K. V. C. 1936 m. knygos autoriui teko skaityti paskaitą apie socijalinį katalikų teisingumą, kuri susilaukė negilaus atgarsio pačioje Lietuvoje ir už josios sienų. Iškeltoms mintims vieni pritarė, kiti jas neigė, treti laikėsi rezervuotai. Pasipriešino Amerikos Kunigų Vienybės organas „Forum“.
Šiandien dar nesusitariame dėl pačių principų. Tik tada galėsime kalbėti ir kitiems apie Krikščionybės socijalinį turinį.
Ekonominis skurdas yra tik sąlyga jai iškilti ir pasirodyti, bet nesudaro josios esmės. Socijalinės problemos šaknys siekia daug giliau, negu tik ekonominis skurdas.
Žmonės ir ne materijalinis jų aprūpinimas stovi socijalinės problemos centre. Seniau taip ir būdavo, ir socijalinė problema būdavo išsprendžiama. Apie socijalinę problemą paprastai net nebūdavo kalbama.
Socijalinis mūsų dienų gyvenimas eina pro karitatyvinio veikimo šalį. Pašalinti karitatyvinių veikimu ir materijalinėmis gėrybėmis socijalinės problemos neišspręsime. Eiti senųjų amžių pėdomis ir savo darbais pratęsti senus karitatyvinius žygius, tai yra labai gera ir reikalinga, bet neišspręs. Socijalinės problemos šaknys siekia daug giliau, negu tik ekonominis skurdas.
Žmogų paniekinę ir pažeminę, tai galvoja ir nedaug sielojasi. Ne dėl savo negabumų, bet dėl to, kad jis yra ekonomiškai neturtingas, jam gali būti uždarytos aukštesnio gyvenimo sritys, jis gali neturėti lygių teisių su kitais, gal būti paniekintas ir pažemintas. Tikrumoje pirmiausia ir yra iškilusi šita dvasinė - moralinė pusė.
Seniau skurdas dažniausiai būdavo tik materijalinis, bet žmonės nesijausdavo pažeminti ir atstumti. Tikrumoje jų niekas nė nežemindavo. Priimti vargšą į namus reiškė garbę. Svečias tebus priimamas kaip Kristus. Vargšai būdavo sodinami prie vieno stalo su vyskupais, su kunigaikščiais ir karaliais. Dabar jaučia įdiegtą aversiją ir paniekinimą.
Mūsų išmalda dažnai yra tik noras kuo greičiau prašančiuoju nusikratyti. Atskiri restoranai, atskiri klubai, atskiros skaityklos ir žaidimams aikštės yra skirtos aukštesnių sluoksnių, aukštesnių ne kuo kitu, kaip ekonominių gėrybių skaičiumi. Suplyšę ar darbo sutepti drabužiai yra niekinami ir vengiami neturtingaisiais.
Bet jis uždega dvasią ir ją pripildo keršto jausmu. problema mūsų laikais visų pirma yra moralinė problema. Kova paslėpta, bet sunki ir žiauri. Galima todėl sutikti su N. Berdiajevu, kuris pasakė, kad „skurdas yra mūsų civilizacijos teismas ir senojo pasaulio pasmerkimas“.
Problema niekados nebus išspręsta, jei nebūtų pakirsta moraline puse. Šitas išsprendimas yra būtinas, ir jis turi būti radikalus. Reikia tad atskleisti kitokį turto supratimą, bet griežta visuomeninė pareiga, turtingiesiems progos įsigyti antgamtinių nuopelnų. Toks bandymas peržengia žmogaus galias. Revizija yra būtina.
Socijalinė problema negali būti išspręsta be pirma žmogaus dvasios viduje, o paskui ir išviršinėje santvarkoje evoliucijoje ir parengti reikalingų reformų, perkeisti žmonių nusistatymą turto atžvilgiu.
Mažėja absoliutaus skurdo lygis: pozityvios tendencijos ryškiausios vieno asmens šeimos ūkiuose
Bažnyčios dalyvavimas yra būtinas. Bažnyčia nesikiša į įvairių koncernų ar akcinių bendrovių vidaus santvarką. Socijalinės problemos pusė yra tik išplauka iš dvasinės pusės. Krizė prasidėjo su pirmykšte nuodėme ir virto ontologine netvarka. Štai kodėl Bažnyčia imasi ją spręsti.
Principai kyla iš žmogaus nusistatymo pasaulio bei gyvenimo atžvilgiu. Pažiūros glūdi įvystytos Bažnyčios dogmose. Sąvoka iš esmės yra susijusi su žmogaus paskyrimu žemėje. Asmenybė esti nustumiama į šalį, pirmenybę atiduodant grubiai jėgai.
Žmogiškąjį kilnumą, už kurį jos kovojo, paneigia pralaimėjusiems, turtinguosius net dar labiau, negu šie buvo jas išniekinę. Vyksta tokioje atmosferoje, kurioje žmoniškumo yra kuo mažiausia. Pasilieka nevaisingas. Žmogiškąją asmenybę.
Masės pergalė bus kai kuriais atžvilgiais išganinga, grąžins gyvenimui organinį jo pobūdį, kuris individualizmo buvo paneigtas. Todėl Bažnyčia kaip tik ir turi budėti šioje kovoje reikalavimų asmenybei iš atsigaunančios masės. Jau pats darbininkijos charakteris rodo josios masiškumą.
Bažnyčią susiejo Europos istorija, artinasi prie neišvengiamo galo. Veikimą koncentruoti darbininkijos sluoksniuose. Jeigu situacija nepasikeis, ateitis gali būti dar blogesnė. Bažnyčios nelaimėta, gali tikrai tapti apokaliptiniu religijos priešu. Tai nebus tik individualios erezijos pasipriešinimas, bet apostazija, apie kurią Apokalipsė kaip tik ir kalba.
Kapitalizmas sunaikino žmogiškosios asmenybės vertę. Reakcijoje prieš kapitalizmą gali aiškiai pamatyti, kad asmenybei vietos ten iš tikro nedaug teduodama. Asmuo nusilenktų klasės ar tautos psichologijai ir josios instinktams. Valia čia yra keičiama klasės ar tautos valia.
Laikais lengvai gali patekti į instinktų vergiją. Asmenybė yra didžiausia žemės vaikų laimė. Bet ji negali būti padaryta gyvenimo santvarkos principu. Asmuo būtų palenktas masei, vadinasi, žemesniam principui. Masė nieko gero nežada nei žmogui nei kultūrai. Kūrėjas yra tik asmuo, ne masė.
Ginti asmens primatą, tuo pačiu ginti žmogų ir kultūrą. Išgelbėjo kultūrą nuo barbarų. Tuo pačiu įneš jon asmens branginimo idėją. Respektuoja net pats Dievas laisve. Darbininkiją ir saugoti žmogaus asmenybę, yra susiję vienas su antru iš esmės. Kuo labiau asmenybė bus apsaugota, tuo labiau kultūra klestės.
Bažnyčios tad dalyvavimas socijalinėje problemoje nėra atsitiktinis. Bijologinį ar nacijonalinį kolektyvizmą. Socijalinė problema be Bažnyčios negali būti išspręsta.
Kapitalistinės dvasios ar kapitalistinė dvasia iš kapitalizmo. Nusistatymas materijalinių gėrybių ir naudingumo vertybių atžvilgiu. Ir kuria kapitalistinę santvarką. Kaip tik ir yra anoji pirmykštė kapitalistinė dvasia. Gema iš kapitalistinės dvasios, bet paskiau jis šitą dvasią ir pats gimdo žmogaus dvasios gelmėse.
Buržuazinė dvasia
Buržuaziškumas reiškia pastovų įsigyvenimą šioje tikrovėje. Ji nesivaiko „utopojų, iliuzijų ir svajonių“. Aukso amžiaus mitas buržuazinės dvasios nevilioja. Sudaro plačiausią kapitalistinės dvasios pagrindą. Dvasia yra tik viena buržuazinės dvasios apraiška. Dvasia yra ekonominis buržuaziškumas. Kapitalistas yra ekonominis buržujus.
Sritis: mokslas, menas, dora ir net religija yra apsprendžiamos naudos matu. Pasaulėžiūra utilitaristinė. Ir žmonės vertę, bet tai buvo tik nelemtas istorinių sąlygų padaras. Pardavinėjami meno kūriniai, kuriuose ieškoma su estetiškumu nesusijusias ypatybes. Bet gyvo daikto vertingumas nustatyta kaina neišsisemia. Jis yra įkainuojamas ir kiek jis yra kam nors naudingas.
Sritis ir jų reikalavimai atitinka išvidinę jo dvasios struktūrą. Yra amžinas žmogaus dvasinio gyvenimo tipas ir šio pasaulio padaras. Jie abi jas myli, abiem jomis rūpinasi ir net jas adoruoja. Vienuolynuose buržujui yra sunkiai suprantami dalykai. Gyvybę, antras tipas labiau prisirišą prie medžiagos. Ekonominis buržujus. Medžiaga ir nauda yra du kapitalistinės dvasios objektai.
Apsėstas medžiagos idėjos, jis tam...
| Aspektas | Kapitalistinė dvasia | Moralinė dvasia |
|---|---|---|
| Prioritetas | Materialinės gėrybės ir nauda | Žmogiškasis kilnumas ir dvasinės vertybės |
| Požiūris į skurdą | Panieka ir atstūmimas | Užuojauta ir pagalba |
| Sprendimo būdai | Karitatyvinis veikimas ir materialinė pagalba | Moralinis atsinaujinimas ir dvasinis augimas |
tags: #turejimas #devynios #desimtosios #nuosavybes #teises