Kreditoriaus interesų saugojimas nuo skolininko nemokumo nuo seno buvo teisinio reguliavimo objektas. Įmonės bankroto proceso pagrindinis tikslas yra kreditorių turtinių interesų patenkinimas. Kai skolininkas nemokus, bet kurioje šiuolaikinėje valstybėje, pradedant bankroto procedūras, yra skiriamas nešališkas, nepriklausomas asmuo, kuris perima nemokaus skolininko turtą, dokumentus ir yra atsakingas ne tik už šio turto išsaugojimą, administravimą, bet ir už kiek galima didesnio skolininko turto sukaupimą bei padalijimą kreditoriams.
Šiam specialiam subjektui, tiek dabar, tiek ir pagal seniau galiojusius teisės aktus dėl jo atliekamo darbo pobūdžio buvo keliami ypatingi reikalavimai. Šios įmonės kreditorių reikalavimų apimties patenkinimas didžiąja dalimi priklauso nuo įmonės bankroto administratoriaus veiklos.
Įmonės administratorius - tai teismo paskirtas fizinis ar juridinis asmuo, turintis teisę teikti bankroto administravimo paslaugas ir šią teisę įgijęs įmonių bankroto įstatymo ir su jo įgyvendinimu susijusių teisės aktų nustatyta tvarka. Jis atstovauja įmonės teises ir interesus, organizuoja ir atlieka būtinus bankroto proceso darbus.
Šios įmonės administravimas tiesiogiai susijęs su įmonės finansiniu žlugimu, jos darbuotojų atleidimu, negalėjimu atsiskaityti su kreditoriais ir pan.
Nagrinėjant įmonės administravimo reikšmę sėkmingam kreditorių reikalavimų patenkinimui, didelis dėmesys skiriamas 2001 metų kovo 20 dienos Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo bei vėliau priimtų jo pakeitimų, taip pat kitų susijusių įstatymų nuostatų analizei.
Svarbu paminėti ir tai, kad įmonės turto masė ir kokia jos įtaka kreditorių reikalavimams patenkinimui yra reikšmingas aspektas. Šios įvairialypės padėties keliamos problemos reikalauja išsamaus išnagrinėjimo.
Bankroto administravimo paslaugų teikimas yra specifinė verslo rūšis, kuri pasireiškia tuo, kad įmonės bankroto procese administratoriui tenka atstovauti tiek įmonės, tiek ir jos kreditorių interesus. Šiai veiklai vykdyti reikia ypatingai daug žinių, kvalifikacijos ir patirties, kadangi nuo bankroto administratoriaus ir jo kompetencijos nemaža dalimi priklauso bankroto bylos baigtis ir tai, kokiu mastu bus patenkinti kreditorių reikalavimai.
Įmonei tapus nemokia ir teismui pripažinus tokią įmonės būseną, jau iškeliant įmonės bankroto bylą dažniausiai aišku, jog ji nebus pajėgi įvykdyti visų savo turtinių įsipareigojimų. Šioje situacijoje tikėtina, kad asmenys, turintys turtinius santykius su įmone, nukentės. Taip pat akivaizdu, kad naujų sandorių sudarymas su tokia įmone yra rizikingas.
Todėl nuo to momento, kai įmonei pradedamos taikyti bankroto procedūros, pradedamos taikyti ir visos priemonės, kuriomis būtų kuo geriau apsaugoti su įmone turtiniais santykiais susijusių asmenų interesai, ir dėl įmonės nemokumo jų patirti nuostoliai būtų kiek įmanoma mažesni arba apskritai jų būtų išvengta.
Remiantis Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 4 dalies 1 punktu, viena iš teismo pareigų, priimant nutartį iškelti bankroto bylą, yra paskirti administratorių. Tokiu būdu atsiranda viena iš pagrindinių figūrų įmonės bankroto procese. Dėl vykdomos veiklos bei atliekamų funkcijų, šio subjekto teisinis statusas pasižymi tam tikra specifika.
Bankroto administratoriaus sąvoka apibrėžta Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje, kur nustato, jog įmonės administratorius - tai teismo paskirtas Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės arba Europos ekonominės erdvės valstybės pilietis, kitas fizinis asmuo, kuris naudojasi Europos Sąjungos teisės aktuose jam suteiktomis judėjimo Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėmis, (toliau - fizinis asmuo) ar Lietuvos Respublikoje įsteigtas juridinis asmuo, Lietuvos Respublikoje įregistruotas kitos valstybės narės juridinio asmens padalinys (filialas) (toliau - juridinis asmuo), turintis teisę teikti bankroto administravimo paslaugas ir šią teisę įgijęs šio įstatymo ir su jo įgyvendinimu susijusių teisės aktų nustatyta tvarka.
Reikia pastebėti, kad įstatymų leidėjo pateikta bankroto administratoriaus sąvoka nėra išsami. Iš jos tėra aišku tiek, kad administratoriumi teismas gali paskirti fizinį arba juridinį asmenį, kuriam teisės aktais nustatyta tvarka suteikta teisė teikti bankroto administravimo paslaugas. Tačiau šioje sąvokoje nėra atskleista, kieno teises bei interesus bankroto procese atstovauja šis subjektas. Nors bankroto administratorius įvardijamas kaip įmonės administratorius, atsižvelgiant į kitas Įmonių bankroto įstatymo normas, kurios įpareigoja ginti įmonės kreditorių interesus, administratorių galima pavadinti ir kreditorių atstovu.
Administratorius atstovauja įmonės interesus, siekiant tinkamai vykdyti savo įsipareigojimus bei atsiskaityti su savo kreditoriais. Siekiant įmonės turto masę kaip įmanoma daugiau turto, sudaro galimybes tęsti įmonės ūkinę komercinę veiklą bei atlieka Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 3, 4, 6, 9, 14 ir kituose punktuose numatytas funkcijas. Tuo tarpu jau remiantis Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 5 dalimi, bankroto administratorius laikomas kreditorių atstovu. Šioje normoje įtvirtinta, kad kreditorių susirinkimo pirmininkas kreditorių susirinkimo įgaliojimu įmonės vardu su administratoriumi sudaro pavedimo sutartį. Sudarius šią sutartį tarp šalių atsiranda civiliniai teisiniai santykiai.
Atstovaudamas kreditorių teisėms, administratorius sudaro visų įmonės kreditorių bei jų reikalavimų sąrašą, atlieka kitas Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 10, 12, 14, 23 punktuose įvardintas pareigas.
Bankroto administratorius gina ne tik įmonės, ir jos kreditorių interesus (Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8, 13, 23 punktai ).
Yra kelios teorijos, paaiškinančios administratoriaus funkcijas:
- Kreditorių atstovo teorija, pagal kurią bankroto administratorius yra įstatyminis kreditorių atstovas.
- Įmonės atstovas, turintis ribotas atstovavimo galias, t.y. atstovaujantis tik tiek, kiek reikia bankroto tikslams pasiekti.
- Tarnybos teorija, kuria bankroto administratorius laikomas kaip savarankiškas asmuo, proceso šalis pagal įstatymą, veikianti vietoj skolininko. Šios teorijos esmė ta, kad administratorius nėra valstybės tarnautojas, nes jo teisės ir pareigos nustatytos įstatyme, o jo veiklą prižiūri teismas.
Administratorius atstovauja įmonei teisme, kreditorių susirinkime ir sudarant sandorius. Tačiau, lieka neatsakytas klausimas, kodėl bankroto administratorius privalo ginti kreditorių interesus, kaip numatyta Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 14 punkte. Taip pat tikslinga paminėti ir tai, koks teisinis statusas bankroto administratoriui yra suteiktas kitose valstybėse.
Pavyzdžiui, Austrijoje administratorius savo veiklą atlieka, vadovaudamasis kreditorių ir skolininko interesais. Italijoje, kurioje bankroto procesas pasižymi tam tikra specifika, administratorius veikia kaip valstybės tarnautojas (pareigūnas). Bankroto administratoriaus teisinę padėtį palygino su teismo antstolio statusu sprendimų vykdymo procese.
Asmuo, turintis teisę teikti bankroto administravimo paslaugas, į bankroto procesą įstoja vedamas savo interesų. Įmonė, iš savo veiklos pirmiausia siekia gauti materialinės naudos. Tai savaime suprantama, nes materialinės naudos gavimas yra kiekvieno rinkos dalyvio tikslas. Panašią poziciją galima sutikti ir teismų praktikoje.
Teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką, tokią pat poziciją yra išdėstęs ir kitose savo nutartyse. Taigi, remiantis Teismo suformuota pozicija, bankroto administratorius galima įvardinti, kaip verslo subjektą, užsiimantį įmonių bankroto administravimo veikla bei siekiantį iš šios veiklos gauti pelną.
Asmuo, užsiimantis šia verslo rūšimi, turi atitikti ne tik bankroto administratoriaus kvalifikacijai keliamus reikalavimus, bet ir turėdamas ribotą personalą bei minimalius finansinius resursus turi mokėti vadovauti įmonei, valdyti jos turtą.
Kita vertus reikia pastebėti, kad praktikoje ir teorijoje bankroto administratoriaus statusas dažnai gali skirtis. Neretai administratorius atstovauja ne įmonės ar jos kreditorių, o tam tikrų suinteresuotų asmenų interesus. Iš dalies galima pritarti rusų bankroto teisės specialisto V. S. Teruaškin nuomonei, kad atsitiktinis administratorius, t. y. tokie, kurie iš anksto nebūtų susiję su kurio nors kreditoriaus, skolininko valdymo organų ar skolininko konkurentų interesais, dalyvavimas bankroto procese yra labiau teorinis nei realus.
V. S. Teruaškin klasifikuoja bankroto administratorius į keturias grupes:
- „Atsitiktinius administratorius“, kurie iš anksto nėra susiję su tam tikrų asmenų interesais. Pasak V.S.
- Asmenis, kurie mažiausiomis sąnaudomis siekia užvaldyti įmonės turtą, interesus.
- Administratorius, kurie gina įmonės interesus.
Siekiant išvengti tokios ydingos praktikos, būtina sukurti garantijas, kad administratorius už vykdomą veiklą gautų teisingą atlyginimą, kuris suteiktų asmeniui motyvaciją verstis įmonių bankroto administravimo veikla. Be to, įstatymų leidėjas turėtų tiksliai ir aiškiai reglamentuoti bankroto administratoriaus institutą bei apibrėžti jo statusą įmonės bankroto procese.
Apibendrinant reiktų pasakyti, kad įstatymų leidėjas nevisapusiškai bei neišsamiai apibrėžia bankroto administratoriaus sąvoką. Autoriaus nuomone, analizuojant Įmonių bankroto įstatymo nuostatas nėra visiškai aišku, kieno interesus bankroto administratorius turėtų atstovauti, bei koks yra jo teisinis statusas.
Bankroto administratorius turėtų atstovauti tiek įmonės kreditorių interesus, privalėdamas siekti maksimaliai juos patenkinti (pagrindinis bankroto proceso tikslas), tiek ir įmonės skolininkės atstovas, jos valdytojas, privalantis optimaliai ją valdyti ir atstovauti, kad nebūtų bereikalingai iššvaistyta papildomai turto ir būtų tinkamai užbaigtos bankroto procedūros bei įmonė likviduota.
Administravimo veikla yra glaudžiai susijusi su veiksmingu vadovavimu. Administravimas yra ir tuo ypatinga veiklos sritis, nes daro nemenką įtaką kitoms veiklos sritims. Administravimui priskiria prognozavimą, planavimą, organizavimą, vadovavimą, koordinavimą ir kontrolę. Administravimas yra tokia svarbi, kad kartais aukštesnės grandies vadovo vaidmuo atrodo išskirtinai.
Administravimo veikla remiasi panašiais principais, kurie apima administratoriaus funkcijas, teises ir pareigas, kurias reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies teisės normos. Taip pat administravimo veikla, susijusi su kitomis funkcijomis (pvz. šios bankrutavusios įmonės likvidavimą), todėl būtų logiška visas Įmonių bankroto įstatyme įvardintas administratoriaus kompetencijai priskirtas funkcijas, teises ir pareigas suskirstyti į grupes.
Reikia pastebėti, kad administravimo veiklos ir administratoriaus atliekamų darbų apimtis, jų vykdymo eiliškumas priklauso nuo daugelio aspektų. Tai turi įtakos kiekvieno bankroto proceso eigai, bei remiantis Įmonių bankroto įstatymo teisės normose įtvirtintomis nuostatomis galima teigti, kad administravimo veikla susideda iš daugybės Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje bei kituose straipsniuose administratoriui priskiriamų funkcijų (informacijos teikimas, įmonės ir jos turto valdymas bei atstovavimas, kreditorių teisių įgyvendinimas ir pan.).
Pastaruoju metu išryškėjo nemažai problemų, susijusių su antstolių veikla. Vienas iš ašiame darbe keliamų klausimų yra toks: kokios problemos kyla Lietuvoje, kai antstolis, kaip civilinio proceso teisės subjektas, atlieka savo pareigas ir kokius jų sprendimo būdus galima pasiklyti?
Tyrimo objektas yra pati antstolio vieta vykdymo procese: jo teisės ir pareigos bei jų santykis su žmogaus teisėmis ir civilinio proceso tikslais bei vykdymo proceso santykis su civiliniu procesu ir jo vystymosi tendencijos Europoje bei pasaulyje.
Vykdymo procesas apima tiek teismo, tiek kitų institucijų ir pareigūnų (pvz. Valstybinės mokesčių inspekcijos) privalomų sprendimų vykdymą. Sprendimų vykdymą galima skirstyti į grupes pagal vykdymo savanoriškumą.
Neįvykdžius teismo ir pareigūnų priimtų sprendimų teisingumas nebūtų pasiektas, tokie sprendimai liktų tik formalumu. Kaip aptarsime vėliau, dalis sprendimų yra savaime besirealizuojantys, kita dalis turi būti vykdomi priverstinai.
Tad vykdymo procesą ašiame darbe suprasime kaip sprendimus, kuriuos įgyvendina antstoliai, vykdymo tvarką.
Vykdymo procesas mokslinėje literatūroje traktuojamas dvejopai: kaip civilinio proceso dalis arba kaip savarankiškas procesas. V.Mikelėnas pritaria pirmajai nuomonei, priverstinio teismo sprendimų vykdymo procesą vadindamas svarbia civilinio proceso stadija, nes tik įvykdžius teismo sprendimą užtikrinamas jo ir apskritai teismo valdžios realumas. Būtent teismo sprendimo būdas būtų realiai pritaikytas ir realizuotas praktiniame gyvenime. Net jeigu teigti, kad sprendimų vykdymas nėra teisingumo vykdymas, nes jį vykdo ne tik teismas, akivaizdu, kad tai yra civilinio proceso dalis, nes sudėtinga būtų atskirti patį teisingumo vykdymo aktą nuo šio akto realaus įgyvendinimo. Todėl darytina išvada, kad civilinio proceso metu ne tik vykdomas teisingumas, bet ir užtikrinamas realus teisingumo akto įgyvendinimas. Be šios civilinio proceso stadijos teisingumas nepasiektų savo galutinio tikslo, t.y. nebūtų atstatytos teisės subjektų pažeistos teisės arba apginti teisėti interesai.
Šias teisės normas randame jų civilinio proceso kodeksuose (toliau - CPK), pvz. Bulgarijos CPK V dalis, Kvebeko (Kanada) CPK 4 knyga, Lietuvos CPK 6 dalis, Latvijos civilinio proceso įstatymo 69-78 skyriai. Estija vienintelė iš trijų Baltijos šalių turi atskirą vykdymo proceso kodeksą.
Lietuvoje vykdymo procesas, kaip jį apsibrėžėme ašiame darbe, reglamentuojamas keliuose teisės aktuose: LR Civilinio proceso kodekse, Civiliniame kodekse, Administracinės teisės pažeidimų kodekse, Antstolių įstatyme, Sprendimų vykdymo instrukcijoje bei kituose.
LR civilinio proceso kodekse sprendimų vykdymui skirta VI dalis, teisės normos reglamentuoja visą procesą pradedant bendrosiomis teisės normomis ir baigiant užsienio teismų ir arbitražų sprendimo vykdymo ypatumais. Antstolių įstatymu bei sprendimų vykdymo instrukcija reglamentuojami atskiri antstolių veiklos aspektai.
Siekiant nustatyti priverstinio teismo sprendimo vykdymo ir civilinio proceso santykį, svarbūs ir principai, taikomi šiuose procesuose. Dalį teismo bei įgaliotų pareigūnų sprendimų, priimtų administracinės teisės pažeidimų bylos proceso metu, priverstiniai vykdo antstoliai (baudos išieškojimas). Šiame LR administracinės teisės pažeidimų kodekse procesinės normos, kurios reglamentuoja nuobaudos išieškojimą ir kurių turi laikytis antstolis, yra palyginti nedaug, pvz. nutarimo skirti administracinę baudą vykdymo nutraukimas, senatis, sąlygos, kurioms esant nutarimą skirti baudą turi vykdyti antstolis.
LR civiliniame kodekse vykdymo proceso normų, palyginti su LR CPK, taip pat nėra daug, pvz. 2.113 straipsnyje nustatyta likviduojamo juridinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė, išieškojimo iš šeimos turto negalimumas esant LR CK 3.85 sąlygoms.
Šioje darbo dalyje sieksime ne atlikti gilią analizę, o apžvelgti pagrindinius tarptautinius teisės aktus, priimtus tarptautinėje ir atskirai ES teisėje tikslu išsiaškinti vykdymo proceso harmonizavimo laipsnį, tendencijas ir tam naudojamus būdus.
Taip pat pažiūrėsime, kokie tarptautinės ir ES teisės aktai įtakoja ar gali įtakoti Lietuvos antstolių veiklą.
Tarptautinei teisei būdinga tai, kad valstybės nenoriai atsisako savo suvereniteto dalies ir prisiima įsipareigojimus, tad vieningo visuotinai taikomo tarptautinės teisės akto sprendimų vykdymo srityje, prie kurio būtų prisijungusi dauguma pasaulio valstybių, šiuo metu nėra. Esama tik atskirų vykdymo proceso dalių reglamentavimui skirtų teisės aktų, kuriuos norėtume sugrupuoti į dvi dalis: 1) Europos Sąjungos (toliau tekste - ES) ir 2) kiti tarptautiniai teisės aktai, kuriuos patogumo dėlei pavadinsime pasauliniais. Šias dvi grupes išskyrėme dėl skirtingų jų taikymo ir privalomumo ypatybių, nes, kaip žinia, ES priimti reglamentai Lietuvoje yra taikomi tiesiogiai, be to, juos taikydami teismai turi atsižvelgti į Europos Teisingumo Teismo praktiką. Kiti tarptautiniai (ne ES) teisės aktai Lietuvoje įsigalioja tik nuo jų ratifikavimo, be to, priešingai nei ES reglamento atveju, remdamasis LR Konstitucijos 67 str. 16 p., LR Seimas gali denonsuoti tokią tarptautinę sutartį.
Pavyzdžiui, 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, taip pat ruošiamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas, nustatantis Europos vykdomojo rašto dėl apmokėjimo išdavimo procedūrą.
2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas Nr. dėl būtiniausių reikalavimų Europos vykdomajam raštui, 2004 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentas Nr. dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantį Reglamentą (EB) Nr. 2201/2003 (a susitarimas su Šventuoju Sostu).
1968 m. rugsėjo 27 d., buvo priimta Briuselio konvencija dėl jurisdikcijos ir sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo, vėliau taisyta dėl naujų valstybių narių prisijungimo, 1988 m. rugsėjo 16 d. valstybių narių ir ELPA valstybių konvencija, priimta Lugane dėl jurisdikcijos ir sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo.
2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas Nr. dėl būtiniausių reikalavimų Europos vykdomajam raštui, ypatingas tuo, kad padeda išvengti teismų sprendimų pripažinimo procedūros. Šio reglamento 5 straipsnyje nurodyta: Kilmės valstybėje narėje Europos vykdomuoju raštu pripažintas teismo sprendimas kitose valstybėse narėse pripažįstamas ir vykdomas, nereikalaujant vykdomumo patvirtinimo ir nesuteikiant jokios galimybės nepritarti jo pripažinimui.
LR Seimas priėmė šį reglamentą įgyvendinantį įstatymą, pagal kurio 2 str. 4 d. Europos vykdomasis raštas vykdomas nepaisant LR CPK LX skyriaus 7-ojo skirsnio nuostatų.
Paminėtina ir Žalioji knyga dėl banko sąskaitų arešto, kurioje aprašomos pagrindinės dabartinės problemos ir kaip galimas sprendimo variantas yra pateiktas siūlymas sukurti Europos banko sąskaitų arešto sistemą.
Pasaulyje (išskyrus ES) priimti ir galiojantys tarptautinės teisės aktai, svarbūs sprendimų vykdymo srityje yra Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos 1971 m. vasario 1 d. Konvencija d dėl pripažinimo ir vykdymo užsienio valstybių teismų priimtiems atitinkamiems sprendimams, išskyrus asmens statuso, šeimos teisės, juridinių asmenų veiklos, prieštikrų, paveldėjimo, bankroto, socialinės apsaugos bylas bei su žala dėl branduolinės veiklos susijusius klausimus. Kol kas šią Konvenciją tėra pasirašiusios trys šalys- organizacijos narės: Kipras, Nyderlandai ir Portugalija bei šalis - ne narė - Kuveitas. Tarp 21 šalies, prisijungusios prie 1973 m. spalio 2 d. įsigaliojusios Konvencijos dėl sprendimų, susijusių su išlaikymo pareigomis, pripažinimo ir vykdymo ratifikavimo yra ir Lietuva.
Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencija 2005 m. paruošė Konvenciją dėl susitarimo, kurį teismą pasirinkti. Šios ašalies sprendimas iš visų kitų teismų jurisdikcijos. Jei ašalis pasirašo, tai reiškia, kad ašalies sprendimą iš visų kitų teismų jurisdikcijos, būtų galima atsisakyti vykdyti tik Konvencijoje nustatytais atvejais.
2004m. UNIDROIT ir Jungtinės Amerikos teisės instituto (toliau - ALI) bendra darbo grupė parengė Tarptautinio civilinio proceso principus (the Principles of Transnational Civil Procedure, toliau - Principai). Šiuo Principas siekiama suderinti ašalių civilinį procesą, ir kad ašie Principai gali būti taikomi pagal analogiją tarptautinio komercinio arbitražo proceso metu.
Nors ašie Principai skirti ankstesnėms nei vykdymas civilinio proceso dalims (jų komentare prie 29 punkto rašoma: vykdymo klausimai nėra ašių Princips tikslas), mums jie svarbūs tuo, kad pamini efektyvių vykdymo procedūrų būtinumą: Greitam ir efektyviam sprendimų vykdymui, įskaitant sprendimus dėl pinigų, išlaidų, įsakymus (angl. injunctions) ir laikinąsias priemones, turi būti galimos efektyvios vykdymo procedūros.
2000 m. spalio 4 d. įvyko Europos Teisingumo Ministrų konferencija, skirta teismo sprendimų civilinėse bylose vykdymo efektyvumo klausimams. Šioje konferencijoje dalyvavo 43 ministrai iš ašalių - Europos Tarybos narių. Išieškoma būdų tarpvyriausybiniam bendradarbiavimui sprendimų civilinėse bylose vykdymo srityje (praktiaškai visi dalyviai palaikė idėją dėl Europos Tarybos ašalių narių pastangų suvienijimą teismo policijos pareigūnų mokymo sferoje).
Buvo išreikštos nuomonės dėl Europos sprendimų vykdymo kodekso ir Teisminės policijos pareigūnų elgesio kodekso kūrimo. Remiantis taip vadinama gerąja patirtimi, kitų ašalių kodekss kaip pavyzdžiais analize. Pavyzdžiui, 2005m. pradėjusi antstolių reformą, Estija padarė fatalias klaidas, kurių buvo išvengta Lietuvoje - per žemai buvo nuleista ir antstolių darbo įkainis, ir jų kvalifikacijos kartelė, kalbėjo apie esmines permainas Estijos antstolių atlyginims, veiklos reglamentavimo srityse.
2006 balandžio 25-28 dienomis Vašingtone vykusio Tarptautinės antstolių ir teismo pareigūnų sąjungos (UIHJ) XIX kongreso dalyviai deklaravo siekį sukurti Pasaulinį vykdymo kodeksą, nes globalizacijos sąlygomis tai tampa teisine, ekonomine ir socialine būtinybe.
Pasak jo, antstolis turės būti atsakingas už ...
| Organizacija | Konvencija/Reglamentas | Sritis |
|---|---|---|
| Tarybos reglamentas | Nr. 44/2001 | Jurisdikcija ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimas ir vykdymas |
| Europos Parlamentas ir Taryba | Nr. | Būtiniausi reikalavimai Europos vykdomajam raštui |
| Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencija | 1971 m. konvencija | Užsienio valstybių teismų sprendimų pripažinimas ir vykdymas (išskyrus tam tikras sritis) |