Įsivaizduokit, jog gimstame su puikiais žvilgančiais šarvais, kurie mus saugo nuo labai pavojingo pasaulio aplink. Šalia mūsų verda nesibaigianti Šviesos ir Tamsos kova, o mes tarsi šapeliai vėjyje blaškomi po mūšio lauką. Šarvai mus saugo nuo sužeidimų, o kiekviena mirtina nuodėmė yra įtrūkimas mūsų apsaugoje. Kuo didesnis polinkis kokiai nors ydai, tuo didesnis plyšys ir tuo daugiau priešiškų strėlių sminga į mūsų gležną kūnelį. Kiekvienas turime visą puokštę nuodėmių. Net šventieji.
Jei manote, kad neturite vienos ar kelių ydų, vadinasi nepažįstate savęs, bijote atidžiai save apžiūrėti. Tai blogai, nes tik suvokdamas savo silpnybes gali tobulėti, eiti į priekį. Jei kada nors ravėjote daržus, turėjote susidurti su varpučiu. Jo labai ilgos šaknys, ir, jei gerai neišrauni, vėl iš naujo atželia, kaip niekur nieko. Taip ir su ydomis. Siela amžina ir gyvename mes tūkstančius gyvenimų.
Jei tiksliau, Vedose rašoma, jog yra 8.400.000 gyvybės formų, o siela per jas visas perkeliauja. 400.000 yra žmogiško tipo gyvybės forma. Tai įsivaizduokite per kiek tūkstančių gyvemimų formavosi jūsų charakterio bruožai, pomėgiai, silpnybės. Ne taip lengva nugalėti savo ydas. Tačiau tą daryti ir reikia, ir verta. O štai ko nereikia, tai pernelyg stresuoti - juk ryte prabudus neimate rautis nuo galvos plaukų, kad po nakties reikia valyti dantis. Juk nesakot - vakar prieš miega valiau, o ryte ir vėl reikia???! Kada tai baigsis?! Kokia neteisybe! Juk paprasčiausiai nusiprausiate, susišukuojate, apsirengiate ir einate toliau per gyvenimą.
Taip ir su nuodėmėmis - reikia akylai stebėti savo reakcijas ir iškar stengti keisti mąstymą. Iš tikrųjų, milžiniškas žygdarbis savyje pastebėti ydas. Lengviau ydas matyti kituose. Bet tai irgi nėra blogai, nes jei matai kitame nuodėmę, vadinasi pats ją turi. Jei neturėtum nuodėmės savyje, jos neatpažintum ir kitame, nes neturėtum su kuo savyje palyginti. Mes visą pasaulį sovokiame tik per save, savo pojučius ir patyrimus, savo naudą, pasitenkinimą. Mes negalime pajausti svetimo skausmo, jį galime tik bandyti suvokti, prisimindami save panašioje situacijoje ar įsivaizduodami, kaip mes patys jaustumėmės. Todėl viską, ką matome kituose, suvokiame tik todėl, kad patys taip turime.
Anot Jokūbo: „Kiekvienas yra gundomas, savo paties geismo pagrobtas ir suviliotas. Paskui užsimezgęs geismas pagimdo nuodėmę, o užbaigta nuodėmė gimdo mirtį” (Jok 1, 14-15). Kitaip tariant, visi mes esame gundomi ir tas gundymas mumyse pasėja nuodėmės sėklą. Ydos yra egoizmo pagimdytos, iš noro ne duoti, bet gauti. Gauti materialinės ar psichologinės naudos, pasitenkinimo. Visos septynios nuodėmės tarpusavyje labai glaudžiai susijusios ir viena kitą papildo.
Septynios mirtinosios nuodėmės
Septynios nuodėmės (kitaip Mirtinosios nuodėmės, Septynios nuodėmės) - mirtinos nuodėmės Romos katalikybėje, kurių padarymas veda į sielos mirtį. Pirmą kartą šių nuodėmių sąrašą paminėjo popiežius Šventasis Grigalius I VI amžiuje.
Gobšumas
Gobšuoliai nori visko daug ir dar daugiau. Praktiškai 99 proc žmonių nepripažįsta savo godumo ir suranda tūkstančius pasiteisinimų - negaliu duoti, nes pats neturiu. Godumą savyje galima pažinti iš to, kaip jums sekasi tvarkytis su finansais. Kai godumas išvešėjęs, labai sunku skirtis su pinigais, todėl nuolat delsiama atsiskaityti už komunalines paslaugas, atiduoti skolas ir t.t. Tokie žmonės aukoja nebent per Kalėdas ir tai siunčia sms iš savo tarnybinio telefono, taigi aukoja ne savo, o įmonės pinigus. O ir bendrauja tik su tais, iš kurių tikisi gauti kokios nors naudos ir tol, kol gauna tą naudą, kurios tikėjosi. Gobšuoliai labiausiai bijo būsenos, kai tenka ko nors atsisakyti. Tokiems žmonėms dažnai užkietėja viduriai, sutrinka medžiagų apykaita, sumažėja imunitetas, susilpnėja organizmo savireguliacijos procesas. Pirmieji gresiančio pavojaus požymiai gali būti vegetatyvinė distonija ir nuolatiniai peršalimai, taip pat labai neigiamai veikiantys imunitetą.
Godumas yra tikra tragedija, nes niekada nebūna gana, jis nepasotinamas. Vadinasi žmogus nuolat pasmerktas baisiai įtampai - kaip gauti dar daugiau ir kaip neprarasti, to, ką jau turi. Situaciją apsunkina tai, kad, kaip jau buvo minėta anksčiau, godūs žmonės save laiko dosniais, bet visų išnaudojamais. Godūs žmonės jaučiasi labai nesaugūs gyvenime, todėl ir kaupia viską, kad užklupus „juodai dienai“ nieko nepritrūktų. Reikia suprasti vieną, kad godūs žmonės niekada nebus turtingi. Ypač, jei dar ir nesąžiningais keliais uždirbinės pinigus. Vedose (Vedos - kanonizuotas sakralinis arijų genčių tekstų rinkinys, užrašytas prieš 5000 metų, o prieš tai buvo perdadamas iš lūpų į lūpas) sakoma, kad nesąžiningai uždirbtus pinigus žmogus praras per 10 metų. Pažiūrėkite, argi taip ir nenutinka realiame gyvenime? Pavydas ir godumas - dvi mirtinos nuodėmės, kurios atstumia pinigus. Dirbame nekenčiamą darbą, nes godumas neleižia jo mesti ar dirbti darbą, kuris būtų prie širdies, tačiau atneša mažesnį uždarbį.
Pats puikiausias būdas, kaip kovoti su godumu, yra įpročio aukoti išsiugdymas. Ir pagal Vedas, ir pagal Bibliją žmogus turi aukoti bent 10 proc. Biblijoje Dievas yra visko, ką turime ir kuo naudojamės (Ps. 24,1; Agg. 2,9; Ps. 50,10-12), savininkas, todėl geri tikintieji Dievui skolingi 1/7 laiko (Įė. 20,8-11), dešimtą dalį pajamų (Kpł. 27,30-32; Rdz. 14,18-20; 28,20-22; Hiob 34,33; Malach. 3,8-12), kitas dovanas ir paaukojimus (Pwt. 16,16.17). Pats Jėzus Kristus patvirtino dešimtinės aktualumą (Mat. 23,23) savo misijoje (Mat.
Aukoti reikia pradėti nedelsiant ir ne tada, kai kada nors bus pakankamai pinigų. Atvirkščiai, aukoti reikia pradėti tada, kai piniginėje švilpauja vėjai. Turtų kiekis priklauso nuo to, kiek gera mūsų karma. Tad jei neturime pinigų, vadinasi karma bloga. Tai reiškia, kad reikia ją valyti darant gerus, pasiaukojančius darbus. Pinigai yra priemonė ką nors padaryti laimingu. Aukoti reikia protingai - už girtuokliui prie parduotuvės duotus pnigus atsakysime savo karma. Aukoti galima elgetoms prie bažnyčios, žmonėms, darantiems kilnius darbus, vaikų ar senelių namams, gyvūnų prieglaudoms, bažnyčiai, šventykloms. Dirbti reikia pirmiausia tai, kas miela širdžiai ir neša gėrį gyvoms būtybėms, o ne tai, kas leidžia uždirbti kuo daugiau pinigų. Kiek daug žmonių turi nepelningų svajonių, bet jų nerealizuoja, nes gi nėr kada, reikia užkalinėti pinigus!
Puikybė
Puikybė - plyšys šarvuose ties širdimi. Kiekviena strėlė sminga tiesiai į mūsų švelnią, jautrią širdį… Puikybė sukelia neapsakomas, nepakeliamas kančias…. Kuo didesnė puikybė, tuo labiau trokštame, alpstame dėl pripažinimo. Svaigstame iš noro, kad kiti žmonės mumyse matyti vien tobulumą, tik tas sąvybes, kurių kartais nė neturime.
Hieronymus Bosch - Puikybė
„Neskaistumas, pyktis, godumas, girtuokliavimas ir panašūs dalykai, palyginti su ja, tėra tik uodo įkandimas: tai per puikybę velnias tapo velniu. Jums atrodo, kad per stipriai pasakiau? Jei taip, pamąstykite. Ką tik sakiau, kad kuo labiau žmogus pasikelia į puikybę, tuo labiau jis nemėgsta kitų puikybės. Iš tikrųjų, norint sužinoti, kiek esame išpuikę, lengviausias būdas būtų paklausti savęs: „Ar man labai nepatinkamai kiti žmonės pažemina mane arba nekreipia į mane dėmesio, kišasi į mano reikalus, elgiasi kaip su vaiku arba demonstruoja prieš mane savo pranašumą?” Esmė ta, kad kiekvieno asmens puikybė varžosi su visų kitų puikybe. Kadangi pats noriu sublizgėti vakarėlyje, aš toks nepatenkintas, kai sublizga kas nors kitas. Du to paties amato žmonės niekad nesutaria vienas su kitu.“ Iš C.S.
Puikybė turi du kraštitinumus - kai žmogus save aukština kitus žemindamas ir kai žmogus save žemina kitus aukštindamas. Tai ta pati puikybė, tas pats dėmesio troškulys, tik priemonės jam gauti yra skirtingos. Nevaldoma puikybė verčia žmogų jaustis vis dažniau ir labiau skaudinamam aplinkinių - kaip gi mane, tokį nuostabų, galėjo kažkas nepastebėti, nepagirti? Kaip gali su manim, tokiu puikiu, nenorėti kas nors eiti pasivaikščioti? Kaip apie mane gali kas nors atsiliepti ar net pagalvoti nepakankamai gerai?
Jei į bent vieną klausimą atsakėte „taip”, kuo nuoširdžiausiai sveikinu - yra vilčių išsivaduoti iš kančių! Ypatingai kritiškais atvejais puikybė žmogui neleidžia net suvokti, jog ji jame yra. Ką daryti, kaip gelbėtis? Pirmiausia - nulenkti galvą. Ugdykimės nuolankumą ir dėkokime už bjaurius šefus, klastingus draugus, despotiškas anytas. Jei kas nors įžeidė - klaupkimės bent mintyse prieš tą žmogų ir kartokim jam: „Ačiū, aš tave myliu, atsiprašau, atleisk man”. Jei nieks nepadėkojo ir dėl to nukabinai nosį - lenk žemai galvą visiems nepadėkojusiems ir džiaukis, kad tau parodė, kur yra plyšys apsaugoje.
Piliulė nuo puikybės - neapsakomai karti. Bet tik iš pradžių! O paskui prasideda medus :) Žmonės tampa giedri ir besišypstantys tarsi dangus po stiprios liūties su perkūnija.
Nesaikingumas
Nesaikingumas valgant ar geriant - tai tam tikros smegenų dalies, kuri atsako už alkio pojūtį, sutrikimas. Taip pat apsivalgymo priežastimi galėtų būti žemas pasitikėjimo savimi lygis, klinikinė depresija bei kitos psichologinės problemos, tačiau daugeliu atvejų tai yra emocijų kontroliuojamas procesas, o ne fizinis negalavimas. Tai vidinio chaoso, nerimo, įtampos, nepasitenkinimo pasekmė.
Apsirijimo nuodėmė tiesiog įaugusi į mūsų tradicijas - nebe galime žiūrėti filmų kino teatre netriauškindami kukurūzų spragėsių, visos tradicinės lietuviškos šventės siejasi ne su dvasiniais dalykais, o su besaikiu valgymu ir gėrimu. Amerikoje nuolat rengiamos įvairios rungtys, kas greičiau ir daugiau ko nors suvalgys. Su šia yda galima kovoti tik tada, kai išsityrinėji priežastis, verčiančias tave nuolat persivalgyti.
Visiems žinomą frazę „Pasakyk, kas tavo draugai, pasakysiu, kas tu“ galima perfrazuoti „pasakyk, ką valgai, pasakysiu, kas tu“. Mes esame subtilios būtybes, turinčios vieną fizinį ir šešis subtiliuosius kūnus. Dabar yra prarastas žinojimas, suvokimas apie mūsų subtilųjį kūną ir jo poreikius, kuo jį maitinti. Kalbėdami apie maistą, skaičiuojame kilokalorijas, vitaminus ir mineralus. Puiku, fiziniu kūnu reikia rūpintis. Tačiau kas yra daugiau - vienas fizinis kūnas ar šeši subtilieji? Persivalgymas taip pat yra pasekmė to, jog mūsų šeši subtilieji kūnai badauja. Mes sergame, senstame ir mirštame iš… bado.
Pavydas
Pavydas - tai liga. Pavydas - tai nesugebėjimas mylėti. Tai O. G. Prieš keturis tūkstančius metų Senovės Egipto Mirusiųjų knygoje šis pragaištingas jausmas ydų sąraše apskritai buvo įrašytas pirmasis. Teologas J. Burkus apie pavydą sako, kad tai yra nepasitenkinimo ar pikto nuliūdimo jausmas dėl artimo pasisekimo laimėti turto, garbės, iškilimo, gabumų, talento ar kokio nors kito gėrio, kas pavydžiam žmogui sumažintų garbę. Pavydusis trokšta laimės sau, o kitam - nelaimės.
Šventuose raštuose aprašoma daugybė pavydo lemtų nelaimių. Luko evangelijoje skaitome pasakojimą apie sūnų palaidūną (žr. Lk 15, 11-32). Matome, kad vyresnysis sūnus pavydėjo broliui tėvo gailestingumo, nes pats jis sunkiai dirbo tėvo namuose, o brolis, svetur iššvaistęs palikimą ir sugrįžęs, buvo šauniai priimtas. Apaštalo Mato evangelijoje pasakojama, kaip vynuogyno šeimininkas ūkvedžiui liepė pasišaukti darbininkus ir jiems išmokėti atlyginimą, pradedant nuo paskutiniųjų ir baigiant pirmaisiais. Paskutinieji gavo po denarą, o pirmieji manė gausiantys daugiau, bet jiems irgi buvo sumokėta po denarą, todėl jie ėmė priekaištauti: „Šitie paskutiniai tedirbo vieną valandą, o tu sulyginai juos su mumis, nešusiais dienos ir kaitros naštą“ (Mt 20, 12). Šeimininkas atsakė: „Bičiuli, aš tavęs neskriaudžiu. Argi ne už denarą susiderėjai su manimi?
Išpuikėlis ieško garbės, goduolis - turtų, tinginys - poilsio. Ir tik pavyduolis sau nieko netrokšta. Jį jaudina tai, kad sekasi kitam žmogui. Pavyduolis gali padaryti viską, kad tik kitas žmogus visko netektų - garbės, sėkmės, nuoširdumo, gerumo.
Kaip ir su kitomis ydomis, daugelis žmonių bando patys save apgauti, neva jie nejaučia to gėdingo jausmo. Iš čia ir atsirado posakis „baltas pavydas“. Pavydas yra pavydas. Nėra jokios gero pavydo formos. Žmogus gali tiesiog susivaldyti ir neimti kenkti kitam, kuriam pavydi. Pirmiausia reikia labai aiškiai įsisąmoninti, kad mums čia niekas nepriklauso. Nei žmonės, nei santykiai, nei turtai, nei sveikata. Mes čia praktiškai nieko nekontroliuojame.
„Kartą pirmoji visatos gyvoji būtybė, savagimis Brahma, pasijuto pasiekęs gyvenimo tikslą. Savitvarda garsėjantis kūrėjas dovanojo jiems savo žmogiškąjį kūną. Matote - „visatos reikalais besirūpinantis Manu“. Ne savo reikalais, o visos Visatos. Žmogus buvo sukurtas ne kad daug turėtų, valdytų, vadovautų, o rūpintųsi kitais, visatos reikalais.
Antra, ką reiktų suprasti, jog visi viską turime pagal nuopelnus. Visatos mechanizmo veikimas yra virš mūsų proto suvokimo galimybių. Galime suprasti tik pagrindinius principus, bet ne daugiau. Vedose sakoma, kad jei protas būtų visiškai nurimęs ir skaidrus, mes matytųme visą praeitį ir visą ateitį, panašiai, kaip skaidraus, ramaus ežero vandenyje matome jo dugną ir plaukiojančias žuvis. Tačiau mes net nelabai prisimename, kas buvo vakar, ką jau kalbėti apie daugiau. Todėl mes tiksliai nežinome priežasčių, kodėl vienas turtingas, o kitas - skurdžius. Mums užtenka suvokti, kad tam yra pagrindas. Mes turime tiek, kiek užsitarnavome, tiek, kiek verti, kiek nusipelnėme savo šio ir praeitų gyvenimų darbais. Jei norim turėti daugiau, turime valytis karmą, o ne pavydėti kitiems.
Trečia, ką reiktų daryti - pajutus bent menkiausią pavydo apraišką, reiktų melstis už žmonės, kuriems pavydime, dėkoti Dievui, kad jiems taip sekasi ir prašyti pagausinti jų laimę, sveikatą, turtus. Taip pat reikia tų žmonių prašyti bent jau mintyse atleidimo už pavydą, kurį jiems jaučiate.
Emocijų priėmimo meditacija. Psichologė. Jolita Sorokinaitė.
Pyktis
Nėra baisesnio pragaro, nei tas, kurį žmogus nešiojasi savo viduje. Keršto troškimas degina iš vidaus ir temdo protą. Pyktis yra dar viena visa naikinanti jėga. Žmonės, kurie lengvai ir greitai supyksta, tiesiog jaučia pasitenkinimą pykdamiesi. Štai jums didelė armija alergiškų žmonių. Periodškas nervų sistemos dirginimas priverčia imunines ląsteles būti kovinėje parengtyje.
Ant ko pyksta žmonės? Ant kitų, kurie nepasotino jo egoizmo, ant savęs, nes jis, pasirodo, nėra Dievas ir nieko negali suvaldyti šiame gyvenime, ant Gyvenimo, kuris neva neteisingas - kodėl kiti turi daugiau nei aš, kodėl kitiems sekasi labiau nei man? Pyktis glaudžiai susijęs su kitomis nuodėmėmis - pavydu, godumu, puikybe, tingumu, polinkiu į nesaikingumą. Kai negauname sau naudos - pykstame. Kai kas nors nepatenkina mūsų ydų iššauktų troškimų - nekenčiame jo, rezgame keršto planus.
Kristus buvo labai griežtas pykčio atžvilgiu. „Jūs esate girdėję, kad protėviams buvo pasakyta: Nežudyk; o kas nužudo, turės atsakyti teisme. O aš jums sakau - kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme. Kas sako savo broliui „Pusgalvi“, turės stoti prieš aukščiausiojo teismo tarybą. „Jūs buvote girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo. O aš jums sakau - mylėkite savo priešus ir melskitės už...