Teritorijų Planavimo Normos Sodybų Statybai Lietuvoje

Šiame straipsnyje aptariamos teritorijų planavimo normos, susijusios su sodybų statyba Lietuvoje. Nagrinėjami teisės aktai, reglamentuojantys statybas žemės ūkio paskirties žemėje, ūkininko sodybos apibrėžimas ir teritorijų planavimo dokumentų svarba užtikrinant darnią teritorijų plėtrą.

Ūkininko Sodybos Statyba Žemės Ūkio Paskirties Žemėje

Žemės ūkio paskirties žemėje galima statyti vieną ūkininko sodybą. Teisės aktuose ūkininko sodyba apibrėžiama kaip nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype pastatytas vienas gyvenamosios paskirties pastatas su pagalbinio ūkio ir kitos paskirties (fermų, ūkio, šiltnamių, kaimo turizmo) pastatais, reikalingais ūkininko veiklai vykdyti.

Teritorijų planavimo įstatyme įtvirtinta, kad žemės sklype, esančiame neurbanizuotoje ir neurbanizuojamoje teritorijoje, gali būti vykdoma statyba, atitinkanti savivaldybės lygmens bendrojo plano ir (ar) vietovės lygmens bendrojo plano, jeigu jis parengtas, sprendinius, vadovaujantis Statybos įstatymo nuostatomis.

Teritorijų Planavimo Dokumentų Svarba

LR teritorijų planavimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje yra teigiama, jog „šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos teritorijos, kontinentinio šelfo ir išskirtinės ekonominės zonos Baltijos jūroje teritorijų planavimą ir nustato šiame procese dalyvaujančių asmenų teises ir pareigas.

Šio įstatymo tikslas - užtikrinti darnią teritorijų plėtrą ir racionalią urbanizaciją, nustatant teritorijų planavimo proceso sprendinių sistemiškumo, skirtingo lygmens dokumentų suderinamumo ir tarpusavio poveikio reikalavimus, sudaryti sąlygas gamtinės ir antropogeninės aplinkos darnai, urbanistinei kokybei, išsaugant vertingą kraštovaizdį, biologinę įvairovę, gamtos ir kultūros paveldo vertybes“.

Nuo 2014-01-01 teritorijų planavimas iš procedūros tapo procesu. Šis naujojo TPĮ pokytis buvo deklaruotas labai garsiai kaip „esminis“, nes atseit ankstesnis teritorijų planavimo įstatymas buvo „nusiprocedūrinęs“, tačiau dabar būtų labai sudėtinga vienareikšmiškai tvirtinti, kad naujasis TPĮ įteisintas „įprocesinimas“ padėjo ir padeda naująjai labai garsiai deklaruotai darniai teritorijų plėtrai, proceso sprendinių sistemiškumui, skirtingo lygmens dokumentų suderinamumui ir antropogeninės aplinkos darnai, urbanistinei kokybei, kiek konkrečiai pavyko sumažinti biurokratinių žingsnių skaičių, pagreitinti ir palengvinti procesą?

Juolab, kad visos ankstesniosios TPD rengimo, derinimo, viešo svarstymo ir kt. procedūros išliko. Kalbant apie TPĮ procedūros ir proceso santykį, derėtų prisiminti, kad žodis procedūra (lot. procedo - einu į priekį) nėra joks blogas žodis ar reiškinys ir TPĮ vartojimo prasme reiškia veiksmų (procesų), kuriais siekiama kurio nors tikslo, atlikimo eilės tvarką, paprastai iš anksto nustatytą teisės arba kt. normų.

O TPĮ ir yra ta teisės norma, su joje nustatytų veiksmų (procesų), kuriais siekiama kurio nors tikslo, atlikimo eilės tvarka...

Su naująja TPĮ redakcija teritorijų planavime atsirado daug naujų sąvokų, naujadarų: „užstatymo tankis“ (buvo „užstatymo tankumas“), TPD „koregavimas“, „techninės klaidos“, „spragos“ ir „kolizijos“, o dalies vartojamų sąvokų nuo TPĮ projekto rengimo laikų išaiškinimas kaip buvo neaiškus ir keistai sudvigubintas, toks neišaiškintas ir liko: „pastatų aukštis“ TPĮ yra įvardintas kaip „aukštis“, „statybos linija“ yra „linija“, „užstatymo aukštis“ yra net ne „aukštis“, o „reikalavimas, kuriuo nustatomas vyraujantis pastatų aukštis“.

Jei „teritorija“ yra „ tam tikras... plotas“, tai „urbanizuojamos teritorijos“ ar „urbanizuotos teritorijos“ jau yra „teritorijos... su viešosiomis erdvėmis“. „Teritorijos naudojimo tipas“ yra „nurodoma planuojamos teritorijos kategorija“, o „užstatymo tipas“ yra „nustatoma teritorijos urbanistinė kategorija“.

Bene didžiausia naujos redakcijos nuo 2014-01-01 galiojančio TPĮ staigmena - nepaprastai išplėstas kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų bendrojo teritorijų planavimo objektų diapazonas. Pagal naujos redakcijos TPĮ dabar galima rengti vietovės lygmens net kaimo (!) ar net viensėdžio (!) bendruosius planus. Su visom viensėdžio „erdvinio vystymo kryptimis“, „optimizuotom urbanistinėm struktūrom“, „koncepcijom“ ir kt. bendrojo plano atributais.

Pagal naujos redakcijos nuo 2014-01-01 galiojantį TPĮ savivaldybės ir vietovės lygmens kompleksinio TPD planavimo organizatorius - tik savivaldybės administracijos direktorius. Bet taip ir liko TPĮ iki galo neišspręsta „kvartalo“ sąvoka ir jos taikymas.

Pagal TPĮ 2 straipsnio 10 dalį „kvartalas“ - tai gyvenamosios vietovės urbanizuotos ar urbanizuojamos teritorijos struktūros elementas (ir kaimo, ir vienkiemio?..), kurį mažiausiai iš trijų pusių riboja inžinerinių komunikacijų koridoriai ar natūralūs barjerai - žemės reljefo formos, vandens telkiniai, želdiniai, antropogeniniai komponentai ir kt.

Tačiau įdomiausia yra tai, kad kiekvieno konkretaus kvartalo ribas planavimo darbų programoje nustato... savivaldybės administracijos direktorius. Tai reiškia, kad kiekvienos iš 60 Lietuvos savivaldybių savivaldybės administracijos direktorius savo vienasmeniu sprendimu gali kvartalu įvardinti bet kokio dydžio žemės plotelį. Vienu atveju kvartalu gali būti kelių ar keliasdešimties ha ploto dydžio teritorija, kitu - kad ir 4 arų žemės lopinėlis.

Pagal naująjį TPĮ dabar planuojame kvartalais, tačiau tų kvartalų TPD sprendinius (ypač - jų naudojimo paskirtis ir būdus) masiškai keičiame ir koreguojame sklypais.

Ir vėl neprofesionalas - savivaldybės administracijos direktorius (planavimo organizatorius) vienasmeniškai sprendžia, kas yra TPD keitimas, o kas - koregavimas. Ir tos paskirtys su būdais taip pat yra keičiamos vienasmeniu savivaldybės administracijos direktorius sprendimu. Paskirčių ir būdų keitimas yra ribojamas tik pagal savivaldybės BP sprendiniuose nustatytas jų variantų galimybes, bet visiškai neribotas kiekybės prasme ir laike.

Savivaldybės ir vietovės lygmens kompleksinių TPD koregavimas naujajame TPĮ yra įvardintas kaip „esmės nekeičiantys pakeitimai“. Ir pagal Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklių 318.3.3 p. „pastatų ir viešųjų erdvių išdėstymas“ yra įvardinti kaip esmės nekeičiantys sprendiniai.

LR architektūros įstatymo (toliau - AĮ) 3 straipsnio 2 dalyje be kitų dalykų yra imperatyviai nurodyta, jog „viešasis interesas vykdant architektų veiklą apima: 1) architektūros kokybę, užtikrinančią žmogaus sveikatai ir gerovei palankią aplinką, jos fizinius, psichologinius, socialinius ir estetinius veiksnius; 2) statinių derinimą prie aplinkos, gamtinio ir urbanistinio kraštovaizdžio puoselėjimą, nekilnojamojo architektūrinio, urbanistinio ir etnokultūrinio paveldo išsaugojimą; 3) visuomeninių, valstybės, savivaldybių bendruomenių ir privačių interesų derinimą, pagrįstą objektyviais asmenų, jų grupių, valstybės ir savivaldybių institucijų ir savivaldybių bendruomenių poreikiais“.

Todėl bet kurių pastatų (ir statinių!) architektūros ir teritorijų planavimo dokumentų sprendinių keitimas (mūsų atveju tai būtų „pastatų ir viešųjų erdvių išdėstymo“ koregavimas) yra esminis viešąjį interesą užtikrinančių sprendinių keitimas. Šią TPĮ ir kitų poįstatyminių aktų nuostatą būtina keisti.

Statinio projekto architektūros sprendiniai, kaip esminiai statinio projekto sprendiniai, turi būti įrašyti ir į LR statybos įstatyme reglamentuotą sąvoką „esminiai statinio projekto sprendiniai“. Beje, LR statybos įstatymo „esminiuose statinio projekto sprendiniuose“ yra įrašyta, kad „statinio projekto sprendiniai, kuriais nustatoma statinio vieta sklype“ yra esminis statinio projekto sprendinys, tuo tarpu TPĮ „pastatų ir viešųjų erdvių išdėstymas“ yra traktuojamas kaip neesminis.

tags: #teritoriju #planavimo #normos #sodybinis #uzstatymo #tipas