Teismų Praktika Dėl Žemės Mokesčio Lengvatų Lietuvoje

Šiame straipsnyje nagrinėjama teismų praktika, susijusi su žemės mokesčio lengvatų taikymu Lietuvoje. Aptariami savivaldybių sprendimai dėl mokesčių tarifų ir lengvatų, taip pat administracinių bylų nagrinėjimas, kuriuose ginčijami šie sprendimai.

Vilniaus Miesto Savivaldybės Sprendimai

2022 m. birželio 29 d. Vilniaus miesto taryba priėmė sprendimą dėl žemės mokesčio tarifų, pakeitusį anksčiau galiojusią dviprasmišką tvarką, kai žemės mokesčio lengvata galėjo naudotis ir apleistų, neprižiūrimų žemės sklypų savininkai. Praėjusiais metais į 4 proc. tarifą pateko 20 žemės sklypų ar jų dalių. Šiems plotams yra taikomas maksimalus 4 proc. žemės mokesčio tarifas.

Nebeliks dviprasmiškos situacijos, kai žemės sklypui yra taikomas maksimalus žemės mokesčio tarifas dėl jo nepriežiūros, tačiau kita nuostata jis jau yra atleidžiamas nuo mokesčio mokėjimo. Vis dėlto iki šiol galiojusi tvarka galimai būtų atvėrusi kelią teisiniams nesusipratimams, kuomet neprižiūrimo sklypo savininko turtas yra įtraukiamas į nenaudojamų žemės sklypų sąrašą.

Savivaldybės tarybai pritarus siūlomiems pokyčiams, nuo šiol į 4 proc. mokestį pateks tik tie žemės savininkai, kurių sklypai yra apleisti ir neprižiūrimi.

Administracinė Byla Pakruojo Rajone

2025 m. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. K. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. kovo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. K. skundą atsakovui Pakruojo rajono savivaldybės tarybai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Pareiškėjos Reikalavimai

Pareiškėja A. K. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Pakruojo rajono savivaldybės tarybos 2023 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. T-272 ir 2023 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. 275 neatleisti pareiškėjos nuo nekilnojamojo turto ir žemės mokesčių bei įpareigoti Tarybą priimti naują sprendimą ir tenkinti pareiškėjos 2022 m. spalio 28 d. prašymą.

Argumentai

Pareiškėja nurodė, kad atsakovas ginčijamais Sprendimais atsisakė suteikti jai nekilnojamojo turto ir žemės mokesčio lengvatas dėl nekilnojamo turto, esančio (duomenys neskelbtini) (nekilnojamų daiktų unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini)), mokesčio, kurio suma 186,50 Eur, ir žemės mokesčio, kurio suma 83 Eur, apskaičiuotų už 2021 metus. Pareiškėja prašė atleisti ją nuo minėtų mokesčių mokėjimo iki to laiko, kol ji pradės gauti savarankiškas pajamas ir turės galimybę mokėti valstybės nustatytus mokesčius.

Atsakovas atsisakymą taikyti jai mokesčių lengvatą grindė Tarybos 2021 m. balandžio 29 d. sprendimo Nr. T-144 „Dėl Nekilnojamojo turto, žemės ir valstybinės žemės nuomos mokesčio lengvatų teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau - ir 2021 m. Aprašas), kurio 9.1 papunktyje nustatyta, kad mokesčių lengvatos neteikiamos, kai asmenys turi įsiskolinimų valstybės ar savivaldybės biudžetui už praėjusius mokestinius laikotarpius.

Pareiškėja teigė, kad mokestinis laikotarpis už 2021 metus yra nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d., o tuo laikotarpiu galiojo Tarybos 2011 m. rugpjūčio 25 d. sprendimas Nr. T-246 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio lengvatų teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau - ir 2011 m. Aprašas), kuriame nebuvo numatyta prašomos lengvatos neteikimo sąlyga dėl to, kad asmenys turi įsiskolinimų valstybės ar savivaldybės biudžetui už praėjusius mokestinius laikotarpius. Pareiškėjos vertinimu, jai negalėjo būti taikoma 2021 m. Aprašo 9.1 papunktyje nustatyta sąlyga, o prašymas turėjo būti nagrinėjamas pagal 2011 m. Aprašo nuostatas.

Atsakovo Pozicija

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjos Prašymas buvo vertintas Tarybos 2023 m. rugsėjo 28 d. posėdžio metu. Taryba, priimdama Sprendimus, vadovavosi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 14 punktu, Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnio 3 dalimi ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 7 straipsnio 5 dalimi (minėti teisės aktai numato galimybę savo biudžeto sąskaita mažinti mokestį arba visai jo atsisakyti) bei 2021 m. Aprašu, kurio 9 punkte nurodytos sąlygos, kurioms esant mokesčių lengvatos neteikiamos.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja nekilnojamąjį turtą, nuo kurio mokesčio mokėjimo prašė būti atleista, įgijo 2021 m. vasario 9 d., o žemės sklypus - 2014 m. vasario 27 d. Iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2022 m. lapkričio 16 d. Nepakankamo atsiskaitymo su valstybės ir / ar savivaldybių biudžetais, pinigų fondais pažymos Nr. RESP-13715 matyti, kad pareiškėja nėra atsiskaičiusi su valstybės ir / ar savivaldybių biudžetais, pinigų fondais.

Teismo Sprendimas

Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmai 2024 m. kovo 21 d. sprendimu atmetė pareiškėjos A. K. skundą. Teismas byloje nustatė, kad pareiškėja su 2022 m. spalio 28 d. prašymu kreipėsi į Tarybą, prašydama atleisti ją nuo nekilnojamojo turto ir žemės mokesčio sumokėjimo už 2021 metus.

Teismas, įvertinęs atsakovo priimtus Sprendimus kartu su jų aiškinamaisiais raštais, sprendė, atsakovas pagrindė, kokiais motyvais pareiškėjos Prašymas buvo netenkintas (pareiškėja neatitinka 2021 m. Apraše nustatytos mokestinių lengvatų teikimo tvarkos), Sprendimuose nurodytas konkretus 2021 m. Aprašo punktas, kurio pagrindu atsisakyta pareiškėjai suteikti mokestines lengvatas.

Teismas, vertindamas pareiškėjos argumentus, kad atsakovas, priimdamas Sprendimus, turėjo vadovautis 2011 m. Aprašu, o ne 2021 m. Aprašu, t. y. kad buvo pažeistas lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) principas, pažymėjo, kad 2021 m. Aprašas įsigaliojo 2021 m. gegužės 5 d. Šiuo Aprašu buvo pripažintas netekusiu galios Tarybos 2011 m. rugpjūčio 25 d. sprendimas Nr. T-246, kuriuo buvo patvirtintas 2011 m. Aprašas.

Teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai nesivadovavo reglamentavimu, t. y. 2011 m. Aprašu.

Apeliacinis Skundas

Pareiškėja A. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. kovo 21 d. sprendimą. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad jos Prašymo pateikimo metu galiojo 2011 m. Aprašas. Pareiškėja pažymi, kad ginčas dėl teisinių santykių laiko prasme prasidėjo 2021 m. sausio 1 d. ir pasibaigė 2021 m. gruodžio 31 d., todėl šiems teisiniams santykiams turi būti taikoma reguliavimo tvarka, galiojusi teisinių santykių egzistavimo periode.

Atsakovo vertinimu, pareiškėja neteisingai interpretuoja įstatymas neturi grįžtamosios galios principą, teigdama, kad skolos susidarymo laikotarpiu, t. y. nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d, galiojo 2011 m. Aprašas, todėl Taryba negalėjo vadovautis 2021 m. Aprašo nuostatomis.

Teisinis Vertinimas

Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Pakruojo rajono savivaldybės tarybos 2023 m. rugsėjo 28 d. sprendimo Nr. T-272 „Dėl atleidimo nuo nekilnojamojo turto mokesčio“ ir 2023 m. rugsėjo 28 d. sprendimo Nr. T-275 „Dėl atleidimo nuo žemės mokesčio“ teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčijami Tarybos sprendimai neatleisti pareiškėjos nuo už 2021 metus mokėtino nekilnojamojo turto ir žemės mokesčių (toliau - ir ginčo mokesčiai) yra grindžiami Nekilnojamojo turto, žemės ir valstybinės žemės nuomos mokesčių lengvatų teikimo tvarkos aprašo, patvirtinto Tarybos 2021 m. balandžio 29 d sprendimu Nr. T-144 (2021m. aprašas), 9.1 papunkčiu, pagal kurį mokesčių lengvatos neteikiamos, kai asmenys turi įsiskolinimų valstybės ar savivaldybės biudžetui už praėjusius mokestinius laikotarpius.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad, kadangi ginčas kyla dėl pareiškėjos atleidimo nuo už 2021 metus mokėtinų ginčo mokesčių pagal jos 2022 m. spalio 28 d. prašymą, nagrinėjamu atveju (be kita ko, 2021 m. aprašo 9.1 papunkčio taikymo tikslais) nėra reikšmingi atsakovo argumentai dėl pareiškėjos turimų šių mokesčių nepriemokų už 2021 metų ir vėlesnius mokestinius laikotarpius.

Kita vertus, bylos medžiaga patvirtina ir ginčo tarp šalių nėra, kad pareiškėja ginčijamų Tarybos sprendimų priėmimo metu turėjo 44 Eur žemės mokesčio nepriemoką už 2018-2020 metus. Tačiau pareiškėja laikosi pozicijos, jog sprendžiant dėl jos atleidimo nuo ginčo mokesčių už 2021 metus turėjo būti vadovaujamasi ne 2021 m. aprašo nuostatomis, bet Nekilnojamojo turto mokesčio lengvatų teikimo tvarkos aprašu, patvirtintu Tarybos 2011 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu Nr. T-246 (2011 m. aprašas), kuriame analogiškos lengvatos neteikimo sąlygos nėra numatyta.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalis, be kita ko, įtvirtina, jog savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali numatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas. Vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 18 punktu (2018 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIII-1342 redakcija), savivaldybės taryba nustato vietinius mokesčius ir rinkliavas, lengvatas savivaldybės biudžetą mokamiems mokesčiams ir rinkliavoms. Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 7 straipsnio 5 dalis ir Žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnio 3 dalis nustato, kad savivaldybių tarybos turi teisę savo biudžeto sąskaita sumažinti mokestį arba visai nuo jo atleisti.

Šiomis nuostatomis savivaldybių taryboms yra suteikta teisė numatyti papildomas (aptariamų mokesčių įstatymuose konkrečiai nenumatytas) nekilnojamojo turto mokesčio ir (ar) žemės mokesčio lengvatas, - sumažinti mokestį arba visai nuo jo atleisti, t. y. nustatyti išskirtines apmokestinimo šiais mokesčiais sąlygas, kurios yra palankesnės, palyginti su įprastinėmis sąlygomis (Mokesčių administravimo įstatymo 2 str. 7 d.).

Išplėstinė teisėjų kolegija pritaria atsakovui, jog minėtomis Konstitucijos ir įstatymų nuostatomis savivaldybių tarybos turi teisę, o ne pareigą nustatyti papildomas ginčo mokesčių lengvatas (apmokestinimo išimtis). Tačiau, numačiusi tokias lengvatas, ji negali vėliau atsisakyti jų taikyti, jei mokesčio mokėtojas atitinka (tenkina) šios lengvatos taikymo pagrindus bei sąlygas.

Kadangi mokesčio lengvatos yra vienas iš esminių mokesčio elementų (pvz., žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 24 d., 2007 m. lapkričio 29 d., 2013 m. gruodžio 16 d. nutarimus), nėra pagrindo teigti, kad naudodamosi Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalyje numatyta galimybe savivaldybės (savivaldybių tarybos) nėra saistomos tų pačių konstitucinių reikalavimų, kurių, nustatydamas apmokestinimo išimtis ir lengvatas, privalo paisyti įstatymų leidėjas, kaip antai pareigos užtikrinti konstitucinius teisinio reguliavimo aiškumo ir apibrėžtumo, taip pat teisinio tikrumo principus, kurie yra ypač svarbūs nustatant mokesčius, taigi ir jų objektą, apmokestinimo išimtis ir lengvatas.

Mokesčio lengvatos, kaip vienas iš esminių mokesčio elementų, yra atitinkamos mokestinės prievolės turinio dalis, tiesiogiai susijusi su mokesčio mokėtojui tenkančios mokestinės prievolės apimtimi, jos vykdymu. Tai, be kita ko, reiškia, jog atitinkamų mokestinių teisinių santykių dalyvių atžvilgiu yra taikomos tos mokesčio lengvatą nustatančių mokesčių teisės aktų nuostatos, kurios galiojo konkrečios mokestinės prievolės atsiradimo momentu (momentu, kuriuo pagal įprastines apmokestinimo sąlygas atsiranda atitinkamos mokestinės prievolės).

Nagrinėjamu atveju tai, be kita ko, reiškia, jog, skirtingai nei teigia atsakovas ir vertino pirmosios instancijos teismas, sprendžiant dėl pareiškėjos atleidimo nuo ginčo mokesčių yra aktualios tos materialiosios šių mokesčių lengvatas ir jų taikymo sąlygas nustatančios teisės aktų nuostatos, kurios galiojo atitinkamų mokestinių prievolių atsiradimo pa....

tags: #teismo #vertinimu #lengvata #einamaisiais #metais #apskaiciuotiems