Teismų praktika dėl gyvenamosios vietos deklaravimo Lietuvoje

Šiame straipsnyje aptariama teismų praktika, susijusi su gyvenamosios vietos deklaravimu Lietuvoje. Straipsnyje nagrinėjamos situacijos, kai asmens gyvenamoji vieta yra deklaruota būste, kuris priklauso kitam asmeniui, ir pastarasis nori tą asmenį išdeklaruoti. Aptariami įstatymai ir taisyklės, reglamentuojančios gyvenamosios vietos deklaravimą, taip pat teismų sprendimai, priimti nagrinėjant ginčus dėl deklaravimo.

Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymas ir Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus įsakymu patvirtintos Gyvenamosios vietos deklaravimo ir deklaravimo duomenų tvarkymo taisyklės reglamentuoja gyvenamosios vietos deklaravimo tvarką.

Pagal įstatymą, kiekvienas pilietis turi būti deklaruotas arba, jei jokios gyvenamosios vietos neturi, jis įrašomas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų sąrašą. Savivaldybės teikia tokią paslaugą kaip "deklaravimas prie savivaldybės", jei asmuo neturi buto/namo, kuriame galėtų deklaruoti gyv. vietą. Prie savivaldybės deklaruojama tik tada, kai asmuo neturi nuolatinės vietos, tačiau jei jūsų norimas išdeklaruoti asmuo turi pvz nekilnojamojo turto - jo niekas nedeklaruos savivaldybėje ir jūsų prašymu į nedeklaravusių asmenų sąrašus neįrašys.

Dažnai kyla klausimas, ar galima asmenį išdeklaruoti iš būsto be jo sutikimo. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad negalima asmens tiesiog išdeklaruoti, jis išsideklaruodamas privalo deklaruoti gyvenamąją vietą kitur. Taigi ne buto savininko bėdos, kad asmuo, negyvenantis tame bute, neturi kur deklaruoti gyvenamosios vietos.

Nagrinėjant situaciją, kai buto savininkas nori išdeklaruoti asmenį, kuris negyvena jam priklausančiame būste, svarbu atsižvelgti į kelis aspektus:

• Ar asmuo turi kitą deklaruotą gyvenamąją vietą?
• Ar asmuo turi nekilnojamojo turto, kuriame galėtų deklaruoti savo gyvenamąją vietą?
• Ar tarp buto savininko ir asmens, deklaravusio gyvenamąją vietą, yra susitarimas dėl naudojimosi būstu?

Jeigu abu sutuoktiniai nėra buto bendraturčiai, laikoma, kad tarp jų yra sudaryta žodinė neterminuota buto dalies panaudos sutartis (CK-6.636 str.). Todėl galima spręsti, kad žmona pažeidžia savo pareigą, apmokėti dalies komunalinių mokeščių, remontą ir t.t., tai prieštarauja sutarties nuostatoms, todėl vienašališkai galima net nesikreipiant į teismą nutraukti sutartį, o jau po to kreiptis į teismą, dėl asmens priverstinio išregistravimo.

Jei asmuo vengia deklaruoti savo gyvenamąją vietą kitur, buto savininkas gali kreiptis į teismą dėl asmens priverstinio išregistravimo iš jo būsto. Va su tais visais liudininkais,galima eiti į teismą ir prašyti asmenį išregistruoti.Galima spręsti,kad žmona iš esmės pažeidžia savo pareigas,dėl buto išlaikymo,jo remonto.Po to jau,po visų teismo proceso galima su teismo sprendimu,kreiptis į savivaldybę,užpildžius formą su prašymu dėl žmogaus išregistravimo iš buto.

Taigi 1- reikia arba susirasti sutuoktinį ir su juo kulniuoti į atitinkamas institucijas ir jo prašymu keisti gyv.vietą arba 2 - gauti teismo sprendimą.

Svarbu pažymėti, kad kiekviena situacija yra individuali, todėl, prieš imantis bet kokių veiksmų, rekomenduojama pasikonsultuoti su teisininku.

Administracinė byla Nr. Teisminio proceso Nr. 2011 m. dalyvaujant pareiškėjai D. viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. S. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Antakalnio seniūnijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (tretieji suinteresuoti asmenys - A. A., D.

Pareiškėja skundu ir patikslintu skundu (b. l. 1−3, 11−13) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Antakalnio seniūnijos (toliau - ir Seniūnija) 2010 m. kovo 10 d. sprendimą Nr. Paaiškino, kad Sprendimas priimtas neteisėtai, jai nežinant, pažeidžiant nustatytą tvarką. Nurodė, kad A. A. (pareiškėjos motina) sąmoningai suklaidino Seniūnijos darbuotojus, kad pareiškėja tariamai jau seniai nebegyvena minėtu adresu. Atkreipė dėmesį, kad Seniūnijos pareigūnas, tikrindamas A. A. prašyme nurodytas aplinkybes, Sprendimą priėmė paviršutiniškai atlikdamas savo pareigas, neužtikrindamas žmonių teisių, teisėtų interesų. Pareiškėjos manymu, Seniūnijos pareigūnas pažeidė vidaus reikalų ministro 2007 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 1V-48 patvirtintų Gyvenamosios vietos deklaravimo ir deklaravimo duomenų tvarkymo taisyklių ir gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitos taisyklių (toliau - ir Taisyklės) 73 punktą, nurodantį, kad įgaliotas deklaravimo įstaigos valstybės tarnautojas ar darbuotojas, priėmęs šių taisyklių 70 punkte nurodytą prašymą, jį užregistruoja deklaravimo įstaigoje ir, jei gali naudotis kitais valstybės registrais bei klasifikatoriais, patikrina deklaravimo duomenų teisingumą. Prireikus atliekamas faktinių duomenų patikrinimas vietoje. Deklaravimo įstaiga turi teisę pareikalauti, kad gyvenamosios patalpos savininkas ( bendraturčiai) ar asmuo, deklaravęs gyvenamąją vietą, pateiktų deklaravimo duomenis patvirtinančius ar paneigiančius dokumentus. Pagal susiformavusią praktiką seniūnijos pareigūnas gavęs tokio pobūdžio gyventojo prašymą (dėl deklaruotos gyvenamosios vietos naikinimo, keitimo) kreipiasi į teritorinę policijos įstaigą, kurios įgaliotas pareigūnas (dažniausiai tai būna apylinkės inspektorius aptarnaujantis esamą gyvenamą teritoriją) patikrina, buto savininko prašyme išdėstytų aplinkybių teisingumą, apsilankydami prašyme nurodytu adresu bei apklausdami kaimynus (arba sudarydamas komisiją atlieka šiuos veiksmus pats seniūnijos pareigūnas). Tvirtino, kad, jeigu būtų paisoma šios procedūros, būtų išvengta tokių neigiamų pasekmių, kadangi Apylinkės inspektorius žinojo esamą situaciją, A. A.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Antakalnio seniūnija atsiliepimu į skundą (b. l. 31−32) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 27 straipsnio 2 punktu, Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 8 straipsnio 2 dalimi, Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2008 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. (29)4R-18 patvirtintų Gyvenamosios vietos deklaravimo ir deklaravimo duomenų tvarkymo taisyklių (toliau - ir Taisyklės) 70.3 punktu, buvo panaikinti D. S. Tretieji suinteresuoti asmenys A. A. ir D. A. atsiliepimu (b. l. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 15 d. Nurodė Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 8 straipsnį, nustatė, kad pareiškėjos motina A. A. ir sesuo D. A. pateikė prašymus, juose nurodė, kad pareiškėja konkrečiu adresu negyvena, atsakovas, turėdamas šiuos prašymus, raštu apie juos informavo pareiškėją, tačiau negavo jokių paaiškinimų. Teismas darė išvadą, kad atsakovas turėjo teisę panaikinti pareiškėjos deklaravimo duomenis. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja teisme pripažino, jog tuo metu nurodytu adresu negyveno, šiuo metu taip pat negyvena.

Pareiškėja D. S. apeliaciniu skundu (b. l. Paaiškina, kad neturėjo galimybių gyventi (duomenys neskelbtini), Vilniuje, dėl A. A. savavaldžiavimo. Teigia, kad jos motina A. A. neperspėjo dėl buto įėjimo durų užrakto pakeitimo. Nurodo, kad A. A. sąmoningai jos neįsileidžia nuo 2009 m. gruodžio 4 d., bute likę visi jos daiktai, dėl negalėjimo jais naudotis patiria didelius nepatogumus, tenka prašyti pažįstamų, kad priimtų nakvynei. Pažymi, kad A. A. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos administracinės komisijos 2010 m. gegužės 11 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje pripažinta kalta ir patraukta administracinėn atsakomybėn pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 188 straipsnį.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Antakalnio seniūnijos 2010 m. kovo 10 d. sprendimo Nr. A204-458-(2.4.2.14-S1) (b. l. 15), kuriuo panaikinti D. S. Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad deklaravimo duomenys taisomi, keičiami ir naikinami, jeigu gyvenamosios patalpos savininkas ( bendraturčiai) deklaravimo įstaigai pateikia prašymą pakeisti jam priklausančioje gyvenamojoje patalpoje savo gyvenamąją vietą deklaravusio ir ją pakeitusio asmens deklaravimo duomenis. Deklaravimo įstaiga, naudodamasi kitais valstybės registrais bei klasifikatoriais, gali tikrinti deklaravimo duomenų teisingumą ir turi teisę pareikalauti, kad deklaravęs gyvenamąją vietą asmuo arba gyvenamosios patalpos savininkas ( bendraturčiai) pateiktų deklaravimo duomenis patvirtinančius ar paneigiančius dokumentus (Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 8 str. 3 d.).

Taisyklių 73 punkte nustatyta, kad įgaliotas deklaravimo įstaigos valstybės tarnautojas ar darbuotojas, priėmęs šių taisyklių 70 punkte nurodytą prašymą (taisyti, keisti ar naikinti deklaravimo duomenis), jį užregistruoja deklaravimo įstaigoje ir, jei gali naudotis kitais valstybės registrais bei klasifikatoriais, patikrina deklaravimo duomenų teisingumą. Seniūnija Sprendimą priėmė vadovaudamasi A. A. ir D. A. 2010 m. vasario 23 d. prašymais (b. l. 16-17), kuriuose nurodyta, kad D. S. adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, negyvena. D. S. pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad bute, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, negyveno (b. l. 47-48). Atsakovas 2010 m. vasario 23 d. raštu (b. l. 36) informavo D. S. apie gautą prašymą panaikinti jos gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis (duomenys neskelbtini), Vilnius, nurodė atvykti į Seniūniją, tačiau negavo jokio atsakymo.

Apeliantės manymu, Seniūnija turėjo kreiptis į teritorinę policijos įstaigą, tačiau pažymėtina, kad teisės aktai nenumatė atsakovui pareigos sprendžiant klausimą dėl D. S. gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimo tai daryti. Apeliantės minimose Rekomendacijose savivaldybėms, kaip įgyvendinti gyvenamosios vietos deklaravimo ir deklaravimo duomenų tvarkymo taisyklių ir gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitos taisyklių reikalavimus, įtvirtinta nuostata, kad deklaravimo funkciją atliekantys darbuotojai turėtų palaikyti nuolatinius santykius su deklaravimo funkciją iki 2007 m. liepos 1 d. vykdžiusių deklaravimo įstaigų (teritorinių policijos įstaigų migracijos skyrių, poskyrių, grupių, pasų poskyrių) (išsiaiškinti ankstesnėse deklaracijose pateiktus duomenis) darbuotojais. Taigi šiose rekomendacijose nereikalaujama kreiptis į teritorinę policijos įstaigą dėl buto savininko prašymo teisėtumo patikrinimo vietoje. Tai, kad šiuo konkrečiu atveju Seniūnija tokių santykių nepalaikė, t. y. nesikreipė į teritorinę policijos įstaigą, nereiškia minėtų Rekomendacijų pažeidimo.

Pažymėtina, kad atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, jog Seniūnijoje nėra susiformavusi praktika kreiptis į teritorinę policijos įstaigą dėl buto savininko prašymo teisėtumo patikrinimo vietoje. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja apeliacinės instancijos teismo posėdyje teigė, kad tiek buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, jos motinos A. A. dalis, tiek sesers D. A. dalis yra parduotos. Pareiškėjos D. S. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos D. S.

Apibendrinant, teismų praktika dėl gyvenamosios vietos deklaravimo yra gana įvairi ir priklauso nuo konkrečių aplinkybių. Svarbu atsižvelgti į įstatymų ir taisyklių reikalavimus, taip pat į teismų sprendimus, priimtus nagrinėjant panašias bylas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) lapkričio 27 d. išnagrinėjo civilinę bylą (Nr.

Vaiko motina (ieškovė) kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti nepilnametės dukters gyvenamąją vietą su ja, pakeisti vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą ir leisti išsivežti dukterį nuolat gyventi į Jungtinę Karalystę be dukters tėvo (atsakovo) sutikimo. Tėvas byloje pareiškė reikalavimą, prašydamas nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su juo. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai laikėsi pozicijos, kad teismas negali duoti leidimo neteisėtai išvežtam vaikui gyventi kitoje šalyje, tačiau kartu nusprendė, jog vaikas turi gyventi motinos, su kuria nustatyta jo gyvenamoji vieta, valstybėje. Dėl to formuluodami sprendimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo teismai nurodė, kad vaiko gyvenamąją vietą nustato su motina jos dabartinėje gyvenamojoje vietoje, taip atitinkamai iš dalies tenkino prašymą dėl nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo ir leido ieškovei išvežti iš dukterį iš Lietuvos.

Nagrinėjamu atveju vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo klausimas teisme kilo jau po to, kai buvo užvesta ir pradėta nagrinėti byla dėl vaiko grobimo pagal Hagos konvenciją. Tai reiškia, kad CK 3.174 straipsnio 3 dalies nuostata jau buvo pažeista ir buvo prasidėjęs procesas pagal Hagos konvencijos nuostatas, kurio metu turi būti nuspręsta, kur yra vaiko socialinių interesų vieta, su kuria šalimi ji susijusi, t. y. ar vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta susijusi su Lietuva.

Kasacinis teismas konstatavo, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami, su kuriuo iš tėvų turi gyventi vaikas, leisdami vaikui su ieškove gyventi kitoje šalyje, realiai sprendė ir vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo klausimą, t. y. kur yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta.

tags: #teismu #istatymas #del #gyvenamosios #vietos #deklaravimas