024-10-20 04:5925 min.1314Žiūrite dabarJaunimo sodybą Kėkštuose įkūręs kun. Šulcas: paauglystėje nebuvau angelėlisJaunimo sodybą Kėkštuose įkūręs kun.
Viena vyresnė mergaitė priėjusi sako: „Kunige, mes kartu atvažiavom, kartu ir grįšim, aš bijau“. Būčiau didelis melagis, jei sakyčiau, kad nebuvo klaidų, nebuvo nuodėmių. Mes, žmonės, esame pilni trūkumų ir nuodėmių. Bet per klaidas mokaisi. Mes krikščionys turime žodį „šventas“. Ką reiškia „šventas“? Sveikas viskame. Kaip švenčiausioji Marija. Dievas išrinko skaisčią mergaitę būti jo mama, tai reiškia, kad Dievas nori, jos ir mes visame kame būtume sveiki, bręstume ir pildytume meile.
Kunigas Hermanas Jonas Šulcas su ruandiete mergaite ant rankų. Nuotr. iš asmeninio H. J. Motina Elzbieta - lietuvė katalikė. Senelis, mamos tėvas, labai gerbė gamtą, gyvulius ir Sutvėrėją.