Santuoka - tai ne tik teisinis, bet ir visuomeninis, socialinis reiškinys, rodantis, jog vyras ir moteris yra pasiryžę gyventi šeimoje, kurti šeiminius santykius. Tai savanoriškas, laisva valia priimtas dviejų žmonių sprendimas kurti šeimą.
Šiomis santuokos nutraukimo sąlygomis ir jų praktiniu pritaikymu turėtų domėtis ne tik šeimos teisės specialistai, bet ir kiekvienas asmuo, kuris ruošiasi sudaryti santuoką, ar jau yra ją sudaręs ir turi klausimų dėl galimybės ją nutraukti. Ypatingai šio darbo tema tapo aktuali po 2000 m. CK įsigaliojimo, kai santuokos nutraukimo klausimai buvo sureguliuoti iš esmės naujai nei iki tol galiojusiame SĄK, kai atsirado visiškai naujas santuokos nutraukimo pagrindas dėl sutuoktinio (sutuoktinių) kaltės, kai buvo suteikta daugiau galios teismui spręsti, ar santuoka yra iširusi, ar ne ir t.t.
Atsižvelgiant į 2000 m. CK įvestus pakeitimus, jų privalumus ir trūkumus yra mažai nagrinėta literatūroje. Nepavyko rasti nei vienos monografijos ar kito išsamesnio darbo, kuriame būtų apžvelgiama ne tik istorinė santuokos nutraukimo instituto raida Lietuvoje bei pasaulyje, bet ir analizuojamas dabartinis santuokos nutraukimo sąlygų teisinis reguliavimas, nagrinėjamos problemos, su kuriomis susiduria teismai, taikydami šeimos teisės normas praktikoje, apžvelgiama užsienio valstybių patirtis šioje srityje.
Darbo tikslas - atskleisti santuokos nutraukimo sąlygas, įtvirtintas 2000 m. Šiame darbe pateiktos susistemintos žinios suteiks galimybę kitiems asmenims, besidomintiems nagrinėjama tema, greitai gauti būtiną informaciją apie santuokos nutraukimo sąlygas Lietuvoje, jų raidą, privalumus ir trūkumus, įgyvendinimą teismų praktikoje, palyginimą su užsienio valstybių patirtimi.
Darbe nurodomos nuorodos bei naudotų šaltinių sąrašas nukreips, kur galima gauti daugiau ir dar išsamesnių duomenų apie santuokos nutraukimo institutą tiek Lietuvoje, tiek ir tam tikrose užsienio valstybėse. Darbas susideda iš įvado, trijų dalių, aštuonių skyrių ir dvidešimt trijų poskyrių. Taip pat darbe pateikiamos apibendrintos išvados bei pasikėsinimai teisinio reguliavimo tobulinimui.
Pirmojoje dalyje bendrais bruožais apibrėžiama santuokos samprata bei jos nutraukimo galimybės, apžvelgiama istorinė santuokos nutraukimo instituto raida Lietuvoje ir kitose užsienio valstybėse, pateikiama bendra santuokos nutraukimo sąlygų analizė, kuri detalizuojama antroje dalyje. Šioji dalis savo ruožtu skirta statistinis duomenų bei sociologinės apklausos rezultatų analizei, daromos išvados dėl teisinio reguliavimo įtakos santuokos instituto stabilumui. Visose darbo dalyse apžvelgiama ir užsienio valstybių patirtis, pateikiami palyginimai, ieškoma skirtumų ir panašumų su Lietuvos teisiniu reglamentavimu, t.y. neapsiribojama tik Lietuvos teisės aktų analize. Šiausiojo Teismo ir kitų teismų praktika.
SPECIALISTO PATARIMAI | Testuojam rankinius pjūklus - kam kuris skirtas?
Santuokos Samprata
Apibrėžti santuokos sampratą yra gana sudėtinga, kadangi gali skirtis ne tik pozicijos iš kurios yra nagrinėjamas šis institutas (teisės, religijos, moralės atžvilgiu), bet ir konkretaus asmens požiūris į šeiminius santykius, jų prigimtį bei esmę.
Šis institutas už teisės ribų. Savo ruožtu religinė ar dorovinė samprata taip pat būtų neišsami, kadangi neatskleistų teisinių santuokos instituto aspektų. Šios santuokos prigimtis, jos įvairiapusiškumas. Šioje santuokoje gali ir nebūti kai kurių elementų, pavyzdžiui, religinio, jei sutuoktiniai nepriklauso jokiai religinei bendruomenei. Šiuo atveju šis santuokos elementas priklausymas visiškai skirtingoms visuomeninio gyvenimo sferoms leidžia daryti išvadą, jog pateikti visus juos apimantį santuokos apibrėžimą praktiškai yra neįmanoma.
Šis religinis bei moralinis šeiminis santykis aspektas. Šis tikslas yra tikslus ir baigiasi juos pasiekus. Šis tikslas, su kuriuo pasiekimu galėtų būti siejamas santuokos pasibaigimas. Būtent todėl būtų neteisinga santuoką lyginti su įprasta civiline sutartimi. Įdomu tai, jog šiuolaikinėse visuomenėse pasigirsta nuomonis, jog turėtų būti leista sudaryti taip vadinamas sutartines santuokas (ang. Contract marriage), t.y. santuokas, kuriose sutuoktiniai iš anksto susitaria dėl santuokos galiojimo termino bei sąlygų, kurioms esant, santuoka gali būti nutraukta.
Santuokos kaip sakramento sąvoka įtvirtinta bažnytinėje kanonų teisėje. Jonis vyro ir moters susitarimas sukurti visam gyvenimui sąjungą, skirtą tarnauti abiejų sutuoktinių gėriui ir palikuonių auklėjimui bei auginimui.
Ši teorija, priešingai nei sutarties teorija, pabrėžia ne teisinę, o dvasinę santuokos pusę. Šios lyties asmens. Santuokos kaip sui generis instituto teorija santuoką traktuoja ne kaip sutarti civilinės teisės prasme ir ne kaip religinį sakramentą, bet kaip ypatingos prigimties institutą.
Laikomasi nuomonės, jog visi santuokos aspektai (teisiniai, moraliniai, etiniai) turi būti reglamentuojami teisės normomis. Kadangi nei viena iš šių teorijų grynu savo pavidalu negali galutinai atskleisti santuokos esmės, dažniausiai yra laikomasi nuomonės, jog teisė turi reglamentuoti tik civilinius teisinius sutuoktinių santykius, o religinės bei moralinės normos apibrėžti kitą (jausminę, dvasinę) santuokos pusę, kurios neįmanoma reglamentuoti teisės normomis. Šis įsitikinimas.
Iki 2001 m. liepos 1d., kai įsigaliojo 2000 m. CK, Lietuvoje nebuvo teisiškai įtvirtinto santuokos apibrėžimo. Tuo metu galiojusiame SĄK buvo reglamentuotos tik santuokos sudarymo sąlygos, nors to meto mokslininkai ir siūlė įvairius galimus santuokos sąvokos variantus. Šius savo vadovėlyje pateikė labai lakonišką apibrėžimą - tai vyro ir moters sąjunga, sudaryta tam tikros formos aktu.
Taip pat buvo siūloma įtvirtinti ir išsamesnę santuokos sampratą. Russų mokslininkas V. Riasencevas siūlė tokį apibrėžimą: santuoka - tai savanoriška ir lygiateisė laisvų vyro ir moters sąjunga, iš esmės sudaryta visam gyvenimui nustatyta tvarka, laikantis įstatymų reikalavimų, skirta sukurti šeimą bei sukurianti sutuoktinių tarpusavio teises ir pareigas.
Vis tik Lietuvoje santuoka įstatymiškai buvo apibrėžta tik 2000 m. CK. Šiuo metu daugelyje valstybių (pvz., Pranckūzija, Kanada, Latvija, Rusija) ir toliau laikomasi pozicijos, jog neįmanoma pateikti išsamaus santuokos apibrėžimo, todėl santuokos samprata nėra įtvirtinta įstatymuose. Lietuvos įstatymų leidėjas pasirinko tokį santuokos apibrėžimo būdą, kai definicijoje įtvirtinami tam tikri santuokos požymiai, kurie kartu yra ir jos sudarymo sąlygos (sutuoktinių lytis, savanoriškas susitarimas, įformintas pagal įstatymų reikalavimus, santuokos tikslas).
CK 3.7 str. normos reglamentuoja, jog santuoka yra įstatymų nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius. Taigi santuoką leidžiama sudaryti tik su skirtingos lyties asmeniu. Šia. Šis asmuo, teismo sprendimu pripažintas neveiksniu taip pat negali sudaryti santuokos (CK 3.15 str.). Turi būti laikomasi ir CK 3.14 str. Šis asmens amžiaus (bendra taisyklė, jog santuoką leidžiama sudaryti asmenims sulaukusiems aštuoniolikos metų).
Šiuo atveju ne veltui prieš tai apžvelgtos santuokos prigimties teorijos bei galimos įvairios jos definicijos, kadangi skirtingi požiūriai į santuoką, lemia skirtingą požiūrį į santuokos nutraukimo sąlygas, jų teisinį reglamentavimą. Galima sakyti, jog įštuoka yra santuokos antitezė, todėl abu šie reiškiniai sąlygoja vienas kitą. Būtent todėl santuokos nutraukimo laisvės problema visada buvo nagrinėjama kartu su santuokos sudarymo laisvės principo klausimais.
Šiais pagrindais, kaip ir bet kurią civilinę sutartį. Šiuo nutraukimo atžvilgiu santuoka labai nutolsta nuo sutarties prigimties. Sutarties laisvės principas leidžia, abiem šalims susitarus, bet kada nutraukti sutartį. Taip pat tam tikrais įstatyme įtvirtintais atvejais yra galimas ir vienašalis sutarties nutraukimas. Šioje sutartyje. Tuo tarpu santuoka negali būti nutraukta savavaliaiškais sutuoktinių veiksmais - visais atvejais sprendimą dėl santuokos nutraukimo priima teismas (kai kuriose valstybėse kiti valdžios įgalioti pareigūnai).
Tuo tarpu suprantant santuoką kaip sakramentą bei remiantis kanonų teise, jos nutraukimas praktiškai yra neįmanomas. Liberaliosios pozicijos šalininkai laikosi nuomonės, jog santuokos nutraukimo klausimai turėtų būti sprendžiami kuo liberaliau: supaprastinant skyrybų procedūras, sumažinant ar iš viso panaikinant valstybės įgaliotų organų kontrolę šio įštuokos procesui. Tai grindžiama santuokos sudarymo laisvės principu, iš kurio seka išvada, jog ir santuokos nutraukimas turėtų būti laisvas ir priklausomas tik nuo sutuoktinių valios.
Šiaus mažėjimui, kadangi santuokiniai ryšiai paprastai nutrūksta dar iki oficialaus santuokos nutraukimo įforminimo ir trukdymas išsiskirti tikrai negali atkurti jau faktiškai pasibaigusius šeiminius santykius. Net ir Europos žmogaus teisių teisme buvo nagrinėjamas klausimas dėl to, ar valstybės nepažeidžia esminių žmogaus teisių, ribodamos įštuokos laisvę. 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 12 str. Šius valstybės įstatymus.
Europos žmogaus teisių teismas pasisakė, jog konvencijoje įtvirtinta teisė tuoktis nereiškia teisės išsiskirti ir nėra pagrindo teigti, jog tam tikri santuokos nutraukimo suvaržymai apsunkina teisės į santuoką įgyvendinimą. Todėl valstybės savo nuožiūra gali riboti santuokos nutraukimo klausimus, tik svarbu, kad užtikrintų abiejų sutuoktinių lygiateisiškumą skyrybų procese. Toks sutuoktinių lygybės principas, reglamentuotas minėtos konvencijos septinto protokolo 5 straipsnyje, kuriame įtvirtinamas sutuoktinių lygiateisiškumas tiek sudarius santuoką, tiek ir ją nutraukus.
Šiais Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms, t.y. pažeidžiantys pagrindines žmogaus teises ir laisves. Šius vaikus), taip pat valstybės ir visuomenės interesus, todėl skyrybų klausimas jokiu būdu negali būti priklausomas tik nuo sutuoktinių valios. Už įštuoks griežtinimą pateikiamas ir kitas argumentas, jog santuokos nutraukimo proceso sudėtingumas apsaugo visuomenę nuo neapgalvotų, skubotų bei fiktyvių skyrybų, taip pat savo ruožtu informuoja kitus potencialius sutuoktinius nežiūrėti į santuoką, kaip į lengvai nutraukiamą susitarimą, ir nesudaryti lengvabūdiškų santuokų. Pritardamas santuokos nutraukimo sąlygų griežtinimui, žymus XIX a. Šius<...>.
Šiausios teisinės galios norminiame akte - Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau LR Konstitucija). LR Konstitucijos 38 str. įtvirtinta, jog šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Akivaizdu, jog jei šeima laikoma visuomenės pagrindu, ji turi būti tvirta ir stabili. Palyginus 2000 m. Šiuo metu galiojusiom SĄK normom, darytina išvada, jog Lietuvos įstatymo leidėjas siekė pereiti nuo gana liberalios prie žymiai griežtesnės santuokos nutraukimo instituto reglamentavimo sistemos ir taip įgyvendinti LR Konstitucijos normas.
Šis įstatymų griežtinimas turi įtakos santuokos stabilumui. Liberalaus ir griežto požiūrių į santuokos nutraukimą išskyrimas yra svarbus ne tik teoriniu, bet ir praktiniu lygiu. Kiekvienos valstybės teisinė sistema pasižymi tam tikrais ypatumais. Santuokos nutraukimo klausimų reglamentavimas taip pat yra ne išimtis. Sunku būtų rasti dvi valstybes, kuriose įštuokos klausimai būtų sprendžiami visiškai identiškai.
Šių praktikų, yra išskiriamos kelios santuokos nutraukimo sistemos, kurios klasifikuojamos pagal tai, kokias santuokos nutraukimo formas (pagrindus) taiko viena ar kita valstybė. Šios sąlygos, kurioms esant, įmanoma pasinaudoti tuo santuokos nutraukimo pagrindu, gali labai skirtis atskirose valstybėse. Santuokos nutraukimas, paremtas kito sutuoktinio kalte. Įštuoka galima tik tuo atveju, jei santuokos nutraukimą inicijuojanti šalis įrodo, jog kitas sutuoktinis yra kaltas dėl šeiminis santykių nutrūkimo. Tokios kaltės įrodymais gali būti kaltojo sutuoktinio neištikimybė, nesirūpinimas šeima ar kitas nepateisinamas ir neigiamas elgesys savo sutuoktinio ar vaikų atžvilgiu. Valstybės, kurios taiko tik šį vienintelį santuokos nutraukimo pagrindą, yra priskiriamos prie grynąja kalte pagrįstos santuokos nutraukimo sistemos (ang. pure fault based system). Ši sistema buvo labai populiari iki XX a. Šiuo metu dabartiniais laikais praktiškai nebėra valstybių, kurios taikytų tik šį santuokos nutraukimo pagrindą: jo arba iš viso atsisakyta arba jis taikomas kartu su kitomis įštuokos formomis.
Santuokos nutraukimas, įrodžius, jog ji yra galutinai iširusi. Santuoka gali būti nutraukiama tik tuo atveju, jei yra įrodoma, kad ji yra negrįžtamai iširusi ir jokiais būdais nebegali būti išsaugota. Daugiausia diskusijų kelia klausimas, o kas gi gali įrodyti, kad santuokiniai ryšiai tikrai yra negrįžtamai nutrūkę ir kokiomis priemonėmis tai turi būti padaryta? Kaip pavyzdžiai gali būti pateikiamos Rusijos Federacijos bei Olandijos šeimos teisės normos.
Rusijos Federacijos šeimos teisės kodekso 22 str. Šis įrodymus, kurie turėtų būti pateikti teismui, kad patvirtintų galutinį šeimos iširimą, kodeksas nenumato. Taigi sprendimas, ar šeiminiai santykiai yra galutinai nutrūkę, priklauso tik nuo teisėjo teisinės bei moralinės sąmonės, nuo jo požiūrio į šeimos institutą apskritai. Olandijos įstatymuose (panašiai kaip ir Rusijos) yra įtvirtinta labai liberali santuokos nutraukimo tvarka ir numatytas vienintelis įštuokos pagrindas - įrodžius, jog santuoka yra galutinai iširusi. Nei vienas iš sutuoktinių neturi...
Skyrybų rodikliai Europoje