Knyga - tai neatsiejamas žmonių kultūros, pasaulėžiūros, gyvenimo atspindys. Žvilgsnis į senąją knygą - tai žvilgsnis į istoriją, į dar nepažintą ir be galo intriguojantį pasaulį. Knygos įrišimas ir puošyba - tai kiekvienos epochos knygų leidybos tradicijų atspindys.
Ekslibrisas
Ekslibrisai: Knygos nuosavybės ženklai
Susidomėjimas kūrybiniu užsiėmimu „Ekslibrisas. Kaip jį perskaityti?“ pranoko organizatorių lūkesčius. Pasak A. Čepausko, dabartinio ekslibriso - simbolinio knygos savininko ženklo, klijuojamo viršelio vidinėje pusėje, - pirmtakai buvo sukurti dar prieš mūsų erą, 1400 m. pr. Kristų, Egipte. „Senuosius ekslibrisus, įspaustus labai brangiose ranka perrašytose knygose, lydėjo jų savininkų įrašyti grasinimai tam, kas bandytų šio turto negrąžinti, jį pasisavinti“, - pasakojo dailininkas. Dabartinių ekslibrisų prototipai sukurti XV a. viduryje Vokietijoje. Lietuvoje ekslibrisai pasirodė XVI a. pradžioje. Pirmasis knygos nuosavybės ženklas 1518 m.
Paklaustas, kuo ekslibrisas skiriasi nuo kitokio žanro dailės kūrinio, nuo mažo paveikslėlio, A. Čepauskas atsakė: „Tai toks paminklas, kurio niekas negali nugriauti ar kitaip sunaikinti, nes ekslibrisas yra tiražuojamas, būna ne vienoje knygoje, keliauja po pasaulį ir kalba apie leidinio savininką“. Ekslibriso kalba - universali, ja sukurtą ir kryžiažodžiu dažnai pavadinamą mažosios grafikos darbą „gvildenti“ gali skirtingų tautybių žmonės.
„Sovietmečiu ekslibrisai buvo kuriami ir tam, kad autoriui pavyktų parodyti savo darbus užsienyje. Norėdami oficialiais keliais patekti į parodas kitose šalyse, dailininkai turėjo būti lojalūs valdžiai, pereiti cenzūrą ir pan. Ekslibrisas buvo tartum paukštelis, kuris nesulaikomas „skrisdavo“ į įvairias šalis kaip paprastas laiškas pašto voke. Tokį kelią į užsienį sovietmečiu atradusių ekslibrisininkų dėka Danijoje išleistoje ekslibrisų knygoje Lietuva buvo įvardyta kaip atskira valstybė, o ne viena iš penkiolikos Sovietų Sąjungos respublikų“, - pasakojo A. Čepauskas.
KAVB saugomas didžiausias (ne sostinėje esantis) senujų spaudinių rinkinys Lietuvoje. Šį knygų lobyną sudaro apie 14 tūkst. egzempliorių knygų ir smulkiųjų spaudinių (proginių leidinių, disertacijų santraukų, kalendorių, laikraščių, valdovų privilegijų etc.), išspausdintų nuo 1482 iki 1850 m. imtinai. Vertingiausi fonde saugomi spaudiniai eksponuojami Senosios knygos ekspozicijoje (Donelaičio g. 8, III aukštas).
Senajame fonde saugomi 3 spaudiniai, išlikę net iš XV a. Ar žinojote, kad seniausieji spaudiniai yra vadinami inkunabulais? Jie mena ankstyviausiąjį spaudos laikotarpį, todėl iki mūsų dienų jų yra išlikę labai mažai egzempliorių. Su inkunabulais galite susipažinti ir KAVB. Argi neįdomu pažvelgti į tokių amžių knygas, susipažinti su jų leidyba, puošyba, ir, žinoma, tuometine žmonių pasaulėžiūra? Juk kiekvienas amžius atspindi vis kitas knygų leidybos tradicijas.
Fonde taip pat saugomi net 488 spaudiniai, atkeliavę iš XVI a.; 1388 leidiniai spausdinti XVII a.; 5850 spaudinių - XVIII a.; 6705 spaudiniai - XIX a. Norintiems plačiau susipažinti su senųjų spaudinių fondu primename, kad XV-XVI a. spaudiniai yra tyrinėti iii ir išleistas katalogas iv. Šiuo metu yra rengiamas analogiškas XVII a. katalogas. Taip pat atliekami XVIII a.
Nors ir negausus šio laikotarpio senųjų spaudinių lietuvių kalba lobynas (palyginus su spaudiniais užsienio kalba), tačiau visi spaudiniai yra itin vertingi. Seniausi bibliotekoje esantys tekstai lietuvių kalba - tai maldos, išspausdintos Petro Dusburgiečio „Chronicon Prussiae“ (Frankfurtas/Leipcigas, 1679). Fonde saugomas Konstantino Sirvydo parengtas žodynas, šešios XVIII a. religinės tematikos knygos ir vienas Prūsijos valdovo įsakas.
XIX a. pirmosios pusės lietuviškų knygų lentynos kiek pilnesnės - čia rasime jau 58 pavadinimų knygų. XIX a. pirmosios pusės fondo lentynose slepiasi tikri lobiai: Žemaičių vyskupo Juozapo Giedraičio išverstas „Naujasis įstatymas” (Vilnius, 1816); žymusis Simono Daukanto „Būdas senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių” (Petrapilis, 1845) ir „Abėcėlė” (Petrapilis, 1842) bei vertimai - „Givatas didžiųjų karvedžių senovės” (Petrapilis, 1846), „Naudinga bičių knygelė” (Petrapilis, 1848), „Ugnies knygelė” (Petrapilis, 1849), „Pamokslas apie sodnus arba daiginius vaisingų medžių” (Petrapilis, 1849); taip pat Motiejaus Valančiaus „Žemaičių vyskupystė” (Vilnius, 1848). Šie žymūs autoriai ir jų kūriniai, atkeliavę į biblioteką iš XVII-XIX a.
Lituanika
Lituanika - tai kitomis kalbomis Lietuvos autorių parengti veikalai bei svetimtaučių knygos apie Lietuvos istoriją, kalbą, kultūrą. Biblioteka didžiuojasi turinti pirmojo Vilniaus akademijos rektoriaus Petro Skargos „Kazania” (Krokuva, 1600), teisininko Petro Roizijaus „Decisiones” (Frankfurtas, 1570), Vilniaus vaivados Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio „Peregrinacia albo pielgrzymowanie do ziemie Świętey“ (Krokuva, 1607), karo inžinieriaus Aleksandro Guagninio „Kronika“ (Krokuva, 1611), istoriko Alberto Vijūko Kojalavičiaus „Historiae Lituaniae” (Gdanskas, 1650), Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės artilerijos generolo Kazimiero Semenavičiaus „Grand art d‘artilerie” (Amsterdamas, 1651), Vilniaus universiteto profesoriaus Arono Olizarovskio „De politica hominum societate“ (Gdańskas, 1651), Martyno Smigleckio „Nodus Gordius“ (Ingolštatas, 1613) ir „Nauka krotka o lichwie“ (Vilnius, 1753), Christopho Hartknocho „Dissertatio historica de originibus Prussicis“ (Königsberg, 1674) ir „De republica Polonica“ antrąjį leidimą (Frankfurt am Main, Leipzig, Jena, 1687). Vertas paminėti XVIII a. daug skaitytojų dėmesio sulaukęs Torunės tarėjo, rašytojo Jakobo Kazimiero Rubinkovskio plunksnai priklausantis kūrinys „Janina” (Poznanė, 1744).
Senųjų ir retų spaudinių skyrius taip pat saugo Vilniaus universiteto rektoriaus astronomo Jano Šniadeckio „Rachunku algebrycznego teorya” (Krokuva, 1783) ir Varšuvoje bei Paryžiuje XIX a. Svarbią istorinę vertę turi Vilniaus akademijos, Supraslės bazilijonų ir kitų Lietuvos spaustuvių produkcija.
KAVB gali didžiuotis turinti XV a. knygą su originaliu gotikiniu įrišimu, taip pat daug Renesanso, Baroko, Apšvietos epochose oda ar pergamentu įrištų knygų, puoštų įvairaus sudėtingumo paauksuotais ornamentiniais įspaudais, su scenomis ar superekslibrisais. Dalis jų įrišta Vakarų Europoje, dalis - Lietuvoje. Senajame fonde galima rasti itin gražių knygų, kurių kietviršiai aptraukti šilku. Viena jų - su sidabro aplikacijomis ir siuvinėta. Dėl įrišimo ir išskirtinės puošybos kiekvienas egzempliorius yra unikalus, ypač kalbant apie XV-XVII a.
Bene įdomiausias tyrinėjimų objektas tiek knygotyrininkui ar istorikui, tiek kiekvienam skaitytojui - knygose esantys rankraštiniai įrašai. Jie yra ne tik įdomus, bet ir turintis neginčijamą kultūrinę-istorinę vertę informacijos šaltinis. Senojo fondo knygų tyrimai padeda rekonstruoti ir atpažinti, iš kokių asmenų ir institucijų bibliotekų į KAVB yra atkeliavę senieji leidiniai. Fonde galima rasti knygų iš Kražių, Kauno, Pašiaušės, Mogiliovo, Polocko, Vilniaus ir kitų jėzuitų kolegijų; Kauno gimnazijos, Ščiučino pijorų kolegijos; Kretingos, Telšių, Tytuvėnų, Slucko bernardinų (pranciškonų), Kauno dominikonų, Pažaislio kamaldulių vienuolynų; Plungės, Raudondvario ir kai kurių kitų dvarų.
Senajame fonde taip pat yra saugomi asmenų rinkinių fragmentai, tarp kurių yra žymiems Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros ir politikos veikėjams priklausiusios knygos. Knygos yra atkeliavę iš tokių LDK šviesuolių kaip Žemaitijos vyskupo Merkelio Giedraičio, Mikalojaus Paco ir Motiejaus Valančiaus, Medininkų kanauninkų Mikalojaus Daukšos ir Motiejaus Strijkovskio asmeninių bibliotekų lentynų. Kelios fonde esančios knygos priklausė kunigui bibliofilui Jonui Chrizostomui Gintilai, muzikos tyrinėtojui Friedrichui Augustui Gottholdui, teisininkams Vaclovui Biržiškai, Mykolui Riomeriui ir Augustinui Janulaičiui, kolekcininkui Vladui Daumantui.
Kol iki XVIII a. lotynų kalba vyravo kaip pagrindinė inteligentijos kalba, knygų rinka buvo bendraeuropinė - knyga galėjo būti sukuriama viename mieste ar kaime, išspausdinama - kitame, o migruoti galėjo po visą Europą, kur tik atsirasdavo skaitytojas. Ji buvo vienas iš Europą vienijančių veiksnių. Tarp XV-XVII a. spaudinių be konkurencijos vyrauja lotynų kalba ir Vakarų Europoje išleistos knygos. XVIII-XIX a. pastebimai pagausėja knygų prancūzų ir lenkų kalbomis, didėja Abiejų Tautų Respublikoje išleistų spaudinių skaičius.
Senajame fonde galima rasti tekstų įvairiausiomis kalbomis. Štai seniausia fonde saugoma knyga lotynų kalba išleista dar XV a. - 1482 m. Seniausia knyga graikų kalba išleista 1535 m., o hebrajų kalba - metais vėliau, 1536 m. Senojo fondo knygos išspausdintos 277 miestuose, išsibarsčiusiuose po visą Europą. Dauguma jų atkeliavo iš stambiausių Vakarų Europos leidybos centrų - Venecijos, Frankfurto prie Maino, Paryžiaus, Amsterdamo, Antverpeno. Knygų paplitimas liudija Vakarų Europos minties sklaidą.
Biblioteka didžiuojasi turinti knygų, išspausdintų to meto garsiausiose ir labiausiai pripažintose spaustuvėse - Aldų (Venecija), Giuntų (Florencija), Elzevyrų (Amsterdamas, Leidenas), Plantenų (Antverpenas), Oporino (Bazelis), Frobenų (Bazelis), Estiennų (Paryžius). Dauguma minėtų knygų yra religinės, tačiau net ir tarp seniausių yra filosofijos, istorijos, teisės, politikos, grožinės literatūros, medicinos, literatūros kritikos, publicistikos, lingvistikos, karybos, geometrijos, botanikos, muzikos, medicinos, numizmatikos, fizikos, ekonomikos ir kitų sričių leidinių. Tai žymiausių Antikos, Viduramžių, Renesanso epochų autorių veikalai.
Senųjų ir retų spaudinių skyrius gali didžiuotis turintis tokias knygas kaip Erasmo Roterdamiečio „Adagia” (Kiolnas, 1539), vieną pirmųjų Mikalojaus Koperniko „De revolutionibus orbium coelestium” leidimų (Bazelis, 1566), Pilypo Melanchtono „Elementorum rhetorices libri duo“ (Bazelis, 1563), priklausiusią Prūsijos karaliui Frydrichui Vilhelmui.
Senojo fondo knygos, parašytos tiek lietuvių kalba, tiek užsienio kalbomis - neįkainojamas Kauno apskrities viešosios bibliotekos turtas. Jos atkeliavo iš įvairiausių Europos šalių, parašytos žymiausių ir įtakingiausių to meto autorių ir spausdintos geriausiose leidyklose. Negana to, jose galima rasti rankraštinių įrašų, liudijančių apie jų savininkus ir primenančių knygos kelionę nuo autoriaus iki skaitytojo. Senojo fondo knygos vertingos ne tik dėl savo turinio, bet ir dėl unikalių įrišimų, puošybos.
AbeBooks: Beautiful Bookplates
Kauno totorių priemiestis ir jo istorija
Kunigaikštis Vytautas Didysis Kauno pakraštyje, prie kelio į Vilnių, suteikė totoriams teritoriją savo gyvenvietei įkurti. Totorių skaičius nėra žinomas. Totorių priemiestis - tai vietovės pavadinimas, kurį literatūroje galima rasti iki 20 a. pradžios. Šiuo metu - tai J. Gruodžio, D. Poškos ir I. Kanto gatvės.
Lietuvių visuotinėje enciklopedijoje pažymima, kad Didžiosios ordos totorių chanas, Tochtamyšo vaikaitis, Sejidas Achmatas buvo įkalintas Kaune ir čia mirė 1455 m. Jis prie Kijevo tarpusavio kovose pralaimėjo Chadzi-Girėjui ir pateko į nelaisvę. Chanas Šach Achmatas taip pat buvo kalinamas Kaune (1502-1523 m.)
Teritorija, kurią vaizdavo dailininkas, baigiasi Totorių priemiesčiu. Tuo metu miestas su priemiesčiu jau turėjo jungtį ir sudarė vieną architektūrinį kompleksą. Miesto rytinėje dalyje matyti Šv. Kryžiaus bažnyčia, kuri buvo šalia dabartinės I. Krasos gatvė (1921 - 1930 m.).
Priemiesčio pastatai buvo mediniai. Daugelis gyvenamųjų namų galu buvo orientuoti į krantinę. Totorių priemiestis, kaip ir visas miestas, nukentėjo nuo gaisrų, kurie įvyko prieš pat 1655-1660 m. karą.
1655 m. Nukentėjusiam per karą Kaunui padėti 1665 ir 1676 m. atnaujintos ir išplėstos Magdeburgo teisės. Atstatant miestą susirūpinta jo apsauga. XVII a. septintajame dešimtmetyje rytiniame pakraštyje sustiprinta XVII a. pirmoje pusėje buvusi iš mūro ir medžio pastatyta siena. Kai kur vietoj sienos supilti žemių pylimai. Sienoje buvo mūrinių bokštų ir vartų. Vilniaus vartai buvo Didžiosios Vilniaus gatvės gale, maždaug ties Centrinė gaisrine. Totorių - kitos Vilniaus kelio atšakos, ėjusios Šv. Gertrūdos gatve, gale. Šiauriniame miesto pakraštyje buvo pastatyti Panerio vartai. Apytikrė vieta - prie dabartinio tilto. Visi šie vartai minimi XVII a. pradžios ar pirmosios pusės istorijos šaltiniuose. Totoriai vartus, esančius prie Totorių priemiesčio, prižiūrėjo ir saugojo.
Kauno pilis
Atvirlaiškis, siųstas iš Vilniaus poniai Stanislawa Czerwinska, kuri gyveno adresu: Kaunas, Totorių g. Kalinų namas (Ковно, Татарская ул. дом Калины). 1904 m. namai neturėjo numerių, bet buvo gatvių pavadinimai. Rašyta lenkų ir rusų kalbomis.
Totorių vartų atsiradimą paaiškina 1625 m. Kauno miestiečių prašymas etmonui kunigaikščiui Kristupui Radvilai. 1655 m. privilegija karalius Jonas Kazimeras nurodė Kauno miestiečiams aptverti miestą mūro sienomis. 1795 m. po trečiojo Lietuvos ir Lenkijos padalijimo Kaunas tapo apskrities centru. Miestas neteko dalies savo žemių ir liko carinės Rusijos pasienio dalimi.
Kauno mečetė buvo pastatyta apie 1740-1750 metus. Viena iš versijų, kad mečetės pastatas sudegė apie 1795 m. Totorių kapinės XIX a. viduryje, pažymėtos Kauno Naujamiesčio plane 1854 m. Musulmonų kapinės buvo Skavuose (dabar tai tarp A. Mickevičiaus ir S. Daukanto gatvių).
1843 m. Kaunas tapo gubernijos centru. 1847 m. patvirtintas jo plėtotės projektas. Planuotoji 432 ha teritorija apėmė miesto dalį su buvusiu Totorių priemiesčiu iki Girstupio upelio žiočių. Totorių priemiestis tapo Naujamiesčio dalimi.
Kauno totorių bendruomenės nariai
- Dzejanavičių
- Eljaševičių
- Gembickių
- Iljaševičių
- Kalinų
- Mickevičių
- Smolskių šeimos.
XIX a. pradžioje, apie 1814 m., iš apskrities bajorų vadovo sudaryto sąrašo matyti, kad Kaune gyveno Dzejanavičių, Eljaševičių, Gembickių, Iljaševičių, Kalinų, Mickevičių, Smolskių šeimos. Iš viso 34 vyrai.
Didžioji totorių gatvė 1916 m. buvo vadinama Grosse Tataren Strasse, 1918 m. - Didžiąja totorių gatve, o 1920 m.
Naujamiestyje apie 1850 m. buvo įsteigtos Karmelitų kapinės. Šių kapinių šiaurinėje dalyje 1 ha žemės sklypas buvo skirtas musulmonų kapinėms. Toje teritorijoje 1906 m. buvo pastatyta ir medinė mečetė.
Mūrinė totorių mečetė pastatyta 1930-1933 m.. Projekto autoriai architektai V. Michnevičius ir A. Netyksa. Mūrinė mečetė buvo pastatyta Kauno totorių draugijos iniciatyva.
Kapinių teritorija buvo pradėta naudoti apie 1850 m. Paskutinis totorius Motiejus Tuhan Baranauskas palaidotas 1946 m.. Kapinėse buvo palaiduoti šie totoriai musulmonai: Iljasevičių šeimos nariai, karys Mikalmanavičius, pulkininkas J. Kalina, pulkininkas D. Kalina, 1941 m. birželio sukilimo dalyvis A. (Aleksandras) Tuhan Baranauskas, Asanavičių šeimos nariai ir kiti.
Aleksandras Iljasevičius turėjo dvarą prie Kauno, Teodorave. Kauno mečetės piešinys. Autorius J. Dvaro savininkas XIX a. pradžioje buvo generolas Baranovskis. Jis 1824 m. savo turtą testamentu paliko vienam iš sūnų (kuris tapo savininku nėra žinoma): Mustafai, Elijošiui, Motiejui, Selichui, Abraomui.
1903 m. Temir-Tuhan-Bejus, Žalgirio mūšio dalyvis, vedė bajorę Baranauskaitę. Lietuvos metrikos knygose paminėta, kad nuo 1723 m. Jo sūnus generolas majoras Murza Tuhanskis Mustafa Baranovskis valdė dvarą ir kaimus nuo 1740 m. su 28 valakais žemės. Jis kartu su žmona 1796 m. balandžio 26 d. Imamas Mustafa Bazarevskis 1821-1824 statė mečetę. Jis valdė dvarą.
Generolas majoras Murza Tuhanskis Mustafa Baranovskis nuo 1723 m buvo kaimo su 10 valakų ir 400 margų žemės savininkas. Totorius V. Samuelis Muchas 1827 m. tapo savininku. Dvaras sudegė 1940 m. Totorių Baranovskių valdomas nuo 1693 m. Vėliau savininkai buvo Butrimavičiai, Austutovičiai. 1784 m. dvaro savininku tapo Baranauskas.
tags: #turku #nuosavybes #zenklas