Turtingas vaikas, protingas vaikas: tyrimai ir įžvalgos apie vaikų ugdymą

Nuo pat mažens įvairių negalių turintiems vaikams mokantis drauge su sveikaisiais, savitumai ir skirtybės tampa įprasti, formuojasi tolerantiškesnis požiūris. Specialistai konstatuoja, kad ankstyvas ugdymas kartu su visais padeda lengviau integruotis į visuomenę, švietimo sistemą, ugdyti atjautą ir savarankiškumą.

Klinikinė psichologė prof. dr. teigia: „Grupėje kiekvienais metais turiu po vieną ar du specialiųjų poreikių vaikus su tam tikra negalia ir jie visuomet puikiai integruojami. Daugiau sunkumų atsiranda, kai tėvai suformuoja neigiamą požiūrį, nuomonę apie tam tikrą vaiko elgesį, sutrikimus, ligą. Ir tada vaikas pradeda nežaisti, nedraugauti, neduoti rankos kitiems. Šiaip su jais bendraudami sveiki vaikai jokių skirtumų neįžvelgia, tokio amžiaus vaikai yra daug labiau empatiški.“

Pašnekovė pastebėjo, jog nors žaisdami, pasiskirstydami vaidmenimis specialiųjų poreikių vaikai puikiai įsitraukia, jiems sunkiau sekasi integruotis į ugdomąją veiklą. Specialistė atkreipė dėmesį, kad specialiųjų poreikių turintys vaikai visgi daugiau yra stebėtojai, kartais jie net negali būti bendro ugdymo grupėje, nes pavargsta nuo sociumo, tampa irzlesni, gali paūmėti ligos, ypač emociniai sutrikimai. Tokiems vaikams rekomenduojama įrengti specialius kampelius, kur jie galėtų ramiai pabūti. Taigi tokių vaikų integracija kiekvienu atveju yra individuali. Jei vaikas sunkiai serga, nesuvokia aplinkinio pasaulio, integracija į sociumą apskritai sunkiai galima.

Nors didelių poreikių vaikas turėtų lankyti specialią grupę, pedagogės manymu, buvimas sveikoje aplinkoje specialiųjų poreikių ikimokyklinukui bet kuriuo atveju padeda augti. Tėvai dažnai pageidauja, kad vaikas geriau tegu ir nedalyvauja užsiėmimuose, bet bent būna bendroje grupėje kaip stebėtojas.

Gimnazijos specialioji pedagogė metodininkė Nijolė Mileriuvienė pabrėžė, jog nepaisant to, kad dalis specialiųjų poreikių vaikų mokosi atskirose aplinkose, susitikę neformaliame ugdyme jie puikiai bendrauja tarpusavyje. Tiek kitokie, tiek sveiki vaikai tikrai turi ko vieni iš kitų pasimokyti, pavyzdžiui, kantrybės, supratimo, pagalbos. R.Aranauskienė pastebėjo, kad augdami tokioje aplinkoje sveiki vaikai nepastebi to kitoniškumo, priima kitus bendraamžius besąlygiškai. Jiems paprasta priimti neįgaliojo vežimėlyje sėdintį ar Dauno sindromą turintį žmogų.

Pavaduotoja specialiajam ugdymui R.Meškelevičiūtė pridūrė, jog geriausias variantas, kai toks vaikas integruojamas į bendrojo ugdymo procesą nuo pirmos klasės. Tokiems vaikams lengviau vieni kitus suprasti, bendradarbiauti, dalyvauti bendrose veiklose. Jei to nedarė anksčiau, iškart patekus į vyresnes klases gali būti sudėtingiau. Be to, kartais sveikojo vaiko tėvams būna sunkiau priimti kitokį vaiką, nes, pavyzdžiui, baiminamasi, kad turintysis raidos sutrikimų gal pasielgs visiškai kitaip nei jų vaikas. Jiems atrodo, kad toks elgesys nėra norma ir jų vaikui tokioje aplinkoje ne vieta. Taigi norint, kad vaikai išmoktų bendrauti ir bendradarbiauti dar pirmose klasėse, reikia dirbti kompleksiškai. Kartais susėsti kalbėtis ir šeimoms, kad geriau pažintų tokį vaiką.

Klinikinė psichologė prof. dr. teigia: "Visi esame „kitokie“, visi - unikalūs ir skirtingi. Mokykloje jau dabar galime pamatyti besiugdančiųjų įvairovę - asmenybinius, etninius, išvaizdos, kalbos, lytinės tapatybės, poreikių, gyvensenos, socialinio ekonominio statuso, intelektinių gebėjimų, fizinės ir psichinės sveikatos bei kitus skirtumus." Deja, sunkumai mokykloje ir pačioje visuomenėje sustiprėja tuomet, kai atkreipiame dėmesį į žmogaus (ar grupės) „kitoniškumą“ blogąja prasme - esą kažkas ne toks gabus, ne toks sveikas, ne toks turtingas, ne toks protingas, ne toks „normalus“ kaip aš. Tiesa yra ta, kad visi esame lygiateisiai žmonės, tik visi - savitai skirtingi, o mūsų įvairovė - ne problema, bet išteklius. Matydami kenčiantį žmogų galime juo pasirūpinti, o kai rūpinamės kitu, stiprėja mūsų pačių asmenybės ašis. Kai nuo vaikystės matome įvairius žmones ir gerbiame juos tokius, kokie jie yra (ir tokius, kuriuos visuomenė vadina „neįgaliaisiais“), natūraliai galime išmokti įvairiose situacijose remtis lygybės ir pagarbos bet kuriam žmogui principu.

Lietuvoje būtų labai sveikintinas įtraukus ugdymas, kurio tikslas - užtikrinti įtrauktį ir lygiateisiškumą visų amžiaus grupių besiugdančiųjų įvairovei, pagerinti trumpalaikės ir ilgalaikės svarbos besiugdančiųjų asmeninius, socialinius ir akademinius pasiekimus, pastebint ir ugdant besiugdančiųjų talentus bei efektyviai tenkinant individualius visų besiugdančiųjų ugdymosi poreikius ir interesus. Lietuvoje iki šiol didelė dalis (10,2 proc.) mokinių, kuriems nustatyti specialieji ugdymosi poreikiai, ugdomi segreguotai, t. y.

Mokyklos pasirinkimas: ar tai lemia vaiko sėkmę?

Psichologai pastebi, kad kiekvienas pavasaris - tai metas, kai tėvai intensyviai pradeda galvoti apie tai, į kokią mokyklą leisti vaiką, ir kaip išrinkti pačią tinkamiausią mokymosi įstaigą. Šis susirūpinimas labai suprantamas, nes mokykloje vaikas paprastai praleidžia didelę dienos ir savo gyvenimo dalį. O štai mokslo duomenys, apie tai, kiek konkreti mokykla galiausiai lemia akademinius rezultatus ateityje - nevienareikšmiai.

Vilniuje gyvenanti kaunietė Agnė savo vaiką į mokyklą turės leisti jau kitais mokslo metais. Moteris prisipažįsta, kad jaučiasi kaip amerikietiškų serialų herojė, nes apie mokyklą su vyru pradėjo diskutuoti dar tuomet, kai vaikas buvo pilve. „Abu su vyru esame baigę geras gimnazijas atitinkamai savo miestuose, todėl ir vaiko išsilavinimą vertiname. Pirmiausia kilo diskusija: privati ar valstybinė? Ir ilgą laiką didele taškų persvara pirmavusi privati atėjus dienai x nusileido valstybinei. Problema ta, kad pagal gyvenamąją vietą priklausanti valstybinė mokykla yra prasta visomis prasmėmis, todėl vaikas nuo pat pirmos paruošiamosios klasės dienos yra papildomai ruošiamas stojamiesiems egzaminams į geras mokyklas. Ir - jeigu neįstos - ir teks konkuruoti privačioms su ta blogąja valstybine, privačios vėl grįš į taikiklį. Jeigu ne dėl gerų akademinių rezultatų, tai dėl saugios ir vaikui palankios aplinkos“, - dalinosi Agnė.

Mildos vaikui tik dveji su puse, bet šeima jau irgi suka galvą, kokią mokyklą turėtų vaikas lankyti. „Iš tikrųjų, mums nėra svarbus atstumas, todėl atidžiai stebime, kokios mokyklos mieste yra pažangesnės pagal akademinį paruošimą. Kadangi gyvename priemiestyje, turime šalia porą kaimo mokyklų, bet su vyru nemanome, kad tokiose galima kažko daug išmokti arba bent jau pasiruošti stoti į prestižinę miesto gimnaziją“, - rašė Milda. Iš pradžių šeima svarstė apie katalikiškos pakraipos mokyklą, kuri yra viena geriausių, o toliau įsivaizduoja vaiko ateitį „geriausioje J. Balčikonio gimnazijoje“. „Tikrai sunku suprasti žmones, kurie gyvena kaime ar mažesniame mieste ir būtinai visko nori prie savęs. Tiesa, per tuos penkerius metus kai kas irgi gali pasikeisti, bet manau, kuo anksčiau pradedi planuoti ir galvoti, tuo lengviau viską įgyvendinti“, - teigė Milda.

Neturėjo prabangos rinktis

Tuo metu iš mažo miestelio kilusi ir prabangos mokytis prestižinėse gimnazijose neturėjusi Rima nesupranta tėvų, kurie savo atžalų ateitį projektuoja tik pastarosiose. „Prieš kurį laiką vienoje televizijos laidoje išgirdau, kaip žymi Lietuvos moteris interviu metu pasakojo apie savo vaikus - kaip neva ji jokiu būdu savo atžalų neleistų į „blogas mokyklas“. „Blogas“ - taip būtent įvardijo ta moteris, bet omenyje turbūt turėjo tiesiog įprastas mokyklas, bent jau ne tas, kurias galima rasti prestižiškiausių mokyklų sąrašuose. Vieną tokių „blogų“ mokyklų prieš dešimt metų baigiau ir aš. Todėl visada įtempiu ausį, kai žmonės pradeda apie savo vaikus kalbėti lyg apie magiškus stebuklus, kurių negalima leisti niekur kitur, o tik į licėjus, balčikonius, biržiškas ir taip toliau. Tarytum, visi jie būtų mažieji genijai, kurie tiesiog privalo lankyti būtent tą mokyklą, o ne bet kokią rajone esančią gimnaziją“, - teigė Rima.

Moteris supranta, kad kiekvienam tėvui jo vaikas - tikrai yra mažas stebuklas, bet, pasak jos, daugybė tėvų apskritai net neturi privilegijos svarstyti apie mokyklos pasirinkimą. „Esu iš mažo miestelio, todėl beveik garantuoju, kad mano tėvai tokios bėdos niekada neturėjo, o apie tai, kad yra licėjai ir kitos puikios gimnazijos, išgirdau tik per „Tūkstantmečio vaikų“ laidą“, - pasakojo Rima.

Miestelyje, kuriame ji užaugo, buvo tik dvi mokymosi įstaigos - gimnazija ir profesinė mokykla. „Pasirinkimų mano tėvai daug neturėjo, todėl visus dvylika mokslo metų mokiausi toje pačioje vidurinėje mokykloje. Pasak tos žymios moters, kuri pasakojo apie savo mažus vaikus, turbūt nesu tokia talentinga, kaip jos vaikai, kuriems likimas turbūt jau nulemtas (dar jiems net negimus ar nepradėjus vaikščioti). Nesiginčiju, galimai nesu talentinga ir jau tikrai nesu tas stebuklėlis, nes lankiau tą „paprastą blogą mokyklą“, - reagavo Rima.

Rezultatus pasiekė nuosekliu darbu

Nepaisant to, moteris pasakojo, kad jai visada patiko mokytis, tai darė uoliai, kasmet dalyvaudavo olimpiadose, daug skaitė, mokyklą baigė tik gerais pažymiais ir egzaminų rezultatais, įstojo į universitetą. „Bet čia neišsiplėsiu, nes turbūt kiekvienam suaugusiam žmogui turėtų būti aišku, kad ne prestižinė mokykla nulemia tai, kad tavo vaikas bus puikus mokinys, kad jis bus pareigingas, mandagus, žinos, kad reikia ne būtinai ieškoti korepetitorių, bet galima dažniau pasikliauti nuosekliu darbu“, - įsitikinusi Rima.

Jai atrodo, kad gana dažnai galvojimas, kad „tavo vaikas yra (arba bus) mažasis Einšteinas, labiau apibūdina tėvus, kurie yra nepasitikintys, dažnai arogantiški ir egocentriški žmonės“. „Jeigu jie tokie nebūtų, į savo vaiką žiūrėtų labiau mylinčiomis ir tikinčiomis akimis - kad jam nebūtina „būti įkištam“ į prestižinę mokyklą, kad jis turėtų gražią ateitį“, - svarstė Rima.

Labiausiai ją šokiravęs įvykis buvo tuomet, kai viena vyresnė moteris, visą gyvenimą praleidusi Vilniuje, labai nustebo, kai jos paklausė apie tai, kokią mokyklą baigė, ir iš kur atvyko. „Moteris buvo tiesiog priblokšta, nes, kaip tuomet sakė ji, „kaip įmanoma baigti bet kokią kaimo mokyklą ir nedegraduoti?“, suprask - įstoti mokytis, vėliau susirasti darbą ir panašiai. Pasak tos moters, sėkmingai gyventi galima tik tuomet, kai savo vaiką leidi į puikią mokyklą ir niekaip kitaip. Bet ar tikrai?“, - klausė Rima.

Ką sako mokslo tyrimai?

Taigi, ką sako šiuo klausimu mokslo tyrimai, kiek vaiko sėkmė ateityje priklauso nuo mokyklos pasirinkimo? O tyrimų, kurie nagrinėja šį klausimą yra ir ne vienas. Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Ugdymo mokslų instituto docentas dr. Jogaila Vaitekaitis teigia, kad jeigu žiūrėsime tik į akademinius pasiekimus (egzaminai, testai, stojamieji ir pan.) tai tyrimai šiuo klausimu yra dviprasmiški.

„Anglų mokslininkų tyrimai rodo, kad lankant geidžiamą „prestižinę“ mokyklą pagerėja mokinių akademiniai pasiekimai ir lankomumas. Izraeliečių tyrimai rodo, kad jokio efekto nėra, arba jis nereikšmingas. Norvegų tyrimas atskleidžia, kad mokyklos pasirinkimo galimybė padidina tik berniukų akademinius pasiekimus. Amerikiečių tyrimas atskleidė, kad valstybinių mokyklų pasirinkimo galimybė prognozuoja didesnį aštuntokų įsitraukimą ir lankomumą, bet didesnis privačių mokyklų pasirinkimas šio pozityvaus efekto neturi“, - apibendrino J. Vaitekaitis.

Tokie dviprasmiški tyrimų rezultatai, pasak mokslininko, atskleidžia, kad svarbus ne tik pats mokyklos pasirinkimo veiksnys, bet yra ir kitų, svarbių sudedamųjų. Tai puikiai atsiskleidžia kitame, 2020 m. amerikiečių tyrime, kuris parodė, kad akademinė mokinio sėkmė labiausiai susijusi ne su mokyklos pasirinkimu, bet su tėvų socio-ekonominiu ir kultūriniu kapitalu (SEK). SEK yra sudėtingas konstruktas, apimantis įvairius aspektus, tokius kaip šeimos pajamos, tėvų išsilavinimas, profesija, kultūriniai ištekliai (knygos, meno kūriniai ir pan.) ir kt. Europos plėtros ir bendradarbiavimo organizacijos (EBPO) tyrimuose SEK paprastai matuojamas naudojant įvairius rodiklius, kurie vėliau apibendrinami į vieną indeksą. Aukštas SEK (palanki SEK aplinka) paprastai reiškia, kad mokinio šeima turi aukštesnes pajamas, tėvai yra labiau išsilavinę ir užima aukštesnes pareigas, šeima turi daugiau kultūrinių išteklių. Žemas SEK (nepalanki aplinka) atitinkamai reiškia priešingą situaciją. Trumpai tariant, vienoje spektro pusėje turime turtingus (socialiai, kultūriškai ekonomiškai) mokinius, kitoje - neturtingus.

„Turtingų tėvų vaikai dažniau pasiekia aukštesnius akademinius rezultatus. Efektas ypač didelis, jeigu tėvai aktyviai dalyvauja mokyklos bendruomenėje, pažįsta kitus tėvus, įsitraukia į mokyklos sprendimų priėmimą. Taigi, geresni akademiniai pasiekimai yra labiau susiję su šeimos ištekliais ir tėvų įsitraukimu, o ne su mokyklos pasirinkimu. Kitais žodžiais, auksas ir pelenuose žiba. Turtingų tėvų mokinys daugumoje mokyklų turės gerus akademinius pasiekimus“, - vaizdingai situaciją apibendrino J. Vaitekaitis.

Tačiau VU Filosofijos fakulteto mokslininkas pastebėjo, kad žmonės dažniausiai ieško prestižinių „geresnių“ mokyklų ne dėl aukštesnių akademinių pasiekimų, o dėl potencialaus socialinio ir kultūrinio kapitalo savo vaikams.

„Žinomo sociologo Pierre Bordieu tyrimai parodė, kad prestižinių mokyklų pasirinkimas iš esmės prisideda prie socialinio ir kultūrinio kapitalo kaupimo, kuris smarkiai veikia būsimą vaiko gyvenimo trajektoriją. Mokykloje formuojamas vadinamasis habitus - tai ne tik žinių perdavimas, bet ir tam tikrų socialinių normų, elgesio modelių bei vertybių sistemos internalizacija - suteikia vaikams pranašumą, leidžiantį įsilieti į aukštesnės socialinės klasės tinklus. Tokiu būdu, prestižinė mokykla tampa ne tik akademinių pasiekimų vieta, bet ir erdve, kurioje vyksta svarbių socialinių ryšių užmezgimas ir kultūrinio kapitalo perdavimas, kas vėliau atsiliepia profesinėje sferoje bei asmeniniame gyvenime. Kitais žodžiais, tokiose mokyklose mokiniai įgyja labai gerų pažįstamų ir perima aukštesnės socialinės klasės normas, kas padeda norint išlaikyti ar įgyti tą aukštą socialinę klasę. Tai dažnai vyksta privačioje mokykloje, bet gali būti ir paprastų savivaldybių mokyklų šalia naujų „turtingesnių“ gyvenamųjų rajonų’’, - aiškino J. Vaitekaitis.

Ši lentelė apibendrina tyrimų duomenis apie mokyklos pasirinkimo įtaką vaiko akademiniams pasiekimams ir socialiniam kapitalui:

O kaip su darbščiais ir protingais?

Vienas iš paplitusių stereotipų, kurį iš dalies atliepia ir Rimos gyvenimo istorija, sako: „jeigu vaikas yra darbštus ir protingas, koks skirtumas, kur jis mokysis?“. VU mokslininkas paaiškino, kad tokį įsitikinimą atliepia ir meritokratijos idealas, kuris suponuoja, kad žemą vaiko tėvų socio-ekonominį, kultūrinį kapitalą galima įveikti individualiomis mokinio pastangomis, būnant darbščiu ir dedant daug pastangų.

„Deja, taip įvyksta labai retai. Tyrimai rodo, kad net ir stropiausiai dirbantys žemos SEK aplinkos mokiniai dažniausiai negali aplenkti net mažiau stropiai dirbančių aukštos SEK aplinkos mokinių. Taigi, tinkamesnis teiginys turėtų skambėti taip: jeigu vaikas iš aukštos SEK aplinkos, koks skirtumas kur jis mokysis. O Rimos atveju, tikėtina, kad jos šeima buvo aukšto socialinio ir kultūrinio kapitalo (namie daug knygų, vertinamas išsilavinimas, lankomasi kultūriniuose renginiuose, keliaujama ir pan.) ir nors lankė eilinę kaimo mokyklą, aiškūs tėvų lūkesčiai ir kultūriniai ištekliai leido jai toje mokykloje skleistis. Buvimas darbščiu ir didelis pastangų dėjimas, be abejo - prisideda prie aukštesnių akademinių pasiekimų visiems, tačiau neturtingiems mokiniams - mažiau, turtingiems daug daugiau“, - apibendrino J. Vaitekaitis.

Pasak jo, tyrimai rodo, kad SEK’as lemia dvigubai daugiau nei individualios pastangos. „Skamba deterministiškai, bet dažniausiai neturtingas vaikas dėdamas visas savo pastangas, gali tikėtis egzaminą išlaikyti 30 proc. O turtingas vaikas įdėjęs mažai pastangų gauna 60 proc.“, - tyrimų duomenis citavo J. Vaitekaitis.

Apie „atsparius mokinius“ ir privačias mokyklas

Vis dėlto yra ir išimtinių atvejų - atsparūs mokiniai, kurie, nepaisant žemo tėvų kapitalo, pasiekia aukštus rezultatus. Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) duomenimis, Lietuvoje tokių mokinių yra apie 4 proc. nuo visų. Edukologai išskiria kelis veiksnius, kurie didina atsparumo galimybę:

• Buvimas berniuku padidina šansus 9 proc.
• Mokomosios ir namų kalbos sutapimas - 100 proc.
• Ėjimas į aukšto SEK mokyklą - 500 proc.

„Paskutinysis veiksnys atspindi teigiamą bendraklasių efektą, profesionalių mokytojų indėlį ir didesnę pagalbą tiek iš tėvų, tiek iš kitų mokyklos specialistų. „Kitais žodžiais, net ir būnant darbščiu ir protingu, svarbu turėti aplink save panašiai nusiteikusių bendraklasių - tai penkiariopai padidina sėkmės tikimybę,“ - perfrazavo J. Vaitekaitis.

Jis pastebėjo, kad tą puikiai supranta ir išnaudoja privačios mokyklos. Lietuvos mokslininkų tyrimai rodo, kad lyginant su kaimyninėmis šalimis (Estija, Latvija, Lenkija) Lietuvos privačių mokyklų sistema labiausiai selektyvi - t.y. išsirūšiuoja ir atsirenka aukščiausios SEK aplinkos mokinius.

„Privačios dažniau atsirenka „patogius“ (be spec. poreikių) vaikus, turi homogeniškas mokyklas/grupes, mažiau spaudžia mokytojus dėl egzaminų, dar yra finansinis filtras tėvams (ekonominis kapitalas) ir face-control’as tėvams (socialinis, kultūrinis kapitalas). Taigi, turtingų tėvų atžalų kontingentas (motyvuotų klasiokų efektas + jeigu ką - koorepetitoriai) praktiškai garantuoja aukštus akademinius pasiekimus, ir labai svarbu - suteikia sėkmingai būsimai karjerai būtinus ryšius“, - komentavo J. Vaitekaitis.

Pasak mokslininko, įdomu tai, kad savaime tos mokyklos nesuteikia tiek jau daug edukacinės pridėtinės vertės, lyginant turtingus mokinius privačiose ir turtingus mokinius valstybinėse, ypač Vilniuje - akademiniai rezultatai labai panašūs. Mokslininkas paaiškino, kad šis taškų skirtumas tarp privačių ir valstybinių - apie 25 taškai, prilygsta trims mėnesiams papildomo mokymosi (čia kalbama apie penkiolikmečių EBPO tyrimą).

VU dėstytojas apibendrino, kad prielaidos didesnei edukacinei mokyklos pridėtinei vertei (tiek privačiai, tiek valstybinei), atmetus turtingų šeimų SEK efektą atsiranda iš:

• Individualaus pedagogų dėmesio ir paramos kiekvienam mokiniui.
• Turinio diferencijavimo ir inovatyvios pedagogikos.
• Gero klasės mikroklimato (saugios, tvarkingos, taisyklėmis pagrįstos aplinkos).
• Nuoseklaus mokinių pažangos stebėjimo ir aiškių pasiekimų lūkesčių.
• Aktyvaus tėvų bendradarbiavimo su mokykla, įsitraukimo į veiklas.
• Kokybiškų, šiltų bei empatiškų mokytojų ir mokinių santykių.
• Stiprios užklasinės veiklos (būrelių ir pan.).

Privačiose mokyklose, anot J. Vaitekaičio, tai lengviau įgyvendinama dėl:

• Optimalaus dydžio klasių (16-20 mokinių).
• Aukštesnės mokytojų motyvacijos ir jų skatinimo (didesni atlyginimai).
• Didesnės mokytojų autonomijos ir mažesnio orientavimosi vien į standartizuotą testavimą, daugiau į inovatyvias pamokas.
• Homogeniškų grupių (mažiau mokinių su specialiais poreikiais; dauguma mokinių yra panašių gabumų).

Pašnekovas pabrėžė, kad yra daug privačių mokyklų, kurios neima papildomų mokesčių iš tėvų ir priima visus besidominčius, pavyzdžiui, lauko pedagogika ar kitomis unikaliomis edukacinėmis paradigmomis. Todėl, pasak jo, privačių mokyklų demonizavimas yra nepagrįstas. „Teisingumo prasme, problematiška yra aukšto SEK mokinių selekcija per finansinį filtrą“, - teigė J. Vaitekaitis.

O kaip su psichikos sveikata?

Kokios yra rizikos, kai labai anksti vaikui užkraunamas lūkestis „tik Balčikonis“, „tik Biržiška“? Panašiais klausimais irgi yra atliktas ne vienas tyrimas. Pasak mokslininko, Taivano paauglių tyrimas, nustatė, kad didelis spaudimas siekti aukštų akademinių rezultatų prisideda prie prastesnės psichinės sveikatos, nesvarbu koks SEK. Tiek turtingiems, tiek neturtingiems prastėja psichinė sveikata dėl per aukštų reikalavimų JAV vaikai,...

tags: #turtingas #vaikas #protingas #vaikas