Teismų Praktika Nekilnojamojo Turto Pirkimo-Pardavimo Sutartys 1966 m. Lietuvos TSR

Šiame straipsnyje nagrinėjama teismų praktika, susijusi su nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartimis Lietuvos TSR 1966 m., atsižvelgiant į nuosavybės teisių atkūrimo ir restitucijos klausimus.

Vytautas Landsbergis, Sąjūdžio lyderis

Nuosavybės Teisių Tęstinumas

1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo "Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir „1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas“ preambulėje LR Seimas aiškiai ir nedviprasmiškai pabrėžė, kad „Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą“.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio antroje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų Konstitucinio įstatymo pirmosios, 1996 m birželio 20 d. įstatymo Nr. Į-1392 redakcijos 8 straipsnis nustatė: „8 straipsnis. Draudimas parduoti žemę, kol į ją neatstatytos piliečių nuosavybės teisės. Žemės, į kurią pagal Lietuvos Respublikos įstatymus privalo būti atstatytos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisės, kol jos nėra atstatytos, ją valdantis subjektas negali parduoti. Tokią žemę šio įstatymo nustatyti subjektai gali įsigyti tik po to, kai pagal įstatymus bus atstatytos Lietuvos piliečio nuosavybės teisės ir žemės nuosavybė bus įstatymo nustatyta tvarka įregistruota“.

LR Konstitucinis teismas 1994 m. gegužės 27 d. bylos Nr. 12/93 nutarime, vertindamas sovietinės okupacijos metais vykdyto žemės suvalstybinimo teisėtumą - nustatė: „ ... Tokių okupacinės valdžios savivalės aktų pagrindu negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėta valstybinė nuosavybė, nes neteisės pagrindu negali atsirasti teisė“.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas savo 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartyje civ. byloje Nr. 3k-3-384/99 pabrėžė, kad „tol, kol asmens nuosavybės teisės atkūrimo į konkretų išlikusį nekilnojamajį turtą klausimas nėra iki galo išsprestas, šis turtas yra ginčo objektas, ir nuosekliai - šis turtas negali būti perleistas nuosavybėn kitiems asmenims, nes tai galėtų reikšti tolesnį buvusio savininko nuosavybės teisės pažeidimą. ... Jeigu jiems žėmės sklypai buvo suteikti ieskovės ... tėvui ... iki nacionalizavimo priklausioje žemėj neteisėtai, t.y. prieš tai įstatymo nustatyta tvarka ir būdais neatkūrus nuosavybės teises P.R.-ienei į visą žemės sklypą, tai P.R.-iene pagal 1997 m. liepos 1 d. įstatymą igytų teisę atkurti nuosavybės teisę natura į 1 ha sklypą. Jeigu paaiškėtų, kad likusioji ginčo žemės sklypo dalis įstatymo nustatyta tvarka nebuvo valstybės išpirkta, tai sklypų dalijimas šioje žemėje kitiems asmenims, prieš tai realiai netkūrus P.R.-ienei nuosavybės teises į visą žemės sklypą, reikštų esminį jos teisių pažeidimą ... Valstybė, įsipareigodama atkurti pažeistą nuosavybės teisė į nekilnojamajį turtą, kaip faktinis to turto valdytojas, prisiemė ir prievolę, neperleisti to turto kitiems asmenims tol, kol galutinai nebus išspręstas šio turto grąžinimo klausimas. Vadinasi, kol nėra galutinai išspręstas klausimas dėl nuosavybės teisės atkūrimo vienu ar kitu įstatyme numatytu būdu, negalima pripažinti, kad pažeista nuosavybės teisė yra realiai apginta. Nacionalizuotas nekilnojamasis turtas, į kurį pretenduojantysis nori atkurti nuosavybės teisę, išlieka neteisėtai nusavintu prieš savininko valią iki to momento, kol nėra įstatymo nustatyta tvarka priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisės atkūrimo į tą turtą“.

Valstybė nėra sovietų Lietuvos piliečių nacionalizuotos žemės savininkė, todėl neteisėtai, be jos savininkų sutikimo, jų žemę „perkėlinėja”, nuomoja, parduoda, keičia, t. y. disponuoja ja kaip savo, nemokėdama už tai savininkams nei atlygio, nei to atlygio palūkanų.

Žemės Grąžinimas ir Kompensacijos

Žemė besąlygiškai privalo būti grąžinta tik toje vietoje ir tokiu plotu koks yra nurodytas žemės nuosavybės dokumentuose. Visa žemė, kuri priklauso teisėtiems savininkams, ne be „gudručių” pagalbos buvo neteisėtai „prichvatizuota”, turi būti atimta ir grąžinta tiems kam ji priklauso arba atlyginama už ją rinkos kainomis. Argumentai, kad „žemės neliko” yra iš žemgrobių leksikono. Tai turi būti padaryta neatsižvelgiant į jokius argumentus.

Valstybė, turėdama privatizuojamo turto ( tame tarpe ir nenaudojamos žemės) jį parduoda ir nuperka sklypą iš savininko rinkos kainomis reikalingą žemės sklypą mokyklai darželiui ar sporto aikštelei. Valdžios argumentai - „valstybė neturi pinigų” yra niekiniai ir nieko nedomina.

LR Konstitucinis teismas 1994 m. gegužės 27 d. bylos Nr. 12/93 nutarime, vertindamas sovietinės okupacijos metais vykdyto žemės suvalstybinimo teisėtumą - nustatė: „ ... Tokių okupacinės valdžios savivalės aktų pagrindu negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėta valstybinė nuosavybė, nes neteisės pagrindu negali atsirasti teisė“.

Iš to seka išvada, kad visi pardavimo-pirkimo sutartys (iš vadinamos "valstybės nuosavybės"), prieš tai ne atkūriant teisėtam savininkui nuosavybės teises, yra niekiniai ir negalioja irgi be teismo sprendimu. Kadangi LR "specialieji įstatymai" pažeidžia privalomą tarptautinę teisę, pagal kurią visi neteisėto okupacinio režimo nusavinimai yra niekiniai ir negalioja nuo pat pradžios, tie specialieji įstatymai irgi yra niekiniai ir negalioja nuo pat pradžios, o Lietuvos teisėtų zemės savininkų teisės ir pagal LR Seimo preambulę "nebuvo panaikintos ir turi tęstinuma" - reiškia grąžinimas natūra yra privalomas, mažų mažiausiai teisinga piniginė kompensacija pagal rinkos kainą.

Negalima "atkurti" arba "atstatyti" savininkų nuosavybės teises, jeigu tos teisės "nepanaikintos ir turi tęstinuma". Kadangi žemė nei gražinta natūra nei mokėta teisinga kompensacija, komunistinės nomenklatūros valdoma Lietuva sistemingai pažeidžia privalomą tarptautinę teisę.

Pakeisti galima visada ir viską - tame tarpe ir Konstituciją, ir tą patį Civilinį Kodeksą. Net ir keisti, beje, nereikia - tereikia, kad Konstitucinis teismas tinkamai "išaiškintų". Klausimas kitas - kaip tai padaryti, nesukeliant absoliutaus chaoso visuomenėje bei ekonomikoje? Juk "kreivai" pastatytą "namą" žymiai sunkiau sutvarkyti, nei tinkamai "statyti nuo pamatų".

Iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo (Svetimo turto pasisavinimas ir iššvaistymas - parduodant teisėto savininko turtą kitiems - per Apskrities viršininkų administraciją-LR Baudžiamasis kodeksas:1183 Turto pasisavinimas 1. Tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 2. Lietuvos Respublikos 2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 (nuo 2007 m. liepos 21 d.) (Žin., 2007, Nr. 81-3309) redakcija Tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes, baudžiamas laisvės atėmimu iki dešimties metų.2184 Turto iššvaistymas 1. Tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Lietuvos Respublikos 2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 (nuo 2007 m. liepos 21 d.) (Žin., 2007, Nr. 81-3309) redakcija Tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes, baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų.

LR Aukščiausiasis Teismas savo 2000 m. kovo 13 d. nutartyje pabrėžė, jog tuo atvėju, kai įstatymas leidžia išreikalauti daiktą net ir iš sažiningo įgijėjo, savininkui net nereikia ginčyti sutarties, pagal kurią įgijėjas įsigijo daiktą (Teismų Praktika, Nr. 14, p. 57-64).

Dr. suteikiama teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos. Juolab, kad Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodeksas vienu iš pagrindinių civilinio proceso tikslų numato tinkamą įstatymo taikymą nagrinėjant bylas. Lietuva, ratifikuodama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, taipogi įsipareigojo, jog civilinės bylos bus nagrinėjamos laikantis nustatytų procesinių taisyklių, kad asmens teisė į tinkamą teismo procesą būtų užtikrinama.

Visame darbe naudojamas loginis, analitinis, apibendrinimo bei sisteminės analizės metodai.

Pagrindinis norminis tyrimo šaltinis - 2002 m. Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodeksas.

Magistro baigiamojo darbo aktualumas pasireiškia tuo, jog pirmą kartą Lietuvos civilinio proceso teisėje absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai bei jų įtaka civiliniam procesui yra nagrinėta kompleksiaikai ir sistemiškai. Šis negaliojimo pagrindų įtaka proceso eigai apeliacinės bei kasacinės instancijos teisme.

Teisingumo Vykdymas

Teisingumą, kaip vieną pagrindinių socialinių tikslų, įgyvendina valstybės valdžia - teismai. Teismo sprendimas laikomas teisingu, kai atitinka ir tikrąją teisės prasmę, ir faktines bylos aplinkybes. Teisingumo vykdymas yra pamatinis civilinio proceso tikslas, kurio pažeidimas turėtų būti laikomas teisėtumo principo laužymu.

Teisėjas, priimdamas teismo sprendimą, kaip ir bet kuris žmogus gali klysti, tiek aiškindamasis faktines aplinkybes, tiek ir taikydamas įstatymą. Teismo sprendimas gali būti neteisėtas ne tik neteisingai pritaikius materialinės teisės normas, bet ir dėl esminių civilinio proceso teisės norms pažeidimo. Šioje dalyse yra įtvirtintas baigtinis procesinis teisės norms pažeidimų sąrašas, kuriuos padarius būtent ir kyla besąlygiausias (CPK 329 str. 3 d. šiai negaliojanti (neteisėta)).

LR CPK 328 straipsnyje suformuluota taisyklė, priešingai absoliutiems negaliojimo pagrindams, draudžia naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą formaliais pagrindais, t.y. šiuos negaliojimo pagrindus), neįtakojus neteisingo bylos išsprendimo, negalima naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo. Absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai šiuo atžvilgiu yra įstatymu įtvirtinta išimtis.

Apeliacinės instancijos teismui konstatavus proceso teisės norms pažeidimus, įtvirtintus LR CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse, pirmosios instancijos teismo procesas pripažįstamas niekiniu (tolygu, jog tokiame procese priimto sprendimo negalima pripažinti sprendimu) ir jį būtina pakartoti nuo pradžių, nes kiekvienai šaliai yra suteikta teisė į tinkamą procesą pirmosios instancijos teisme. Tam, kad šalys neprarastų šios galimybės privaloma bylą grąžinti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nes pastarasis nėra įvykdęs jam nustatytų procesinis reikalavimų, todėl privalo ištaisyti savas klaidas, padarytas priimant teismo sprendimą. Negrąžinus bylos pirmosios instancijos teismui, teismo proceso dalyvis teisė į tinkamą pirmosios instancijos teismą nebūtų atstatyta. Tad minimi CPK įtvirtinti pažeidimai sukelia procesinį padarinį, jog tinkamo proceso pirmosios instancijos teisme nebuvo.

Net ir aptariant 2002 m. vasario 28 d. CPK I-III dalis projektą, aiškinamajame rašte konstatuojamas teisės į tinkamą procesą pažeidimo faktas, kai nustatomi absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai. Ne tik LR CPK, bet ir kiti šalis teisės aktai išskiria esminius proceso teisės pažeidimus bei privalomąjį bylos grąžinimą pirmosios instancijos teismui, konstatavus bent vieną teisės akte įtvirtintą pagrindą.

CPK rengėjai 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse mini procesinius dokumentus - sprendimus, bet visiaikai nereiaškia, jog tai netaikoma pirmosios instancijos teismo nutartims, kuriomis byla nėra išsprendžiama iš esmės. Priimant nutartį taip pat gali būti pažeidžiamos esminės civilinio proceso normos, kurios lemia besąlyginį teismo  nutarimo neteisėtumą. Analizuojant sistemiškai LR CPK normas iaiaškėja, jog pirmosios instancijos teismo nutartis gali būti skundžiama paduodant atskirąjį skundą (laikantis nustatytų reikalavimų numatytų CPK 334-335 str.). Apeliacinės instancijos teismas turi teisę panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (LR CPK 337 str. 1 d. 3 p). Šiuos, vienas iš pagrindų apeliacinės instancijos teismui panaikinti <...> pirmosios instancijos teismo nutartį gali būti CPK 329 straipsnyje iavardinti <...> proceso teisės norms pažeidimai. Šis pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindas nėra, nutartį apeliacinės instancijos teismas palieka nepakeistą. Tai patvirtina ir LAT aiškindamas, jog viena iš proceso teisės norms pažeidimų rėkaškis yra vadinami absoliutūs aprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindai. Be to šiuos teiginius patvirtina ir
. Jokubauskas komentuodamas LR CPK 360 straipsnį dėl kasacinio teismo teisės grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui: jog byla gali būti perduota nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, jeigu nustatytas absoliutus būtent šio teismo priimto sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindas (CPK 329 str.

Lietuvos Respublikoje galiojantis CPK tiesiogiai neįtvirtina teisės į tinkamą procesą principo. Tai nieko keisto, nes dažnai konkretaus principo buvimas nustatomas bei jo turinys yra atskleidžiamas aiškinantis teisės norms visumą, teisės doktriną, teismų praktiką. Kaip teigia D. Vienas svarbiausių Konvencijos 6 straipsnio elementų yra teisė į teisingą bylos nagrinėjimą. Šiau, vertinant teismo sprendimo teisingumą, dažnai siejama su jo procesiniu teisėtumu, kuris pasireiškia kaip priimto sprendimo atitikimas procesinėms teisės normoms. Tai lemia tinkamo proceso egzistavimą. Europos Žmogaus Teisių Teismas pasisako, jog per siauras Konvencijos 6 straipsnio nuostatų aiškinimas demokratinėje visuomenėje neatitiktų šiai normai keliamų tikslų. Tad teisės į tinkamą teismo procesą ribos nesibaigia ties 6 straipsnio 1 dalies pažodiniu tekstu. Suteikiamos garantijos gali būti nustatomos ir valstybėms naris valdžia, kuri privalo užtikrinti Konvencijos norms įgyvendinimą bei laikymąsi nacionalinėje teisėje. Remiantis EŽTT pranešimu (1961 m. kovo 15 d.) Konvencijos 6 str. Remiantis Lietuvos teisės aktais, šio principo turinį galima nustatyti analizuojant LR Konstitucijos 29, 109, 117 straipsnius bei atitinkamas LR Teismų įstatymo bei CPK nuostatas. Šiam civiliniam procesui. EŽTT 2000 m. spalio 5 d. byloje Aphen Üldözö-Heinek Szövetsege and others v. Hungary pažymėjo, jog šio principo turinys yra labai platus. Analizuojant teismų praktiką bei teisės mokslininkų darbus iaišrykėja daugybė proceso taisyklių - principų, kurių nesilaikant yra pažeidžiama asmens teisė į tinkamą teismo procesą. V.Mikelėnas iavardija keliolika šio principo sudėtinių dalių (elementų), kurių bent vieno pažaida reiaškia tinkamo proceso nebuvimą. Teisės į tinkamą procesą principas iašskirtinis, nes jis tiesiogiai persipina su kitais civilinio proceso principais. Atitinkami principai nulemia adekvatų teisės į tinkamą procesą principo įgyvendinimą. Kaip pavyzdžius būtų galima pateikti: proceso kalbos principą (LR Konstitucijos 117 str., CPK 11 str.), viešumo principą (LR Konstitucijos 117 str., CPK 9 str.), valstybės garantuotos teisinės pagalbos principą (CPK 205 str.) bei daugelį kitų. Teigiant, jog CPK 329 str. 2 ir 3 dalyse įtvirtintos procesinis nuostatų pažeidimas lemia teisės į tinkamą procesą pažeidimą, galima daryti iašvadą, kad analizuojant minėtą straipsnį bus atskleidžiamos tinkamo proceso principo sudėtinės dalys.

CPK 329 str. šiai negaliojantis; 3 punktas byloja apie teisėjų sudėties nekintamumo bei betarpiaškumo (tiesioginio dalyvavimo) principus, kurie pasisako už teisėjų sudėties nekintamumą bylos eigoje iki pat galutinio procesinio dokumento priėmimo, iašskyrus CPK numatytas iaimtis; 4 punktas įtvirtina privalomąjį motyvs sprendime ar nutartyje rašymą, kurių nesant galima teigti, jog prarandama apeliacijos teisės įgyvendinimo bei viena iš audiatur et altera pars principo garantijų; 1 5 punktas, kuris byloja apie teismo posėdžio protokolo privalomumą, esant žodiniam procesui, anot V. Šiu patvirtina teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo vieną iš sąlygs, nes asmens teisė kreiptis į teismą neatsiejama nuo jos tinkamo įgyvendinimo CPK nustatyta tvarka. Taip pat užtikrina teisingą, ekonomiašką bylos iašnagrinėjimą, atsižvelgiant į bylos specifiškumą.

Trumpai apžvegus kiekvieną CPK įtvirtintą absoliuts bei santykinai absoliuts sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindą, galima teigti, jog ne veltui šios procesinis nuostatų pažeidimas lemia teismo sprendimo negaliojimą. Šios asmens esmines procesines teises, apima daugybę svarbis iavardints procesinis princips. Jų pažeidimas kartu lemia šalis teisės į tinkamą procesą pažeidimą, nes tinkamą (dalyvaujantiems byloje asmenims) procesą lemia pagrindinis civilinio proceso princips laikymasis pirmosios instancijos teismo proceso metu.

Šiau, verta trumpam žvilgtelti ir į ankstesnius laikus, kai Lietuvos teisinė sistema rėmėsi kits valstybės teisės aktais. Kadangi iki 1940 mets Lietuvoje nebuvo spėta parengti savojo Civilinio proceso kodekso, tai tarpukario Lietuvoje (1918-1940 m.) civilinio proceso klausimus reglamentavo carinės Rusijos 1864 m. Civilinės teisenos įstatymas.

Šis sprendimo negaliojimo pagrinds įtvirtinimo, o buvo suformuluota griežta taisyklė, jog rėkmai (omenyje turimi Apeliaciniai rėkmai) turi spręsti kiekvieną bylą, negrąžindami jos Apygardos Teismui iš naujo nagrinėti ir spręsti. Ąi griežta taisyklė, įtvirtinta Civilinės teisenos įstatyme, atrodytų panaikina visas galimybes grąžinti bylą pirmajai instancijai esant esminiams procesiniams pažeidimams.

Šiuos negaliojimo pagrindus, skirtingai nei dabar Lietuvoje galiojantis CPK. Šiausiojo Teismo Senatas. Ąo esmė, tai jis privalo, panaikindamas apskųstą sprendimą, padaryti jo vietoje naują, bet neturi teisės grąžinti bylą pirmajai instancijai, kad padaryts naują sprendimą panaikintoje vietoje. To dėsny nesilaikyti praktikoje leidžmiama apeliacinėje teisenoje, kai bylos iašsprendimas pasirodo ko aiškiausiai nesuderinamas su Civilinės teisenos įstatymo bendrais pradais (4, 6, 11, 12 ir kt.

Teisės į Tinkamą Teismo Procesą Principas

Teisės į tinkamą teismo procesą principas

Teisės į tinkamą teismo procesą principas yra kertinis civilinio proceso elementas, užtikrinantis teisingą bylos nagrinėjimą ir sprendimų priėmimą. Šis principas yra tiesiogiai susijęs su kitais civilinio proceso principais, tokiais kaip viešumas, proceso kalba ir valstybės garantuota teisinė pagalba.

Šio principo turinys nėra statinis ir gali kisti priklausomai nuo teismų praktikos, teisės doktrinos ir pozityviosios teisės vystymosi. Pažeidimai, įtvirtinti CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse, lemia teisės į tinkamą procesą pažeidimą ir gali būti pagrindas priimti sprendimą dėl teismo sprendimo negaliojimo.

Pirmosios instancijos teismo nutartis taip pat gali būti skundžiama apeliacine tvarka, o apeliacinės instancijos teismas turi teisę panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti klausimą nagrinėti iš naujo, jei nustatomi esminiai civilinio proceso normų pažeidimai.

Pagrindiniai principai

Štai lentelė, apibendrinanti pagrindinius principus, susijusius su teise į tinkamą teismo procesą:

tags: #teismai #nekilnojamo #turto #pirkimo #pardavimo #sutartis