Jei kelionė į tolimąją Japoniją ar paslaptingąją Kiniją atrodo neįveikiama svajonė, ne bėda - egzotiškų įspūdžių galima patirti ir Lietuvoje. Tereikia nukeliauti į Žemaitijos sostinę - Telšius. Nors miesto centras garsėja įspūdinga architektūra, Rytų kultūros ženklų reikėtų ieškoti atokiau nuo šurmulio, viename iš individualių namų kvartalų.
Čia, tarp ramių gatvelių, išvysite neįprastą reginį - keistais užrašais ir dekoracijomis apipintą tvorą. Akį traukia hieroglifai ir užrašai „Kinija“, „Kiponija“.
Telšių panorama. Šaltinis: Vikipedija
Ryškių spalvų puošybos motyvai sufleruoja, kad čia galbūt įsikūręs kinų restoranas. Tačiau išorė tėra tik užuomina apie tai, kas slypi už šios originalios tvoros. Įžengus pro vartelius, atsiveria tikra Rytų karalija: skulptūros, dekoracijos, augmenija ir daugybė sunkiai apibūdinamų detalių. Atrodo, kad kiekvienas šio kiemo lopinėlis sukurtas tam, kad mintimis nukeltų į egzotiškus Rytus.
Net ir senasis tarpukario laikų namas harmoningai įsilieja į aplinką - jo stogą puošia primityvi puošyba, o fasadus - freskos. Įsižiūrėjus atidžiau, galima pastebėti, kad viskas pagaminta iš paprastų, po ranka pasitaikančių medžiagų.
Kas įkvėpė Rytų dvasią Žemaitijoje?
Už šios neįprastos sodybos slypi Alfredo asmenybė. Dėl šios metamorfozės kaltas visame pasaulyje garsus japonų architektas. Mūriniame tėvų name, statytame 1939 m., buvo gyvenama tik priekinėje dalyje.
Pastato gilumoje buvo įrengtos dirbtuvės, kuriose buvo remontuojama įvairiausia ano meto technika. Tėvas turėjo net juodojo metalo liejyklą, buvo nupirkęs siauruko garvežį.
„Garvežys turėjo sukti elektrą pusei miesto. Vėliau pats tėvas žuvo po traukiniu Kėdainių rajone, kai karo laiku vežė žydus su opeliuku“, - pasakojo Alfredas.Nelikus dirbtuvių šeimininko, Alfredo mama nusprendė visame name įrengti gyvenamuosius kambarius ir sūnui patikėjo sukurti jų interjerą. Jaunas vyras su užsidegimu priėmė šią užduotį.
„Varčiau žurnalus ir užsišokau ant japonų architekto Kenzo Tange's (1913-2005) kūrybos. Jis kūrė labai įdomius, tais laikais nematytus pastatus. Baigęs Kauno politechnikos institutą ir grįžęs namo, jaunas vyras kieme sukūrė nedidelį japonišką sodą. Tiesa, jis labai nedidelis, vos kelių kvadratinių metrų ploto.
Rodydamas tą patį japonišką sodą autoriaus kaipmat įninka pasakoti japoniškų sodų ypatybes ir primena, kad jie gali būti su vandeniu, tvenkiniais. „Sausi sodai Japonijoje populiarūs prie tradicinio arbatos namelio. Dzenbudizmo filosofijoje vandenį imituoja grėbstomas smėlis. Japonijoje tokių sodelių - tūkstančiai. Prie japoniško sodo visa kita šliejosI savaime.
„Daugiau kaip 30 metų visa tai kuriu“, - suskaičiavo vyras. „Buvo Japonija, dabar - Kinija. Neįprastoje sodyboje - Kiponijoje - yra ir kitokių eksponatų. Pavyzdžiui, vieną kertę Alfredas skyrė Don Kichotui. Atokiausioje sklypo vietoje mediniame namelyje įrengta nedidelė technikos ekspozicija, menanti Alfredo tėvą - čia nemažai daiktų iš buvusių dirbtuvių.
Tame pat namelyje galima šmurkštelėti į bunkerį, kuris įrengtas pagal buvusio lietuvių partizano pasakojimą. Ilgainiui muziejus susikūrė ir Alfredui priklausančioje gyvenamojo namo dalyje.
Sendaikčius, relikvijas vyras rinko keliaudamas, nemažai daiktų yra dovanoti. Alfredo kurti dirbiniai iš gintaro yra iškeliavę į įvairius pasaulio kraštus. Antai gintarinis bikinis buvo demonstruojamas Brazilijos karnavale.
Alfredas turi tūkstančius įvairios vertės daiktų, nenuostabu, kad jam pačiam vietos namuose nebeliko. Tiesa, šis muziejus - neoficialus, jį išlaikyti ir prižiūrėti - jo vieno reikalas.
Ateities vizijos ir iššūkiai
Paklaustas, koks likimas laukia eksponatų sklidinų namų, Alfredas giliai atsidūsta: „Grius, grius ir sugrius. Jau dabar pradeda kabintis prie reklamos gatvėje. Jei lieps ją nuardyti, užsirakinsiu ir tiu tiu - muziejaus neliks. Vadinasi, toks objektas nereikalingas“, - svarstė telšietis, kol kas priimantis lankytojus, moksleivių grupes, skolinantis erdvę įvairiems renginiams ir neprašantis už tai susimokėti.
Alfredas pripažįsta, kad deramai prižiūrėti savo kūrinių jis nebespėja, pasamdyti ką nors - neišgali. Vis dėlto lankytojų nestinga. „Vaikai mielai lenda į bunkerį, žmonės atvažiuoja iš visos Lietuvos“, - tokio objekto svarba neabejoja vyras.
Ši sodyba - tai ne tik egzotiškas kampelis Žemaitijoje, bet ir gyvas istorijos liudijimas, menantis pokario laikus, partizanų kovas ir sudėtingą Lietuvos kelią į nepriklausomybę.
Pagrindinis partizaninio karo postulatas, suformuluotas Ernesto Če Gevaros, teigia: ,Niekada nestok į mūšį ten ir tada, kur ir kada to nori priešas.
Stepo Grybausko (gim. 1925 m. spalio 23 d.) - buvusio Telšių vysk. M. Valančiaus valstybinės gimnazijos auklėtinio, pasižymėjusio dailininko ir skulptoriaus gabumais, talentingą sportininką, vieną iš geriausių Telšių „Džiugo“ sporto klubo krepšininkų ir futbolininkų, LLA antinacinio pasipriešinimo narį, vėliau Žemaičių legiono vado adjutantą, patyrusį daug rizikingų partizaninių nuotykių; mūšio (kurį galima laikyti partizaninės kovos taktikos etalonu) Kunigaikštynės miške, vadovaujamo mjr. J. Semaškos-Liepos, dalyvį.
Šeimą išlaikė tėvas, dirbdamas įvairius darbus. Taip pat jis buvo ir miestelio gaisrininkas savanoris. Nors ir be didelės prabangos, buvome ir aprengti, ir pamaitinti. Mokiausi pradinėje mokykloje, baigęs ją -Telšių vysk. M. Valančiaus valstybinėje gimnazijoje. Joje dirbo labai geri mokytojai - jie suformavo mūsų pagrindines žmogiškąsias vertybes: dorumų, tiesos ir garbės supratimų, meilę ir pasiaukojimų, ištikimybę ir patriotiškumų. Pagal tai supratome ir žmogaus vertę, jo vietą visuomenės gyvenime, kur kiekvienas privalėjome nesavanaudiškai duoti naudos tautai ir Tėvynei.