Trumpalaikio turto sąskaitų korespondencija

Sąskaitų korespondencija - tai sąskaitų derinys, kai viena sąskaita debetuojama, o kita kredituojama, ir kuriuo registruojama tam tikra ūkinė operacija ar įvykis. Sąskaitų korespondencija gali būti paprastoji, kai įtraukiant ūkinę operaciją į apskaitą debetuojama tik viena ir kredituojama viena sąskaita. Sąskaitos, kurias susieja sąskaitų korespondencija, vadinamos koresponduojančiomis.

Sąskaitų korespondencija, apibūdinta debetuojamų ir kredituojamų sąskaitų kodais ir pavadinimais, atspindi sąveiką buhalterinės apskaitos objektų (pvz., trumpalaikio turto, įsipareigojimų, pajamų ir sąnaudų), kurie didėja ar mažėja atliekant šią ūkinę operaciją, leidžia analizuoti ir suprasti jos turinį, poveikį įmonės ekonominei būklei.

Remiantis sąskaitų korespondencijos taisykle, sąskaitos, kurios priklauso:

• 1 klasei (ilgalaikis turtas);
• 2 klasei (trumpalaikis turtas);
• 6 klasei (sąnaudos);

padidėjimas registruojamas atitinkamų apskaitai skirtų sąskaitų debete, o sumažėjimas - kredite.

Sąskaitos, kurios priklauso:

• 3 klasei (nuosavas kapitalas);
• 4 klasei (įsipareigojimai);
• 5 klasei (pajamos);

padidėjimas registruojamas apskaitai skirtų sąskaitų kredite, o sumažėjimas - debete.

Pagrindinis požymis, pagal kurį turtas skirstomas į trumpalaikį ir ilgalaikį, yra jo sunaudojimas per tam tikrą laikotarpį - laikotarpį, per kurį uždirbamas pelnas. Jei turtas per vieną ataskaitinį laikotarpį visiškai sunaudojamas, jis laikomas trumpalaikiu, o jei visas nesunaudojamas - ilgalaikiu turtu. Kadangi pagrindinis ataskaitinis laikotarpis yra vieneri metai, tai ir ilgalaikiu turtu laikomas tas turtas, kuris naudojamas uždirbant pajamas ilgiau nei vienerius metus.

Todėl ir laikomasi nuostatos, kad ilgalaikio ir trumpalaikio turto riba - vieneri jo naudojimo metai. Priskiriant turtą ilgalaikio rūšiai, atsižvelgiama į jo kainą.

Trumpalaikiu turtui priskiriamas per vieną ataskaitinį laikotarpį (vienerius finansinius metus) pajamoms uždirbti sunaudojamas turtas. Turtas trumpalaikiu laikomas ne kalendorine, bet ekonomine prasme. Turto priskyrimą trumpalaikiam arba ilgalaikiam lemia ne tiek to turto pobūdis, kiek įmonės veiklos aplinkybės. Per vieną ataskaitinį laikotarpį visiškai sunaudojamas turtas laikomas trumpalaikiu, visiškai neatsižvelgiant į to turto kainą.

Pavyzdžiui, aukso bei brangakmenių atsargos juvelyrinėje dirbtuvėje, be abejo, priskirtinos trumpalaikiam turtui, nors vieno akmens kaina gali būti kur kas didesnė už toje dirbtuvėje daugelį metų naudojamą ilgalaikį turtą - prekystalį. Trumpalaikiu turtu gali būti net pastatai, jei jie naudojami ne pačios įmonės gamybinei ar prekybinei veiklai vykdyti, o skirti perparduoti.

Įmonėje trumpalaikis turtas (pvz., atsargos sandėlyje) fiziškai gali būti ir labai ilgą laiką, net keletą ar keliolika metų.

Atsargų įkainojimas yra svarbus veiklos baras. Vertinant atsargas, padaryta klaida gali turėti nepageidaujamos įtakos ateinančių metų grynojo ir apmokestinamo pelno dydžiu. Trumpalaikis, kaip ir ilgalaikis turtas (taip pat atsargos) finansinėje atskaitomybėje parodomas įkainojus jį tuo turtu faktine savikaina, kitaip sakant, ta kaina, kuria įmonė sumoka už atsargas pirkdama arba pasigamindama jas. Visos kitos išlaidos susijusios su atsargų pirkimu, taip pat turi būti įskaičiuotos į jų savikainą.

Praktiškai būna labai sudėtinga netiesiogines išlaidas priskirti konkrečioms atsargoms. Todėl daugeliu atveju jos įtraukiamos į ataskaitinio laikotarpio veiklos sąnaudas. Atsargos įkainojamos įvairiais būdais arba metodais.

Atsargų įvertinimo metodas taikomas tada, kai tiksliai nežinoma, kurios prekės per ataskaitinį laikotarpį buvo parduotos (sunaudotos), o kurios liko sandėlyje. Jis remiasi sutartine nuostata, kad anksčiausiai pirktų prekių kainos priskiriamos pirmiausiai parduotų prekių savikainai. Iš to matyti, kad ataskaitinio laikotarpio pabaigoje likusių prekių savikainai priskiriamos paskutinių pirkinių kainos, nes šiuo atveju daroma prielaida, kad anksčiausiai pirktos prekės parduodamos (ar atsargos sunaudojamos) anksčiausiai.

Atsargų įvertinimo metodas pagal pirmųjų pirkinių kainas. Šis metodas taikomas tada, kai tiksliai nežinoma, kurios prekės per ataskaitinį laikotarpį buvo parduotos (sunaudotos), o kurios liko sandėlyje. Šis metodas remiasi sutartine nuostata, kad parduotų prekių savikainai priskiriamos vėliausiai pirktų prekių kainos, t.y. daroma prielaida, kad vėliausiai pirktos prekės parduodamos pirmiausiai, o anksčiausiai pirktų prekių kaina priskiriama atsargų likučio savikainai ataskaitinio laikotarpio pabaigoje. Apskaičiuojant parduotų prekių savikainą vadovaujamasi paskutinių pirkimų kainomis.

Mažmeninės ir didmeninės prekybos bei perdirbimo įmonės prekių ar kitų atsargų vertė sudaro didelę įmonės turto dalį. Parduotų prekių savikaina sudaro didžiausią įmonės sąnaudų dalį pelno ataskaitoje. Įmonė gali turėti ne tik prekybos atsargų tiesiogiai įskaičiuojamų į prekybinės veiklos sąnaudas per parduotų prekių savikainą. Įmonėje gali būti ir daugybė medžiagų arba žaliavų sąskaitų. Medžiagos nuo prekių skiriasi tuo, kad jos tiesiogiai neparduodamos, o tik apdorotos įmonės patenka į parduotų prekių savikainą.

Perdirbimo įmonės vietoj perparduoti skirtų prekių į parduotų prekių savikainos rodiklį įskaičiuojamos dvi perdirbimo ir prekybos procese sujungiamos į medžiagas ir darbo jėga. Trumpalaikis, kaip ir ilgalaikis turtas priskiriamas skirtingoms grupėms, atsižvelgiant į turto naudojimo pobūdį.

Kiekvienai įmonei labai svarbu nustatyti, kaip bendrasis pelnas ir parduotų prekių savikaina susiję su išlaidomis, padarytomis perkant prekes, atsargas. Bendrasis pelnas, uždirbtas per ataskaitinį laikotarpį, nustatomas iš visų per tą laikotarpį uždirbtų pajamų atėmus parduotų prekių savikainą. Pastaroji apskaičiuojama iš per laikotarpį parduoti skirtų prekių vertės (ji lygi pradinio prekių likučio ir visų ataskaitinio laikotarpio pirkimo sumai) atėmus laikotarpio pabaigoje likusį neparduotų prekių likutį.

Kuo didesnė likučio savikaina ataskaitinio laikotarpio pabaigoje, tuo mažesnė parduotų prekių savikaina ir atitinkamai didesnis bendrasis pelnas. Vadinasi, nuo galutinio likučio įvertinimo priklauso, kokia parduoti skirtų prekių savikainos dalis bus atimta iš grynųjų pardavimo pajamų ir kokia dalis bus perkelta į ateinantį ataskaitinį laikotarpį kaip to laikotarpio pradinis prekių likutis, todėl mažiausiai vieną kartą per metus būtina nustatyti atsargų apimtį natūriniais prekių vienetais. Kitaip sakant, reikia tas atsargas inventorizuoti, t.y. suskaičiuoti ir gautus rezultatus palyginti su buhalterijos informacija. Nors įmonėje inventorizacija gali atlikti bet kuriuo momentu, (pvz., įtarus grobstymu už atsargų apsaugą atsakingus asmenis).

Dauguma tai daro ataskaitinio laikotarpio pabaigoje. Nuolatinės atsargų apskaitos vedimas - tai nuolatinis duomenų apie visas operacijas su kiekviena prekių partija, registravimas buhalterinėse sąskaitose.

Pagrindinė įmonės perdirbimo funkcija - tai žaliavų, medžiagų bei pirktų detalių perdirbimas į parduoti skirtas prekes ir šių prekių pardavimas. Kiekvienoje įmonėje parduotų prekių savikaina sudaro atsargų pirkimo išlaidų suma ir gamybos sąnaudos: kadangi prekybos įmonės paprastai nieko negamina (išimtis tik perparduoti skirtų prekių įpakavimas arba labai nežymus jų perdirbimas, pvz., siekiant pagerinti prekybinę išvaizdą) atsiranda skirtumų tarp parduotos produkcijos savikainos apskaičiavimo prekybos ir perdirbimo įmonėse.

Pastaresnė į parduotos produkcijos savikainą turi būti įskaičiuojama ne tik produkcija gaminant sunaudotų atsargų kaina, bet ir visų atsargų apdorojimo darbo sąnaudos (darbo užmokestis, darbo sąnaudos) bei kurios kitos gamybos išlaidos. Tose sąskaitose atsispindintys gamybos elementai perdirbti tampa pagamintos parduoti skirtos produkcijos dalimi. Šios atsargos įkainojamos jų įsigijimo savikaina (įvertinant įvairias nuolaidas, grąžinimus, atsivežimo išlaidas).

Kai kuriose įmonėse šalia žaliavų išskiriamos ir medžiagų sąskaitos. Tokios grupės išskyrimas yra technologinis, tačiau kiekviena įmonė pasirenka pati kaip detalizuoti atsargų sąskaitas. Nebaigtos gamybos sąskaitose atsispindi gamybos procese esantys ir dar nebaigti apdoroti gaminiai. Jų savikaina susideda iš žaliavų kainos bei tų gaminių apdirbimo išlaidų.

Pagaminta produkcija - tai baigtos gaminti, bet dar neparduotos prekės, tai trumpalaikis turtas, saugomas įmonės sandėliuose ir skirtas uždirbti pajamoms, pardavus jį ateinančiais laikotarpiais. Atsargas apskaitant periodiškai, jų išlaidų savikaina nustatoma iš perdirbimui skirtų žaliavų (jų likutis laikotarpio pradžioje plius visi pirkimai per ataskaitinį laikotarpį) atėmus žaliavų likutį laikotarpio pabaigoje. Likutis nustatomas laikotarpio pabaigoje atlikus inventorizaciją.

Atsargų sunaudojimas produkcijai gaminti perdirbimo įmonėse vadinamas išlaidomis ir tik parduotai produkcijai pagaminti, tenkančiai išlaidų dalį reikia pripažinti sąnaudomis. Pagamintos produkcijos savikaina. Sunaudota žaliavų savikaina tiesioginio darbo apmokėjimo išlaidos ir kitos tiesiogiai su gamybos procesu susijusios išlaidos sudaro pagamintos produkcijos savikaina.

Parduotų prekių savikaina. Nustačius pagamintos produkcijos savikainą ir žinant pardavimo apimtį galima apskaičiuoti ir parduotų prekių savikainą. iš gautos sumos atimamas laikotarpio pabaigoje pagamintos (bet dar neparduotos) produkcijos likutis.

Likvidžiausias yra piniginis turtas ypač reikšmingas kiekvienai įmonei, nors jo lyginamoji dalis būna labai nedidelė. Norint racionaliai ūkininkauti pinigai nuolat turi būti apyvartoje. Piniginis turtas buhalteriniame balanse atvaizduojamas aktyvo dalyje turto daly (aktyve). Jam skirta balanso turto dalies grupė - gryni pinigai sąskaitoje ir kasoje.

Pinigų ekvivalento sąskaitoje apskaitomi įvairūs čekiai, obligacijų kuponai, pašto ženklai, įsigyti loterijos bilietai ir brangiųjų metalų luitai. Šioje sąskaitoje visada apskaitomi tikrieji pinigų ekvivalentai. Kiekvienai įmonei labai svarbu sąskaitos. Sąskaitos bankuose ir kasa, juose apskaitomi pinigai, kuriais realiai disponuoja įmonė banke ir kasoje įmonė pinigus gali laikyti ne tik litais, bet ir kuria nors kita valiuta. Todėl abi šios sąskaitos turi tiek sub sąskaitų, kiek valiutų turi įmonė.

Visa buhalterinė apskaita Lietuvoje vedama viena nacionaline valiuta - litais, tačiau daugumos valiutų kursai lito atžvilgiu nuolat keičiasi dėl tos priežasties: būtina kiekviena valiuta apskaityti atskiroje sąskaitoje. Kiekvienai įmonei svarbu žinoti kiek ji turi konkrečios valiutos, kuria gali atsiskaityti su savo pirkėjais. Sąskaitų pale pateikta po vieną litinę sąskaitą Nr. 271 sąskaitos bankuose (litais) ir Nr. 2720 litai kasoje.

Kartais įmonėms reikia atidėti pinigų kokiam nors tikslui, tuomet atidaroma speciali sąskaita, kurioje kaupiami pinigai. Ši sąskaita atidaroma banke ir vadinama terminuotuoju indėliu, jei pinigai atidedami ilgam laikui. Jei pinigai atidedami trumpam laikui, tuomet atidaroma speciali sąskaita, kuri vadinama pinigais kelyje. Šioje sąskaitoje pinigai saugomi neilgai, jie skirti operatyviam pinigų judėjimui užtikrinti. Pinigai kelyje - tai pinigai, išmokėti iš atsiskaitomosios sąskaitos, tačiau dar neįplaukę į gavėjo sąskaitą arba pinigai, įplaukę į įmonės kasą, tačiau dar neįnešti į banką.

Ilgalaikio turto perkėlimas į trumpalaikį

Visas iki tol buvęs ilgalaikis turtas, kurio įsigijimo savikaina mažesnė už 1000 Lt, keliauja į trumpalaikį turtą.

Pavyzdžiui, komplekto įsigijimo savikaina - 619,00, nusidėvėjimas - 530,01 ir likutinė vertė - 88,99. Tokiu atveju reikia atlikti perkėlimą iš ilgalaikio turto į trumpalaikį. Tokiu atveju buhalterija duos sąrašus trumpalaikio turto ir ilgalaikio turto, ten viskas su kainomis, aišku, peržiūrėti ar tikrai taip, kaip turėtų būti. Jei kažkokius sąrašus jau turi, reikia rimtai žiūrėti kas yra ir ko nėra, nes kai pasirašys, kad gavo, tai jau ir perduoti kitam gali prireikti iš tikrųjų, geriau nerizikuoti. Trumpalaikis turtas tokiose kontorose lygiai svarbus kaip ir ilgalaikis.

Dažniausiai reikia sudalyvauti inventorizacijoje ir gauti (sudaryti, bet drįsčiau abejoti, nes čia labiau inventorizacijos komisijos darbas) perkeliamų daiktų sąrašą.

Biudžetinėse įstaigose ilgalaikiam nematerialiajam turtui nėra nustatyta vertės riba. Jis turi tenkinti 2005 m. gruodžio 30 d. Nr. V-163 įsakymu patvirtintą 21-ojo VAS "Nematerialusis turtas" reikalavimus.

Ūkinių operacijų registravimas - ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių registravimo būdas, kai kiekvienos šios operacijos vertė įrašoma į sąskaitos (sąskaitų) debetą, o jai lygi suma - į kitos sąskaitos (sąskaitų) kreditą. Nėra tokio ūkinių operacijų įvykio, kuris būtų registruojamas tik vienoje sąskaitoje- visada pokytis bus matomas dvejose arba daugiau sąskaitų.

tags: #trumpalaikio #turto #saskaita