Architektūros Oskaro - Pritzkerio premijos laureatė Anne Lacaton teigia: „Gera architektūra yra atvira; ji atvira gyvenimui, stiprinanti kiekvieno laisvę, kai kiekvienas gali daryti, ką nori". Tradicinė architektūra tokia ir yra.
Užsienio literatūroje ji dažnai vadinama „vernacular“, išvertus - „liaudies architektūra“. Tačiau „liaudies kalba“ yra terminas, kurį XX a. šeštajame dešimtmetyje architektūros istorikai pasiskolino iš kalbininkų. Pastarieji jį vartojo norėdami įvardinti konkretaus regiono tarmę. Garsus architektas ir architektūros teoretikas Christopher‘is Alexander‘is pastebi, kad „vernacular“ kartais reiškia „vulgarus“, o kartais - „liaudies išminties nešėjas“.
Tad tradicinė architektūra - it geros architektūros pamatas. Tam tarsi antrina R. Bertašiūtė: „Medinė architektūra - tai mūsų savasties, vietos tapatumo dalis“. Jos manymu, ši savastis kyla iš medienos kaip atsinaujinančio ištekliaus vaidmens ilgametėje mūsų šalies architektūros istorijoje, svaraus vaidmens, kuris nunyko tik apie XX amžiaus vidurį. Iki tol mediniai pastatai sudarė apie 80 proc.
Mūsų tradicinės architektūros pagrindinis bruožas - kontekstualumas. Jei pažvelgsime į senuosius Lietuvos kaimus, pastebėsime, kad pastatų juose lyg nesimato - dominuoja gamta, žmogus tarsi atsitraukęs į antrą planą - ne jis yra pagrindinis kūrėjas. Sodybos labai jautriai įsiterpusios į kraštovaizdį.
Lietuvos etnografiniai regionai
Sodybos Struktūra ir Hierarchija
Sodybose tiek statiniai, tiek erdvės - aiškiai hierarchizuotos. Dar XIX amžiuje vokiečių etnografai pastebėjo, kad lietuviškoms sodyboms būdingas nuokrypis nuo simetrijos. Vis dėlto jose užkoduota aiški hierarchinė struktūra: užklydusiam intuityviai aišku, kuris iš trobesių yra svarbiausias, o kuris - mažiau reikšmingas. Ypatingai stengtasi atskirti sakralias, šventas erdves nuo ūkiškų.
Pasak Rasos Bertašiūtės, sodyboms pastebimai būdingas ir daugiaplaniškumas, o įvairūs statiniai vis tiek randa „bendrą kalbą“ - sukuriama vienovė įvairovėje. „Tradicinėje sodyboje dera viskas, - teigia R. Lietuvių sodyboms buvo būdingas ažūriškumas.
Gyvenamasis namas - svarbiausias sodybos statinys, veik visada buvo statomas sodybos pietryčiuose, kad kiemas būtų apšviestas, saulėtas. Netoli namo dažnai statytas svirnas. Įdomu, kad nors nuo seno lietuvių sodyboms naudotos tvoros (net kiemo erdvės jomis skiriamos), tačiau visoms joms buvo būdingas ažūriškumas, kas, pasak architektės, dabar prarandama. Na, ir žinoma, želdiniai. Jie buvo neatskiriama sodybų dalis - ir kalbama ne apie tarsi savaime suprantamus vaismedžius, o apie ąžuolus, klevus, egles ir pan.
Tradicinė pastatų puošyba
Tradicinės architektūros pastatų puošybos paskirtis yra ne tik estetinė - ji ir praktinė, informacinė, simbolinė. Architektė atkreipia dėmesį, kad puošybos paskirtis ne tik estetinė - ji ir praktinė, informacinė, simbolinė.
„Lietuvių medinei architektūrai būdinga išimtinai tektoniška puošyba: dekoruojami konstrukciškai reikšmingi elementai, pati puošyba - tikslinga: arčiau žmogaus stebėjimo lauko esančios detalės smulkesnės, rūpestingai apdirbtos, esančios toliau - grubesnės“, - savo ilgamečiais pastebėjimais dalinasi R. Bertašiūtė.
Vientisumo pojūtį sodyboms suteikia dažniausiai pasirinkta viena vyraujanti kompozicinė priemonė: polichromija, drožyba, apkalimo dekoras, langų skaidymas, skulptūriniai akcentai ir t. Ir nors visur naudotos tos pačios architektūrinės komponavimo priemonės (stogų formos, langų, durų angos ir pan.), jų panašumas užtikrina harmoningą sodybos vaizdą. Ir atvirkščiai, formų ir medžiagų gausa suardo ansamblio vienovę.
Anot R. Bertašiūtės, tradicinėje kultūroje vyravo samprata, kad „grožis yra visų pastato dalių proporcinga visuma, o pastato išvaizda turi atitikti jo turinį, esmę, ir paskirtį.“ Grožiui priskiriamos tokios savybės kaip paprastumas, harmonija, simetrija, tvarka, įvairovė, vientisumas, o visos detalės - naudingos ir tikslingos.“ Formose ieškota natūralumo, paprastumo, funkcionalumo.
Konstrukciniai sprendimai
Neretai šių laikų architektams stinga sveikos nuovokos, saiko jausmo, būdingo mūsų protėviams - kaip šiame pavyzdyje: kolonos sudėliotos schematiškai, išryškintos baltais dažais, jos vizualiai „perkerta“ langus, įėjimą. Tradiciniuose mediniuose statiniuose kiekvienas elementas yra reikalingas, montuojamas remiantis per kartų kartas patirtimi.
Tarkim, dėl architektūrinių pastatų bruožų skirtumų regionuose skiriasi jų galinių sienų apsauga nuo lietaus: kadangi Aukštaitijos namų galinės sienos sutampa su stogo skliauto (frontono) plokštuma, montuojami nedideli „stogeliai“ - atbrailos, o Vakarų Lietuvoje, ypač - Žemaitijoje, kur daugiau lietaus, visas skliautas ištraukiamas į priekį kaip priedanga pirmo aušto sienojams.
Net tarpukario Lietuvos statybos reglamentais reikalauta, kad stogų užlaidos būtų ne mažesnės nei 40 cm, o vakarinių šalies regionų namų karnizai išsikištų ne mažiau nei 70 cm. Meistrų sumanumas atsiskleidžia ir tokiuose konstrukcijų sprendiniuose, kaip iliustracijoje: Tryškių bažnyčios vainikinė sija išskobta, į šias įpjovas „įremtos“ gegnės, taip ne tik užtikrinant stabilumą, bet ir apsaugant gegnių galus.
Kitas racionalių elementų pavyzdys yra rąstinių trobesių kertys. Ne veltui dažnai jos yra iškišusios iš už fasadų plokštumų - taip kompensuojama mažesnė medienos varža išilgai rąsto. Įvairiai apdailintos medinių namų kertys ir apatinius rąstus apsauganti išilginė lenta (dažniausiai naudota ąžuolinė).
Statybinės medžiagos
Nors mediniai pastatai statyti gausiausiai, tačiau naudotas kur kas didesnis statybinių medžiagų arsenalas. Tiesą sakant, ir mediena naudota nelygu rūšis: medį lietuvis gerai pažinojo, atitinkamai parinkdavo medieną konkretiems pastatų elementams, pavyzdžiui, jei namo sienos apkalų lentos gali būti pušinės ar pan., tai apačioje, ties cokoliumi (apatinių sienojų apsaugai), lietaus vandens nukreipimui būtinai naudotos ąžuolo lentos.
Naudotos ir mišrios statybos technologijos. Populiariausi tokie statiniai buvo Mažosios Lietuvos teritorijoje. Prie mišrių priskiriami moliniai, o taip pat medžio karkaso ir plytų mūro statiniai. Pasitaikydavo ir mūro stulpai su medžio užpildu.
Ir anuomet statyti trobesiai iš karkasinių sienų su užpildu. Naudotos ir molinių pastatų sienos: plūktinės arba drėbto molio. Tiesa, pastarosios labiau būdingos ūkiniams pastatams. Rasa prisiminė, kad ekspedicijų metu rado ir statinių, kuriuose malkos tarsi „paskandintos“ skiedinyje. Mišrios statybos technologijos ir medžiagos, naudotos Lietuvoje statytiems pastatams.
Tačiau, mąstant apie istorinių pastatų rekonstrukcijas, reikia turėti omenyje statybinių medžiagų suderinamumą: tarpusavyje dera medis, beržo tošis, samanos, molis, kalkės, linai, šiaudai, kanapės. Kas nutinka, kai naudojamos nederančios medžiagos? Visos įmanomos bėdos: tinkas atitrūksta, mediena ima pūti.
Kodėl svarbu perprasti tradicines technologijas ir konstrukcijas? Žinios apie protėvių sukauptą patirtį visų pirma reikalingos norit atstatyti griūvančius namus. Arba - kai projektuojami nauji statiniai saugomose teritorijose ir reikalaujama atsižvelgti į regiono architektūros ypatumus. Mat neišmanymas gimdo nuostolius: vos pagamintas daiktas deformuojasi, nebeatlieka savo paskirties.
Tačiau žinios apie tradicinę architektūrą didžiausią naudą mums neša, kai bandome žvelgti į ateitį ir kurti pastatus, pritaikytus įvairioms klimato negandoms atlaikyti.
Straipsnis pristato architektės, dr. Rasos Bertašiūtės paskaitą „Ko galime pasimokyti iš tradicinės architektūros?“.
tags: #tarpukario #lietuviu #sodybos