Nes Kvebekas - tarsi Prancūzija, perkelta iš ankštos Europos į begalinius Šiaurės Amerikos kalvotus miškus. Bet ne, ką čia. Kvebekas dar prancūziškesnis už Prancūziją!
„Švaresnė“ prancūzų kalba. Milžiniškos katedros. Viduramžių pilis menantys viešbučiai, muziejai, daugiabučiai. Ir Kvebeko plotas - sulig trim Prancūzijom!
Kultūrinis šokas Otavoje ir Gatino
Į Kvebeką pirmą kartą patekau Otavoje, Kanados sostinėje. XIX a. ji pastatyta „nuo nulio“ todėl, kad prancūziškasis Kvebekas ir likusioje Kanadoje lyderiaujanti Ontarijo provincija nesutarė, kur gi turėtų būti Kanados politinė širdis. Taigi, Otava iškilo ant abiejų provincijų sienos.
Perėjus tiltą į viešbutį Gatino ištiko lengvas kultūrinis šokas. Rodos ta pati šalis, net tas pats miestas, o viskas - kitaip. Iškabos vien prancūziškos. Visi kalba prancūziškai ir dalis nė nemoka angliškai. O svarbiausia - net tai, kas pačioje Prancūzijoje - angliška, Kvebeke - prancūziška!
Štai vietoje kelio ženklų „Stop“ prancūziškojoje Kanadoje yra „Arret“, o greito maisto restoranai „KFC“ (Kentucky Fried Chicken) čia yra PFK (Poulet Frit Kentucky).
Monrealis: Prancūziškos Kanados didybė
Bet tikroji „prancūziškos Kanados didybė“ laukia Monrealyje. Šis 5 mln. žmonių glaudžiantis metropolis - antras pagal dydį prancūzakalbis miestas pasaulyje po Paryžiaus. Paryžietiškai bohemiško naktinio gyvenimo kupinas senamiestis su didinga Dievo Motinos (Notre Dame) katedra….
Prie „Karališkojo kalno“ iškilęs Šv. Juozapo oratorijos bažnyčios kupolas tarsi Paryžiaus Monmartro bažnyčios - tik gerokai didesnis….
Šv. Žano Drapo [Jean Drapeau] parkas kur vyko EXPO paroda: paryžiečiai per panašią pasistatė Eifelio bokštą, o monrealiečiai - Biosferos kupolą, nemenkesnį miesto simbolį…
Visgi, daug ką Monrealyje sunku sudėti į lentynėles. Monrealio „daugiaaukščiai-pilys“ šitokie skirtingi ir nuo to, kas stovi Toronte, ir nuo Paryžiaus. „Cirque du Soleil“ namai: krantinės grand chapiteau iki šiol demonstruojami naujausi spektakliai, dar neišvykę į gastroles po pasaulį.
Kvebekas: kodėl šis Kanados miestas toks prancūziškas?
Kvebeko miestas: Gražiausias Kanados miestas
Kvebeko provincijos sostinė nėra Monrealis. Tai Vilniaus dydžio Kvebeko miestas, ne veltui pavadinamas „gražiausiu Kanados miestu“. Jis - ir vienas seniausių. Taip pat - nuostabūs vaizdai į Šv. Lauryno upę, kuri tokia gili ir plati, kad į Kvebeką atplaukia didieji vandenynų laivai iš Atlanto. Šv.
Tačiau tikrai Kvebeko simbolis - Château Frontenac viešbutis - palyginus su jį supančiu senamiesčiu gerokai naujesnis. Statytas 1893 m., jis yra tikra viršūnė tos pilių-dangoraižių architektūros mados. Viešbutį pastatė Kanados geležinkeliai.
Tam, kad turtingi kanadiečiai pirktų traukinių bilietus ir keliautų, Kvebeke galėdami patogiai nakvoti puošnioje didybėje.
Kvebeko istorija ir kultūra
Kvebeko miestas - ir ta vieta, kur Prancūziškoji Kanada apskritai gimė! Miestą įkūrė prancūzai 1608 m. Bet tada atėjo 1756 m., Septynerių metų karas su Anglija. Abraomo lygumų mūšis prie Kvebeko, kurį laimėjo Anglija. Tačiau Kvebekas ar Monrealis jau buvo pilni prancūzų kolonistų kurie atsisakyti savo kultūros nė neketino.
Prieš anglų ekonominį ir politinį dominavimą kvebekiečiai statė savo tvirtą katalikišką tikėjimą. Tačiau šiandien tai galėjau suprasti nebent iš didelių iš milžiniškų kaimų bažnyčių, tokių kaip Beaupre Šv. Beaupre Šv. Kvebeko vienuolynai šiandien tušti, kai kurios bažnyčios - apleistos, o didelė it visas miestelis kunigų seminarija padalinta muziejams ir universitetams.
Gerus 300 metų Didžiosios Britanijos, paskui - nepriklausomos Kanados sudėtyje Kvebekas tarsi gyveno įstrigęs laike. Dar kokiais 1960 m. iki 3% provincijos mergaičių stodavo į vienuolynus, o kunigų raginamos šeimos turėdavo ir po 10 ar 14 vaikų.
Kvebeko premjeras Duplesis tai vadino „revanšu per lopšius“: kad ir kiek visokių anglikonų beprivažiuotų į likusią Kanadą, Kvebeko katalikai prigimdys dar daugiau vaikų… Švietimas, ligoninės buvo pavaldžios bažnyčiai.
Ano meto padėtį gražiai iliustruoja skulptūros “du snobai” Monrealio centrinėje aikštėje: prancūzė su prancūzišku pudeliu rankose paniekinamai žiūri į banką, o anglas, nešinas anglišku mopsu - į Dievo Motinos katedrą.
Tilioji revoliucija
Visa tai baigėsi taip staigiai ir keistai, kad dažnas vyresnis kvebekietis savo pasakojimą apie provinciją pradeda nuo to. Tai - Tylioji revoliucija, kurios metu Kvebekas per kokį dešimtmetį „nusikratė“ religingumo taip, kad iš religingiausios Kanados provincijos tapo mažiausiai religinga, didžiausias gimstamumas pavirto į mažiausią, o religiniai terminai kaip „Tabernakulis“ („Tabarnak“) Kvebeko prancūzų tarmėje tapo keiksmažodžiais.
Viskas per 1960-1970 m. Kodėl? Gal įtaką padarė ir kinas, televizija? „Užkonservuotus“ XVIII a. „teisingo prancūzo“ idealus (kaimas+šeima+bažnyčia) staiga pakeitė nauji, atėję per žydruosius ekranus iš XX a.
Kvebeko „esmių esme“ vietoj katalikybės tapo prancūzų kalba. Jei kam nepatinka kalbininkų „diktatas“ Lietuvoje, Kvebekas atrodytų lyg pragaras. Čia ne tik nustatyta, kad iškabos privalo būti prancūziškos, ne tik kuriami naujadarai pavadinti net tiems dalykams, kurie pačioje Prancūzijoje vadinami tarptautiniais žodžiais.
„Prancūzų kalbos įstatymą“ jauti kiekvieną akimirką. Štai įkrovęs muziejaus anglišką puslapį privalėjau uždėti varnelę, kad „Esu vienas žmonių, turinčių teisę skaityti valdišką tinklapį neprancūziškai“: tarp tokių yra „Imigrantai pirmus 6 mėnesius po imigracijos“, „Žmonės, kurie turėjo teisę Kvebeke lankyti angliškas mokyklas“ (t.y. anglakalbės giminės, gyvenančios provincijoje dar nuo laikų prieš Tyliąją revoliuciją) ir pan.
Net kai pasakai „Hello“, pardavėjai sveikinasi „Bonjour“ (ir tik paskui turi teisę kalbėti angliškai), „kalbos policija“ gali tikrinti net įmonių darbuotojų el. laiškus (ar nėra angliško žargono). Bet privalau pripažinti: rezultatai yra, prancūzų kalba Kvebeke išliko.
O juk galėjo būti kaip Luizianoje: ji irgi buvo Naujosios Prancūzijos dalis, kurią užėmė anglakalbiai, dar 1960 m. ten 30% procentų žmonių kalbėjo prancūziškai, o dabar tik 3%, nes „Kam mokytis prancūziškai, kai visi, su kuriais gali susikalbėti prancūziškai, moka ir angliškai“.
Lietuviški akcentai Kvebeke
Neįtikėtina, bet žaliuose Laurentijos kalnuose palei Monrealį yra ir lietuviškų vietovardžių bei paminklų! Tyvuliuoja Dainavos ežeras, o dar daugiau lietuvių žemes susipirko aplink Sylvere ežerą: viršum jo dar 1970 m. pastatytas Gedimino stulpų paminklas (iki jo ~1 val.
Visa tai sukūrė „senieji“ lietuviai imigrantai, ypač atvykusieji po Antrojo pasaulinio karo, į Kanadą pabėgę nuo sovietinio genocido. Jie išsikovojo ir Lietuvos gatvę [Rue Lithuania] Monrealyje, pastatė įspūdingą Aušros Vartų Marijos bažnyčią, kurioje meldžiamasi žiūrint į Vilniaus Trijų kryžių paminklo kopiją anapus altoriaus.
Labai simboliška! Kartu prisimenamas ir Dievas, ir palikta Tėvynė. Beje, kai 1953-1955 m. statė tą bažnyčią, tikrąjį Trijų kryžių paminklą sovietai buvo nugriovę: lietuviai pabėgėliai Kanadoje susikūrė sau ne šiaip gabalėlį Lietuvos, o gabalėlį Lietuvos, kurios jau nebuvo.
Monrealyje stovi ir kita - Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia. Tą parapiją įkūrė dar 1907 m. į Monrealį imigravę lietuviai, nors pastatas statytas vėliau.
Bet šiaip Monrealio lietuvius „prašienavo“ Tylioji revoliucija. Kai jie imigravo „revoliucijos“ išvakarėse, jie buvo tarsi „savi“: juk katalikai! Netrukus staiga tapo „svetimais“, nes nekalbėjo prancūziškai. Daugelis jų (ar jų vaikų) tada išvyko į Kanados vakarus.
Kvebeko nepriklausomybės siekiai
Tiesa, didžiausias neprancūzakalbių kvebekiečių nuogąstavimas - kad Kvebekas skelbs nepriklausomybę nuo Kanados - neišsipildė. Referendumuose 1980 m. ir 1995 m. „už“ balsavo 40,4% ir 49,5% procentų žmonių.
Šv. Lauryno upė ir Kvebeko šiaurė
Monrealyje žmonės nuo Šv. Ten visa ko masteliai kiti! Pradėjau tą justi greitai anapus Kvebeko miesto, važiuodamas šiauriniu Šv. Lauryno upės krantu. Upė netruko išplatėti taip, kad kito kranto nebesimatė.
O vis retėjantys miesteliai, tokie kaip Tadusakas ten - banginių stebėjimo kurortai! Taip, Šv. Lauryno upės estuarijoje gyvena banginiai. ~400 šiaurinio kelio kranto kilometre - posūkis į šiaurę, į 389-ąjį Kvebeko kelią, „per niekur ir į niekur“.
Iš pradžių gamta dar eksploatuojama: iš šiaurės miškų grįžta sklidinai užkrauti miškovežiai, iš geležies kasyklų - kilometriniai krovininiai traukiniai, o aukšti tarsi bokštai aukštos įtampos elektros laidų stulpai atgal į Kvebeką ir Monrealį siunčia energiją iš penkių hidroelektrinių.
Paskui visa tai pamažu nyko, anapus galingos Manic 5 užtvankos nebeliko elektros laidų, automobilių retėjo, asfaltuotą kelią vietomis keitė žvyrkelis. Kaimai ten stūkso kas kelis šimtus kilometrų, daugelis jų priklauso kompanijoms, kurios apgyvendina savų kasyklų darbininkus. Fermonto miestelis. Mažesni pastatai (priekyje) dengiami ilgo pastato-sienos (fone).
Paskui, dar toliau į šiaurę, nebelieka jokių kelių - tegalima nuplaukti ar atskristi. Ten tebegyvena pirmieji Kanados gyventojai - indėnai, eskimai (inuitai), tarsi visų anglų-prancūzų konfliktų nė nebūtų buvę. Aš savo kelionę per Kvebeko šiaurę užbaigiau kartu su 389 keliu.
Anapus Fermonto jis pereina į Niufaundlendą ir Labradorą. Tai - visiškai kitokia Kanados provincija, bet ne mažiau laukinė ir nemažiau užsispyrusi. Kvebekas, koks išskirtinis bebūtų, niekad nebuvo nepriklausoma valstybe.
Labradoras ir potvyniai
P.S. Į Kvebeką tąsyk dar grįžau. Kirtęs virš 1000 km Labradoru, kelias sugrįžo į Kvebeką - Blanc Sablon miesteliuką. Šį miestelį ir įmanoma pasiekti tik tuo vienu vieninteliu keliu per Labradorą, o atstumas nuo Monrealio iki jo - didesnis, nei nuo Vilniaus iki Paryžiaus!
Didžiausi pasaulio potvyniai ir atoslūgiai! Upėmis besiritantys kasdieniniai „cunamiai“! Vieni geriausių gyvųjų muziejų, kokius tik kur gyvenime lankiau! Myliu pakrantes. Uolos, bangos, smėlėti paplūdimiai, žydra jūra… Nuostabūs vaizdai, bet kartu ir savaip panašūs. Vieną kartą jos pamatyti ir neužtenka, nes kiekvieną parą ji neatpažįstamai pasikeičia… keturis kartus.
Mat čia - didžiausias pasaulyje skirtumas tarp potvynio ir atoslūgio lygio. Houpvelo uolos, kurių papėdėje - didžiausi planetos potvyniai ir atoslūgiai. Tačiau dar unikalesnis gamtos stebuklas - upių bangos.
Dar po kelių minučių atėjo „kritinis momentas“, kurio minios žmonių laukia paupio parkuose, specialiuose amfiteatruose, brangiuose viešbučių numeriuose su langais į upę… Iš Fandžio įlankos upe atgal ritosi nesustabdoma banga!
Banga iki metro aukščio, dundanti bėgiko greičiu, ją seka kitos bangos. Visai tai jėgai pralėkus, Fandžio įlankos vanduo staigiai užplūdo upę, ji pasileido tekėti atgal taip greitai, kaip sraunus kalnų upelis. Antis, žąsis nešė atgal.
Išvydus tą gamtos šou buvo keista, kaip šis reginys taip mažai žinomas svetur. Bet galybės kanadiečių atvažiavo jo pasižiūrėti, miesto viešbučiuose tablo minučių tikslumu skelbė, kada risis kita banga.
Gyvieji muziejai Rytų Kanadoje
Kas mano, kad muziejuje - nuobodu, niekados nekeliavo po Rytų Kanadą! Daugybė muziejų čia - „gyvi“. Juose „gyvena“ į konkrečius atitinkamo laikmečio asmenis įsijautę aktoriai.
Naujojo Brunsviko King‘s Landing mane, turbūt, išvis „sugadino“: sunku bus kokiam kitam pasaulio gyvajam muziejui labiau panėšėti į kelionę laiku! ~1850 m. lojalistų (britų, pabėgusių iš nepriklausomybę iškovojusių JAV į kolonija pasilikusią Kanadą) kaimas čia tikroviškas iki menkiausių detalių. Ir, aišku, su anuomečiais žmonėm. Jie ne šiaip vilki to meto rūbais, jie tarsi gyvena savo gyvenimus it kokiame visą dieną trunkančiame spektaklyje!
Štai dar stovėdamas už durų girdžiu, kaip XIX a. Štai kalbuosi su kažkokiu „pas tėvus grįžusiu gyventi, nes jo verslas žlugo“ kaimo bernu, kai jį „pakirkinti“ pribėga kažkokia moteriškė. Aktoriai vaikšto vieni pas kitus namo, gano gyvulius, važinėja arklio traukiamais vežimais, užsiiminėja amatais.
Į klausimus apie gyvenimą aktoriai dažniausiai reaguodavo taip, kaip reaguotų to meto žmogus. Štai vieno namo virtuvėje paklausiau ten sėdinčių moterų „Ar jūs čia tarnaitės?“, tai „įsižeidė“. Viena sakė kitai: „Ar girdėjai, klausia ar aš tarnaitė? Cha cha… Tarnaitės mes… Šeimininkė aš čia!
Svarbiausia, kad aktorių buvo net daugiau, nei lankytojų, šie visiškai „paskendo“ kaime, nors jau buvo liepos pradžia, tarsi ir turizmo sezonas… Galėjau su visais „gyventojais“ tiesiog ateiti pakalbėti vienas su vienu. Niekur nesijaučiau it patekęs į kokią paskaitą ar performansą su aktoriais centre ir žiūrovais visur aplinkui, kaip dažnai būna gyvuosiuose muziejuose; jaučiausi kaip kaimo svečias.
Bažnyčios, mokyklos, lentpjūvė, malūnas - viskas atkelta iš gretimų marių dugno. Mano žmonai vienu metu net kiek nejauku pasidarė - pasijuto kaip kokiame siaubo filme, kur visur aplink - seniai mirusių žmonių vaiduokliai.
Rytų Kanada pamilusi tokius gyvuosius muziejus. Tokiu paverstas net Luisburgas, prancūzų fortas Naujojoje Škotijoje, ar, tiksliau, ištisas įtvirtintas miestas. Kai Anglija užkariavo šias žemes iš Prancūzijos 1710 m., naująja Rytų Kanados širdimi tapo (ir iki šiol yra) Halifakso miestas su savo fortu, Luisburgas apleistas, nešiotas po plytą. Iki 1961 m.
Priešingai King‘s Landing, Luisburgas įspūdingas ir savaime - jo gynybinės sienos, jo Karaliaus bastionas, jo senamiesčio namai. Čia jau aktoriai mažiau bendrauja tarpusavy, o labiau laukia lankytojų, kol šie ateis į jų erdves pakalbėti, ko nors paklaus.
Ir jei privačiame King’s Landing aktorių lytis, amžius, rasė, autentiška “aniems laikams”, tai valstybiniame Luisburge kanadietiškos politkorekcijos sumetimais apšvietos eros prancūzų karius vaidina ir moterys, miestelėnus - ir indai. Bet vis tiek šitaip skiriasi nuo kokio standartinio „suremontuoto XVIII a.
Kaip skelbia „King‘s Landing“ atkūrusių entuziastų šūkis: „Papasakok jiems - ir jie pamirš. Parodyk jiems - ir jie prisimins. Tų gyvųjų muziejų yra ir daugiau - pvz. mums pasakojo apie Princo Edvardo Saloje pagal „Anės iš Žaliųjų mansardų“ knygą įkurtą muziejų, kur ir pati Anė gyvena… Na bet tokiose vietose geriau jau ilgiau pabūti viename, nei apibėgti kelis.
Klimatas ir imigracija
Dėl šaltosios Labradoro srovės Rytų Kanada kiek vėsesnė nei tikėtumeis. Ir drėgnesnė. Muziejuje - daug pasakojimų apie imigrantus ir pačių imigrantų pasakojimų, o jie čia labai svarbūs, nes Kanada užsimojusi imigrantų prisikviesti tiek, kad iki šimtmečio pabaigos gyventojų skaičius pakiltų nuo 38 mln.
Viename tų įrašytų pasakojimų imigrantė iš Pietų Afrikos sako nustebusi, kad Toronto oro uoste ją pasitiko ne tik baltaodžiai muitininkai ir pasieniečiai, o ir indai, juodaodžiai, bei kiti. Žmonių vaizduotėje Kanada vis dar yra baltaodžių anglosaksų ir prancūzų šalis, kokia ji buvo šimtmečius - bet pasikeitė be galo sparčiai ir net mažesniuose šiandienos Kanados miestuose, tokiuose kaip Halifaksas, nė negali pasakyti koks gi tas „stereotipinis kanadietis“.
Cape Breton sala
Gražiausia Naujosios Škotijos vieta paprastai laikomas Cape Breton - pagal pavadinimą iškyšulys, o realybėje sala, pasiekiama tiltu. Nuostabūs vaizdai atsiveria nuo 300 km Cabot Trail kelio jo pakrantėmis. Cape Breton kadaise garsėjo anglies kasyklomis Sydney Mines miestelyje ir aplink. Prieš daugiau nei šimtą metų jos buvo pritraukusios ir daug lietuvių. Dabar Sydney Mines apylinkės atrodė liūdnai - kaip pasakojo vietos muziejaus darbuotojas, tai bene skurdžiausias miestelis Naujojoje Škotijoje, kuri, savo ruožtu - viena skurdžiau...
tags: #turtingiausios #amerikos #namu #seimininkes