Turtingų mokesčių mokėtojų tinklas: apmokestinimo iššūkiai ir perspektyvos Lietuvoje

Nekilnojamojo turto apmokestinimo tvarka Lietuvoje buvo tobulinama ir modernizuojama visą pirmąjį atkurtos nepriklausomos Lietuvos laikotarpį. 1994 m. priimtas Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas apmokestino tik juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausantį nekilnojamą turtą. Siekiant įgyvendinti LR Vyriausybės 2004-2008 m. programą, 2005 m. birželio 7 d. buvo priimtas naujas įstatymas, įsigaliojęs 2006 m., kuris išplėtė šio mokesčio taikymo sritį.

Nekilnojamojo turto apmokestinimo istorija

Jau nuo seniausių laikų žinomas svarbiausias valstybės finansinis šaltinis, t.y. mokesčiai, skirti pagrindinėms valstybės funkcijoms (socialinėms, apsaugos, gamybinėms ir kt.) vykdyti. Mokesčiai atspindi asmens turtingumą bei socialinę padėtį. Istoriškai nekilnojamojo turto mokestis (NTM) agrarinėse visuomenėse vystėsi kaip žemės mokestis. Vėliau, vykstant urbanizacijos procesams, šis mokestis pritaikytas ir pastatams. Mokslinėje literatūroje teigiama, kad apie 2700-2200 m. pr. Kr. senovės kinai pirmieji pradėjo taikyti NTM: 1/9 dirbamos žemės gaunamo derliaus turėdavo atitekti valstybei, ir tai iš esmės prilygdavo 11 proc. mokesčio tarifui, kuris mokamas priklausomai nuo žemės derlingumo.

Šiuolaikines NTM užuomazgas galime įžvelgti Nyderlandų praktikoje, kur jau apie XVII a. buvo kuriami apmokestinimo principai, plėtojamos mokestinio teisingumo idėjos. Prancūzijos valstybės veikėjo A.Riašelje (1585-1642) suformuluotos apmokestinimo taisyklės bei principai aktualūs ir šiandien. Apie tai V.Petis rašė: "...Žemės mokestis virsta netolygiu akcizu, kuriuo apdedamos vartojimo prekės." Daug dėmesio NTM skyrė S.Vobanas (1633- 1707), F.Kenė (1694- 1774), A.Smitas (1723-1790), Dž.Milis (1806-1873) bei D.Rikardas (1772-1823). Apskritai XVIII a. buvo žemės mokesčio teorijos klestėjimo laikotarpis.

Lietuvoje mokesčiai ir rinkliavos atsirado įvairiose valstybėse. XIV a. mokesčiai nebuvo skiriami nuo duoklių. XV a. duoklė tebebuvo mokama grūdais, galvijais, žemės ūkio produktais. Bajorai siekė iš valstybės kuo daugiau gauti, o jai mažiau duoti. 1649 m. į mokesčių mokėtojų sąrašus nebuvo įtraukiamos smulkios bakūžės, ūkiniai pastatai, kluonai, klėtys ir kt. Miestai ir miesteliai mokėjo miesto turto mokestį. XVIII a. pabaigoje didelę Lietuvos dalį okupavo Rusijos imperija, kuri įvedė savo mokesčių sistemą. Panaikinus pagalvės mokestį, 1875 m. įvestas nekilnojamojo turto mokestis. 1883 m. šis mokestis į biudžetą davė 7,6 mln. rublių. Šis mokestis nustatytas remiantis žemės įvertinimu įvairiose gubernijose. Jo bendrą sumą gubernijoms nustatydavo finansų ministerija, atsižvelgdama į žemės kainą.

1918 m. atkūrus nepriklausomybę, Lietuvoje buvo kuriama nauja mokesčių sistema. 1919 m. įsteigta Mokesčių inspekcija ir Mokesčių taryba mokesčių ir rinkliavų klausimais. 1919 m. gruodžio 14 d. buvo priimtas įstatymas apie valstybinį mokestį nuo nejudamo turto miestuose ir miesteliuose. Nekilnojamojo turto mokestis buvo imamas nuo trobesių miestuose. 1918-1941 m. miesto gyventojai šį mokestį mokėjo nuo turimų pastatų pajamingumo arba jų vertės. 1941-1944 m. Lietuvą okupavus Vokietijai, buvo grįžta prie vokiškos mokesčių sistemos. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę nuo 1990 m., kuriama nauja mokesčių sistema, kuri buvo pertvarkoma remiantis Vakarų valstybių patirtimi. Nekilnojamojo turto apmokestinimo tvarka buvo tobulinama visą pirmąjį atkurtos nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį.

Nekilnojamojo turto apibrėžimas ir ypatumai

Nekilnojamieji daiktai yra žemė ir kiti daiktai, kurie susiję su žeme ir kurių negalima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties bei iš esmės nesumažinus jų vertės (pastatai, įrenginiai, sodiniai ir kiti daiktai, kurie pagal paskirtį ir prigimtį yra nekilnojamieji). LR civilinio kodekso 1.98 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad nekilnojamiesiems daiktams taip pat prilyginami įstatymuose numatyti laivai ir orlaiviai, kuriems nustatyta privaloma teisinė registracija. Kasdieniniame gyvenime terminas "nekilnojamasis turtas" atrodo aiškus ir suprantamas. Paprastai juo įvardijama žemė ir statiniai, tačiau teoriniam apibrėžimui to nepakanka.

Nekilnojamasis turtas gali būti suvokiamas kaip fizinis, ekonominis ar teisinis objektas. Pirmuoju atveju nekilnojamasis turtas apibrėžiamas kaip žemė ir jos priklausiniai, t.y. statiniai, ir nurodoma, kad tai yra materialus turtas. Naujajame LR NTM nekilnojamasis turtas apibrėžiamas kaip nekilnojamojo turto registre registruojamos patalpos, inžineriniai ir kiti statiniai. Nekilnojamasis turtas registruojamas LR nekilnojamojo turto registro įstatymo nustatyta tvarka. Pagal LR statybos įstatymą inžineriniai statiniai laikomi įvairios paskirties inžineriniai įrenginiai, kurie neatsiejamai sujungti su žeme ir kurių negalima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties.

Mokesčių sistemos ypatumai

Mokesčiai - tai mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei. Remiantis Mokesčių administravimo įstatymu, mokestis mokamas pinigine forma, jam būdingas privalomumas, yra neatlygintina įmoka valstybės (savivaldybės) naudai ir jo sąskaita užtikrinami valstybės finansiniai poreikiai. Tai reiškia, kad mokestis nėra tiesiogiai susijęs su valstybės suteiktomis paslaugomis, t.y. mokesčio mokėtojui nėra atlyginama. Svarbu, kad į NTM bazę turėtų patekti vien nekilnojamasis turtas, o kilnojamasis turtas šiuo mokesčiu nėra apmokestinamas. Nekilnojamasis turtas apmokestinamas periodiškai, o mokestinio laikotarpio periodiškumą nulemia tam tikras kalendorinis laikotarpis. NTM dydis priklauso nuo konkretaus nekilnojamojo turto, o nustatant mokestį, nėra atsižvelgiama į asmens turimas skolas. Šis mokestis siejamas vien tik su asmens valdomu ar naudojamu nekilnojamuoju turtu, o ne su turto savininko pasikeitimu ar kitais veiksniais (pvz., paveldėjimu, dovanojimu ir pan.). NTM pajamos patenka į savivaldybių biudžetus.

Svarbu paminėti, kad Seimo narys Eugenijus Sabutis klausia: "Valstybės vizija - pėsčiomis, elektromobiliu ir ekologišku autobusu per duobėtas gatves ir žvyrkelius?" Viešojoje erdvėje nuolat atsiranda pasvarstymų, nuomonių ir komentarų dėl lietuvių nenoro išsižadėti savo nuosavų transporto priemonių, nors jų sukeliama tarša neabejotinai kenkia žmonių sveikatai. Lietuvos gyventojai automobilių (ypač senų, taršių ir galingų) vis dar neatsisako, nors dėl jų miršta daugiausia žmonių tarp išsivysčiusių valstybių. Šiomis temomis kalbama kelis pastaruosius dešimtmečius, tačiau esminio proveržio pasiekti valstybėje kol kas nepavyksta.

Nuosavas automobilis iki šiol ne vienam Lietuvos gyventojui vis dar išlieka ne tik susisiekimo priemone, bet ir prestižo bei statuso objektu. Didesnės galios variklis su „daug arklių“, visi varantys ratai, padidintas pravažumas - geresnio ir „aukštesnio“ statuso simbolis. Tik retas susimąstome apie tokio automobilio išmetamus CO2 ir kietųjų dalelių kiekius. Taip pat retas mažo miestelio gyventojas iš viso susimąsto apie šį klausimą, o didesnio ir galingesnio automobilio įsigijimą pagrindžia poreikiu važiuoti į „kaimą“, į „Palangą“, kur mažas, nedidelio darbinio tūrio variklio automobilis yra prastas pasirinkimas, nežiūrint į tai, kad mažiau teršiama gamta ir galima sutaupyti išlaidas kurui.

Kol susisiekimas tarp miestelių, kaimų išliks tik žvyrkeliais - neverta laukti jokio proveržio. Ta pati problema susijusi ir su miestų plėtra. Savivaldybės turėjo ir tebeturi daugybę problemų gerindamos pačių savivaldybių miestų-centrų infrastruktūrą (daugelyje jų net miesto gatvės dar neasfaltuotos), todėl tokiems gyventojams nuosavas automobilis ar net keli yra ne prabanga ar kaprizas, o tiesiog kasdieninio gyvenimo būtinybė.

Dažnai tenka skaityti įvairius straipsnius, kuriuose ekonomistai, vyriausybės atstovai naudoja kaštų ir naudos analizę, ypač pabrėždami ir akcentuodami valstybės išlaidas. Tačiau kiekvienas žmogus savo šeimos ūkyje šią analizę taip pat daro kiekvieną dieną, kiekvienu savo gyvenimo momentu. Ir dažnam „nauda“ turėti nuosavą automobilį nusveria „kaštus“. Mažoje savivaldybėje kol kas tiesiog yra patogiau naudotis ne viešuoju transportu, o nuosavu automobiliu. Šiuo atveju patogumo argumentas yra daug svaresnis už asmeninę ar visuomeninę naudą. Ypač kai viešojo transporto maršrutai yra reti, stotelės per daug nutolusios.

Pagrindinis viešojo transporto vartotojas - moksleiviai ir senjorai, t. y. asmenys, kuriems mokamos įvairios kompensacijos. Šiuo atveju savivalda turi ieškoti būdų, kaip užtikrinti kompensacijos padengimą, o ne galvoti apie mažiau taršių viešojo transporto susisiekimo priemonių įsigijimą. Kadangi nesame itin turtinga valstybė - iki šiol negalime nei centralizuotai, nei pačių savivaldybių pagalba užtikrinti naujausių ir nebūtinai netgi elektrinių transporto priemonių. Dešimtmečiais neasfaltuojami žvyrkeliai tarp kaimų ir miestelių taip pat neprisideda prie noro įsigyti prabangius elektrinius autobusus.

Savivaldybės vadovai aiškiai mato ir deda visas jiems įmanomas, nors ir labai finansiškai ribotas pastangas, kad mieste nė vienas, nė vieną judėjimo priemonę (pėsčiomis, dviračiu, paspirtuku, automobiliu, autobusu) pasirinkęs judėjimo dalyvis neturi tapti labiau pranašesnis prieš kitą judėjimo dalyvį.

Naujasis aplinkos ministras Simonas Gentvilas teigia: „Ir kai valstybė neinvestuoja į dviračių takus, pėsčiųjų susisiekimą, kokybiškus autobusus ir jų prieinamumą ir nutolusiems priemiesčiams, tai natūralu, kad automobilizmas tada suklesti.“ Šiuo atveju man labai svarbu, kad paminima valstybė, nes visi puikiai suprantame, jog mažosios savivaldybės yra mažos ne tik jose gyvenančių žmonių skaičiumi, bet ir savo biudžetų galimybėmis. Visi puikiai suprantame, kad šis klausimas neturi būti padalintas visoms 60 savivaldybių, o turi būti sprendžiamas kompleksiškai ir būtent su valstybės pagalba.

Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) informuoja, jog Didžiųjų mokesčių mokėtojų (DMM) stebėsenos ir konsultavimo departamente įsteigtas padalinys, atsakingas už didelės vertės turtu disponuojančių gyventojų mokestinių prievolių priežiūrą. Didelės vertės turtu disponuojančiais asmenimis bus laikomi esami ir buvę nuolatiniai Lietuvos gyventojai, valdantys didesnį nei 40 mln. eurų vertės turtą. Šiuo metu VMI didelės vertės turtu disponuojančių asmenų grupei priskiria apie 140 asmenų, o jų turtas bendrai siekia apie 15 mlrd. eurų.

Taigi, mokesčių sistemos tobulinimas ir efektyvus administravimas yra būtini siekiant užtikrinti valstybės finansinį stabilumą ir socialinę gerovę. Svarbu atsižvelgti į įvairių visuomenės grupių poreikius ir galimybes, kad mokesčių sistema būtų teisinga ir skatintų ekonomikos augimą.

tags: #turtingu #mokesciu #moketoju #tinklas