Šiuolaikiniai paaugliai gyvena nuolatinėje įtampoje tarp palankių vystymuisi sąlygų ir didesnės tarpusavio konkurencijos, savarankiškumo ir ekonominės priklausomybės, komercinio laisvalaikio ir saviraiškos, integracijos ir emancipacijos, tradicijos ir šiuolaikiškumo. Vienas esminių jauno žmogaus aspektų yra lytinio tapatumo formavimasis. Paauglystę jis vertina kaip svarbiausią raidos etapą asmens tapatumui formuotis. Pasak Erikson (1996), paaugliai yra toje psichosocialinės raidos stadijoje, kai vyksta identifikavimasis su tam tikrais socialiniais vaidmenimis.
Tapatumo procesas apima asmeninių vertybių sistemos kūrimąsi, gebėjimo prisiimti atsakomybę ar paklusti kitų įtakai vystymąsi, eksperimentavimą su naujais ir skirtingais vaidmenimis, pasitikėjimo savimi abejones, seksualinio vaidmens ir intymumo konflikto sprendimus. Taigi paauglių lytinės sveikatos problemos yra ir individualios, ir visuomeninės. Be to, ankstyvosios ir nesaugios lytinės elgsenos pasekmės veikia ne tik individą ar jo šeimą, bet ir bendruomenę.
Lytiškumo raiška
Pradedant nagrinėti lytiškumą kaip asmens savybę, tikslinga apibrėžti „lytiškumo“ ir „seksualumo“ sąvokas, atskleisti jų esmę. Dažnai įvairiuose informacijos šaltiniuose šios sąvokos nėra išskiriamos, joms suteikiamas toks pat turinys ir prasmė.
Seksualumo ir lytiškumo samprata
„Seksualumo“ sąvoka aiškinama įvairiai: „lytinis jautrumas“, „organizmo gebėjimas reaguoti į išorinius ir vidinius lytinius dirgiklius, gebėjimas lytiškai susijaudinti“.
Žmogaus seksualumas yra troškimas kam nors priklausyti, susivienyti su kažkuo, patirti santykį; tai yra troškimas kurti ir būti vaisingam, intymumo ir švelnumo ilgesys, jautrumo ir užuojautos, tobulumo ilgesys. Pasak Cymru (2000), tai yra žmogaus vyriškumo arba moteriškumo požymis: tai jausminis malonumas, kylantis nuo lietimo arba palietimo, tai emocinis atlygis, kurį gauname palaikydami ryšį su kitais, poreikis mylėti ir būti mylimam ir žmogaus fizinis vystymasis augant ir bręstant.
Seksualumas yra viena svarbiausių bendravimo apraiškų, parodanti žmogaus norą būti priimtam ir mėgstamam, patirti meilę ir švelnumą, turėti draugų. Pagal Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) apibrėžimą, seksualumas yra lytinės būtybės kūniškas, emocinis, protinis ir socialinis elementų visuma, panaudojant priemones, kurios teigiamai praturtina ir sustiprina asmenybę, bendravimą ir meilę.
Įvairiais žmonijos istorijos laikotarpiais bei skirtingose kultūrose visuomenės požiūris į seksualumą nebuvo vienodas.
Paauglių lytiškumo raiška
Freud (1999) manė, kad visi žmogaus potraukiai ir ryšiai yra instinktyvios prigimties, priklausantys libido sferai. Žukauskienės (2002) teigimu, paauglystėje (genitalinė stadija) patys meilės objektai tampa žadinantys ir tiesioginis malonumo šaltinis yra lytinių organų formavimasis.
Lyties tapatumas - pasak Freudo (cit. Myers, 2000) - suvokimas, jog esi vyras arba moteris. Lytiškumas - asmenybės, savęs kaip moters ar vyro suvokimas, jos vertybės, lytinė orientacija ir elgsena, lytinė sveikata ir raida (Ustilaitė, 2001).
Tyrimai rodo, kad iš veido patikimai galima nuspėti, ar žmogus yra ekstravertas ar intravertas, ar emocionalus, draugiškas. Mums patrauklūs tie bruožai, kurie intuityviai susiejami su teigiamomis žmogaus psichologinėmis, fiziologinėmis, ekonominėmis ar socialinėmis savybėmis. Suvokiamas grožis siejamas su prognozuojamu apdovanojimu - t.y. galima sėkme tarpusavio santykiuose.
Veiksniai, lemiantys lytiškumo raiškos ypatumus
Mokslininkai domisi tam tikromis paauglių lytiškumo raiškos problemomis. Vakaruose tyrinėtas seksualinis santykis ir kontraceptinių priemonių vartojimas atskirose paauglių amžiaus grupėse. Jaunų žmonių lytinis aktyvumas Lietuvoje išsamiau tyrinėjamas tik pastarąjį dešimtmetį. Pirmasis nacionalinis su lytine ir reprodukcine sveikata susijęs tyrimas buvo atliktas 1995m.
Šiuo metu paaugliai savarankiškai domisi lytiškumo raiškos problemomis ir jų sprendimo būdais. Didžioji dalis apklaustų paauglių turi pakankamai žinių apie lytiškumą, pagrindinis jų informacijos šaltinis - žiniasklaida, aktualiausia sveikatos tema - kontracepcija.
Tyrimai atskleidžia ankstyvos paauglių seksualinio santykio raidos tendencijas. Daugiau nei pusė tyrime dalyvavusių 14-18m. respondentų - lytiškai aktyvūs, pagrindinis motyvas - malonumo siekimas.
Paauglių lytiškumo ugdymo prielaidos
Šiuo metu ugdymo įstaigos lytiškumo ugdymui skiria labai mažai dėmesio. Lietuvoje lytiškumo ugdymas nėra atskiras privalomas dalykas.
Universali rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programa, patvirtinta 2000m., po ketverių metų, taip ir nepradėta įgyvendinti, buvo pripažinta pasenusia. Dėl didelio užimtumo, mažiau bendraujama su paaugliais, todėl ugdomoji jų įtaka mažėja, o vaikai informaciją kaupia iš kitų šaltinių. Dalis mokytojų neturėjo pakankamos kompetencijos bei motyvacijos perteikti su lytiškumu susijusius klausimus ugdytiniams, taip pat mokytojams trūko metodinės medžiagos, mokymo priemonių ir pan.
Ieškant bendrų sprendimo būdų, kaip turėtų vykti lytiškumo ugdymas mokykloje, Lietuvoje nevykdomos profilaktikos, lytiškumo ugdymo programos, paaugliams žinių spragas užpildo alternatyvi informacija. Šiuo metu dar nėra parengtas šios programos įgyvendinimo priemonių planas. Neaišku, ar naujai patvirtinta programa pasieks tų rezultatų, kurių tikimasi, kiek ji bus veiksminga.
Numatant lytiškumo ugdymo programos turinį, būtina atsižvelgti į realią situaciją ir neapsiriboti idealistinėmis pažiūromis apie jaunų žmonių lytinę patirtį. Šiais paaugliais pasitikėjimu grindžiamas dialogas, palieka erdvės įvairovei be diskriminacijos.
Hipotezė - nepalanki sociokultūrinė aplinka šeimoje, nepakankamas lytiškumo ugdymas mokykloje sudaro prielaidas paauglių lytinio tapatumo problemų formavimuisi ir nesaugiai lytinei elgsenai.
Tyrimo tikslas - atskleisti lytiškumo ugdymo reikšmę lytinio tapatumo formavimuisi ir lytinei elgsenai.
Tyrimo problema: Mūsų šalyje ugdymo įstaigos lytiškumo ugdymui skiria labai mažai dėmesio.
Reali lytiškumo raiškos situacija:
- Paauglių seksualumo tendencijos
- Ankstyvas seksualinis santykis: paplitimas, motyvai, pasekmės
- Dalyvių nuomonės apie šiuolaikinio paauglio lytiškumo, seksualumo sampratą
- Kaip paaugliai subjektyviai suvokia, vertina savo lytiškumo raišką
- Veiksniai, lemiantys paauglių lytiškumo raišką
- Lytiškumo ugdymo programos įgyvendinimo organizavimas
- Rekomendacijos, kaip turėtų vykti paauglių lytiškumo ugdymas bendrojo lavinimo mokykloje, kuris formuotų paaugliams socialinius bei sprendimo priėmimo įgūdžius
Kodėl neturėtume vengti lytinio švietimo | Dr. V. Chandra-Mouli | TEDxChisinau
Tyrimo metodika
Pirmajame etape (vertinant paauglių požiūrį į ankstyvus lytinius santykius) naudotas kiekybinis tyrimo metodas, siekiant išsiaiškinti situaciją: paauglių lytinis santykis, jo pradžia, pirmųjų lytinių santykių motyvai. Tyrimas buvo atliktas 2004-04-25 - 2005-02-15 laikotarpiu, Šiaulių miesto gimnazijoje ir mokykloje. Apklausoje dalyvavo 146 paaugliai, 14-18 metų amžiaus.
Antrajame etape dominavo kokybiniai tyrimai, siekiant išsiaiškinti lytiškumo raiškos ypatumus, lytiškumo ugdymo programos efektyvumą jaunam žmogui, taikytas sutelktos grupės (focus group) metodas, siekiant išsiaiškinti stereotipus. Atsižvelgiant į tai, kad aptariant su lytiškumu susijusius klausimus, gali ne visi dalyviai išsakyti savo nuomonę grupėje, atskiriems atvejams buvo naudojama standartizuoto tipo anketinė apklausa. Jos metu siekiama giliau paanalizuoti paauglio lytiškumo ir seksualumo sampratas.
Analizuojant tyrimo duomenis buvo taikomas kokybinis - interpretacinis (turinio analizės) metodas. Kokybinio metodo šaltiniai yra sociologinės koncepcijos ir paradigmos, žmogaus, tradicijos, kultūros, santykiai ir t.t. Jei ši realybė yra konstruojama, tai reiškia, kad ji gali būti ir rekonstruojama, t.y. sukuriama naujai, atsižvelgiant į naujus visuomenės principus. Siekiama, kad žmonės, jų grupės suvoktų savo įsitikinimų reliatyvumą ir taptų atviri naujam pažinimui, mokymuisi (Ruaškus ir kt., 2005).
Svarbiausias ugdytojo vaidmuo - suteikti asmenybei laisvę ir padėti aktualizuoti kiekvieno ugdytinio galias, skatinti vaiko aktyvumą ir atsakomybę už savo veiklos rezultatus (Bitinas, 2000).
Individualumas ir išorinis grožis
Visuomenėje yra iškeliami grožio etalonai, o pati grožio sąvoka dažnai pateikiama kaip siekiamybė. Apklausos rodo, kad tik 6 procentai žmonių, kalbant apie žmogaus grožį, visiškai patenkinti savo išvaizda. Kitiems 94 procentams atrodo, kad jiems reikia pagalbos. Kadangi žiniasklaida ilgai mus pratino prie „tobulo“ kūno, mūsų sąmonė tai ir priima kaip neginčijamą aksiomą.
Socialinės psichologijos tyrimai rodo, kad išoriškai patraukliems žmonėms iš tiesų labiau sekasi gyvenime: jie sulaukia daugiau dėmesio, su juo - daugiau naudingų pažinčių. Jų karjera sėkmingesnė, jie tampa populiaresni, pasižymi geresne fizine bei psichologine sveikata.
Kultūrinės psichologijos atstovai vienbalsiai tvirtina, kad fizinis patrauklumas ypatingai akcentuojamas ir susijęs su realia žmogaus sėkme individualistinėse kultūrose, kuriose individo savastis apibrėžiama individualiomis jo savybėmis, pomėgiais, pasiekimais ir, be abejo, išvaizda. Fizinis asmenybės patrauklumas mažiau svarbus kolektyvinėse kultūrose, kuriose žmogaus savastį apibrėžia daugiausiai tik socialiniai vaidmenys.
Savitumo reikia siekti lavinant asmenybę, čia ir atrandama vietos kitai grožio dedamajai - išlavintam turtingam vidiniam pasauliui, iš vidaus suteikiančiam asmenybei išorinio spindesio, elegancijos ir sukuriančiam dvasiškai turtingos asmenybės įvaizdį.
Pastangos, įdedamos į savo išorės priderinimą aplinkai kiekvienam visuomenės individui duoda atitinkamų dividendų: su malonios išvaizdos žmonėmis lengviau bendraujama, lengviau dalinamasi mintimis, su jais paprasčiau užmegzti pokalbį, jie mažiau kompleksuoti ir įsitempę...
Vidinis ir išorinis grožis nėra antipodai. Jie vienas kitą papildo. Tai žaidimas, kurio pagrindinė taisyklė - kūrybinė erdvė. Ir, be abejo, išorinis grožis padeda atskleisti vidinį (ir atvirkščiai).