Turto arešto akto nuginčijimo tvarka

Šiame straipsnyje aptarsime turto arešto akto nuginčijimo tvarką, ypatingą dėmesį skirdami rašytiniams įrodymams ir jų reikšmei teismų praktikoje.

Lietuvos žemėlapis

Rašytiniai Įrodymai Civiliniame Procese

Įrodymų institutas yra vienas pagrindinių institutų civilinio proceso teisėje. Tik nuo to, ar šalis sugebės pagrįsti savo reikalavimus arba paneigti priešingos šalies tvirtinimus tinkamomis įrodinėjimo priemonėmis, priklauso bylos baigtis. Šis institutas pradėjo vystytis jau nuo romėnų teisės laikų ir apima ne tik civilinio, bet ir baudžiamojo bei administracinio proceso teisę.

Rašytinių Įrodymų Raida

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisinėje sistemoje rašytiniams įrodymams nebuvo rodomas toks dėmesys kaip šiuolaikinėje civilinio proceso teisėje. Didžiausias dėmesys buvo skiriamas liudytojų parodymams. Šalys, norėdamos įrodyti savo teisybę, pirmiausia turėjo remtis liudytojų parodymais. Pavyzdžiui, I-ajame Lietuvos Statute minima, jog norint įrodyti bajorišką kilmę, turima remtis liudytojų ,,nuo tėvo ir motinos“, kurie privalo prisiekti, parodymais.

XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje Lietuvoje galioję Rusijos įstatymai numatė tokias įrodymų rūšis: liudytojų parodymai, tyrimai per apylinkės žmones, rašytiniai įrodymai, dokumentai, priesaika ir pripažinimas.

Tarpukario laikotarpiu rašytinis įrodymų institutas Lietuvoje vystėsi kaip ir Rusijoje, mat Lietuva tuo laikotarpiu buvo okupuota Rusijos, todėl Lietuvoje galiojo Rusijos teisės aktai. 1918-1940 metais Lietuvoje galiojęs Civilinės teisenos įstatymas taip pat numatė rašytinį įrodymų institutą.

Įdomu tai, kad Civilinės teisenos įstatymas rašytinius įrodymus skirstė į privačiuosius ir oficialiuosius, pastariesiems suteikdami ypatingą reikšmę. Tokia rašytinių įrodymų klasifikacija buvo panaikinta 1964 metų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse, todėl valstybės institucijų išduoti dokumentai savo įrodomąja galia buvo prilyginami bet kokiam kitam įrodymui, kurį buvo galima paneigti liudytojų parodymais. Tai rodė nepasitikėjimą valstybės institucijomis bei jų darbu.

Rašytinių Įrodymų Aktualumas

Rašytiniai įrodymai vaidina didelį vaidmenį teismų praktikoje. Šalys ir tretieji asmenys, pagrįsdami savo teiginius, stengdamiesi paneigti jiems mestus kaltinimus, dažnai remiasi rašytiniais įrodymais, todėl informacija būtent apie šią įrodymų rūšį yra labai svarbi.

Kiek mažiau dėmesio skirta oficialiesiems rašytiniams įrodymams. Galiojant senajam CPK, buvo išleistas minėtas V. Nekrošiaus straipsnis apie oficialiuosius rašytinius įrodymus. Šiame straipsnyje buvo akcentuojama, jog oficialusis rašytinis įrodymų rūšies nepagrįstai nenumato Lietuvos civilinio proceso įstatymai, nors doktrinoje toks skirstymas ir egzistuoja.

Taigi, kuriant naująjį CPK, atsižvelgus į užsienio valstybių patirtį, buvo sugrįžta prie oficialaus rašytinių įrodymų įtvirtinimo.

Tyrimo Tikslai ir Uždaviniai

Pagrindinis tyrimo tikslas - patvirtinti teiginį, jog rašytiniai įrodymai užima išskirtinę vietą įrodymų sistemoje.

Tyrimo uždaviniai:

1. Atskleisti rašytinių įrodymų ypatumus lyginant juos su kitomis įrodinėjimo priemonėmis.

Tyrimo objektas ir dalykas:

Tyrimo objektas yra rašytiniai įrodymai ir jų reikšmė teismų praktikoje.

Tyrimo Metodai

Darbo struktūra: Pirmoje darbo dalyje bus analizuojama rašytinio įrodymo sąvoka: bus pateikiami Lietuvos ir užsienio šalių Civilinio proceso kodeksuose, Baudžiamojo proceso kodeksuose, teisės doktrinoje įtvirtinti rašytinio įrodymo apibrėžimai ir analizuojama, ar šios sąvokos išsamios, suprantamos, kuo jos skiriasi viena nuo kitos. Taip pat bus pateikta rašytinio įrodymo klasifikacija įvairiausiais pagrindais.

Įrodinėjimas Civiliniame Procese

Kiekviena valstybė kuria materialinės teisės normas tam, kad sureguliuotų individų tarpusavio santykius, nustatytų tam tikras elgesio taisykles, kurių laikantis visuomenėje vyrautų socialinė taika ir gerovė. Tačiau kiekviena norma yra bevertė, jeigu jos realus funkcionavimas nėra užtikrintas. Tokiu atveju individas gali pažeidinėti minėtas normas nesibaimindamas dėl to, kad jam gali kilti teisinė atsakomybė. Norint įgyvendinti šias elgesio taisykles, yra kuriamos procesinės teisės normos.

Norint įgyvendinti šį tikslą - tarp šalių užtikrinti teisinę taiką - visų pirma, žinoma, reikia išsiaiškinti priežastis, kurios sukėlė konfliktą, t.y. atkurti reikšmingus praeities įvykius.

Civiliniame procese įrodinėjimas atlieka ypatingą vaidmenį. Civilinė byla dažniausiai pradedama ne tada, kai yra pažeidžiamos teisės, nėra teisės pažeidimo, bet remiantis CPK numatytomis įrodinėjimo priemonėmis siekiama įrodyti praeityje egzistavus tam tikrą faktą, kuris pareiškėjui sukėlė teisines pasekmes. Civilinėje teisenoje juridinį faktą galima įrodinėti visomis CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardintomis priemonėmis.

Procesas yra skirtas teismui bylos nagrinėjimo metu kuo objektyviau atkurti praeitį bei priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą ir įgyvendinti teisingumą.

Visų pirma, įrodinėjimas kaip procesas yra neatskiriama logikos mokslo dalis, kadangi įrodinėjama remiantis logikos dėsniais. Ne tik civilinio, bet ir baudžiamojo proceso metu yra siekiama išsiaiškinti tiesą, atkurti iki teismo proceso buvusią situaciją. Tam į pagalbą yra pasitelkiami įrodymai, kuriais įrodinėjamas asmens kaltumas ar nekaltumas. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste - BPK) 20 straipsnyje yra teigiama, jog ,,įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys“.

CPK pateikia panašią įrodymų sąvoką. Įrodymai yra duomenys, kurie patvirtina arba paneigia aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba, kad jų nėra.

Rašytiniai Įrodymai: Sąvoka ir Ypatumai

Viena iš svarbiausių įrodinėjimo priemonių, kuria naudojamasi ginčuose tarp šalių, yra rašytiniai įrodymai. CPK 197 straipsnyje pateikiama rašytinio įrodymo sąvoka. Rašytiniai įrodymai - tai dokumentai ir dalykinio ar asmeninio susirašinėjimo medžiaga, kuriuose yra duomenų apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti.

Mokslininkų manymu, pateiktame rašytinio įrodymo apibrėžime trūksta išsamumo, detalumo. Pavyzdžiui, reikėtų akcentuoti, jog rašytiniai įrodymai yra materialūs dalykai, kuriuose fiksuojama tam tikra informacija, taip pat paaiškinti, kaip rašytiniai įrodymai gali įtakoti teisėjo sprendimą, t.y. Norint detaliau išnagrinėti, kokie įrodymai yra vadinami rašytiniais, reikėtų išsiaiškinti, ką gi reiškia pats žodis ,,rašytinis“.

Pažvelkime į žodynus: ,,rašytinis“ - 1) parašytas raštu; 2) sudarytas kokį tekstą. Išsamiau panagrinėjus minėtas žodžio reikšmes, pasitvirtina nuostata, kad, kalbant apie rašytinius įrodymus, turimi galvoje materialūs objektai, kuriuose tam tikrais ženklais, t.y. raidėmis ar kitaip yra užfiksuota tam tikra informacija, esanti naudinga bylos nagrinėjimui.

Svarbu, kad minėti objektai išlaikytų tą informaciją nors kurį laiką tam, kad ji pasiektų adresatą. Minėtieji objektai gali būti bet kokios formos, dydžio, kokybės materialaus pasaulio daiktai, kuriuose galima rasti duomenų apie bylai reikšmingas aplinkybes. Tai gali būti ir popierius, plastmasė, medis, metalas, guma, stiklas, porcelianas ar kitokia medžiaga. Taip pat vertėtų pabrėžti ir tai, kad nesvarbu, kas tą informaciją gali perskaityti - žmogus ar kokia nors mašina. Ženklai gali būti padaryti mechaniniu būdu (pavyzdžiui, išdeginant, išgraviruojant, išskutant ar kt.) arba cheminiu būdu (pavyzdžiui, rašant rašalu, pieštuku, tušu ar dažant ar kt.).

Iš CPK 197 straipsnyje suformuluoto rašytinio įrodymo apibrėžimo, matyti, kad, apibūdinant rašytinius įrodymus, labiausiai akcentuojama tai, jog rašytiniai įrodymai yra dokumentai arba dalykinio, arba asmeninio susirašinėjimo medžiaga. Todėl iš pirmo žvilgsnio galėtų pasirodyti, jog rašytiniai įrodymai yra tik dokumentai ir kitokia susirašinėjant popieriuje užfiksuota informacija. Tačiau, kaip jau buvo minėta, rašytinio įrodymo negalima tapatinti tik su dokumentais ar kita dalykinio ar asmeninio susirašinėjimo medžiaga, nes materialaus pasaulio daiktai, kuriuose gali būti užfiksuota informacija yra ir medis, ir stiklas, ir metalas, ir plastmasė ir t.t. Dokumentai ar susirašinėjimo medžiaga - tai tik viena iš rašytinių įrodymų rūšis.

Manytume, kad minėti bruožai taip pat tinka Lietuvos CPK įtvirtintai rašytinio įrodymo sąvokai apibūdinti, kadangi jie puikiai atskleidžia rašytinio įrodymo esmę, akcentuoja jo ypatumus. Rašytiniai įrodymai skiriasi nuo šalių paaiškinimais, apžiūros protokolams, liudytojų parodymams, nes tai yra savarankiškos įrodinėjimo priemonės, kurias pateikia subjektai, užimantys kitokią procesinę padėtį negu subjektai, kurie pateikia rašytinius įrodymus. Be to, rašytinio ,,įrodymo turinys negali priklausyti nuo jo autoriaus procesinės padėties byloje ir jie paprastai atsiranda dar iki teismo posėdžio pradžios, t.y. Atsižvelgiant į minėtus teiginius, manytume, kad, norint tiksliai apibrėžti rašytinius įrodymus, būtų tikslinga išplėsti ir šiek tiek patikslinti rašytinio įrodymo sąvoką, kad ji taptų aiškesnė.

Rašytinių Įrodymų Klasifikacija

Teismų praktikoje naudojami įvairiausi jų klasifikacijos pagrindai. Įrodymų klasifikacija leidžia rašytinio įrodymo nepriskirti kitoms įrodymų rūšims bei taikyti būtent rašytiniams įrodymams skirtas teisės normas, kadangi, kaip jau buvo minėta, analizuojant CPK 197 straipsnyje pateiktą rašytinio įrodymo sąvoką, iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog rašytiniai įrodymai yra tik dokumentai, užfiksuoti popieriuje.

Rašytiniai įrodymai gali būti užfiksuoti:

• a) popieriuje;
• b) plokštelėje;
• c) juostoje;
• d) diske;
• e) metaluose;
• f) porceliane.

Pateiktas rašytinio įrodymo skirstymas atskleidžia, kokia yra objektų - kuriuose galima užfiksuoti rašytinius įrodymus - įvairovė. Ši klasifikacija įgalina atitinkamą įrodinėjimo priemonę priskirti tinkamai įrodinėjimo priemonės rūšiai ir taikyti jai tinkamą teisinį režimą. Tai yra žmogaus teises proceso garantija.

Pagal formą rašytiniai įrodymai skirstomi į:

1. Paprastos rašytinės formos dokumentus.
2. Notarine tvarka patvirtintus dokumentus.

Ši klasifikacija turi didelę reikšmę praktikoje, kadangi, tiktai gerai žinant įstatymo keliamus formos reikalavimus rašytiniams įrodymams, juos galime tinkamai įvertinti.

Paprastos Rašytinės Formos Dokumentai

Paprastos rašytinės formos dokumentai - tai dokumentai, kurių turiniui ir formai įstatymas nekelia specialių reikalavimų. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau tekste - CK) 1.73 straipsnis detaliai išvardija tuos atvejus kuomet tam, kad sandoriai būtų sudaryti, užtenka ir paprastos rašytinės formos. Sandoriai rašytinės formos turi būti sudaromi:

1. kai bent viena iš šalių yra juridinis asmuo;
2. kai sandorio suma viršija vieną tūkstantį penkis šimtus eurų, išskyrus sandorius, kurie ir įvykdomi juos sudarant;
3. kiti sandoriai, kuriems įstatymai nustato rašytinę formą.

Rašytinės formos reikalavimus atitinka ne tik vienas dokumentas, bet ir keletas dokumentų, kuriuose užfiksuota sandorio esmė. Rašytinės formos dokumentui prilyginami šalių pasirašyti dokumentai, perduoti telegrafinio, faksimilinio ryšio ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti parašus.

Atskiro paminėjimo verta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kuri rodo, kad su minėta CK nuostata yra dažnai susiduriama nagrinėjant civilines bylas ir kad CK 1.93 straipsnis teismų praktikoje yra tinkamai taikomas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, jog tai, kad šalys pasaugos sutarties nesudarė rašytine forma, nereiškia, kad pati sutartis negalioja. Tačiau sandorio sudarymo faktas gali būti įrodinėjamas kitais CPK 177 straipsnio 2 dalyje numatytais įrodymais.

Taip pat svarbu pažymėti, jog jeigu įstatymas reikalauja, kad sandoris būtų sudarytas rašytine forma, tai nereiškia, kad liudytojų parodymais galima įrodinėti sandorio turinį. Tačiau, kai ginčas kyla ne dėl sandorio sudarymo fakto, sandorio turinį galima įrodinėti visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Ši nuostata taikoma tiktai šalims bei jų teisių perėmėjams.

Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluota nuostata, darytina išvada, kad minėta norma neturėtų būti taikoma, pavyzdžiui, tretiesiems asmenims, pareiškantiems savarankiškus reikalavimus, bei jų teisių perėmėjams.

Minėtas įstatymo nuostatas puikiai iliustruoja dar viena byla. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nustatė, jog, perkeliant skolą pagal CK 6.116 straipsnio 1 dalį, yra reikalingas kreditoriaus sutikimas. Pagal tuomet galiojusio CK 43 str. Šiuo atveju įsakmiai nenurodyta, kad formos nesilaikymas darytų sandorį negaliojančiu. Byloje nenustatyta, jog susitarimas buvo sudarytas rašytine forma, taip pat nerasta kitokių sandorio sudarymo įrodymų, todėl nebuvo pripažintas skolos perleidimo sudarymo faktas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne tik išnagrinėja konkrečias bylas, bet ir paaiškina įstatymų nuostatas, todėl teorinius apmąstymus daro pagrįstesniais.

Svarbu paminėti, kad teismas, spręsdamas dėl įrodymų leistinumo, privalo atsižvelgti į sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principus, nes įrodymų leistinumas yra skirtas asmens teisių apsaugai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija vienoje iš nutarčių - pabrėžė, jog ,,1.93 straipsnio 2 dalyje numatytas draudimas naudotis liudytojų parodymais nėra absoliutus.

Teismas turi teisę nesivadovauti šiuo draudimu, jeigu nustato, kad: 1) yra būtina ginti silpnesniosios šalies interesus; 2) sandoris buvo sudarytas dėl apgaulės, smurto, suklydimo ar grasinimo; 3) dėl susiklosčiusių aplinkybių sandorį įvykdyti rašytine forma buvo neįmanoma; 4) atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.

Pavyzdžiui, vienoje iš bylų buvo nustatyta, kad D. V. prašė pripažinti jai nuosavybės teise ½ dalį turto, kuris buvo įgytas jai gyvenant santuokoje su A. Venckumi. Tačiau santuokos įregistravę nebuvo. Iki 1973 metų buvo pastatyta tik dalis gyvenamojo namo sienų, vėliau namą statė kartu, abu prisidėjo ir darbu, ir pinigais. Be to, augino gėles, kurias vėliau parduodavo, kartu kaupė santaupas, už jas pirko žemės sklypą. Teismas sprendė, jog šis turtas yra bendra jungtinė nuosavybė. Žemesnieji teismai, nagrinėdami šią bylą, ne vieną kartą šaukė į teismo posėdžius liudytojus, juos apklausė, jų parodymus tyrė ir vertino. Teismas nustatė, jog D. Venckienė kartu gyveno 24 metus, kartu augino ir pardavinėjo daržoves ir gėles, patys atliko svarbius gyvenamojo namo statybos darbus. Teismas pripažino D. Venckienei teisę į dalį turto (įskaitant laidojimo pašalpos išmokėjimą D. Venckienei).

Specialūs Turinio Reikalavimai Dokumentams

Tam tikrais atvejais įstatymai kai kuriems dokumentams nustato specialius turinio reikalavimus, kurių privalu laikytis. Pavyzdžiui, CK 6.991 straipsnyje įtvirtinta nuostata, jog draudimo liudijime turi būti nurodyta: draudimo objektas, draudimo liudijimo numeris, draudimo rūšis, draudimo įmoka ir jos mokėjimo terminai bei kiti rekvizitai. CK 6.749 straipsnio 2 dalyje nurodyti duomenys, kurie privalo būti įtvirtinti turistinis paslaugų teikimo sutartyje, tai: kelionės organizatoriaus rekvizitai, turisto asmens duomenys ir gyvenamoji vieta, kelionėje teikiamos turizmo paslaugos, jų apibūdinimas ir kita informacija. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau tekste - Buhalterinės apskaitos įstatymo) 12 straipsnyje įtvirtinta nuostata, jog kiekvienas ūkinis...

Šiaulių apygardos teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nagrinėjo civilinę bylą, kurioje ieškovė UAB „RES Transportas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama pripažinti negaliojančiomis tarp ieškovės ir atsakovės UAB „Ainex“ 2014-02-14 sudarytas įkeistos transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartis. Bankrutavusios įmonės administratorius pažymėjo, kad tarp ieškovės ir atsakovės sudarytus sandorius ginčija actio Pauliana pagrindu.

Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. sausio 12 d. nagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Nodama“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2022 m. gruodžio 8 d. nutarties, kuria nutraukta bylos dalis panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2018 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. (23.31-08)-319-395 dėl pareiškėjos turto priverstinio įkeitimo ir atsisakyta patvirtinti patikslintą kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės ,,Nodama“ bankroto byloje.

Valstybinės mokesčių inspekcijos logotipas

tags: #turto #aresto #akto #nugincijimas