Oligarchija: Kas Tai Yra?

Oligarchija - tai valstybės valdymo forma, kai visa valdžia sutelkta nedidelės žmonių grupės rankose. Žodis „oligarchija“ į lietuvių kalbą buvo pasiskolintas iš lotynų kalbos ir senovės graikų. Šis terminas apibūdindavo valdymo formą, kai valdžia buvo koncentruota mažos turtingų asmenų ar šeimų grupės rankose. Kalbinės struktūros požiūriu, žodis „oligarchija“ yra sudurtinis, tai yra sudarytas iš dviejų dalių: „oligos“ ir „archija“.

Terminas kilęs iš graikiškų žodžių keletas ir valdyti. Senovės Graikijoje šis terminas apibūdindavo valdymo formą, kai valdžia buvo koncentruota mažos turtingų asmenų ar šeimų grupės rankose. Kitaip tariant, tai valdymo forma, kai visa valdžia priklauso nedidelei žmonių grupei. Ši grupė vadovaujasi ne daugumos, bet asmeniniais interesais, priskiria sau didesnių nei paprastiems žmonėms galių ir privilegijų.

Oligarchijos Kilmė ir Istorija

Oligarchijos terminą pirmieji pavartojo senovės Graikijos filosofai Aristotelis ir Platonas. Aristotelis manė, kad yra trys idealios valdymo formos: monarchija, aristokratija ir polėtija. Jo požiūriu, oligarchija (pvz., Spartoje ir Kartaginoje) yra nukrypimas nuo aristokratijos valdymo ir blogesnė valdžios forma nei demokratija, nes mažiau stabili (oligarchijoje slypi oligarchų tarpusavio bei oligarchų ir liaudies vaidai, o esant demokratijai liaudis pati prieš save nemaištaus).

Oligarchinio valdymo pavyzdžių istorijoje būta daug, ankstyvaisiais laikais oligarchijos susidarydavo susivienijus besivaržantiems genčių ar kastų vadams, vėliau − diduomenei siekiant dalį valdžios paveržti iš karaliaus (pvz., 13 a. Anglijos karaliui ir baronams pasiekus kompromisą, surašytą Didžiojoje laisvių chartijoje). Viena garsesnių oligarchijų buvo 18 a. pabaigoje Prancūzijos Direktorija.

Oligarchijos Bruožai ir Tendencijos

19−20 a. į oligarchiją dažniau pradėta žiūrėti ne kaip į valstybės valdymo formą, bet kaip į vadovavimo politinėms partijoms, profesinėms sąjungoms ir panašioms organizacijoms stilių. Pastebėta, kad svarbiausiu veiksniu susiklostyti oligarchiniam valdymui yra ne turtas, bet valdžia. Turintys valdžią asmenys dažnai manipuliuoja išskirtinėmis žiniomis apie organizacijos struktūrą, išsamesne informacija apie įvykius, naudojasi valdžios tęstinumu.

Ilgainiui pavaldiniai ar paprasti partijos nariai pradeda nebematyti rimtesnės alternatyvos, suteikia daugiau galių oligarchams ir valdžios telkimasis nedaugelio rankose stiprėja. Tokios tendencijos pastebimos didelėse bendrovėse, korporacijose, Bažnyčios institucijų (pvz., ordinų) hierarchijoje. Kai kurie sociologai (pvz., R. Michelsas) mano, kad bet kurioje politinėje sistemoje yra oligarchijos tendencijų.

R. Michelso "Geležinis Oligarchijos Dėsnis"

Viena iš jo žinomiausių idėjų - „geležinis oligarchijos dėsnis“, kuris teigia, kad žmogaus, politikos ir politinių partijų prigimtis skatina demokratiją virsti oligarchija. Kiekviena organizacija savaime suponuoja oligarchijos atsiradimą. Norint veikti vis efektyviau, atsiranda biurokratija ir lyderiai.

Ši grupė pamažu augina savo galią sukurdama organizacinę ideologinę struktūrą: apmokamas pareigas, spaudą, biurokratinę piramidę, specialius reikalavimus ir kt. Tai įvyksta dėl keleto veiksnių. Organizacijai augant natūraliai išsivysto atstovavimo sistema, nes didelė narių masė nepajėgi spręsti visų klausimų. Daugelis funkcijų deleguojama smulkesniems valdymo organams, taip atiduodant vis daugiau atsakomybių vis mažesniam žmonių skaičiui.

Narių masei paliekama tenkintis ataskaitomis ir laikas nuo laiko surengiamais visuotiniais suvažiavimais. Taip pat, tapęs valdymo organo nariu, organizacijos narys įgyja vis daugiau kompetencijų, tampa savo srities „ekspertu“, kas dar labiau sucementuoja jo poziciją ir de facto padaro nepakeičiamu. Tuo pat metu, didžioji dalis organizacijos narių, dėl užimtumo negalinčių skirti daug laiko veiklai ir neturintys savo pažiūrų, lengvai perleidžia atsakomybę šiam besivystančiam elitui. Prie viso to prisideda ir pareigų apmokamumas.

Piniginį atlygį gaunantis asmuo pasidaro tiesiogiai priklausomas nuo organizacijos vadovybės, taip atsiskirdamas nuo paprastų narių, kurie, kaip minėta, dėl finansinių aplinkybių negali viso laiko skirti organizacijai. Pastarieji tampa pasyviais stebėtojais ir demokratija virsta oligarchija. Michelsui antrina ir Aristotelis, teigdamas, jog pagrindinė „jėga“, gimdanti oligarchiją yra abejingumas - dauguma nesirūpina valstybės reikalais, o mažumai.

Michelsas, skirtingai negu mes, nedemonizuoja oligarchijos. Jam „geležinis oligarchijos dėsnis“ yra tiesiog objektyvus sociologinis dėsnis, patinka tau jis ar ne. Taip tiesiog įvyksta. Ir, svarbiausia, jo neigimas veda tik į dar stipresnę oligarchiją!

Ryšys su Kitomis Valdymo Formomis

Oligarchija dažnai lyginama su kitomis valdymo formomis, tokiomis kaip:

• Aristokratija - valdžia sutelkta aukščiausios visuomenės klasės (aristokratų) rankose.
• Gerontokratija - sąvoka naudojama dažniausiai ironiškame kontekste, norint parodyti, kad valstybę valdo senyvo amžiaus žmonės, kurie nebūtinai yra labiausiai tam tinkantys.
• Meritokratija - valdo turintys didžiausius pasiekimus ar sugebėjimus.
• Plutokratija - valdžia sutelkta turtingiausiųjų rankose.
• Technokratija - valdo mokslininkai ir techniniai ekspertai.

Šios valdymo formos, kaip ir oligarchija, apibūdina valdžios pasiskirstymą visuomenėje pagal tam tikrus kriterijus.

Pagrindinės valdymo formos

Atsakomybės ribojimas: Finero skelbiama informacija nėra ir negali būti laikoma investavimo rekomendacija ar finansiniu patarimu. Finero nepriima atsakomybės už lankytojų priimamus finansinius sprendimus. Finero stengiasi nuolatos atnaujinti interneto svetainėje pateikiamą informaciją apie paslaugų teikėjus, teikiamų paslaugų įkainius ir kitas sąlygas. Tačiau esant bet kokiems neatitikimams tarp šiame puslapyje pateikiamos informacijos ir tos, kurią pateikia paslaugas teikianti finansų įstaiga, visada reikėtų vadovautis pastarąją informacija.

tags: #tai #terminas #skirtas #pavadinti #turtingosioms #klasems