Magistro baigiamojo darbo tikslas - analizuoti turto konfiskavimą, kaip baudžiamojo poveikio priemonę, jo paskirtį ir skyrimo ypatumus remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamuoju kodeksu. Reali grėsmė pažeisti šį principą iškyla tuomet, kai nusikalstama veika siekiama savanaudiškų motyvų - vienokiu ar kitokiu neteisėtu būdu praturtėti.
Žinant, kad maždaug trys ketvirtadaliai padarytų nusikaltimų turi būtent tokį motyvą, iškyla problema, nes dažnai, net ir skyrus bausmę, nusikaltėlis vis tiek įgyja nesąžiningą pranašumą visuomenėje, t.y. praturtėja iš padaryto nusikaltimo. Kaip vienintelis teisėtas būdas įgyvendinti teisingumą tokiu atveju yra konfiskuoti turtą, kurio prigimtis susijusi su nusikalstamos veikos padarymu. Tai leidžia šiomis priemonėmis pasiekti labai svarbų bei visuotinai pripažintą principą, kad iš neteisės negali atsirasti teisė.
Šiuo galiojusia turto konfiskavimo paskirtimi, kai buvo siekta nubausti asmenį, o ne panaikinti galimybę nusikaltėliui ar kitam asmeniui neteisėtai praturtėti iš nusikalstamos veikos darymo. Paskutinioji BK redakcija vėl keitė nusistovėjusį turto konfiskavimo instituto turinį, bei įvedė naująją baudžiamojo poveikio priemonę - išplėstinį turto konfiskavimą. Be to, atsiranda grėsmė, jog netinkamai pritaikius turto konfiskavimą bus pažeista ir nusikaltėlio teisė į nuosavybę - šis iššūkis ypač aktualus konfiskuojant turtą iš trečiojo asmens.
Problemiškas yra ir turto kofiskavimas, kai nusikalstama veika padaroma žalą asmeniui bei yra pareiškiamas civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje. Šio nusikalstama veika jam padarytos žalos atlyginimo, interesai. Šiuo metu Lietuvoje pasigendama išsamesnių mokslinių straipsnių bei monografijų šia tema.
Tyrimo objektas - turto konfiskavimo, kaip baudžiamojo poveikio priemonės paskirtis bei taikymo ypatumai. Darbo struktūra: Darbas susideda iš įvado, penkių skyrių, trylikos poskyrių, išvadų bei darbo pabaigoje pateikto literatūros sąrašo.
Pirmojoje darbo dalyje pateikta turto konfiskavimo sampratos apžvalga tarptautinės teisės aktų kontekste. Toliau nagrinėjama turto konfiskavimo prigimties raida Lietuvoje: nuo papildomos bausmės iki baudžiamojo poveikio priemonės. Antroji darbo dalis skirta turto konfiskavimo taikymo ypatumams Lietuvoje. Detaliai analizuojamas konfiskuotino turto požymis - ypač aktualus konfiskuojant turtą iš trečiojo asmens. Paskutinioji darbo dalis skirta išplėstinio turto konfiskavimo, kaip naujos baudžiamojo poveikio priemonės teorinei analizei.
Darbas buvo rengiamas remiantis teisės doktrinoje suformuluotais metodologiniais pagrindais. Istorinis metodas taikytas siekiant atskleisti turto konfiskavimo teisinės prigimties raidą Lietuvoje. Dokuments analizės metodas padėjo atskleisti BK įtvirtintas turto konfiskavimo taikymo sąlygas, su tuo susijusią mokslinę literatūrą bei teismų praktiką. Analitiniu - kritiniu metodu siekta įvertinti išplėstinio turto konfiskavimo kaip naujos baudžiamojo poveikio priemonės teisėtumą baudžiamojoje teisėje. Lyginamuoju metodu naudotasi siekiant palyginti Lietuvos ir Vakarų šalių išplėstinio turto konfiskavimo taikymo galimybes. Apibendrinimo metodu buvo siekta išanalizuotą medžiagą koncentruotai apibendrinti bei pateikti darbo išvadas.
Šiuolaikinė turto konfiskavimo samprata
Šiuolaikinė turto konfiskavimo samprata bei teisinė prigimtis baudžiamojoje teisėje suvokiama nevienodai. Skirtumai kylantys apibūdinant turto konfiskavimą atsiranda iš įvairių turto konfiskavimo taikymo salygų, kurios yra nevienodos pasaulio valstybėse. Tarptautiniu lygiu suvokta, kad tradicinės bausmės, tokios kaip laisvės atėmimo bei baudos nepakanka, jog situacija pasikeistų. Svarbią vietą jose užima turto konfiskavimo instituto įtvirtinimas, kuris leidžia pasiekti konceptualų ašios sankcijos tikslą, kad niekam neapsimokėtų daryti nusikalstamus veiksmus, o jei tokios veikos ir būtų padarytos, kad būtų už tai tinkamai atsakyta.
Valstybės pasirašytoje konvencijoje, kaip viena iš priemonis neleidžianti gauti finansinės naudos iš nusikaltims susijusis su disponavimu narkotinėmis medžiagomis, buvo įtvirtinta turto konfiskacija. Tai yra konfiskuoti pajamas, kurios gautos padarius nusikaltimus susijusius su narkotinės priemonės ar bet kurios psichotropinės medžiags gamyba, disponavimu. Taip pat konfiskuotinu turtu laikomos ir priemonės, kurios bet kuriuo būdu buvo naudojamos arba skirtos naudoti padarant minėtus nusikaltimus. Konvencija ašiai aškinama, kaip suvokiamos neteisėtos pajamos konvencijos kontekste.
Kalbant apie galimybę perkelti pajams arba kitos nuosavybės, kurių numatoma konfiskuoti, teisėtos kilmės įrodinėjimo naštą, konvencija šalims suteikia teisę pasirinkti tokį mechanizmą, kuris atitiktų nacionalinės teisės principus. Aiškinant konfiskavimo sąvoką, jau išryškėja ašios sankcijos sampratos problema ir pati konfiskacija apibūdinama kaip turto atėmimo bausmė arba priemonė. Šiau didelis dėmesys yra skiriamas procesiniams klausimams, bei tarptautiniui bendradarbiavimui, kai konfiskuotinas turtas yra skirtingose valstybėse jurisdikcijose.
Tai leidžia asmenims savo nusikalstamas pajamas perkelti į šalį, kurioje ašis institutas taikomas problemiaškai ir ne visa apimtimi. Ginant nuteistųjų teises 16 str. įtvirtinta, kad niekas šioje konvencijoje neturi būti interpretuojama taip, kad bendra konfiskavimo vertė viršytų pinigų sumą, nurodytą nutarime konfiskuoti.
Gana prieštaringai turto konfiskavimas yra reglamentuotas Jungtinės Tautos konvencijoje prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą. Pati turto sąvoka tarptautinėse sutartyse yra labai svarbi taikant turto konfiskavimą. Turtas suvokiamas, kaip viss rušis turtas, tiek materialusis, tiek nematerialusis, kilnojamasis ar nekilnojamasis, daiktinis ar nedaiktinis, ir teisę į tokį turtą ar jo dalį patvirtinantys dokumentai.
Nusikalstamu būdu įgytos pajamos konvencijoje apibūdinamos, kaip bet kokios pajamos, tiesiogiai ar netiesiogiai įgytos ar gautos padarius nusikaltimą. Galiausiai konfiskavimas pagal ašį teisės aktą yra ilgalaikis turto paėmimas remiantis teismo ar kitos kompetentingos institucijos sprendimu. Mano manymu, ašis apibūdinimas gana ryškiai prieštarauja ankstesnei Jungtinės Tautos Konvencijai dėl kovos su neteisėta narkotinės ir psichotropinės medžiags apyvarta, kurioje kalbama apie galutinį nuosavybės atėmimą teismo arba kito kompetentingo organo sprendimu. Toks skirtingas sąvokų aiškinimas yra vengtinas, nes kelia papildomas problemas įtvirtinant turto konfiskavimo mechanizmą skirtingose valstybėse nacionalinėse teisėse. Savo ruožtu atsiranda prielaidos kilti problemiaškui tarptautiniui bendradarbiavimui, kai konfiskuotinas turtas apima kelias valstybes jurisdikcijas.
Šiuo metu pats svarbiausias tarptautinis dokumentas įpareigojantis Europos Sąjungos valstybes nares ašiuo klausimu yra Europos Sąjungos Tarybos priimtas pamatinis sprendimas, dėl nusikalstamu būdu įgytų lėšų, nusikaltimo priemonis ir turto konfiskavimo (toliau - ES pamatinis sprendimas). Nauja ašiame teisės akte yra tai, kad turtas, kuris buvo naudojamas arba dar tik planuojamas panaudoti nusikaltims darymui bei ekonominė nauda atsiradusi atliekant nusikaltimus nesietinas su tam tikrais nusikaltimais, kuriais buvo pažeistos specifinės baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės. Todėl turto konfiskavimo taikymas galėtų apimti visus nusikaltimus.
Pamatiniame sprendime pasirinkta minimali riba yra nusikaltims baidžiamumas vieneriais metais, manytina, pasirinkta tam, kad būtų galima išvengti turto konfiskavimo už mažareikšmius nusikaltimus, bei neprieštarautų proceso ekonomiškumo principui, kai turto konfiskavimo įrodinėjimo bei vykdymo išlaidos būtų didesnės, nei pati konfiskuotino turto suma. Šis Europos Sąjungos teisės aktas reikšmingas tuo, kad pirmą kartą valstybėms narėms suteikta teisė išplėsti turto konfiskavimą.
Pabrėžtina, kad aši gana radikali priemonė, pagal pamatinį sprendimą, gali būti paskirta tik tam tikrs kategorijs nusikaltimams, t.y. nusikaltimams, už kuriuos baudžiama laisvės atėmimo bausmėmis, kurių ilgiausias terminas ne trumpesnis nei 5-10 metų, o susijusiems su pinigų plovimu, kurių ilgiausias terminas ne mažesnis nei 4 metai. Šiamos. Šiuo atveju nacionaliniui teismui būtų nesvarbu, per kurį laikotarpį įgytas turtas, su kokio konkretaus nusikaltimo padarymu siejamas turtas.
Iš šis, kuriomis buvo bandyta įdiegti naują priemonę kovoje su nusikalstamumu, galima daryti išvadą, kad turto konfiskavimo institutas laikui bėgant buvo reglamentuotas detaliau. Nagrinėjant tarptautinėse sutartyse įtvirtintas turto konfiskavimo sąmpratą, susiduriama su ašios teisinės prievartos priemonės statusu baudžiamojoje teisėje. Pavyzdžiui, minėtame Europos Sąjungos pamatiniame sprendime pateikiamas toks apibrėžimas - tai byloje dėl nusikaltimo arba nusikaltims teismo numatyta turto galutinio atėmimo bausmė arba priemonė. Toks dviprasmiškas supratimas leidžia teigti, kad Europos Sąjungos valstybėse nėra vieningai susitarta, ar turto konfiskavimas yra bausmė, ar specifinė priemonė, kuria yra suvaržoma asmens teisė į nuosavybę.
Turto konfiskavimo sampratos kaita Lietuvoje
Analizuojant Lietuvos Respublikos baudžiamojo įstatymo raidą matyti, kad Lietuvoje turto konfiskavimo teisinė samprata taipogi kito. Lietuvai buvus Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungoje galiojo 1961 metų Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos baudžiamasis kodeksas (toliau LTSR BK), kurio 22 str. buvo įtvirtinta, kad turto konfiskavimas yra viena iš bausmės rūšis. Pagal pradinę LTSR BK redakciją tai buvo - priverstinis neatlygintinas paėmimas valstybės nuosavybėn viso arba dalies turto, kuris yra asmeninė nuteistojo nuosavybė. LTSR BK 35 str., kuriame ir buvo įtvirtinta aši sąvoka, nieko daugiau apart to, kad turto konfiskavimas skiriamas tik už valstybinius ir sunkius savanaudiškus nusikaltimus, nenurodė. Jis turėjo būti numatytas ašiame kodekso straipsnyje, kuriame kriminalizuotas nusikaltimas ir ji galėjo būti skiriama.
Gana reikšmingi baudžiamojo kodekso pakeitimai buvo padaryti Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Kaip antai, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) pakeitime, kuris įsigaliojo nuo 1995 m. sausio 1 dienos, turto konfiskavimas įvardintas kaip papildoma bausmė, teismo privalomai skiriama už sunkius savanaudiškus nusikaltimus. Papildoma bausmė buvo pašalinta iš BK specialosios dalies normų ir aprašoma tik bendrojoje dalyje. Lietuvos Respublikos Kontitucinis Teismas (toliau - Konstitucinis Teismas) savo 1993-12-13 nutarime konstatavo, kad papildomos bausmės paskirtis yra labiau individualizuoti bausmę, išplėsti jos taikymo ribas užtikrinant poveikio nusikaltėliui pasirinktinumą, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pobūdį ir laipsnį, kaltininko asmenybę.
Siekiant bausmės individualizavimo ir turto konfiskavimo išplėtimo galimybės, Seimas minėtu pakeitimu pašalino turto konfiskavimo bausmę iš BK specialiosios dalies sankcijų. Kontitucinis Teismas pabrėžė, kad turto konfiskavimu yra daromas poveikis tai nusikalstamo elgesio motyvacijai, kuri, pirmiausiai, salygoja savanaudiškus nusikaltimus padarymą. Šiame BK 35 str. buvo įtvirtinta sovietinė turto konfiskavimo samprata, kuri visiaškai neatitiko ts dienų realijs. Daugelis nusikaltėlis, siekdami išsaugoti nusikalstamu būdu įgytą turtą, pasinaudodavo pasenusiu įstatymu...
Dažnai savo transporto priemonę duodame vairuoti vaikams, draugams ar kitiems asmenims net susimąstydami, kokios gali kilti pasekmės tuo atveju, jeigu toks asmuo padarys eismo įvykį. Sudarydami draudimo sutartį atkreipiame dėmesį į draudimo įmokos dydį, tačiau dažnai neįvertiname aplinkybių, kuriems asmenims suteiksime teisę vairuoti apdraustą transporto priemonę, o suteikus teisę tokiems asmenims vairuoti, papildomai nepranešame draudikui dėl draudimo rizikos pasikeitimo, tuo pažeisdami draudimo sutarties šalių pareigą kuo glaudžiau bendradarbiauti ir kooperuotis sudarant ir vykdant draudimo sutartį. Toks šalių kooperavimasis pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui - užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą.
Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (toliau - TPVCAPDĮ) yra atskirai įtvirtina draudėjo pareigą pateikti visą draudiko prašomą informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, o draudikui nustato teisę, prieš sudarant sutartį, šią informaciją patikrinti, taip pat apžiūrėti transporto priemonę. Draudėjo pareiga draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu informuoti draudiką apie draudimo rizikos padidėjimą yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.1010 str. 1 d. Draudimo sąlygose dažniausiai būna nustatyta, kad jeigu draudimo rizika, numatyta draudimo sutartyje, padidėja ar gali padidėti draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, draudėjas ar apdraustasis privalo informuoti draudiką apie padidėjusią draudimo riziką.
Laikytina, kad rizika pasikeičia, kai draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu pasikeičia kuri nors aplinkybė, tiesiogiai susijusi su pavojaus draudimo objektui sumažėjimu ar padidėjimu, ir jeigu draudikas draudimo sutartyje, kad tokia aplinkybė turi įtakos draudimo rizikos padidėjimui ar sumažėjimui. Tuo atveju, jeigu draudimo rizika padidėja dėl draudėjo ar apdraustojo veiksmų, pranešimas turi būti pateiktas ne vėliau, nei ji padidėja, o visais kitais atvejais - tuoj pat, kai draudėjas ar apdraustasis apie tokius pasikeitimus sužinojo ar turėjo sužinoti, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo to momento, kurį draudėjas ar apdraustasis sužinojo ar turėjo sužinoti apie padidėjusią draudimo riziką. Tuo atveju, jeigu draudimo rizika padidėja, draudėjas draudikui pareikalavus privalo sumokėti papildomą draudimo įmoką.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bendradarbiavimo pareigos nevykdymo pasekmė - neigiamų padarinių atsiradimas, suteikiantis draudikui teisę pateikti draudėjui atgręžtinį reikalavimą atlyginti dalį trečiajam asmeniui išmokėtų sumų. Ši draudiko teisė yra įtvirtinta ir TPVCAPDĮ 22 straipsnyje, kuriame yra nustatyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Šios nuostatos buvo ne kartą nagrinėtos ir aiškintos teismų praktikoje.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, draudikams yra suteikta galimybė nustatyti skirtingas įmokas asmenims, priklausomai nuo skirtingo tikėtinumo laipsnio draudikui sukurti tikimybę vykdyti įsipareigojimus trečiojo asmens naudai. Draudimo riziką draudžiant civilinę atsakomybę sudaro draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybė ir jo sukeltų nuostolių tikėtinas dydis. Teisę nustatyti ir apskaičiuoti draudimo įmokos dydį turi draudikas, o draudimo įmoka turi būti nustatoma atsižvelgiant į draudiko suteikiamą draudimo apsaugą draudėjui (apdraustiesiems), taip pat draudimo įmoka turi būti proporcinga draudiko prisiimamiems įsipareigojimams pagal draudimo sutartį bei nepažeisti draudėjo (apdraustųjų) interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
Šiame kontekste, pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo kontekste, asmenų, neturinčių dvejų metų vairavimo patirties, vairavimas yra rizikingesnis, todėl draudikas turi teisę nustatyti, kad tokių asmenų mokama draudimo įmoka yra didesnė už vairavimo patirtį turinčių vairuotojų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra suformulavęs taisyklę, kad nustatant, į kokio dydžio draudimo išmokos dalies grąžinimą pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį ir Taisyklių 62.2 punktą konkrečiu atveju įgijo teisę draudikas, turi būti atsižvelgiama į tai, kokia apimtimi draudikui neatskleistos aplinkybės nulėmė draudimo rizikos padidėjimą lyginant su rizika, nustatyta remiantis aplinkybėmis, kurias draudėjas atskleidė draudikui sudarant draudimo sutartį, ir ar šios aplinkybės yra susijusios su draudžiamuoju įvykiu.
Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėse yra numatyta, kad atsakingas draudikas turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos. Vienoje iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtų bylų (2014 m. kovo 4 d. civilinė byla Nr. 3K-3-55/2014) buvo keliamas klausimas dėl draudiko teisės reikalauti dalies išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo Taisyklių 62.2 punkto pagrindu apimties tuo atveju, kai draudėjas pažeidė pareigą informuoti apie draudimo rizikos pasikeitimą dėl to, kad apdrausta transporto priemonė perduota valdyti draudimo sutartyje nustatyto amžiaus ir (ar) vairavimo stažo neturintiems asmenims. Šioje byloje teismas paliko galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria iš draudėjo priteista 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos.
Šioje byloje buvo įvertintas draudimo sutarties pažeidimo pobūdis - t. y. Kaip pagrindą priteisti iš kasatoriaus maksimalią teisės aktuose nustatytą išmokėtos sumos dalį teismas nurodė tai, kad transporto priemonės valdytojo amžius ir vairavimo stažas yra reikšmingi veiksniai vertinant draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybę, nes jaunesnio amžiaus ir mažesnį vairavimo stažą turinčių asmenų vairavimas yra rizikingesnis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo aspektu. Pabrėžtina, kad tiek transporto priemonės valdytojo amžius, tiek vairavimo stažas laikytinos aplinkybėmis, galinčiomis nulemti draudimo riziką.
Kitoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje byloje (2016 m. liepos 15 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. e3K-3-380-969/2016) teismas pažymėjo, savaime negalima visais atvejais laikyti, kad jaunesnio amžiaus ir mažesnį vairavimo stažą turinčių asmenų vairavimas visais atvejais padidina draudimo riziką tokia apimtimi, kuri sudarytų pagrindą draudikui reikalauti maksimalios išmokėtos sumos dalies pagal Taisyklių 62.2 punktą. Šioje byloje teismas vertino kokio išmokėtos draudimo išmokos dydžio gali reikalauti draudikas tuo atveju, kai transporto priemonės valdytojas eismo įvykio metu buvo 27 metų amžiaus ir turėjo 6 metų vairavimo stažą, tuo tarpu draudimo sutartis buvo sudaryta atsižvelgiant į draudimo riziką, apskaičiuotą remiantis tuo, kad transporto priemonę vairuos ne jaunesnis nei 30 metų amžiaus ir turintis ne mažesnį nei 7 metų vairavimo stažą asmuo.
Teismas pažymėjo, kad tai reiškė, kad draudimo rizika dėl nepranešimo apie aplinkybes, susijusias su transporto priemonės valdytojo amžiumi ir vairavimo stažu, negalėjo pasikeisti tokia apimtimi, kuri sudarytų pagrindą draudikui reikalauti maksimalios išmokėtos sumos dalies pagal Taisyklių 62.2 punktą. Teisėjų kolegijos vertinimu, draudimo rizikos pasikeitimas, apie kurį draudikas nebuvo informuotas, nagrinėjamu atveju nebuvo žymus, todėl sudaro pagrindą konstatuoti, kad ieškovui iš kasatoriaus priteista maksimali teisės aktuose nustatyta suma yra per didelė. Atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą ir taikydamas draudimo rizikos padidėjimo kriterijų, teismas nusprendė priteistiną sumą sumažinti iki 25 proc.
Apibendrinant galima teigti, kad turto konfiskavimas iš trečiųjų asmenų yra sudėtingas procesas, reikalaujantis atidaus teisinio vertinimo ir įrodymų, pagrindžiančių turto ryšį su nusikalstama veikla. Teismų praktika šioje srityje yra nuolat besikeičianti, todėl svarbu sekti naujausius sprendimus ir atsižvelgti į konkrečias bylos aplinkybes.