Kiekviename amžiuje Bažnyčia turėjo daug dvasios didvyrių, kurie savo gyvenimu ir darbais savitai liudijo Kristų. Vienas tokių dvasios didvyrių buvo kun. Juozas Zdebskis, kurio asmenybė ryškiai sušvito nelengvais Lietuvos Bažnyčiai metais, kai siautėjo ateizacija, tikinčiųjų teisių varžymai ir pažeidimai.
Vilniaus Lukiškių kalėjimas, kuriame kalėjo kun. Juozas Zdebskis.
Jau išleistose knygose apie kun. J. Zdebskį - „Akiplėša" bei „Kryžiaus ir Meilės kelias" - skaitytojai susipažino su jo plačia veikla, patirtais persekiojimais ir pasiaukojimu liudijant Tiesą, gaivinant sugrubusias širdis. Šioje knygoje pirmą kartą publikuojamas įkalinimo už vaikų katekizavimą laikotarpio dienoraštis padeda geriau pažinti kun.
Įkalinimas ir Dienoraščio Prasmė
1971 m. rugpjūčio 26 d. Prienų vikaras kun. Juozas Zdebskis buvo iškviestas pas tardytoją Prienuose ir tuoj pat areštuotas. Po keturių dienų (rugpjūčio 30 d.) iš Prienų milicijos išvežtas į Vilniaus Lukiškių kalėjimą, kuriame kalėjo iki 1972 m. Buvo kaltinamas ir nuteistas už vaikų grupinį katekizavimą. Byla teismui perduota spalio 25 d., teismas įvyko Kaune lapkričio 11 d. Motinos vardu pateikta kasacija Aukščiausiajam teismui, tačiau nuosprendis - vieneri metai kalėti - 1971 m. gruodžio 9 d. Būdamas Įkalintas, visus metus rašė dienoraštį - mąstymus.
Vieneri metai, rodos, nedaug, bet dienoraščio puslapiai atspindi didelę vidinę įtampą ir agresyvios aplinkos prievartą, lydėjusias kunigą kiekvieną dieną. Lyg Dantės herojus, jis pateko į pačias pragaro gelmes, tik šiuo atveju į žemiškojo, glūdinčio žmoguje. Kalėdamas jis geriau suvokia, kaip sunku įveikti savo ir kitų egoizmą, ambicijas, pyktį, nepasiduoti aplinkos primetamam gyvenimo būdui. Kaip priešingybę godumui jis iškelia nuoširdų dalijimąsi tuo, ką turi, agresyvumui - nuolankumą, kerštui - gailestingumą. Ten, kur nėra vietos tikėjimui, vilčiai ir meilei, būtent šios krikščioniškosios dorybės labiausiai padeda kun. Juozui likti ištikimam Išganymo keliui.
Kauno įgulos bažnyčia, kur įvyko teismas.
Dienoraščio Turinys ir Redagavimas
Dienoraščiai, ypač kalėjimo laikų, rašyti ne spaudai, o sau. Todėl juose buvo ir nenuoseklumo, daug pasikartojimų. Rengiant knygą spaudai, stengtasi atrinkti svarbiausias Kunigo mintis, pateikiant jas ne griežta chronologine tvarka, o suskirstytas temomis. Redaguojant stengtasi išlaikyti autoriaus stilių: taisytos tik smulkios klaidos ir kai kurios tarmės ypatybės. Pusjuodžiu šriftu išskirtos teksto vietos - dienoraštyje pabrauktos autoriaus. Kursyvu pateiktos - Šventojo Rašto ištraukos, Kunigo cituojamos iš atminties.
Dėl lėšų stokos kun. J. Zdebskio dienoraščiai „Gyvenimas mąstymuose" leidžiami dviem atskiromis knygomis. Kadangi kalėjimo dienoraščiai yra logiškas knygų „Akiplėša" bei „Kryžiaus ir Meilės kelias" tęsinys, jie pateikiami pirmojoje knygoje. Antrojoje knygoje bus kun. Tikimės, kad kun.
Kunigo Mintys ir Patirtys Kalėjime
„Gerai prisimenu, kai rugpjūčio 26 d. važiavau vesti rekolekcijų. „Užvažiuok truputį", - paskambino. Surašęs, ką reikėjo, pagaliau pareiškė: „Suimamas... Tokia tardytojų tarnyba". Ir jau metęs mandagų toną, šaltai pasakė: „Padaryti kratą!" Paaiškėjo, kad štai nuo šios valandos mano padėtis visai kitokia.
„Prieš tris mėnesius, kaip tik šią dieną, šiuo metu jau sėdėjau milicijos pogrindy ir stengiausi suprasti Viešpaties planus. Tada buvo viskas neaišku. Juk važiavau rekolekcijų [klierikams] vesti, rodos, visa buvo taip reikalinga, ir štai - kaip kardo smūgiu visa nukirsta. Dabar, po trijų mėnesių, jau nenorėčiau, kad to nebūtų buvę... Jau ir savo protu kai ką pajėgiu suprasti: šioje istorijoje, kaip ir visuose Viešpaties planuose, viskas turi savo vietą, viskas reikalinga. Apvaizdos veikime pralaimėjimai mums tampa laimėjimais, taip kaip ir Viešpaties kančioje - didžiausias, atrodytų, pralaimėjimas buvo kaip tik Jo didžiausias laimėjimas. Jo ir mūsų. Taip būna su kiekvienu mūsų skausmu.
„Viskas yra meilė. Taigi ir tai, kad esu vienas. Kažko Dievas šituo iš manęs laukia. Apsigalvojimo, susikaupimo, rekolekcijų. Juo daugiau kančios, juo didesnė dovana - daugiau meilės (iš Dievo), juo didesnė malonė. Ar kalėjimas, ar visų norų patenkinimas - vis tiek tai tik momentas, palyginti su Amžinybe. Tada ir teisme geriau, jei labiau baustų, - būtų daugiau laimėta sieloms. Šis laikas: žvelgiant į priekį, kur atrodo viskas prarasta, kas pataikauja norams, ar tai nėra ypatingas pasirengimas mirti?! Ir jei ateity dar Viešpats leis ką nors, kas patenkintų norus, leisk neužmiršti, Šv. Motina, kad visa tai laikinai. Dabar ar vėliau - visa atims mirtis.
„Kodėl Jėzus leido Juozapui ir Marijai tris dienas Jo ieškoti? Šv. Mergelė 30 metų turėjo laukti, kol pamatė stebuklus. - Tavo mintys - ne mūsų mintys, Tavo keliai - ne mūsų keliai...
„Kas praras savo gyvybę dėl manęs - atras ją!" Kančioj, kalėjime gali būti tik vienas praradimas - nematyti Dievo Valios, nematyti meilės... Lengva ryžtis, kai matai naudą. O kai nieko nematai, kai žinai tik teoriškai, kad plaukas nenukrinta be Jo žinios, kad viskas yra meilė?..
„Mus stebina, kodėl Viešpats paima mus nuo savo darbo, rodos, tokio svarbaus, kurį, rodos, tik aš galiu atlikti, kuris toks svarbus visuomenei, gyvenimui... Kaip labai reikia, kad Viešpats primintų, jog mūsų darbas Dievui nereikalingas. Kodėl Jėzus tik 33 metus gyveno žemėje? Galėjo nors 50... Kodėl šv. Agnietė tik 13, Teresėlė - 24, Marija Goretti - 12 metų? Šv. Mergele, neleisk pamiršti, kad visa, ką mes spėjam, ką sugebam, yra malonė. Dievas pajėgia išklausyti tobulesniais būdais, negu mes gebame prašyti. Šv. Teresėlės tėvai prašė misionieriaus - berniuko. Taip ir buvimas kalėjime. Aš - trumparegis - neįžvelgiu, ko tuo siekiama pasauliui, tautai, man... Ką Dievas suteikė per [Simo] Kudirkos nelaimę? Kodėl man neleidžia [Dievas] šv. Mišių... O ar galėjo šv. Petras kalėjime, šv. Kodėl man Dievas ne visada pasako savo didžiuosius planus, savo didžiąsias mintis? - Šv. Augustino rastas pajūry berniukas ar sutalpino jūrą į smėly iškastą duobutę? Kokia nesąmonė prieštarauti meilei! Reikia, kad Tavo planų kartais nesuprasčiau. Ir Tavo, Šv. Mergele, gyvenime nuolat tokie momentai. Juk tai momentai pasitikėti. Pasitikėjimas - juk meilė, juk tai nusižeminimas. Nusižeminimo mokykla. Juk prieš Tave aš kaip dulkelė audroj, kaip šapelis pavasario upėj. Šapelis... Mane neša nusižeminimo link. Visų žmonių, viso pasaulio istorija turi tik šitą kryptį. Tai kelias į mūsų laimę čia ir Amžinybėje. Šv. Mergele, kad mes visą gyvenimą tai suprastume! /.../ Ir tai, ko ilgiuosi, ko maldauju! Juk aš maldauju, kad Jėzus nusižemintų ligi mano kameros paprastumo... Ar aš dar kada gyvenime turėsiu teisę didžiuotis?.. Ir jei kada, pavyzdžiui, mašinoj sėdėčiau, tai ji galėtų būti suprantama tik kaip priemonė tarnauti kitiems. Šv. Mergele, kaip atrodo mano gyvenimas, žvelgiant iš šio taško? Praeitis? Ateitis? - Kameroj aš vienas. Groja radijo taškas. Mocarto styginis kvartetas. Kokia speciali malonė, kad aš vienas! Leisk ją panaudoti pagal Viešpaties Valią! Priešingybė buvusiam mano gyvenimo apkrovimui, kai žmonės negalėdavo pasidalyti [rekolekcijoms].
„Koks ypatingas momentas, kai pajunti, kad nieko negali, kad viskas, ko reikia - tik pasitikėti... Bet juk tai pati tikriausioji tiesa. Ir tada, kai mes visa galime, iš tikrųjų galime tik tiek, kiek leidžia Viešpats. - Bet Tu matai, kad net pasitikėti aš negaliu be Tavo pagalbos, o Amžinoji Stiprybe! Šv.
„Laisvai gyvenant nuolat prisimeni, kiek daug nepadaryta, nenueita, nepakalbėta... O čia būtent visos pareigos atliktos, nes už mane pats Dievas visa turi nuveikti.
„Kartais žmogaus gyvenime turi taip būti, kad viskas būtų prieš jo norus. Tik tada žmogus pajunta, ką reiškia auka. Bet tai didžių laimėjimų dienos. Ačiū! Šv.
„Kas buvo šiomis dienomis prieš 19 metų? Juk tai šventimų dienos, mano galutinis apsisprendimas! Gerai, kad taip apsispręsta. Prisimenu, kaip vienas rektorius kalbėjo: „Ištverkite 20 metų, paskui ištversit..." Ir po 20 metų kažin ar lengvesnė ta kova. Žiūrint į kameros draugo [Alekso] nelaimę, kažkaip praeina noras „išbandyti". Ką aš daryčiau, jei Apvaizda pareikalautų panašiai kaip iš vyskupo Matulionio? Kai tokia mintis ateina, žinau tik viena: maldauti stiprybės. Akys atsigręžia į Tave, Šv.
„Vyskupo Matulionio jau nebėra žemėje. Iš šio taško žvelgiant, ką reiškia dabar jo praleistos kalėjime dešimtys metų, jei jis randa sielas, kurios jam dėkoja... Nerimas dėl ateities - tai ne kas kita, kaip nepasitikėjimas meile. Jei visiškai tikiu, kad mane myli, kaip galiu būti dėl ko nors neramus? Šv. Mergele, tebūna šis supratimas mano giliausiam nusižeminimui.
„19 metų, kai suteikta kunigystės malonė! Atleisk, Viešpatie, visas klaidas, visa, ko nepadariau, ką padaryti turėjau, ką dariau ne tai, ko Viešpats norėjo... Mano draugai [konfratai] šį vakarą susikaupę. Rekolekcijų pradžia. Tepasigaili Viešpats ir šiose sąlygose tesuteikia [man] tai, ką ir jiems. Šiandien mes trys. Draugai lošia domino ir mano mintys gali būti laisvai su Tavimi, Šv. Ar ne gražiausia iš šios dienos, kai ėjom į „pragulką"1, pasakiau „nadzorui"2 „priviet"3, jis taip pat atsakė „priviet". Šiaip jie į mus žiūri kaip į gyvulius, mes į juos taip pat. Mano Aleksas stebėjosi. Užpyliau jam vandens ant rankų, pasakė, mano nustebimui: „Ačiū". Šiaip beveik jokio mandagumo jame... Mandagumas - kokia nuostabi krikščioniškos meilės išraiška. Jie keikia kas kelintas žodis.
„Prisimenu kun. Sig[ito Tamkevičiaus] žodžius: „Kad vaikai burtųsi, reikia tik vieno - kad jie jaustų meilės šilumą iš mūsų. Jei vaikų draugiškai neprakalbinai kasdieną, jie savaime ims skirstytis". - Juk tai tinka visur. Ir mano kameros draugai - tik meilės šiluma gali jiems turėti įtakos. Moteris - „nadzorė", kuri su panieka į mus žiūrėdavo, vakar degtukų atnešė mano draugams, kai jie paprašė. Aš jai visada buvau tik mandagus. Dieve, kas per paslaptis yra meilė!
„Šv. Mergele, kaip gera nieko negalėti, kaip akivaizdu tada, kad tik Dievas visa gali! Šv. Motina, mes visi verti bausmės. Kaip dieviškas visa žinojimas pakenčia mane šv. Mišiose?! Tu, Geroji, užstok mano nevertumą tada... Juk visa Tavo. Tu atsakinga už tai, kad aš čia. Tavo galioj mane čia laikyti ar išleisti. Bet išeidamas, kaip aš paliksiu draugus, kuriems po 15 metų?! O dar Sibire yra mūsų tautos vaikų nuo tų baisių laikų! [Liudui] Simučiui dar 10 metų prieš akis, nors jau 15 praėjo! Šitiek nuodėmių aplink, ar turiu teisę prašyti, kad išleistų? Tu būk absoliuti Šeimininkė viso, kas su manimi siejasi.
„O juk čia tūkstančiai jaunimo! O visoj Lietuvoj! Pasauly! Kiek reikia atgailos už jų nuodėmes ir už tuos, kas juos nuodėmių išmokė! Juk visų jų akelės buvo tyros.
„Vakar gavau viską prakeikiančiu veidu draugą... Iš teismo. Prieš akis 15 metų! §118. Ėjo vidurnaktį jie trise. Visi buvo išgėrę. Ji ėjo iš šokių. įsitraukė į kažkokio namo kūryklą... Vyras 25 ar 26 metų. Turi žmoną, vaikutį. Toks gražus. Parodė nuotrauką. Pats - nežino, ar krikštytas. Jokios maldos nemoka. Augo vaikų namuose. Tėvai išvežti į Sibirą. Už nuodėmės momentą šitoks užmokestis! Šv. Mergele, koks baisus pragaras! Žinant, kad tai amžinai, amžinai! Koks klaikus susitikimas su mergaičių pasauliu nuodėmėj! Ji maldavo... Jai 18. Jai pirmas kartas. Gal neklausė mamos, gal veržėsi į šokius... Rūta, kiek daug tavo draugių! Šv. Mergele, kaip labai reikia budėti susitinkant su mergaitėmis! Kaip skaudžiai reikia mokėti! Žiūrint į mano vargšą Aleksą (dabar miega) - koks svarbus atrodo vaikelių auklėjimas. Jis susimąstęs...
„Visa būtybė veržiasi nuo aukos. Slaptos mintys apie tai, kad paleis. Ir štai čia pat prie manęs -15 metų! Aš palikčiau ramia širdim ir greit užmirščiau, kad žemėje yra tiek kančios. Jis piktas, ieško kuo užimti laiką, o aš daugiausia nerandu žodžio, kuriuo galėčiau pradžiuginti... Kalbėti apie Meilę jam kelia juoką. Nebent klauso įvykių, stebuklų. Iš smalsumo. Bet jokių regimų išvadų, jokio pritaikymo, jokio pakitimo kalbose, keiksmuose... Reikia kančios! Argi aš galiu išdidžiai siūlyti savo kančią?.. Taip, žinau. Jėzaus kančia, Tavo valandos po kryžium, šventųjų. Bet juk visa Tavo. Savo aš juk nieko neturiu...
„Ir Aleksas ne veltui mūsų kameroj. Ar ne tam, kad akivaizdžiai būtų galima pamatyti, kokia tragedija žmogaus, kurio nemokė nusižeminti. Pradėjo jis dar vaikas vaikščioti po kiemus ir, rinkdamas žaislus, išugdė įprotį negerbti turto, taigi ir žmogaus, iš kurio atimdamas, vogdamas padaro skausmą. Su kokia neapykanta jis kalba apie Tave, Galybių Dieve! Įdomus jo elgesys. Atėjęs bardamasis su prižiūrėtoju, nepasakęs nė „labas vakaras", pradėjo daryti savo tvarką spintelėse, viską žiūrinėt, skaityt, kas kieno nesiklausęs. Valgom bendrai tai, ką turim, bet jis pasiima nejausdamas reikalo paklausti, laukti pasiūlymo. Visur turi būti įvykdyti savo norai, visur nežabota puikybė, pasireiškianti neapykanta viskam, kas kelintas žodis - rusiški keiksmai... Šv. Mergele, kas jį išgelbėt gali? O kiek jų!
„Žvelgiu į šiuos tris nelaimingus vaikinus [kameroj], ir tarsi norisi klausti: „Ko nori iš manęs, Viešpatie?" Tu matai, koks aš bejėgis prieš juos. Aleksas Tavo vardą su baisiausiais keiksmais maišo. Tik Tavo malonė gali juos pakeisti. Daugiausia, ką galiu jiems duoti - kentėti už juos vienybėje su Tavimi, Viešpatie...
„Vargšai mano draugai... viskas pagal nuotaiką. Vakare ligi vidurnakčio šneka, ypač Aleksas, paskui negali niekaip atsikelti rytą. Vargšas Aleksas! Kaip baisiai jis burnoja Dievą! Ką reiškia žmogaus auklėjimas! Jei tėvai nebūtų mirę Sibire, gal visai kitas žmogus būtų. Koks baisus ateizmo įnašas į žmonijos gyvenimą! Jis turi tokią nuostabią žmoną! Nors kalėjime už išprievartavimą, už vagystes, vis tiek juo rūpinasi ir žada 15 metų laukti. Kas yra moters meilė?!
„Vakar turėjau gražią progą pamatyti, kaip veikia biologinis instinktas. - Kai budi vyras, jie, rodos, nė nemato. O vakar - jauna, graži mergina. - Mano draugai taip ir supuola prie langelio, kai tik kokiu reikalu atsidaro... Rodos, girdi net per uždarą langelį pro šalį einant. Turėjom dvi kriaušes. Nepagailėjo vieną atiduoti.
„Viešpatie, mano parapija - trys nelaimingi jauni žmonės, kurių vieną teisė mirties bausme, bet paskui davė 15 metų (!). Antras laukia teismo ir beviltiškai sprendžia, kas bus iš gyvenimo, jei gaus 15 metų, o jei sušaudymas!.. Trečias... O trečias - pasiėmęs popieriaus, skaičiuoja „sroką" -jam keturi straipsniai. Ir niekaip neišeina daugiau kaip 10 metų. Vargšė mano parapija!
„Kaip aš čia jausčiausi be Tavęs? Žiūriu į savo draugus, kurie savo „sroką" skaičiuoja dešimtimis metų, ir stengiuosi suprasti, kur yra jų viltis. Aleksas svajoja - kai jis pareis po 15 metų, sūnus jau bus septyniolikos... Vladas - jau vesti nebus laiko... Reiks kur nors prisiglausti, ir viskas... Kur jų viltis? /.../ Kaip visiškai kitaip aš jaučiuosi! Kokia begalinė dovana tikėjimas! Vargšai mano kameros draugai! Jie nuodėmių naštos prislėgti. Jie tikrai galėtų prieiti išpažinties, bet jiems tai svetima. Ar čia nėra ir mano kaltės, Viešpatie? Jie mano žodžių neklauso... Kaip viską Tu numatei, gerasis Mokytojau! Juk ir Tavo žodžių ne visi klausė. Kas yra žmogus, jei jis gali elgtis prieš Dievo Valią, jei jis gali paniekin...
Kun. Kalinio kun. Juozo Zdebskio pažymėjimo nuotrauka. Vilnius, 1965 m.
Lietuvos regionų žemėlapis
tags: #turto #deklaracija #alma #druliene